Beduinas soste    

Muamaras Kadafis buvo vienu spalvingiausių valstybės valdovų. Kadafis su Brežnevu; 1981

Jo gimimą gaubia miglos ir prieštaringumai. Oficialiai, jis gimė nei ta 1940-ųjų, nei tai 1942-ųjų birželį netoli Sirto beduino piemens palapinėje. Pagal egzotiškesnę versiją, jis yra Oro pajėgų „Laisvoji Prancūzija“ korsikiečio karininko Alberto Preciozio sūnus - kai tasai 1941 m. sudužo Libijos dykumoje. O pagal dar vieną versiją – jo motina buvo prancūzė.

Šeima gyveno skurdžiai, tėvas nuolat kilnojosi ieškodamas geresnių ganyklų. Tačiau pasitaikius pirmai galimybei 9-metį Muamarą jis atidavė į pradinę mokyklą. Ir matyt iš pat vaikystės jis neapkentė italų – manoma, kad jo senelį nužudė italų kolonistas.

Dar mokykloje Kadafis pradėjo dalyvauti pogrindinėje veikloje. 1961 m. jis įsteigė pogrindinę organizaciją, siekinačią nuversti monarchiją. Už tai jį suėmė, o tada ištrėmė iš miesto. Mokslus teko tęsti Misurate, kur licėjų baigė 1963-ais. Tada įstojo į Bengazio karinį koledžą, kurį po dviejų metų baigė leitenanti laipsniu. Koledžą baigė tvirtai apsisprendęs surengti šalyje revoliuciją ir paimti valdžią. Tam ėmė ruoštis dar 1964-ais.

Socializmas su arabišku veidu

Dar 1964 m., besimokydamas kariniame koledže, Kadafis kartu su draugais įsteigė „Laisvųjų jaunųjų socialistų organizaciją“ ir surengė pirmąjį jos suvažiavimą. Armijos draugai gerbė Kadafį, - juk jis negėrė, nerūkė, nedalyvavo pasilinksminimuose Anglijoje... Per 10 mėn. beduino sūnus kruopščiai ištyrė visa, kas susiję su ryšio organizavimu, o laisvalaikiu skaitė knygas.

Grįžęs namo jaunasis kapitonas su entuziasmu ėmėsi darbo. Jis tarnavo Gar Juneso karo stovykloje, o šalia tarnybos rengė revoliuciją. Suokalbininkai turėjo aiškų planą. Jie susitikdavo kas mėnesį, o tada vėl išsiskirstydavo po savo tarnybos vietas.

Galutinai savo retutaciją įtvirtino 1967 m. Šešiadienio karo metu, ki be vadovybės įsakymo sao padalinį nukreipė į pagalbą Egipto armijai. Formaliai už tai buvo nubaustas, tačiau daugelis kolegų suprato, kad tarp jų yra lyderis, galintis prisiimti atsakomybę.

Revoliucionieriai veltui laiko nešvaistė; jie stiprino savo gretas, tobulino scenarijus ir laukė tikamo momento. 1969-iems tapo aišku, kad karaliaus valdžia netrukus kris: šalyje klestėjo korupcija, ekonomika buvo ties kracho riba, užsienio kompanijos jautėsi kaip šeimininkai. Be to, Kadafis sužinojo, kad valstybinį perversmą rengia vienas aukštas karališos svitos valdininkas. Ir jauni karininkai nusprendė užbėgti jam už akių.

1969 m. rugsėjo 1-osios ankstų rytą, vadovaujant Kadafiui, vienu metu prasidėjo užėmimai Bengazyje, Tripolyje ir kituose miestuose. Karalius Idris tuo metu gydėsi Turkijoje. Perversmas pavyko. Kadafis su Putinu; 2008

Su kupranugariu po pasaulį

Iškart po perversmo buvo sukurta Revoliucininio valdymo taryba. Šalis pervadinta į Libojos Arabų respubliką, kartu 27-ių metų amžiaus perversmo lyderiui suteikiant pulkininko laipsnį – su juo jis ir išėjo į anapilį.

Nauja valdžia ryžtingai r kietai ėmė reikalus už ragų. Pirmiausia buvo likviduotos užsienio šalių karinės bazės – anglų, amerikiečių ir italų. Kartu Kaafis įsakė sunaikinti ir italų karių kapus – jis neužmiršo, kas nužudė jo senelį. Italų išginimo diena buvo pavadinta „keršto diena“.

