Egipto „Mirusiųjų knyga“. Vartiklis

„Mirusiųjų knygos“ puslapiai jau dengė V dinastijos (nuo 25 a. pr.m.e.) piramidžių sienas ir tebenaudoti iki pat krikščioniškos eros. „Piramidžių tekstuose“ nėra jokios užuominos apie jų autorystę. Vėlesnėse „Mirusiųjų knygos“ versijoje kai kurie skyriai priskiriami pačiam dievui Totui. Jie atspindi tą mokymą, kurį graikai pavadino hermetizmu. Tai turi pagrindą, nes Totui priskiriami epitetai „Šventųjų ritinių valdovu“, „Dievų susirinkimo raštininkas“, „Dieviškos kalbos valdovas“.
Apie „Mirusiųjų knygą“ žinota jau Viduramžiais, nors jos turinys buvo nesuprantamas. 1842 m. K.R. Lepsijus išvertė Ptolemėjų laikotarpio (305-30 m. pr.m.e.) rankraštį ir įvedė „Mirusiųjų knygos“ (das Todtenbuch) pavadinimą.

Jau nuo seno Egiptas europiečiams atrodė kaip mirties šalis, kurios gyventojai visą gyvenimą garbino mirtį ir rengėsi ją sutikti. Bet Egipto „Mirusiųjų knyga“ – ne apie mirtį, o apie gyvenimą, įveikusį mirtį! Tai arabiškojo „Kitab al-Mayyit“ (Mirusiojo knyga) iškraipymas – taip šiuolaikiniai egiptiečiai vadino papirusų ritinėlius su paslaptingais užrašais ir piešiniais, kuriuos rasdavo greta mumijų – pavadinimo visai nesiedami su jų turiniu, kurio jie nežinojo. Tikslesnis pavadinimas būtų „Dienos sutikimo pasveikinimai“ (Er nu peret em cheru), atspindintis teksto esmę: padėti mirusiajam išvengti visų pomirtinio pasaulio pavojų, dalyvauti pomirtiniame teisme ir kartu su dievo Ra saulės arka vėl grįžti į žemę, t.y. prisikelti, „atsinaujinti“. Nugalėti mirtį, kad vėl dvasiškai-jusliškai gyventum atjaunėjusiame kūne amžinai puikioje ir derlingoje žemėje savo giminių ir artimųjų rate.

„Mirusiųjų knygos“ istorija siekia labai senus laikus, kai pirmykščiai Nilo slėnio tikėjimai ėmė virsti vis sudėtingėjančiu vietos dievų kultu ir nusistovėjusiomis laidojimo apeigomis. Matyt dar iki rašto atsiradimo, iki vienos Egipto valstybės susidarymo kūrėsi formulių mirusiajam rinkinys, gerokai vėliau, valdant V-VI dinastijų faraonams (apie 2355 m. pr.m.e.) išbrėžtas ant gana kuklių piramidžių laidojimo kamerų sienų (o štai garsiosios Gizos piramidės yra „nebylios“). Pirmąkart tai įvyko valdant Unisui, jau baigiantis Senajai karalystei.

Tuos užrašus 19 a. pabaigoje atrado prancūzų egiptologas G. Maspero pavadindamas „Piramidžių tekstais”. Tai, greičiausiai, buvo laidojimo apeigų aprašymas, liečiantis išskirtinai karališkąjį asmenį. Senosios karalystės kapuose nėrasta tekstų apie paprastų pomirtinį gyvenimą. Tad tuo metu mes tegalime spręsti tik apie numatomą faraono likimą – jo laukė pakilimas į dangų, akistata su dievais ir plaukiojimas su Ra „Milijonų metų valtyje“: „Tau sparnai dygsta tarsi sakalui, tu plačiakrūtinis kaip vanagas...“, „Skrenda skrendantis. Jis nuskrido nuo jūsų, žmonių, nes nepriklauso žemei; priklauso dangui...“.

