Paslaptingos vietos

Nubija ir jos istorija

Nubija dar vadinta Aukštutine ir Žemutine Nubija, Kušu, Te-Nehesy, Nubadae, Napata arba Map of Nubia Meroe karalyste. Tai sritis šiaurinėje dalyje vadinta Žemutiniu Egiptu. Aukštutinė Nubija nusitęsia į Sudaną ir gali būti skirstoma į kelias sritis, kaip Batn el Hajar (Akmenų pilvas), Abri-Delgo Reach smėlynai ar Dongola Reach lygumos. Tai karščiausia ir sausiausia Žemės sritis, visiškai priklausanti nuo Nilo.

Istoriškai Nubija buvo įvairių civilizacijų lopšys. Tai buvo vienintelė juosta, Viduržemio regioną jungianti su Afrikos tropikais. Todėl joje žmonės nuolat turėjo aktyvius kontaktus su kaimynais, per čia ėjo prekybiniai keliai. Turtinga kultūra ir tradicijos atsispindi archeologinėje medžiagoje. Labiausiai klestintis laikotarpis buvo 800 m. pr.m.e. – 320 m., kai čia egzistavo Kušo karalystė.

Nubijos istorija glaudžiai susijusi su Egipto istorija. Ankstyvųjų dievų atvaizdai turi panašumų su egiptietiškais – su gyvūnų ir paukščių galvomis. Kaip ir Egipte, buvo tikima gyvenimu po mirties. Todėl jie statė didingus kapus, kurie turėjo būti namais mirusiesiems. Kapuose atsispindi faraono, kaip dievo žemėje, padėtis. Valdovas buvo Amun-Ra, saulės dievo, sūnus, todėl įkūnijo saulę žemėje. Kaip saulės kelias, jo gyvenimą vyko pagal ciklišką planą. Jaunystė atitiko saulės patekėjimą, branda – vidurdienį, o senatvė – saulėlydį. Valdovui mirus, ateidavo tamsa.

Dykumoje prie Meroe rasta per 50 piramidžių bei karališkų kapų. Tai geriausiai Sudane išsilaikiusios piramidės, viena iš Afrikos paslapčių. Tik jos nėra apšviečiamos naktimis ir nėra gausiai lankomos ir fotografuojamos turistų – stūkso tyloje ir leidžia keliautojui vienumoje pajustų jų senovės dvasią. Mituose sakoma, kad vakaruose nusileidusi (arba mirusi) saulė keliauja požemiais į rytus, kur atgimsta ir vėl pateka. Nuo neatmenamų laikų piramidės simbolizuoja patekančią saulę ir prisikėlimą. Piramidė laikyti laiptais į dangų, kur faraono siela galėjo prisijungti prie dievų. Naktį valdovas, įgavęs Ozyrio formą, nusileisdavo Ra valtimi ir kartu su Ra plaukdavo per tamsos karalystę.

Piramidžių statyba liovėsi Viduriniosios karalystės laikotarpio pabaigoje. Naujosios karalystės faraonai kapus įrengdavo olose – su požeminiais kambariais ir praėjimais, simbolizuojančiais Saulės dievo naktinę kelionę. Kušitų dinastijos juodieji faraonai ir jų palikuonys senąsias piramides pritaikė savo kapams įrengti. Visoje Nubijoje rasta per 220 piramidžių – daugiau nei pačiame Egipte.

Nubijos piramidės turi tris pagrindines dalis: 1) požeminę laidojimo vietą, kuri simbolizuoja požemį; 2) virš jos esančią masyvią laiptuotą piramidę, simbolizuojančią laiptus į dangų; 3) nedidelę šventyklėlę rytų pusėje,
Pyramids of Meroe
4 a. pr.m.e. Kušo valdovai persikėlė labiau į pietus ir Meroe tapo jų sostine. Pamažu pietų kultūrinės tradicijos ėmė dominuoti prieš egiptietiškas.
skirtą aukoms padėti. Gali būti, kad saulei tekant žynys atidarydavo šventyklos duris, kad šviesa kristų ant priešingos sienos esančios stelos.

Požeminiai kapai buvo prabangiai išpuošti. Lovose buvo paguldomos karalių ir karalienių mumijos pagal senąją Kerma tradiciją. Kad mirusiam valdovui nereiktų triūsti, kapuose būdavo pridedama šabtis, nedidelių žmonių statulėlių, kurios turėjo magiškai atgyti ir atlikti visus darbus.

