Trobriando salos

Norime supažindinti su "Oda kaip kūno ir dvasios ryšys" puslapyje paminėtomis B.Malinovskio tyrinėtomis Trobriando salomis.

Paul Theroux straipsnis su Essick nuotraukomis iš "National Geographic" prasideda: "Po Trobriando salų kerais... maudynės rojuje, tokiame tyrame (nesuterštame) ir jaudinančiame, tarsi nutekėjusiame nuo Gauguin teptuko..."

Trobriandiečiai yra savimi pasitikintys, artimi gamtai, palaidoki (t.y. lytiškai gyvenantys nuo ankstyvo amžiaus), prietaringi (t.y. paplitęs tikėjimas burtais), besilaikantys tradicijų (gerbiantys senolius), apdovanoti didele fizine jėga (gali išbūti ilgai panirę po vandeniu, pasistatyti kanoją be jokių įrankių), savarankiški, ieškantys nuotykių ir primityvūs (technologiškai). Augalija (yam) yra visos socialinės veiklos centras.

"Mes aplankėme Tuma, šmėklų salą, kur visi trobriandiečiai keliauja po mirties ir iš kur atsiranda visos vaikų sielos".

Tai realiai egzistuojanti sala, ir tuo pačiu dvasinė žemė, į kurią iškart po mirties keliauja visos žmonių sielos (baloma). Gali klaidinti Theroux terminas "šmėklos", mat "šmėkla" paprastai regima, tuo tarpu siela yra žmogaus dalis skirianti mus nuo gyvulinio pasaulio. Šmėklos nekeliauja į dangų, tik sielos. Taip pat pagal Theroux vietiniai bijo Tuma, kaip "kapinių ūkanotą dieną". Tuo tarpu Malinovskis sako priešingai, trobandiečiai trokšta aplankyti Tuma, nes ji yra jų protėvių žemė, jie svajoje ten būti. Kasmetinės šventės išreiškia simbolinę duoklę senolių baloma, kurios per burtus valdo orą, javus ir kt.

Be to kiekviena baloma "gyvena" ir "miršta" Tumoje. "Mirties" akimirką siela persikūnija į kūdikį, kuris grįžta į pasaulį moteriai pastojant. Tad trobriandiečiai tiki reinkarnacija. Moteris gali pastoti tik priimdama baloma inkarnaciją. Tad nėra ko rūpintis dėl biologinių nėštumo priežasčių ir tėvo vaidmens. T.y. lytiniai santykiai nesukelia nėštumo - ir monogamija bei skaistybė jiems turi kitokią vertę.

"Jie beprotiškai bijo tamsos, todėl jų trobos neturi langų; žmonės užsisklendžia savo namuose. Užtrenkia duris bijodami raganų ir dvasių", rašo Theroux. Tuo tarpu pagal Malinovskį pas trobriandiečius nėra prietaringos tamsos baimės, ir jie nesibaimindami gali eiti naktį vieni.

Pagrindinė Trobriandų sala yra Kiriwina ir Trobriando salų gyventojai save vadina Boyowan ir kalba kirivinos kalba, kurios dialektai naudojami Woodlark, Maršalo Bennet ir Laughlin salose. Šiuo metu jose gyvena 10-11 tūkst. gyventojų ir yra apie 80 gyvenviečių.

Jie maitinasi taro, yam, kokoso riešutais, bananais, cukranendrėmis, krabais, žuvimis, kiaušiniais ir Torres Straight balandžiais. Maistas ruošiamas tik kartą per dieną vakare po darbų. Dienos metu jie renka mango ir duonmedžio vaisius, bananus. Nederliaus metu tenka vartoti ir kitokį maistą, kuris laikomas neskaniu ar tabu, kaip krūmų kiaulės, kuria maitintis gali tik žemiausia klasė. Apelsinai. Mandarinai, riešutai, miežiai, austrės, jūrų moliuskai ir kt. jūros maistas yra papildomas maisto šaltinis. Betelis kramtomas su kreida yra populiarus stimuliatorius.

Aukščiausią rangą turi vadas (vyriausias klano narys), burtininkas ir laukų kerėtojas, kuris valdo žmoių darbus ir gamtos jėgas sudėtinga burtų sistema, jam perduota pagal motinos liniją. Didesni ir derlingesni javai užtikrina aukštesnę visuomeninę padėtį, todėl čia tarp žemdirbių yra varžymasis.

Jų namai yra stačiakampės pastogės su nuožulniais stogais, galinčiais pasiekti žemę. Yam aruodai yra yra atskirai nuo gyvenamųjų patalpų ir už jas sudėtingesni. Vadai įsikuria centre ir jų būstai papuošti pieštomis lentomis. Jaunuoliai ir nevedę asmenys gyvena atskirai nuo šeimų.

Trobriandiečiai susiskirstę į 30-50 klanų, kurie siejame bendrais protėviais, kurių kiekvienas išlindo per atskirą skylę žemėje. Visuomeninė struktūra yra matriarchato, tačiau žmonos persikelia gyventi pas vyrus. Subrendęs jaunuolis eina gyventi į dėdės, motinos brolio, kaimą - ir šis tampa atsakingu už jį.