Tai tarsi pirmoji grandis magijos paminklų grandinėje. Joje atpažinsime iš kitų tautų žinomus elementus: užkeikimus, kurių efektyvumas paremtas tikėjimu žodžio galia, pomirtinių būtybių vardų žinojimu, nuorodomis į precedentus iš dievų istorijų. Tai užuominų į mitus (dažnai mums nesuprantamų), šventyklų apeiginius tekstus pasekmė. Visa tai pateikta archaiška kalba, ortografija, pritaikyta magijos reikmėms, vengiančia naudoti hieroglifus, vaizduojančius gyvas būtybes, galinčias pakenkti mirusiajam net įvardintomis užrašuose ant sienų. Žalia hieroglifų spalva, atgimimo spalva, jau išoriškai liudija, kad tai žodinis protestas ir priemone prieš mirtį – padedant kovoje, prasidėjusia statant monumentalius kapus, iki tol buvusius neaprašytais.

Pasibaigus Senajai karalystei, 3-io tūkstm. pr.m.e. pabaigoje, „pomirtinė” literatūra smarkiai pakinta. Tekstai į anapusinį pasaulį ima lydėti ne vien faraonus. Jie ima pasirodyti ant jų pavaldinių vidinių ir išorinių sarkofagų stačiakampių sienelių. Bet „Sarkofagų tekstai“ jau ima skirtis nuo „Piramidžių tekstų“ – saulės kultas ima pintis su chtoniniu (žemiškuoju) elementu, o mirusiųjų pasaulis persikelia į ypatingą vietą, į kurią kasnakt vyksta Ra su savo svita, kad susikautų su tamsos jėgomis. Bet ir čia gausu magiškų formulių ir užkeikimų, senovės mitų (bet jau daugiau siejamų su Ozyriu) ir liturginių rečitatyvų paminėjimų. Visa tai suskirstyta į atskirus „pasakymus“ arba skyrius, turinčius savo pavadinimus, daugelis kurių vėliau perėjo į „Mirusiųjų knygą“. XII dinastijos (apie 1991 m. per.m.e.) sarkofaguose atsiras dar vienas tekstas, skirtas pomirtinėms klajonėms ir pagal kalbą priskirtinas Senajai karalystei – garsioji „Dviejų kelių knyga“. Ji turėjo padėti mirusiesiems pasiekti Hotepo (pasaulio) amžinos palaimos laukus, kur kviečiai žmogaus ūgio, kur nėra nederliaus ir bado, o mirusieji gyvena palaimoje po Naunetu, paslaptingu pomirtinio pasaulio dangumi. Būtent joje pirmąkart pasirodo tekstą iliustruojantys piešiniai.

Joje 16-a „skyrių“ (pasakymų) sudėlioti į tris grupes. Pirmoji prasideda kreipiniu į kokią nors dievybę, įleidžiančią į kelionę per Sokaro nekropolį Ra-Setau, kur mirusysis palengvina Ozyrio kančias. Tada keliautojas kalba apie savo pergalę prieš priešą, kur laiko savo naguose tarsi liūtas. Visa tai baigiasi žodžiais: „Ši knyga buvo po Toto sandalais. Jos pabaiga“.

Antroji grupė pasakoja kokias šventas vietas (įžymybes bei šventas vietas.perkeltas į anapusinį pasaulį) aplankė mirusysis. Jis užsuko į Heliopolį, Buto ir „Abido gyvenimo namą“ bei „tyrą Nilo žemę“ – ir visur matė vietos įžymybes bei šventas vietas.

Trečioji grupė ir yra „dviejų kelių knyga“. Pavaizdavus duris prie jų, pateikiamas planas, per visą ilgį padalintas raudona juosta, simbolizuojančia „ugnies jūrą“. Virš jos – vandens keliai, apačioje – sausumos. Pirmieji veda pro ugnies ežerą, o tekstas perspėja – „nesiartink prie jo“. Sausuma keliai veda pylimais, kuriuos saugo sargybiniai, kuriems reikia perskaityti „praėjimo burtažodį“ arba prisistatyti dievais. Abu keliai sueina prie Abido.

