Kas buvo Laozi?

Xunzi kritikavo Laozi:
"Laozi turėtų matyti savęs pažeminimo privalumus, o ne kieno nors visuomeninės padėties pagerėjimo privalumus. Jei visi žemina save ir niekas nebando savęs išaukštinti, tada skirtumas tarp aukšto [valdininko] ir paprasto [piliečio] tampa bereikšmis".

Xunzi kritikuoja Čuan-czi: "Čuan czi apsėstas minčių apie Tian ir nesupranta žmogaus svarbos".

Lao-Tsu rides buffalo Nei ankstyvieji konfucionistai (taipogi ir Mencius) nei Mozi nemini Laozi (arba Lao Tse), legendinio Konfucijaus amžininko. Yang Džu, laikomą daosizmo išvystytoju, pamini Mencius. Gal Laozi ir nebuvo istorinis asmuo?

Atrodo, kad Laozi stebuklinga prigimtis perimta iš Budos gyvenimo. Jo motina pastojo nuo krintančios žvaigždės ir jis gimė iš jos pažąsties. Ji buvo nėščia 80 m. ir pagimdė "Senąjį mokytoją" (pažodžiui Laozi), visą žilą. Jo ausys buvo nepaprastai ilgos (vėlgi, kaip Budos) ir vadinosi Erh (kinų kalba "ausis"). Kaip ir Buda, Laozi gimė netoli medžio, slyvos (li), tad jo pavardė buvo Li. Viename variantų jis mirė kaip kosminis žmogus Panku - kairė akis tapo Saule, dešinė Mėnuliu, o galva Kunlunio kalnu.

Pasak Schipper, daosizmas yra unikalus, nes jame nėra tėvo vaidmens jų išpirkėjo gimimo akte. Laozi yra savo motina: "Dao kūnas yra iš pradžių moteris, tada vaikas, ir šiame atsiradime visiškai nėra tėvo". Vienok, Schipper atkreipia dėmesį, kad kai kuriuose tekstuose "Senasis Viešpats" (Laodžun) modifikuoja Laozi motinos įsčias, net sako, kad "džun" nebūtinai reiškia vyrišką asmenį, nes dažniausiai šis žodis apibūdina moteriškąsias dievybes. Jis daro prielaidą, kad "Senasis Viešpats" ir yra Laozi, taip Išpirkėjui tampant savo paties tėvu. Juk senoji Kinija buvo vienintelė vieta, kur moterys tvarkė savo vyrų seksualinį "išsilavinimą". Iš čia kildintinas daosistų moteriškumo gerbimas ir vienu metu (2 a.) daosistai reikalavo, kad tarp mokytojų būtų vienodai vyrų ir moterų.

Egzistuoja legenda, kad Laozi dirbo karališkuose Loyang archyvuose ir susitiko su Konfucijumi jo garsiojo vizito metu. Ir Laozi pasakė 50 m. jaunesniam: "Ką sakote, tėra žodžiai, kuriuos paliko žmonės, kurie jau sutrūnijo kartu su kaulais... Atsisakyk savo didybės ir geidulingumo, palankumo siekimo ir perdėtų ambicijų. Visa tai kenkia tau. Tai visa, ką turiu tau pasakyti". Tuo tarpu Konfucijus Laozi palygino su drakonu, kurio negali sučiupti, pagauti tinklu ar nukauti strėlėmis.

Sakoma, kad Laozi gyveno beveik 200 m., t.y. mirė 129 m. vėliau nei Konfucijus. Nutraukęs darbą archyvuose, jis patraukė į vakarus kalnų perėja, kurios prižiūrėtojas paprašė parašyti knygą nušvitimui gauti. Laozi pažadėjo ir taip atsirado dviejų knygų veikalas 'Daodečing" (pirmoji 37 skyrių knyga vadinasi "Daočing", o antroji 44 skyrių "Dečing"). Ji nevadinta klasikine "čing" kol taip jos nepavadino Han imperatorius Čing (156-141 m.pr.m.e.). Išgarsėjus tekstui, netrukus išgarsintas ir Laozi - 165 m. valdant Huan pasakyta, kad jis amžinas kaip Saulė, Mėnulis ir žvaigždės. "Dao De Čing' vardu tekstas pavadintas 741 m.