Senoji Nubija

Seniausi gyventojai dabartinio Sudano teritorijoje atsekami iki negroidų, gyvemusių Khartoum‘o apylinkėse Viduriniojo akmens amžiaus laikotarpiu (maždaug prieš 30-20 tūkst. m.). Jie gamino indus , o vėliau ir kitus daiktus iš smiltainio. Neolito pabaigoje (10-3 tūkst. m. pr.m.e.) jie prisijaukino naminius gyvulius. Neabejotinai buvo ryšių su iki-dinastiniu Egiptu (iki 2925 m. pr.m.e.), tačiau sausos žemės, skyrusios Egiptą ir Nubiją, sulaikė egiptiečius nuo apsigyvenimo ten.

4 tūkst. pr.m.e. pabaigoje Egipto faraonai užkariavo Aukštutinę Nubiją į pietus nuo Asuano ir paskleidė Egipto kultūros įtaką. Vėlesniais amžiais Egiptas rengė sėkmingus Nubijos antpuolius vergų papildymui bei statybinių medžiagų kapams atsigabenimui. Tokia sąveika (ir vergai) didino afrikietiškų tradicijų įtaką Egipto menui, kultūrai bei religijai.

Kažkur apie 2181 m. pr.m.e. Pirmojo Pereinamojo laikotarpio metu (2130-1938 m. pr.m.e.) į Nubiją atėjo nauja imigrantų iš Libijos banga, atvijusi dėl Saharos plėtros. Atrodo, kad dalis jų persikėlė per Nilą ir patraukė prie Raudonosios jūros kalvų, o dar kiti kėlėsi į pietus ir vakarus (Wadai ir Darfur‘ą).

Žlugus 6-ajai dinastijai (apie 2150 m. pr.m.e.), Egiptas daugiau kaip šimtmetį buvo silpnas, o tai leido nubiečiams ir imigramtams vystyti savąją unikalią kultūrą. Tačiau su 11-ąja dinastija (po 2081 m. pr.m.e.)
Temple of Musawwarat es-Sufra
Prie Atbara, Mėlynojo Nilo ir Baltojo Nilo buvo įsikūrę nemažai gyvenviečių, kur gyveno amatininkai, gaminę gaminius tiek vietinėms reikmėms, tiek eksportui. Pro čia ėjo ir prekybos kelias nuo Raudonosios jūros uostų link Čado ežero vakaruose, kartu jungęs ir pagrindinius geležies gavybos centrus Jenne Jeno.
Musawwarat es-Sufra griuvėsiai yra į pietus nuo Meroe netoli Šeštųjų slenksčių. Tai galėjo būti piligrimystės vieta arba karališkieji rūmai.
Egiptas vėl sustiprėjo ir skverbėsi į pietus, pradžioje tik atsitiktiniais žygiais, o 12-osios dinastijos laikais (1938-1756m. pr.m.e.) sistemingai užkariaujant Nubiją iki pat Semna. Nubiečiai priešinosi, ką liudija palei Nilą įrengtos tvirtovės.

Kušo karalystė

Nepaisant Egipto skverbimosi, tebeklestėjo ir vietinė kultūra. Netgi Nubijos egiptizacija sustiprėjo Antrojo Pereinamojo laikotarpio laikais (1630-1540 m. pr.m.e.), kai čia susilpnėjo Egipto politinė kontrolė ir nubiečiai buvo plačiai įdarbinami kaip samdiniai prieš Azijos hyksų (Hyksos) užpuolikus. Bet kartu tie samdiniai ir Egipto kultūrai padarė įtaką.

Hyksų nugalėjimas buvo Egipto pakilimo pasekmė, įgalinusi juos savo dėmesį vėl nukreipti Nubijai. Tutsis I (valdęs apie 1493-1482 m. pr.m.e.) užkariavo Nubiją iki pat Kurqus‘o, esančio 80 km į pietus Abu Hamad‘o, o vėlesnės karinės ekspedicijos siekė dar piečiau. Šis trečiasis užkariavimas buvo didžiausias ir ilgiausias, sukėlęs krašto padalijimą į du administracinius vienetus - Wawat‘ą šiaurėje su sostine Asuane ir Kušą pietuose su sostine Napata (Marawi). Nubija, kaip visuma, buvo valdoma viceroy, dažniausiai karališkos kilmės, pavaldaus Egipto faraono. Dauguma valdininkų buvo egiptiečiai, tačiau pasitaikydavo ir nubiečių. Toliau administracinių centrų buvo išlaikomos vietinės tradicijos, papročiai ir amatai.

Kuše kirtosi prekybos keliai iš šiaurės į pietus ir iš rytų į vakarus. Prie Nilo buvo derlingos žemės, gretimose kalvose buvo aukso ir smaragdo kasyklos. Be to, nubiečiai buvo labai vertinam kaip kariai.