Pasibaigus Viduriniajai karalystei, įveikus pavergėjus hiksosus ir susiformavus „imperijai“, ateina ir naujas religinės literatūros etapas. Pomirtiniai papirusai tampa prieinami beveik visiems gyventojų sluoksniams. Susikuria naujas pomirtinių tekstų rinkinys (nuo XVIII dinastijos, apie 1552 m. pr.m.e.) – tai jau ir būtų „Mirusiųjų knyga“. Vieni įgalėjo pasamdyti raštininkus tik trumpai ištraukai, o kiti „pasiimdavo“ įspūdingus rašinius, siekiančius per 100 pėdų ilgį. Štai kodėl 90% papirusų – skirti pomirtiniam gyvenimui – t.y. „Mirusiųjų knygos“ ar vėlesnių jos variantų kopijos („Vartų knyga“, „Kvėpavimo knyga“, „Knyga apie požeminį pasaulį“ ir t.t).

Rašyti ant papiruso gerokai paprasčiau nei ant medinių sarkofagų lentų. Be to, ėmė plisti antropoidiniai sarkofagai, netinkami ilgiems užrašams. O papirusų ritinius ruošė vos ne „konvejeriu, palikdami vietą mirusiojo vardo įrašymui.

Naujosios karalystės laikų (1580-1085 m. pr.m.e.) „Mirusiųjų knygoje“ jau nerasime tokių vaizdinių, kaip Kanibalistinis himnas iš „Piramidžių tekstų“, kuriame miręs faraonas rija dievus; arba užrašų, aprašančių siaubą, kuris jiems sukelia: „Žemė dreba, dangūs krūpčioja ir dievai gūžiasi, kai atsistoja šis Pepi...“. dabar dievai – bejausmiai teisėjai, kuriems mirusysis privalo parodyti savo darbus. Lemtį galima palengvinti ir magiškais užkeikimais – išmokti 42 dievų vardus ir taip primesti jiems savo valią arba ant širdies užsidėti skarabėjų, kad jis nutylėtų blogus šeimininko darbus. Ir nors tarsi ir garantuojama laiminga pabaiga, tačiau, matyt, visiško tikrumo egiptiečiai neturėjo. Ką Toto, parašiusio pačią „Mirusiųjų knygą“ ir sukūrusio visus užkeikimus, akivaizdoje dar parodys svarstyklės, ant kurių uždėta mirusiojo širdis? Teisuolis tikrai turi daugiau šansų į palaimą. Tad neatsitiktinai knygoje atsiranda „Pasiteisinimo vainiko“ skyriai ir vadinamoji „neigiama išpažintis“, kai mirusysis prisiekia nepadaręs tokių ir tokių blogų dalykų – savotiškas senovės Egipto moralės kodeksas.

Saiso ir Ptolomėjų versijos naudotos nuo XXVI dinastijos (t.y. nuo 550 m. pr.m.e. iki Ptolemėjų valdymo pabaigos, 30 m. pr.m.e.). Skyriai turi griežtą seką. Atsirado anksčiau nenaudoti skyriai, tačiau matyt jos tebuvo ankstesnių skyrių naujomis redakcijomis. Daugybė kopijų surašytos raštininkų, nesupratusių teksto prasmės, tad juose pasitaiko praleisti ženklai, žodžiai ar net visi epizodai. Papirusų spalva kinta nuo šviesios iki tamsiai rudos; nėra atlikimo tikslumo. Antraštės ir svarbiausi žodžiai užrašyti raudonai, vinjetės apvestos juodu rėmeliu. Geruose papirusuose galėjo būti ir iliustracijų. Graikų-romėnų laikotarpiu tekstas ir vinjetės atliktos labai nekruopščiai, matyt labai atmestinai dirbančių amatininkų, skubėjusių atlikti užsakymą. Tuo metu kai kurie skyriai rašyti ir hieratika bei demotika ant nedidelių papirusų, laidotų kartu su mirusiuoju, bei ant siaurų prastos kokybės drobės, kuriomis apvyniodavo kūną.

Susidaro įspūdis, kad egiptiečių pasaulis buvo sklidinas įvairių reiškinių ir vyksmo, o žmogus ne tiek veikė, kiek kiekvienu konkrečiu momentu tapdavo to vyksmo charakteristika. Bet reikia priminti, kaip jiems asmenybės samprata buvo visiškai kita. Juk jie buvo savo faraono „chemu“, t.y. „ištarimu“, „apraiška“, jo dalelyte, kaip ir gausūs dievai buvo juos pagimdžiusios dievybės dalelėmis. Tad visi egiptiečiai kartu tarsi sudarė valstybės kūną (netgi egiptiečių žodis savo valstybei išreikšti pažodžiui reiškė „nutro“). Dievų ir pasaulio sąryšis vyko per faraoną, dvilypės prigimties būtybę, dievažmogį. Tad nuo faraono priklausė viskas. Be Jo valios neišsiliedavo Nilas, jam neišarus pirmos vagos žemė liks nederlinga...