LaFargue tikina, kad daosizmas kilo kaip žodinė tradicija paplitusi tarp nusivylusių ši idealistų: raštininkų, valdininkų ir kitų žemesniojo rango valstybės tarnautojų. Jie rėmėsi laosistų (po Laozi) išminties fragmentais, daugiausia "poleminių aforizmų" forma. Kita forma buvo "pašlovinimas", t.y. laosistinio savęs tobulino idealo išsakymas. Trečia forma buvo kosmologinės prigimties. Visi jie 3 a. pr.m.e. surinkti į knygą, turinčią 81 skyrius.

Laosistai kaip ir kiti ši idealistai (taipogi Mencius) buvo nepatenkinto to meto socialine ir politine tvarka. Bet jie nebuvo revoliucionieriai ir nesiekė sugriauto vyriausybinių struktūrų. Victor Mair spėja, kad žodiniai sakymai formavosi 300 m. (650-350 m.pr.m.e.). Pirmasis užrašytas variantas yra 3 a.pr.m.e. pabaigoje, o kitas atsirado po 500 m.

Literatūra:

Ištraukos iš Dao De Čing

§ 1.
Dao, kuris išreiškiamas žodžiais, nėra pastovus. Vardas, kuris gali būti ištartas, nėra pastovus. Dangaus ir žemės pradžia neturi vardo, turinti vardą yra visų dalykų motina. (*)

§ 2.
Kai visi Padangtėje sužinos, kad, kas yra nuostabu, tas nuostabu - apsireikš ir bjaurastis. Kai visi sužinos, kad gera yra gera, atsiras ir blogis. Tad būtis ir nebūtis gimdo viena kitą, kas sunku ir kas lengva tveria vienas kitą, ilga ir trumpa taip [irgi] susiję, aukšta ir žema veržiasi vienas prie kito, garsai yin ir šen dera tarpusavyje (*). Tad išmintingiausiasis, atlikdamas reikalus, pirmenybę atiduoda neveiklumui (*), o mokydamas nesinaudoja žodžiais...

§ 4.
Dao tuščias, bet neišsemiamas (*). O giliausiasis! Jis visų daiktų protėvis. Nežinau, kieno jis sūnus, [bet] jis [buvo] prieš dangaus valdovą (*).

§ 6.
Neregimo [dao] virsmai begaliniai. [Dao] – giliausi kilties vartai. Giliausi kilties vartai – dangaus ir žemės šaknis. [Ji] egzistuoja [amžinai] tarsi nesibaigianti gija, ir jo vyksmas neišsemiamas.

§ 7.
Dangus ir žemė – ilgaamžiai, todėl, kad egzistuoja ne dėl savęs. Štai kodėl jie gali būti ilgaamžiais.

§ 10.
... Sukurti ir auklėti [esatį]; sukuriant nevaldyti [to, kas sukurta]; suteikiant judesį, nenaudoti pastangų; vadovaujant, nelaikyti savęs valdytoju – štai kas vadinama aukščiausiuoju de.

§ 11.
30 stipinų susijungia stebulėje [sudarydami ratą], tačiau rato naudojimas priklauso nuo tuštumos (*) tarp jų [stipinų]. Iš molio lipdo indus, bet indai naudojami dėl tuštumos juose. Iškerta duris ir langus, kad gautume namą, tačiau namas naudojamas dėl tuštumos viduje. Štai kodėl nauda priklauso nuo tuštumos.

§ 12.
5 spalvos bukina regėjimą. 5 garsai bukina klausą. 5 skonio jutimai bukina skonio suvokimą (*). Medžioklė ir lenktynės veda prie žiaurumo. Sunkiai įsigyjami daiktai veda prie nusikaltimo. Tad išmintingiausiasis veržiasi prie pilvo, o ne akių... (*)

§ 14.
Žvelgiu į jį ir nematau, todėl vadinu nematomu. Įsiklausau ir jo negirdžiu, todėl vadinu neišgirstamu. Bandau sučiupti ir nesuimu, todėl vadinu smulkiausiuoju (*). Šios trys [savybės] neatskiriamos ir sudaro viena. Viršuje neapšviesta, apačioje neužtemę (*). Jis begalinis ir neįvardijamas. Jis vėl sugrįžta į nebūtį (*). Ir vadinu jį beforme forma, vaizdu be esmės. Vadinu neaiškiu, miglotu. Sutinku ir jį ir neregiu jo veido, einu iš paskos ir nematau jo nugaros.