Egiptui vėl patyrus nuosmukį (11 a. pr.m.e.), Kušo viceroy, palaikomi nubiečių karių, praktiškai tapo nepriklausomais valdovais. 8 a. pr.m.e. Kušo karaliai buvo iš egiptizuotų nubiečių vadovų šeimų. Valdant vienam tokių karalių, būtent, Kaštai, Kušas ėmė valdyti Aukštutinį Egiptą, o sūnus Piankhi (apie 750-719 m. pr.m.e.) ir visą Egiptą iki Viduržemio jūros. Tačiau netrukus į Egiptą įsiveržė asirai (671 m. pr.m.e.) ir dėka jų pranašesni kaltos geležies ginklų jie sumušė Kušo armiją prie Taharqa. Iki 654 m. pr.m.e. nubiečiai buvo išstumti atgal į Nubiją.

Tapęs izoliuota karalyste ir pasislėpęs už plikų kalvų, Kušas valdė Viduriniojo Nilo sritį dar apie tūkstantį metų. Išsilaikė jo unikali nubietiška-egiptietiška kultūra kai Egiptas, tuo tarpu, patyrė stiprią persų, graikų ir romėnų įtaką. Kušitai išvystė savą kalbą, kurią pradžioje perteikdavo egiptietiškais, o tada savais hieroglifais. Garbino Egipto dievus, tačiau išlaikė ir savus. Valdovus laidojo piramidėse, tačiau savaip. Jų
Elephant statue: Musawwarat es-Sufra
Dramblio statula: drambliai turėjo karinę svarbą, tačiau pietų įtaka jiems suteikė ir religinį aspektą.
gerovė priklausė nuo kalnakasybos bei prekybos kelių kontrolės. Netrukus po pasitraukimo iš Egipto, sostinė buvo perkelta į Meroe (netoli Šandi). Tačiau Kušo karalystė palaipsniui silpo ir baigėsi 350 m., kai iš Etiopijos aukštikalnių nusileido Aksumas su kariais, sugriovė Meroe ir užėmė miestus, esančius prie Nilo.

Viduramžių krikščioniškos karalystės ir arabų įsigalėjimas

Tolimesni 200 m. yra nežinomas Sudano istorijos laikotarpis. Nubijoje gyveno tauta, kurią senovės istorikai vadino nabotėjais (nabotae), o šiuolaikiniai archeologai, vis dar negalintys paaiškinti jų kilmės, X- grupe. Tačiau aišku, kad jos ištakos yra Kuše, o ji buvo gana stipri, nes įstengdavo, sąjungoje su blemijais (nuo Bedžos rytų Sudane) pulti romėnus Aukštutiniame Egipte. Tada romėnai keršydami sutriuškindavo šias tautas ir jos vėl dingdavo iš arenos.

Šis regionas vėl atsiskleidė Europai, kai į 6 a. į čia atvyko krikščionių misionieriai, Viduriniojo Nilo sritis buvo padalinta į tris karalystes: Nobatiją su sostine Pačore (dab. Faras), Maqurrah su sostine Dunkula (Senoji Dongola) ir Alwah‘ą pietuose su sostine Suba (Soba), netoli dab. Khartoum‘o. 543-575 m. šiose karalystėse Juliano (pamokslavusio Nobatijoje 543-545 m.) ir jo įpėdinio Longino (569-575 m.) pastangomis įvesta krikščionybė. Naujoji religija priimta entuziastingai ir palei Nilą iškilo krikščioniškos bažnyčios.

Tačiau vėlesnė istorija vėl panirsta į miglas ir vėl praskaidrėja tik 7 a. atėjus arabams. Egiptą arabai užėmė 639 m. ir nedidelės arabų plėšikaudamos pasiekdavo Maqurrah, tuo metu jau įtraukusią Nobatiją, ribas. Pagaliau nubiečiams nubausti buvo pasiųsta gerai ginkluota arabų karinė ekspedicija, kuriai vadovavo Abd Allah ibn Sad ibn Abi Sarh. Ji pasiekė Dunkulą, apgulė ir sugriovė krikščionišką katedrą. Tačiau patyrė nemažų nuostolių, tad sutiko sudaryti taiką. Arabų-nubiečių santykiai buvo reguliuojami kasmetiniais pasikeitimais dovanomis bei prekybiniais ryšiais. Santykinė taika laikėsi apie 6 šimtmečius.
Temple at Naqa
Naqa liūtų šventykla – egiptietiško stiliaus. Prie įėjimos vaizduojami karalius su karaliene, įveikiantys priešus. Tai rodo didelę karalienės svarbą, jos buvimą lygia valdovui.

