Filosofijos atsiradimo problematika. Vartiklis

Žodis filosofija yra graikiškos kilmės ir reiškia „mylėti išmintį“. Atrodo, kad jau Pitagoras vartojo šį žodį. Heraklitas šnekėjo apie filosofus. Bet tik Sokratas suteikė šiam terminui istoriškai tvarią reikšmę. Sokratas ir išmintingosios Diotimos pokalbyje Platonas „Puotoje“ apibrėžia filosofiją kaip išminties meilę, personifikuodamas tiesos, gėrio ir grožio meilę demono Eroto įvaizdžiu:

Diotima: Kai gimė Afroditė, dievai susirinko į puotą. Tarp jų buvo ir Metidės [Išminties] sūnus Poras [Apsukrumas]. Vos jiems pavalgius, o valgio buvo į valias, atėjo prašyti išmaldos Penija [Neturtas] ir atsistojo prie durų. Poras apsvaigęs nuo nektaro - vyno tada dar nebuvo, - išėjo į Dzeuso sodą ir apsunkęs užmigo. Penija, būdama labai neturtinga, sugalvojo nuo Poro turėti vaiką. Ji atsigulė šalia jo ir taip pradėjo Erotą [Meilę]. Štai kodėl Erotas pasidarė Afroditės palydovu ir tarnu: jis buvo pradėtas deivės gimimo iškilmėse, be to, jis iš prigimties myli kas gražu, o Afroditė graži.
Tai, kad Erotas yra Penijos ir Poro sūnus, nulėmė visą jo likimą: jis visados neturtingas, ir toli gražu ne toks švelnus bei gražus, kokiu jį įprasta laikyti. Priešingai, jis šiurkštus, nevalyvas, basas, be prieglaudos, guli visada ant žemės, be patalo, miega prie durų, pakelėse, neturi pastogės, ir kaip tikras savo motinos sūnus niekad neišsikapsto iš bėdos.
Antra vertus, iš tėvo jis gavo palinkimą į visa, kas gražu ir gera, jis drąsus, narsus, atkaklus, puikus medžiotojas, nuolat rezgąs kokias nors pinkles, visą savo gyvenimą filosofuoja, labai mėgsta apsisvarstymą ir įkvepia jį kitiems, geras žynys, kerėtojas ir sofistas. Savo prigimtimi jis nei nemirtingas, nei mirtingas: tą pačią dieną jis tai žydi ir klesti, jeigu jam gerai sekasi, tai miršta, tačiau, paveldėjęs tėvo prigimtį, ir vėl atgyja.
Visa, ką jis įsigyja, nueina niekais, ir jis niekad nebūna nei turtingas, nei vargšas. Jis taippat yra viduryje tarp išminties ir kvailumo, ir štai kodėl: iš dievų nė vienas neužsiima filosofija, ir nenori pasidaryti išmintingas, kadangi jie ir be to išmintingi; ir aplamai nė vienas išminčius nesiekia išminties. Nefilosofuoja ir nesiekia išminties nė kvailiai: čia ir glūdi kvailumo nelaimė, kad kvailys, nebūdamas nei gražus, nei tobulas, nei protingas, esti visada savim patenkintas. O kas nemato, kad jam ko stigtų, tas nė nenori to, ko jam,jo manymu, netrūksta.

Sokratas: Kas gi, Diotima, ieško išminties, jei jos nemyli nei išminčiai, nei kvailiai?

Diotima: Bet tai aišku ir vaikui,-tie, kurie yra tų dviejų priešybių viduty; jiems priklauso ir Erotas. Juk išmintis - vienas iš gražiausių dalykų, o Erotas - meilė to. kas gražu; todėl Erotas būtinai myli išmintį, kitaip sakant - jis filosofas, o filosofas stovi viduryje tarp išminčių ir kvailių. Tai vėl pareina nuo kilmės: jo tėvas išmintingas ir turtingas, o motina neturi nei išminties, nei turto. Štai kokia, mielas Sokratai, šio demono prigimtis.