§ 23.
Net dangus ir žemė negali padaryti ką nors ilgaamžiu, o tuo labiau žmogus. Todėl jis tarnauja dao. Kas [tarnauja] dao, tas tapatus dao.

§ 25.
Štai esybė chaose atsirandanti, gimusi prieš dangų ir žemę! O begarsė! O beformė! Vieniša ir nekintanti. Visur veikia ir neturi kliūčių. Galima laikyti Padangtės motina. Nežinau jos vardo. Išreikšdamas pavadinu dao; savo nuožiūra duodamas pavadinimą pavadinu ją didinga. Didinga - amžiname judesyje. Amžinau judėdama nepasiekia krašto. Nepasiekusi grįžta [prie ištakų]. Štai kodėl didingi dao, dangus, žemė, o taipogi ir valdovas. Visatoje yra 4 didingi dalykai, ir jų tarpe yra valdovas. Žmogus laikosi žemės [įsakymų]. Žemė laikosi dangaus [įsakymų]. Dangus laikosi dao [įsakymų]. Ir dao veikia tik pagal save.

§ 30.
Kas valdovui tarnauja su dao, kitų kraštų nepavergia ginklu, nes tai gali atsigręžti prieš jį. Kur pabuvojo kariuomenė, ten augia dygūs krūmai. Kur praėjo didelė armija, ten prasideda bado metai.
Patyręs [karvedys] laimi ir ties tuo apsistoja, [jis] nedrįsta skleisti prievartą. Laimi ir savęs nešlovina. Laimi ir nepuola. Laimi ir nesididžiuoja. Laimi, nes priverstas. Laimi, bet ne karingas.
Kai pilna jėgų būtybė pasensta, tai vadinama dao [praradimu]. Kas nesilaiko dao, žus anksčiau laiko.

§ 32.
Dao amžinas ir bevardis. Šis paprastas pagrindas nors ir mažytis, bet niekas pasaulyje negali jo užvaldyti. Jei chou ir vanai galėjo jį laikyti, tad esmių tamsa paklustų jiems, dangus ir žemė susilietų ir išlietų saldžiąją rasą, o žmonės ir be paliepimų nusiramintų...

§ 44.
Kas žino ribą, tam negrės pavojus, jis gali būti ilgaamžiu.

§ 47.
Pasaulį galima pažinti neišeinant iš namų. Nesižvalgant pro langą galima pamatyti tikrąjį dao. Kuo toliau eini, tuo mažiau sužinai. Todėl visiškai išmintingas nevaikšto, tačiau sužino [viską]. Nematydamas [daiktų], jis praninka į jų [esmę]. Neveikdamas pasiekia sėkmę.

§ 51.
Dao gimdo [daiktus], o de [juos] maitina. Daiktai įgyja formą, o forma tampa išbaigta. Tad nėra dalyko, kuris negerbtų ir nevertintų dao... Dao gimdo [daiktus], o de [juos] maitina, išaugina, išlavina, tobulina, padaro subrendusiais, juos prižiūri, juos paremia. Tverti ir nesisavinti, kurti ir nesigirti, būti vyresniu ir nenurodinėti - štai kuo vadinamas giliausiasis de.

§ 70.
Mano žodžius labai lengva suprasti, jų labai sunku laikytis. Tačiau Padangtė negali jų suprasti, negali jų laikytis. Kalbose yra pagrindas, veiksmuose yra dėsnis. Tačiau būtent to nesupranta. Štai kodėl nežino apie mane. Žinančių apie mane mažai, sekančių mane vienetai...

§ 76.
Žmogus gimsta švelnus ir silpnas, o miršta tvirtas ir stiprus. Visos būtybės ir augalai randasi švelnūs ir silpni, o miršta išsekę ir trapūs. Tvirtas ir stiprus - tie žūsta, švelnūs ir silpni - pradeda gyvenimą. Tad gausi armija nelaimi, tvirtas medis neišlieka. Stipraus ir galingo vieta apačioje, o silpno ir švelnaus viršuje.