Jų visatą sudarė 5 dalys: dangus, žemė, vanduo, Duat (anapusinis pasaulis), kalnai. Visa buvo vientisa, bet kartu ir prieštaringa. Poliariškumas (dešinė-kairė, viršus-apačia, vyriška-moteriška ir t.t.) pasireiškė ir egiptiečių pasaulėžiūroje. Egipte nebuvo vieningos pasaulio sutvėrimo koncepcijos. Kiekviena stambesnė mokykla turėjo savo kosmogoniją ir teogoniją, kuriose visatą skirtingai tvėrė skirtingos dievybės.

Pats egiptietis save suprato kaip kelių esybių derinį: kūno, Ba (sielos), vardo, šešėlio ir Ka (antrininko). Harmoninga jų sąveika užtikrino žmogaus sveikatą. Mirus tos esybės atsiskirdavo ir imdavo gyvuoti atskirai, o vieningos asmenybės vietą užimdavo Ach – ne visai aiški kategorija, gal kiek atitinkanti „dvasią“. Apie tai daugiau skaitykite Ka ir Ba - dvasia ir siela...

Anapusinis Duat pasaulis buvo visatos dalis, egzistavęs lygiagrečiai žemės gyvenimui, tačiau su juo susijęs. Į Duat naktį leidosi saulė, į ten keliavo mirusieji. Pasauliai kirtosi ypatinguose šventuose taškuose: Abide, Heliopolyje, Pe ir Depu. Tad ten buvo statomos šventyklos, į ten plūdo maldininkai, ten rengtos šventės ir apeigos, ten įsikurdavo orakulai.

Kaip ir kitos tautos, egiptiečiai tikėjo, kad galima iš čia paveikti anapusinį pasaulį, pvz., pakeisti mirusiojo likimą ar įtakoti aukštesnes, „iš ten“ veikiančias jėgas. Tam pasinaudodavo magija. Egiptiečių magija yra nepaprastai patrauklus reiškinys šiuolaikiniams mistikos gerbėjams, nord savo esme labai artima šamanų apeigoms. Atliekami ritualai turi rezultatą „ten“. Tik nedaugelis burtininkų yra pajėgūs veikti tiesiogiai šiame pasaulyje. Bet ir mirusysis „iš ten“ gali paveikti mūsų gyvenimą – mus pasiekė nemažai laiškų, siųstų numirėliams, su prašymais kuo nors padėti ar nekenkti.

Anapusinis pasaulis turi daugybę skirtumų nuo mūsų erdvės supratimo. Duat yra į žiedą susukta erdvė, daug kartų dydžiu viršijanti Egiptą. Galima spėti ją sudarytą iš dviejų lygių: a) Hotepo laukų, kur patenkama pasvėrus širdį (t.y., rojus); b) košmariškų demonų apgyventa sritis, kurią reikia pereiti, norint patekti prie Dviejų tiesų salės (Amenti, vakarinė Duat dalis – krikščionys koptai, labai mėgę aprašyti pragaro baisumus, „Amenti“ vadino būtent skaistyklą). Šie demonai paklūsta Ozyriui.

O kad gyvenimas „ten“ galėtų trukti amžinai, reikėjo užtikrinti visų „savipačių“ esybių gerbūvį. Pomirtinės evoliucijos kulminacija turėjo tapti mirusiojo prisikėlimas. Mirtis – negailestingas, apgaulingas ir suktas priešas. Tačiau ji įveikiama. Kaip vėliau prisikėlė Kristus, taip egiptiečiams prisikėlė Ozyris – jis pirmasis Vinjetė xxiii: Burnos atvėrimo procedūra