Platonas atkreipė dėmesį į psichologinį šios problemos aspektą: "… filosofui lemta patirti … nuostabą. Ji ir yra filosofijos pradžia". Nuostabos, kaip filosofijos priežasties, idėją toliau plėtojo ir Aristotelis, pasak kurio, žmonės filosofuoti ėmė vengdami neišmanymo. Tam jie turėjo pažinti savo neišmanymą, o tai žmogui neduota tiesiogiai, nes, įprasta, kad jis savo neišmanymo nesuvokia – tad ir negali jo atsikratyti. O suvokimas turi prasidėti nuostaba. Ta emocinė būsena, kai nustembama dėl to, kas atrodė akivaizdu (o kartu ir suprantama), padaro žmones filosofais: "Dėl nuostabos žmonės ir dabar [filosofuoja], ir kadaise pradėjo filosofuoti" [Metafizika, I.2]. Tačiau iš nuostabos savaime neatsiranda nei filosofija, nei mokslas. Mokslas atsiranda, kai žmonės išmoksta atskleisti juos nustebinusio reiškinio (o kartu ir jų suglumimo) priežastis. Taip nesant, gimsta mitas, nes jis "sudarytas iš nuostabos" [M., I.2] ir tuo yra artimas filosofijai – tik, nesant pažinimo, dalykų suvokimas per jį yra menamas.

Aristotelis nagrinėjo ir filosofijos esmės (kurią sieja su mokslo esme) klausimą. Tik vietoje mokslo jis naudoja "episteme" terminą, pabrėždamas, kad jo galima išmokyti ta prasme, kad galima perduoti žinias apie tiriamo reiškinio priežastis. Aristoteliui mokslas yra tai, kas yra anapus jutimų, žinojimas savaime – nesiekiant praktinės naudos (ir tuo jis skiriasi nuo menų). Siekdamas pažinti reiškinių priežastis, mokslas skiriasi ir nuo patyrimo (bet tuo nesiskiria nuo menų). Aristoteliui filosofija yra „mokslas, nagrinėjantis [visos būties] pirmines ištakas ir priežastis“ [M., I.2].

Mokslas atsiranda anksčiau nei filosofija. Jis prasideda nuo skaičių. Dar Platonas pastebėjo, kad skaičiavimas moko žmogų mąstyti. Skaičius yra pirmasis idealus kultūros objektas. Skaičiui nesvarbu daiktų savybės. Jis tapo ir žmogaus orientacijos laike ir erdvėje (per dangaus stebėjimą) pagrindu. Atsiranda teorinio mąstymo elementai.

Pati filosofija kyla tiek iš mokslo, tiek iš mitų [kaip pavyzdys pateikiamas Ferekidas] ten, kur atsiranda menai ir lieka laisvo laiko („Visi žmonės siekia pažinimo – tokia jų prigimtis“, [M., I.2]). Filosofavimas yra geriausias laisvalaikio užsiėmimas. Egipte žyniai turėjo daug laisvo laiko, todėl ten atsirado „matematikos menas“ [M., I.1].

Pasak Diogeno Laertiečio (2-3 a.) „Apie garsių filosofų gyvenimą, mokymus ir pasisakymus“, daugelis tvirtina, kad filosofuoti pradėta pas „barbarus“. Tai ir persų magai (aiškinę dievų kilmę ir esmę, samprotavę apie teisingumą ir aiškinę apie dvi būties priežastis – gėrį ir blogį); ir asirų-babiloniečių chaldėjai (užsiėmę astronomija ir pranašavimu); keltų druidai ir indų himnosofistai (dėstę savo požiūrį paslaptingais pasisakymais, mokę gerbti dievus, nedaryti blogų dalykų ir stiprinti drąsą); finikietis Mochas, livietis Atlasas, trakai Zamolksis ir Orfėjas.

Egiptiečiai (remiantis Aristagoru, Manetonu bei Hekatėjaus "Apie Egipto filosofiją") sukūrė geometriją, astronomiją ir aritmetiką, žinojo, kad lietų sukelia atmosferos pokyčiai, kad Mėnulio užtemimas įvyksta jam patekus į Žemės šešėlį, kad žvaigždės iš ugnies, mokė apie metempsichozę (sielos lieka po mirties ir persikelia į kitus kūnus) ir astrologiją (dangaus šviesuliai veikia žemės reiškinius). Filosofijos objektu jiems buvo dievai ir teisingumas. Taipogi, jie tvirtino, kad „[būties] ištaka yra medžiaga [materija], iš kurios vėliau kilo 4 elementai [stichijos] ir atsirado įvairios gyvybės [rūšys]“.