§ 80.
Tegu valstybė būna maža, o gyventojų mažai. Tegu [valstybėje] būna įvairių įrankių, bet nereikia naudoti jų. Tegu žmonės prisimena mirtį ir nenueina toli. Tegu būna valčių ir vežimų, tačiau tegil jie nepritaikomi. Tegu būna skydai ir ginklai, tačiau nebūna prieš ką juos nukreipti. Tegu žmonės vėl ima regzti mazgelius ir naudoja juos vietoje rašto. Tegu jų maistas būna skanus, drabužiai gražiais, būstai patogiais, o gyvenimas džiaugsmingu. Tegu kaimyninės valstybės įsikuria taip arti, kad mato viena kitą iš tolo, girdi vienos kitų gaidžių giedojimą ir šunų lojimą, bet žmonės iki pat pačios senatvės ir mirties nesilanko vieni pas kitus.

Komentarai

"Dao De Čing" sukurta, tikėtina, ne vėliau 3 a.pr.m.e. ir buvo pavadinta "Knyga' ("Čing", tikriausiai taikant pagal Konfucijaus kanoną. Monologo forma perteikiami teiginiai mokymo, kuris lieka tarsi "šalia teksto". Griežto mokytojo tonas tvirtas ir įtikinantis, o kartais susijaudinęs. "Žinantis neįrodinėja, o įrodinėjantis nežino", - išreiškia požiūrį, kad tiesos nereikia įrodinėti. Jį suklibino tik 3 a.pr.m.e. kinų "sofistai".

Knyga aptaria pagrindines daosizmo sąvokas "dao" ir "de". "Dao" reikštų "kelias", tačiau daosistams tai prigimties kelias, vidinis balsas. O "de" jiems - gamtoje kartu su dao viešpataujanti galia, užtikrinanti gyvybę jos neprarandant (jei nepažeidžiamas pagrindinis įstatymas, dao).

* 1. Neįvardijamumas.
Daosistai pirmieji kinų filosofijoje išreiškė mintį, kad už dalyko suvokimo yra dar kažkas, kas jį apibūdina būtent tokiu. Tai jo esmė. Ji apsireiškia judesyje, veiksme, ir jos negalima suvokti jutimais - išgirsti, pamatyti ir t.t. Ją galima suvokti tik per jos apraišką, tačiau ši visad tik dalinė. Tad ir dao, suprantamas kaip visų dalykų visuotinė esmė, negali būti aprėpiamas savo pavadinimu, nes tame jau yra apribojimas.

* 2. Yin ir šen.
Tai šių dienų balsės ir priebalsės. Pati visa pastraipa perteikia priešybių vienybės principą.

* 3. Neveiklumas.
Atsisakymas neapgalvotų veiksmų, prieštaraujančių dalykų ir reiškinių esmei, ir taip pažeidžiančių jų sąsajas.

* 4. Tuštuma.
Daosizme viskas kyla "iš nieko", kas siejama su tuštuma. 11 pastraipoje per realiai perteikiamus daiktus aiškinama apie tuštumos "naudą", taigi ir jos realumą.

* 5. Prieš dangaus valdovą.
Dao egzistavo prieš atsirandant dievams.

* 6. Rega, klausa...
Daosizmas kategoriškai neigia jutiminio pažinimo tikrumą. Laikyta, kad daiktai sukelia jausmus, o šie sutrikdo lygų širdies paviršių (suvoktą kaip lygų vandens paviršių) ir iškreipia "vaizdus".

* 7. Pilvas, akys.
Perkeltine prasme - prie vidinio, o ne išorinio. Daosizme akys, ausys, nosis, burna, oda yra išorinės kūno dalys pavaldžios vidiniams organams (plaučiams, inkstams, tulžiai, kepenims ir širdžiai). Visus vidinius organus valdo širdis - proto "buveinė".

* 8. Smulkiausias.
Taip daosistai bando išreikšti jo realumą ir kartu nepavaldumą jutimams, balansavimą tarp būties ir nebūties ribos.

* 9. Šviesokaita.
Kaip dangus ir žemė. Dao, neturėdamas jokių pasaulio savybių, neturi ir šios.

* 10. Grįžimas.
Būdamas tuo pačiu metu viskuo ir niekuo, dao tarsi balansuoja tarp būties ir nebūties.

Papildomai pasiskaitykite:
Hun ir po, siela ir gyvybės syvai
Imperatorius Huang Di
Dropa diskai Kinijoje
Kas yra budizmas?

Palaidos pastabos (konspektyvinis variantas)

Qi kosmologija: daosistinė versija

Grynasis qi = Dievai ir dvasios (šen)
Žmogiškoji hun "siela"

10 tūkst. dalykų
detalizuotas qi (=de)

Apreikštas kaip 5 planetos, 36 žvaigždės, 5 elementai (metalas, medis, vanduo, ugnis, žemė), 5 Viscera (plaučiai, kepenys, inkstai, širdis, blužnis), 5 kvapai, 5 spalvos.

