|
Ka ir Ba - dvasia ir siela Taip pat skaitykite apie Egipto Mirusiųjų knygą Mirusysis vienu metu yra danguje, Re (Saulės) dievo valtyje, požemyje, ardamas Eliziejaus laukus, ir kape, mėgaudamasis atneštu maistu (Lionel Casson*). Senovės Egiptas). Senovės egiptiečiai tikėjo asmenį esant sudarytą iš 5 dalių: Ba, Ka, Akh, Vardo ir Šešėlio. Ba su Ka sudarė vientisą Akh esybę. Ši sudėtinga sistema atsirado skirtingų religijų ir kultų elementus įtraukiant į Egipto tikėjimo sistemą. Ba (žmogaus siela) unikali kiekvienam žmogui ir nėra fizinė esybė, - ji kartais verčiama kaip apraiška ir suvokiama kaip visuma nefizinių žmogaus savybių, išskiriančių asmenį iš kitų. Ją galima gretinti su žmogaus asmenybe arba charakteriu. Iš Viduriniosios karalystės laikotarpio sakmės Žmogaus ginčas su ba galima laikyti ba buvus tam tikra sąmonės forma ir turėjusia moralinio sprendimo rolę. Ba turi tokius pat fizinius poreikius kaip ir kūnas, įskaitant visus malonumus. Po mirties ba dažnai vaizduojama paukščiu (gandru, kuris fonetiškai skamba taip pat) su žmogaus galva. Ka yra žmogaus gyvasties galia, vaizduota dviem pakeltomis rankomis. Tai esybė, kuria skiriasi gyvas nuo mirusiojo (taip pat buvo išskiriami aukštesnysis ka, angelas sargas, ir žemesnysis ka, iš žinių, įgytų žemėje). Kartais piešiniuose vaizduojama kaip mažesnio ūgio asmuo su ka ženklu kaktoje (dvasinis žmogaus dvynys). Skirtingai nuo ba, ka nėra unikali kiekvienam asmeniui. Ji yra bendra visiems gyviesiems žmonėms ir dievams. Gyviesiems ka lieka atsiskyrus nuo kūno (gyvojo žmogaus kūnas vadintas khet arba iru). Mirštant sakoma, kas jis eina pas ka, nes laikyta, kad ka susijungia su žmogaus pomirtine forma. Išgyvenimui ka reikia turėti amžiną buveinę. Egiptiečiai tikėjo ka liekant arba mirusiojo kūne arba statuloje kape, atsarginiame kūne, į kurį persikelia kūnui suirus. Faraonai galėjo turėti kelias ka, paprasti mirtingieji tik vieną. Pasaulio pradžioje Kūrėjas Khnum sutvėrė ka. Žmogaus asmeninį ka, kaip kokią kopiją, gauna gimimo metu. Tad kartais Kūrėjas buvo pavaizduojamas žiedžiantis ka kartu su žmogaus kūnu (iru) kūnu ant puodžiaus rato. Pažodžiui, ka reikštų "maitinimasis" ir todėl siejama su maistu. Todėl mirusieji senovėje buvo laidojami su maistu. Žinoma, nelaikyta, kad mirusieji valgo maistą, tačiau buvo perduodama maiste esanti gyvybinė galia. Žmogui mirus ba ir ka atsiskiria nuo kūno (Kha, Khat). Naujosios karalystės ir vėlesniais laikotarpiais tą atsiskyrimą egiptiečiai paveikdavo Burnos atvėrimo apeigomis, skirtomis ka ir ba išlaisvinimui, kad galėtų keliauti į Kitą pasaulį arba Požemį. Kartu sudaroma galimybė kūnui kvėpuoti. Kitos apeigos buvo skirtos, kad mirusysis Vakarų šalyje galėtų girdėti ir regėti. Ten asmuo turi gyventi su savo ka. Tam ka turi vėl susijungti su kūnu. Bet kūnas (kha) yra standžiai suvyniotas, jis gali tikėtis tik kad ba pasieks ka. Kai dievas Ra Saulės valtimi plaukia danguje, ba gali laisvai keliauti, bet Ra nusileidžiant į Požemį, ba privalo sugrįžti į kūną, nes abu yra tos pačios esybės dalys. Siekdamas susitiko su ka, ba turi išvengti daugelio Požemio pavojų. Jei pavyksta, jiedu sudaro akh (dvasią, vaizduotą kaip paukštis ibis), kuris gali pradėti gyvenimą su dievais. Egiptiečiai tikėjo, kad anapusiniame gyvenime tėra tik trijų rūšių būtybės: mirusieji, dievai ir akh (akhu, khu, ikhu). Mirusieji - tie, kurių ba nepavyko pasiekti ka. Sakoma, kad jie turi "vėl mirti" be naujo gyvenimo vilties (mut būsena). Vardas (ren, rn) buvo žmogaus individualumo esmė. Jis būtinas asmens išgyvenimui šiame gyvenime ir kitame pasaulyje. Žmogų buvo galima sunaikinti sužinojus jo ren, todėl vardo suteikimo apeigos buvo slaptos ir žmogus visą gyvenimą gyvendavo su pravarde. Vardas būdavo išsaugojamas įtraukiant į laidotuvių tekstus - papiruse ar užrašuose ant sienų. Šešėlis (Khaibit) galėjo priimti laidotuvių gėrybes. Jis galėjo atsiskirti nuo žmogaus ir savarankiškai keliauti, nors laikyta, kad nenutolsta nuo ba. |   BA  KA |