Tada atėjo ekonominių permainų metas: 1969-71 m. buvo nacionalizuoti užsienio bankai, italams priklausiusios žemės valdos, užsienio naftos kompanijų turtas. Kitos naftos kompanijos nacionalizuotos 51%. Kitoms šalis tai buvo smūgiu žemiau juostos: jei prie Idrio I Libijos nafta kainavo 40 centų, tai dabar pabrango iki 20 dolerių.

Kadafio politinis režimas buvo etninio nacionalizmo, planinio socializmo ir valstybinio islamo ir „kairuoliškos“ karinės diktatūros mišinys. Libijos vaidmuo tarptautinėje politikoje stiprėjo, - „broliškas vadas“ pretendavo į Afrikos arabų pasaulio lyderio vietą ir laikė galįs išspręsti Izraelio ir arabų konfliktą įsteigdamas naują „Izratinos“ valstybę.

Tikrą kruviną šokį surengė aprink nacionalinio išsivadavimo ir revoliuciniu sjudėjimus. Jis globojo Palestinos, Ugandos, Šiaurės Airijos, Maroko, Sudano, Angolos ir kitų šalių teroristus. Iš visų su Kadafio valdymu siejamų teroristinių aktų žinomiausias „Pan American“ keleivinio lėktuvo susprogdinimas virš Škotijos Lokerbio miesto gruodžio 21 d., kai žuvo 270 žmonių.

Kadafis rėmė perversmus Tunise ir Burkina-Faso, rėmė Ugandos diktatorių Idi Aminą. 1977 m. įvyko pasienio karas su Egiptu; Libija dukart įvedė karius į Čadą. Jis savo politinius žaidimus žaidė visą savo gyvenimą – vienus remdavo, paskui staiga nuo jų atšlydavo ar net tapdavo priešu. Tačiau tapęs vienu turtingiausių pasaulio žmonių, nepaisė jokių politinių sąlygotumų ir moralės normų. Vykdamas svetur, jis vežėsi savo palapinę ir kupranugarių bandą – ten priimdavo valstybių vadovus, o kupranugarių pienas buvo jam maistu.

Tačiau visos tos „keistenybės“, pagardintos tirštu kriminaliniu ir korupciniu padažu, puikiai jam tiko, kol 8-me dešimtm. nesusipyko su JAV. Amerikiečiai jį pavadino pragaro pasiundiniu, pradėjo pjudyti visuose lygiuose. Pulkininkas irgi žodžių kišenėje neieškojo: atsakydavo jiems pasitaikius pirmai galimybei ir JAV padarė savo didžiausiu priešu – ideologiniu, ekonominiu ir kultūriniu.

Tačiau vis tik pagrindine Kadafio nužudymo priežastimi tapo jo bandymas įgyvendinti Afrikos dinaro idėją – t.y. įvesti valiutą, galinčią pakeisti JAV dolerį. Idėja atrodė visai įgyvendinama – arabų ir Afrikos šalys buvo pasirengę jos realizacijai. Amerikos laukė milžiniški nuostoliai.

Kadafio mirtis; 2011 Ir Libijoje, kurią diktatorius aprūpino pinigais, nemokama elektra, benzinu, motinų pašalpomis ir beprocentine bankų paskola, staiga atsirado daugybė nepatenkintų. Labai greitai šalyje susidarė revoliucinė situacija, 2011 m. vasarį kilo pilietinis karas. Staiga atsiradusi opozicija pradėjo reikalauti Kadafio pasitraukimo, prasidėjo kruvini susidūrimai tarp prezidento šalininkų ir maištininkų. 2011 m. prasidėjo tarptautinė intervencija: pagal JTO rezoliuciją NATO kariai stojo į konfliktą, atseit, kad gintų gyventojus. Vyriausybės kariuomenė gynėsi 7 mėn., bet jėgos buvo nelygios ir 2011 m. spalio 20 d. Muamaras Kadafisbuvo sulaikytas Sirto miesto apylinkėse, - ir jį pribaigė įsiutusi maištininkų minia.

Tunisas
Trobriando salos
Slontaho šventykla
Nubija ir jos istorija
Faraonė Hatčepsutė
Bado kalnai Afrikoje
Slidi sąmokslo teorija
Kalnų Senis ir asasinai
Indonezijos mirusiųjų kultas
Valpurgiška Gegužės pirmoji
Slaptieji planetos valdytojai
Mankurtas: asmuo be ateities
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Slaptasis kazokų ginklas
Sahara senaisiais laikais
Operacija „Ciceronas“
Grigorijus Rasputinas
Čingis chano mirtis
Istorikas Al-Masudi
Flirtas su Hitleriu
Vartiklis