Vinjetė xxiii: Burnos atvėrimo procedūra

nugalėjo mirtį – ir taip suteikė viltį egiptiečiams. Mirusieji vėl prisikeis ir transformuosis, kai visos žmogiškosios esybės susirinks kartu. Todėl žmogaus kūną reikia saugoti nuo suirimo arba bent jau pakeisti jo pakaitalu – statula ar atvaizdu. Prisikėlusio žmogaus laukia nuostabus gyvenimas, be kančių ir nelaimių, o laikas neviešpataus jiems. Bet nors magija ir gali padėti išvengti kai kurių ano pasaulio nemalonių aspektų, galutinis rezultatas vis tik labiausiai priklauso nuo gyvenimo žemėje. Kita vertus, tai labai aiškiai perteikia Tibeto „Mirusiųjų knyga“ (Bardo Thodolas). Bet jei „bausme“ tibetiečiui bus atgimimas žemesniąja būtybe, tai egiptiečiui nusimato tik arba absoliuti palaima, arba visiškas sunaikinimas. Jo nelaukia atgimimų ciklas – jam reikia stengtis išlikti savimi pačiu, pasiekti amžinąjį gyvenimą, kur nėra jokių blogumų.

Patį „Mirusiųjų knygos“ turinį galima suskirstyti į tris kategorijas: maldos ir himnai, skirti įvairiems dievams, magiški užkeikimai ir laidojimo apeigos. Bendras skirtinguose šaltiniuose rastų „pasakymų“ kiekis yra 193. Skyrių numeraciją pasiūlė 19 a. egiptologas R. Lepsiusas^*). Juos galima suskirstyti į 4 dalis: 1) skyriai 1-16: laidotuvių procesijos ėjimas prie laidojimo vietos, maldos apie „išėjimą į dieną“, himnai saulei ir Ozyriui; 2) skyriai 17-63: „išėjimas į dieną“ ir mirusiojo atgimimas, jo pergalė prieš tamsos jėgas, priešų silpnumas, mirusiojo valdžia stichijoms; 3) skyriai 64-129: „išėjimas į dieną“ – mirusiojo virsmas į dievybę, jo sėdimas į saulės arką, įvairių paslapčių pažinimas, pomirtinis teismas; 4) skyriai 130-162: mirusiojo išgarbinimas – tekstai, skirti skaityti metų bėgyje ir skirti mumijos apsaugojimui.

Ypatingą reikšmę turėjo piešiniai (dažnai – labai meistriški) – pirmasis knygų iliustracijos atvejis. Jie buvo tiek svarbūs, kad kartais trūkstant vietos lape buvo ne rašomas tekstas, o talpinama iliustracija, o XXI dinastijos laikais atsirado netgi „Mirusiųjų knygos“ variantai, sudaryti vien iš piešinių.

^*) Karlas Richardas Lepsijus (Karl Richard Lepsius, 1810-1884) – prūsų egiptologas, kalbininkas ir archeologas, laikomas vokiečių egiptologijos pionieriumi, praturtinusiu Berlyno muziejų egiptietiškais radiniais. 1842 m. subūręs komandą išvyko į Egiptą, (kelionę rėmė ir Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV)kur aplankė Gizos piramides. Ant Cheopso piramidės viršūnės vokiečiai sutiko karaliaus gimtadienį, o šiai progai atminti, Lepsijus įsakė virš įėjimo į piramidę iškalti hieroglifų maniera užrašą, skelbiantį apie Prūsijos karaliaus šlovę ir kaip koks raštininkas pasirašė. Lepsijus į Berlyną atvežė kelis šimtus statulų, papirusų, keliolika mumijų. Kai jo paklausė, ar tai nesužalojo Egipto palikimo, jis atsakė: „geriau vogėme mes, nei tą patį daro vietiniai. Mes parodėme, kas liko iš didžios praeitis, nes, jei nebūtų mūsų, Egiptą užmirštų visi“.
Tačiau Lepsijus nesižavėjo Egiptu, jam nepatiko nei Egipto muzika, nei žmonės, nei valgiai, nei visa kita. Grįžęs buvo paskirtas Berlyno un-o profesoriumi ir paskelbė 12 t. veikalą „Egipto ir Nubijos paminklai“. Berlyne įkūrė Egipto muziejų ir 1855-73 m. buvo jo direktoriumi.