1250 m. turkų mameliukai užvaldė Egiptą. Jie pradėjo reguliariai rengti karinius žygius prieš Maqurrah, ir nors niekada visiškai neužėmė šalies, ją siaubdami silpnino politiškai ir ekonomiškai bei keldami suirute s. 15 a. Dunkula jau nebuvo pakankamai stipri atsilaikyti arabams. Klajoklių arabų gentys, ypač džuhainų, pradėjo plūsti į pietus, maišėsi su nubiečiais ir čia skleidė arabų kultūrą.

Arabai, kurie genealogiją vedė pagal vyriškas linijas, netrukus nustūmė nubiečius, genealogiją vedusius pagal moterišką liniją. Iš Dunkulos džuhaidai traukė į rytus ir vakarus nuo Nilo ir tik pietuose krikščioniška Alwah‘a buvo kliūtis arabams. Ši šalis tęsėsi nuo Kabushiyah‘o iki pat Senaro (Sannar‘o) pietuose. Toliau gyveno gentys, apie kurias mažai žinoma. Paaiškėjo, kad Alwah;a buvo labiau klestinti ir stipresnė už Maqurrah,; joje išliko Kušo geležies apdirbimo technika, o sostinėje Suboje buvo daug įspūdingų pastatų, bažnyčių bei sodų. Ir vis tik beduinų puldinėjimai ją silpnino ir ji žlugo 1500 m. užpuolus arabams, vadovaujamiems Abd Allah Jamma. Suba ir Mėlynojo Nilo regionas atiteko netikėtai pasirodžiusiems fundžams.

Fundžų valdymas

Fundžai buvo keista ir paslaptinga tauta. Jie nebuvo nei arabai, nei musulmonai. Jie greičiausiai kilę nuo viršutinio Mėlynojo Nilo, vietovėje tarp Etiopijos ir Sudano. Vadovaujami Amarag Dunqas jie įsteigė sostinę Senare ir 16 a. gynė al-Gezira rajoną nuo arabų genčių, apsistojusių prie Mėlynojo ir Baltojo Nilo santakos.

17 a. viduryje buvo fundžų aukso periodas, kai jų vadas Badi Il Abu Daqn (apie 1644-80 m.) išplėtė savo valdžią palei Baltąjį Nilą iki Kordofano. Tačiau kartu jis sėjo ir nuopuolio sėklas. Užkariavimų metu vergau buvo vežami į Senarą, kur jų skaičius išaugo, sudarydamas karinę kastą. Pavaldųs tik valdovai, jie ėmė varžytis su aristokratija dėl valdžios institucijų. Netrukus tai virto atvirais susirėmimais. Valdant Badi IV Abu Šulukh (1724-62) aristokratijos valdžia buvo visiškai palaužta ir visa valdžia atiteko karaliui, besiremiančia vergų kariuomene. Savo valdymo pabaigoje jis liovėsi kontroliuoti kariuomenę, kuri sukilo ir ištrėmė jį iš Subos. Dar pusę amžiaus fudžų valstybė laikėsi, tačiau byrėjo dėl vidinių rietenų. 1821 m. Senarą užėmė egiptiečiai.

Nors fundžai nebuvo musulmonais, jų aristokratija netruko priimti islamą (nors ir išlaikė nemažai savų afrikietiškų papročių). Nemažą pasisekimą islamo misionieriai turėjo tarp nubiečių. Nemažai garsių 16-17 a. misionierių buvo sufijų šventieji, kurią kelią į Dievą matė per mistinę kontempliaciją. 18-19 a. atgimimo dvasia sufijų brolijose paskatino Sudane naujo Mirghaniyah (arba Khatmiyah) ordino įsikūrimą. Jų nariai, faqih‘ai išlaikė religinę monopoliją iki pat Egipto-Otomanų valdymo.

Trumpa tolimesnė istorija
Relief with god Apedemak at Temple at Naqa
Naqa reljefe faraonas Natakamani stovi prieš liūtagalvį dievą Apedemaką, o taip pat Horą ir Amoną.
Karaliaus drabužiai ir per dešinį petį permestas sašas yra tipiniai Meroe drabužiai.

1820 m. turkų otomanų Egipto valdytojas Muhamedas Ali pasiuntė sūnaus Izmailo vadovaujamą armiją Sudano užkariavimui. Jį domino auksas ir vergai. Buvo įvesti nepaprasti mokesčiai, tad kilo maištai, buvo nužadytas Izmailas su apsauga, tačiau maištininkams trūko vado ir koordinuotų veiksmų. Tad jie netrukus buvo nuslopinti ir represijos tęsėsi gubernatoriaus Ali Khuršid Agha paskyrimo, kuris sumažino mokesčius ir tarėsi su vietiniais lyderiais. Administraciniu centru tapo Khartoum‘as.