Pats Diogenas nenorėjo priskirti filosofijos atsiradimo barbarams ir minėjo atėnietį Muziejų, dievų genealogijos sudarytoją, aiškinusį, kad visa kyla iš viena ir baigiasi vienu, bei fivancą Line, poemos autorių. Sakoma, kad ji prasidėjo taip: „Buvo laikas, kai visa iškart radosi…“

Neoplatonikai Proklas ir Olimpodioras grįžo prie Platono idėjos: „Bet kurios filosofijos pradžia – nuostaba. Stebėdamiesi, mes „ko“ keičiame „kodėl“. Filosofuoti – tai atsiskaityti apie būties priežastis. Filosofija yra būties pažinimas arba pati būtis. Ir jos simbolis yra Irida (vaivorykštė), Taumanto dukra...“.

Hėgeliui filosofija ir jos istorija tarytum prieštarauja viena kitai: "filosofija siekia pažinti nekintančią amžiną būtį savyje. Jos tikslas – tiesa. Tuo tarpu istorija mums sako, kas buvo vienu laikmečiu, o kitu išnyko ar buvo pakeista. Tarę, kad tiesa amžina, priimame, kad ji nepatenka į esamąjį [praeinantį] laiką ir neturi istorijos. Juk jei ji turi istoriją, … tai joje negalima rasti tiesos, nes tiesa nėra praeinantis dalykas".

Ir religija (ypač mitologinėje plotmėje) išreiškia tą patį begalinį ir visuotinį turinį – todėl savo esme tapačios, nors religija tą begalybę perduoda per vaizdinius, o filosofija per sąvokas. O tai, savo ruoštu, nurodo vaizdinio ir sąvokos vidinį tapatumą [Kierkogoras, priešingai, aiškino, kad sąvokos ir logika sudarytos koncepcijos negali apimti ir išreikšti konkretų giluminį gyvenimišką procesą – tai pajėgia padaryti tik religiniai mitai]. Abiejų jų pagrindas yra protas [visuotinė absoliuti dvasia], tik mitologijos atveju – fantazuojantis, o filosofijos – mąstantis: "… tautų religijos ir mitai … savyje turi … mintis, visuotinius apibrėžimus, tiesą, nes jų pagrindą sudaro protingumas". Mitas atsiranda nesugebant reiškinių išreikšti proto sąvokomis ir panaudojamos jausmų sąvokos. Bet fantazija negali teisingai išreikšti idėjos, todėl mitas nėra adekvati mąstymo terpė. Bet jis yra pagrindinis filosofijos šaltinis. Jie skiriasi tik forma (kai mokslas skiriasi turiniu).

Trečiąjį filosofijos šaltinį, kasdienę išmintį, Hėgelis aptaria „Įvade į graikų filosofiją“: „Tautoje ateina metas, kai siela metasi į bendrus dalykus stengdamasi jiems pritaikyti bendrus apibrėžimus, suvokti jų priežastis ir t.t. Tada sakoma: 'tauta filosofuoja', nes mąstymas giminingas tiek filosofijai, tiek šiai apraiškai… Taip žemė ir dangus išvaduojami nuo dievų, nes [sveika] nuovoka pateikia dalykus jų išorine, gamtiška apraiška“.

Taigi filosofija atsiranda mitologijoje formą priderinant prie turinio. Migloti paaiškinimai pakeičiami aiškia mintimi. Tik tai įvyksta ne iškart. Iš pradžių filosofija būna užverta religijos rate (tezė), tada pasisako prieš religiją (antitezė), kol suvokia vidinę religijos esmę ir save joje (sintezė). Metas, kai mitologija gali pereiti į filosofiją, susijęs su "mąstymo laisvės" atsiradimu. Tad klausimas paliečia socialines sąlygas: „filosofija istorijoje pasireiškia tik ten ir tiek, kur ir kiek susikuria laisva socialinė sandara“. Kartu reikia ir papildomų socialinių veiksnių: turi išnykti valdingi [despotiniai] sprendimai, pradėta mąstyti apie bendrus dalykus…

Kartu mąstymas turi „susikurti“ idealų pasaulį kaip priešpriešą tikrovei. Tada realybėje įvyks trūkis (Bruch) ir filosofija bus sutaikinimo įrankis. Susitaikymas įvyksta idealiame pasaulyje: „Filosofija prasideda su realaus pasaulio saulėlydžiu“. Iliustracijai panaudojama Jonija, kuri 6 a. pr.m.e. buvo pavaldi Lidijai, o vėliau pavergta persų. Tada filosofija, atsiradusi 6 a. pr.m.e. pradžioje iki pavergimo, joje išnyksta.

Hėgelio išskirtinumas tame, kad religiją (mitus) kilstelėjo iki filosofijos lygmens pabrėždamas mitų racionaliąją pusę.