|
Sehmet (swt, šm) yra bekūnė asmenybės dalis įkūnijanti gyvasties galią, kuri su akh gyvena danguje. Paprastai vaizduotas juoda asmens kopija, sauganti nuo pažeidimų. Sahu, nepažeidžiamas dvasinis žmogaus kūnas galintis gyventi danguje. Jis atsiranda iš fizinio kūnui mirusiajam sėkmingai praėjus Ozyrio teismą. Jis išsaugo visas gyvojo kūno protines ir dvasines savybes. Daugiau skaitykite >>>>> Ab (ib), širdis, žmogaus gėrio ir blogio šaltinis, moralės ir mąstymo centras. Ji savo noru galėjo palikti žmogų ir gyventi su dievais danguje arba būti suėsta Ammut kaip visiška mirtis (mut), jei jai nepavykdavo sverti kaip Ma`at. Kol Khat gulėjo kape laukdamas, kada bus ka atgaivintas, ba galėjo vykti į Požemį kartu su Ra. Ab esant su dievais, khaibit galėjo su ba būti valtyje arba kape, valgydamas atneštą maistą. Tuo pat metu akh, sekhem ir sahu galėjo gyventi žvaigždėse ir žvelgti įžemę. Egiptiečiai tikėjo, kad gyvūnai, augalai, vanduo ir net akmenys turi savo ka. Žmogaus ka galėjo keliauti jam miegant ir net persikelti į augalą, jei ka to panorėdavo. Ka kitiems pasireikšdavo kaip šmėkla - tiek žmogui esant gyvam, tiek mirusiajam. Jei šeima nesirūpino maistu mirusiajam, šio išalkęs ir ištroškęs ka galėjo juos persekioti tol, kol šie ištaisydavo tą nesusipratimą. Fizinis kūnas buvo unikalus kiekvienam asmeniui. Žmogui senstant, sensta (keičiasi) ir kūnas. Egiptiečiai gyvenimo tėkmę įsivaizdavo kaip pasikeitimų virtinę, kurios gale buvo paskutinis pasikeitimas, mirtis. Sunaikinus juos mirusysis užmirštamas ir dingsta. Mirusieji patekdavo į pilną laimės kitą pasaulį, kur juos sutikdavo dievas Anubis. Kūnai buvo mumifikuojami (mumijos vadintos sah), nes fizinė forma buvo anapusinio gyvenimo dalis. Egiptiečiams egzistencija be kūno buvo nepriimtinas dalykas. Net širdies (daugiau dvasinės Ab prasme) sunaikinimas galėjo reikšti visų kitų sudedamųjų žūtį. Tad mumijos kūne būdavo išsaugoma ir fizinė širdis. Mumija (sah) laikyta nauju kūnu, užpildytu burtais. Prieš mumifikuojant mirusieji buvo balzamuojami. Paruošimas laidojimui trukdavo 15 d. Jie būdavo palaidojami su vertingiausiais brangakmeniais, asmeniniais daiktais ir įvairiu maistu, o kartais ir vergais. Kapas turėjo būti tinkama ba buveine. Stebintis jų sukurtais kapais ir skaitant papirusų ritinius, galima pradėti galvoti, kad visas egiptiečių gyvenimas sukosi aplink mirtį. Bet jie, kaip ir kitos tautos, džiaugėsi gyvenimu ir neskubėjo mirti. Jie vadovavosi šūkiu gyvenk gyvenimu, o ne mirtimi. Bet mirtis, vis tik, buvo geresnio gyvenimo variantas. Jie galėjo valgyti, gerti ir turėti garbius bendrakeleivius tarp žvaigždžių arba Vakarų šalyje. Jie galėjo turėti tarnus, viską už juos padarančius. Gyvenimas po mirties turėjo būti puikus! Tik liko viena problema - tam nebuvo garantijos. Visada buvo pavojus, kad jų vardai, fizinis kūnas ar atvaizdai bus sunaikinti ir žus kitos dalys. Užkeikimai, maldos, piešiniai kapuose ir statulos turėjo padėti to išvengti, bet jei nepavykdavo, jie galutinai mirdavo. Tad iš šio gyvenimo irgi reikėjo semti kuo daugiau! *) Lionelis Kasonas (Lionel Casson, 1914-2009) amerikiečių istorikas, ypatingą dėmesį skyręs senovės laivybai, kurią tyrinėjo nuo 1952 m. Savo tyrimus pateikė keliose knygose. Pradžioje tarnavo JAV laivyne; akademine veikla užsiėmė palikęs karinę tarnybą, tapdamas Niujorko un-to profesoriumi (1961-79). Papildomi puslapiai: |  Ibis, kaip Akh  Ab, širdis   Nutė, dangus virš pasaulio |