Žmogiškoji po siela
gui ("alkanos šmėklos' - norinčios kūno)
Šiurkštus qi (materialūs dalykai)

Visata kaip visuma gali būti pavadinta Dao, o dalys De išreiškia tą Dao.

"De" reiškia "gauti, įgyti", taigi tai, kas gaunama iš Dao. Lyginant su Konfucijum - "de" yra tai, kad gaunama iš "tian". Bet kiekvienas dalykas iš 10 tūkst. turi nuosavą "de', savo prigimtį, funkcinę gebą veikti ar būti kažkuo.

Han Feizi: "de" yra asmenybės tobulumas. Lyginant su Mair, verčiančiu "de" kaip "integralumą".

De yra Dao personifikacija.

LaFargue: šen neturi vienos reikšmės. Kinų kalbai būdingas žodžių žaismas, pvz., ren yra ren.

Konfucijaus moralinis Dao panaudojimas: mano Dao yra ren.

Emanacinis tvėrimas:
D0 > D1 >>>>> D 10000
Nebūtis > Būtis > Dangiškasis Yang > žmogiškosios būtybės
Wu > you > žemiškasis yin
Wu ming > vienatinis
(bevardė) motina
(įvardintasis)
Di = Dievas

Čžou laikmečiu atsirado "de" (dorybės) sąvoka, padedanti palaikyti "mandatą į dangų" (tian ming). Pagrindinis požiūris tarp Šang ir Zhou pažiūrų yra į dvasines būtybes ("šen", pažodžiui išėjusias dvasias). Dievybės pasikeitė nuo Šang Di, Aukštybių Viešpats prie Tian, pažodžiui Dangūs (kuris pradžioje vaizduotas kaip milžinas). Puikus Tian vertimas būtų Apvaizda.

Visi dalykai turi vidinius principus (ze arba tse), taipogi ir žmonės, iš kurių kildinama jų dora. Neo-konfucionistai tai vadino "ze li", kas reikštų kaip "esmė, priežastis".

Dangus, Žemė ir Žmonės susiję. 5 elementai siejami su 5 žmonių veiklomis.

Dievam patinka ne sorų aukos aromatas, o aukotojo doros aromatas.

Po ir Hun arba Yin ir Yan sielos aspektai atitinka hebrajų nepheš ir ruah. Skiriasi tik tuo, kad hun yra kvėpavimas ir protas (nepheš yra kvėpavimas), o po susijęs su fiziniu kūno ir fizine veikla.

Netikėtai žuvusio po ir hun blaškosi aplink kaip "alkanos šmėklos" (gui). Kai šen turi kur grįžti, jos nepakenkia. Sielos virsta šen, kai yra teisingai palaidojamos ir pagerbiamos. Po lieka ramybėje žemėje, o hun siunčia palaiminimus iš dangaus.

1974 m. rasti Ma Wangdui rankraščiai, bet Ellen Chen sako, kad juose nėra nieko ypač svarbaus "Dao De Čing" teksto supratimui.

Daosizmas
Dao laikas
Budizmas Kinijoje
Mikės Pūkuotuko dao
Kinų filosofijos priešistorė
Kinijos poezija: Sun Jui. Vėjas
Iki Konfucijaus: kinų priešistorė
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Kinų filosofija: Konfucijus
Konfucionizmas: Men Czi
Čuan-czi (ištraukos)
Kinų skraidantys vežimai
Protocivilizacija: Tibeto paslaptis
Han Fei - paskutinis Čžange
Hun ir po, siela ir gyvybės syvai
Vardas ir skaičius rusų ir kinų filosofijoje
Logosas ir dao: nuo metafizikos iki antropologijos
Bardo thiodol: Tibeto mirusiųjų knyga
Jėzuitas Andrius Rudamina Kinijoje
Australija: egiptietiška mįslė
Senoji Indijos istorija
Ka ir Ba - dvasia ir siela
Amerikos indėnų pasaulio tvėrimo mitai
Protocivilizacija: Tibeto paslaptis
Kinija: tolima ir artima
Buda ir budizmas
Kinijos piramidės
Tvano ir Atlantidos puslapis
Mitologijos puslapis
Vartiklio naujienos