Šalis klestėjo iki 1843 m. Tada prasidėjo stagnacija, Didžiosios Britanijos spaudimu buvo įsakyta nutraukti prekybą vergais, įtakinga grupe tapo Europos pirkliai. 1863 m. Egipto valdytoju tapo Europoje išsimokslinimą gavęs Izmailas Paša, siekęs Egiptą ir Sudaną paversti šiuolaikinėmis valstybėmis. Jam pavyko išplėsti įtaką į pietus.

1881 m. Mahometas Ahmedas Sudane pasiskelbė Mahdi. Išsimokslinęs sufijų ordine, vėliau save laikė mudžadidu, musulmonų tikėjimo atnaujintoju. 1885 m. Sudanas galutinai atsikratė priklausomybės nuo Egipto. Tačiau 1898 m. Sudaną užėmė Anglija. 1936 m. susitarimu Egipto valdžios atstovams leista grįžti į Sudaną. Tačiau vietos elitas manė, kad nei britai, nei egiptiečiai neklausia jų nuomonės.

1953 m. Egiptas pasirašė susitarimą su Britanija, kad per tris metus garantuos Sudanui teisę apsispręsti. 1956 m. sausio 1 d. Sudanas tapo nepriklausoma respublika, tačiau jau po 2 m. generolas Ibrahimas Audas įvedė diktatūrą, išsilaikiusią iki 1965 m. 1969 m. valdžią užgrobė pulkininkas Nimeiri. Tačiau ir toliau vyko nesutarimai tarp šiaurės ir pietų, kol 1972 m. Adis Abeboje buvo pasirašytas susitarimas, paskatinęs ekonominį Sudano vystymąsi. 1985 m. Nimeiri buvo nuverstas, tačiau 1989 m. valdžią paėmė Revoliucinis nacionalinio gelbėjimo komitetas. Jo įvestas šariatas (įskaitant kūniškas bausmes) bei Irako palaikymas Persų įlankos kare izoliavo Sudaną ne tik nuo vakarų, bet ir kaimyninių arabų šalių. Ekonomika smuko, civilinis karas pietuose tęsėsi, suirutė didėjo, buvo badaujama. Buvo trukdoma Vakarams teikti maisto ir humanitarinę pagalbą. 2005 m. pasirašomas taikos susitarimas, pagal kurį Pietų Sudanui suteikiama autonomija, sujungiamos abi kariuomenės, islamo teisė palikta galioti tik šiauriniame Sudane. 2011 m. turi įvykti referendumas dėl Pietų Sudano nepriklausomybės.

2003 m. įvyksta dar vienas pilietinis karas tarp centrinės vyriausybės ir kito istorinio Darfūno regiono, kurio gyventojai tvirtina, kad čia vykdomas etninių fūrų, kurie bėga į kaimyninį Čadą, naikinimas. Kaip pasekmė, nuo 2005 m. gruodžio mėn. Čadas ir Sudanas yra karo būsenoje. 2007 m. gegužę Saudo Arabijoje pasirašytu susitarimu karo veiksmai nutraukti 1000 km sienos ruože.

Maištininkų Rytų frontas veikė prie Eritrėjos sienos. 2006 m. spalio mėn. Asmaroje pasirašyta taikos sutartis. Bet 2007 m. liepos mėnesį potvyniai sukėlė krizę rajone. Dėl banditų išpuolių, humanitarinė maisto pagalba buvo sustabdyta.

Matriarchatas
Beduinas soste
Šnabždanti uola
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Liūtagalvis dievas Apedemakas
Gobekli Tepe - seniausia šventykla
Plutarchas. Biografijos: Solonas (2 dalis)
Pasaulio tvėrimo mitai (Afrika)
Brandbergo Baltoji ledi
E.Blavatskaja. Kiklopų griuvėsiai
Bažnyčia už laiko gniaužtų
Ayers Rock uola: Australija
Nan Madolis - apleistas paslapčių miestas
Dinozaurų palikuonys Afrikoje
Julijus Afrikanas. Istoriografija
Moteris su dviem leopardais
Istorikas Al-Masudi
Višta mitologijoje
Nenormalumai kaip norma
Juodoji Nigerijos magija
Senovės astronautai
Paskutiniai megalitai
Kinijos piramidės
Mes iš Afrikos
Slontaho šventykla
Indijos kolonos
Vartiklio naujienos