Kula žiedo šventės metu kula vertybių, vaygua (mwali ir souvali), mainai (mugė) vyksta tarp vyrų tarpgentiniu principu (iš skirtingų salų). Kula tarp vyrų nustato abipuses pareigas ir įsipareigojimus, kurie priklauso nuo "atstumo tarp gyvenviečių ir tarpusavio statuso" ("Argonautai..."). Tik ribotas vyrų skaičius gali dalyvauti tuose mainuose, - bet Malinovskis nenurodo, kodėl taip yra. Tačiau dalyvavimas nebuvo ribojamas pagal klases - kula mainuose galėjo dalyvauti tiek vadai, tiek paprasti nariai, nors partnerių kiekis priklauso nuo asmens rango ir svarbos. Kartais mwali ir souvali galėjo vilkėti ir moterys bei vaikai. "Koralų soduose..." B.Malinovskis sakosi norėjęs parodyti kula, kaip karo ir "galvų medžioklės" pakaitalą. "Trobriando salose" B.Malinovskis pateikia dovanų ir mokėjimų klasifikaciją sudarytą iš 7-ių kategorijų.

1925 m. M. Maus ("Essai sur le Don") kritikavo B.Malinovskio kula ir dovanų pateikimą, ypač mapula mokėjimo formą. 1926 m. "Nusikaltime ir papročiuose..." (kaip ir 1932 m. įžangoje į Reo Fortune "Dobu burtininkus") B.Malinovskis pripažino savo klaidas.

Papildomai skaitykite:
Trobriandiečių primityvioji ekonomika

Amphlett salų keramika

Mažos, bet svarbios kula mugei yra Amphlett salos. Jose apsistoja kanojos, vykstančios iš Sinaketa (priklausančios Trobriando saloms) į Dobu. Trobriandiečiai turėjo atlikti eilę apeigų, kad sėkmingai perplauktų sąsiaurį iki jų. Viena salų yra Nabwageta, kurią 1918 m. aplankė B.Malinovskis: "dvi dvynės viršūnės gretimoje Fergusson saloje, siauras paplūdimys prie akmens sienos, namų eilė ant stulpų". Iš šiomis dienomis gyvenvietė atrodo labai trapi - tarsi stipresnė audra ar potvynis galėtų ją nuplauti. Jausmas, kaip kad patiri, kad Šekspyro gimvietė yra užleista ar Budos namas užžėlė piktžolėmis.

Bet ne, Nabwageta yra gyva, nors ir gana izoliuota vieta. Nieko nėra svarbiau d'Extrecasteaux ir Trobriando salose kaip kula, ceremonija keičiantis kriauklėmis, apibrėžianti žmogaus gyvenimo ir nemirtingumo būvį. Kai į būrį susirenka tiek daugelio skirtingų tolimų salų gyventojai kalbantys skirtingomis kalbomis, kai gauta socialinė ir magiškoji informacija perduodama jaunajai karta, kai išeinama iš lokalių vedybų ir mirties rato ir išeinama net už protėvių tinklo ribų.

Gumasila ar mažesnėje Nabwageta saloje jie galėjo sustoti ir pailsėti, kartais net savaites ir atlikti reikiamas magiškas apeigas, kad galėtų saugiai vykti toliau ir užburtų jų kula partnerius. Per visą gyvenimą kula partneriai gali niekada nesusitikti gyvenime ir net varžytis dėl vertingesnių ir didesnių kriauklių. Tik subtiliu įtikinėjimu, per burtus, diplomatiją ir dovanas galima gauti trokštamą kriauklę - galbūt, burtais nuvijus šalin kitą kula partnerį. Tai sistema, kurios geriausi žaidėjai įeina į legendas ir perduodama iš kartų į kartas.

Tačiau Amphlett salas iš kitų išskiria jų keramika - ypač tvirti raudoni ir juodi puodai. Jie išlieka pagrindiniu nuotakos turtu salose į šiaurę ir pietus. Rankų darbo degti įvairių dydžių puodai papuošti ties kakliuku. Kiekvienoje Trobriandų, d'Extrecasteaux ar net Maršalo Bennett salų šeimoje turima vienas ar keli šie puodai. Kad atsivežtų tinkamo molio, puodžiai turi visą dieną plaukti iki Fergusson salos Kilkerran padėdėje esantį Yayawana, Wapolu molio karjerą.

Legenda pasakoja, kodėl Amphlett salose nėra tinkamo molio: "Senais laikais du broliai Torosipupu ir Tolikilaki gyveno Gumasila salos Tomonumonu viršūnėje. Tais laikais ten buvo gausu gero molio. Vieną dieną Torosipupu išėjo žvejoti ir pagavo nuostabų milžinišką moliuską su kriaukle. Jam grįžus namo, Tolikilaki sušuko: " O mano kriauklė! Turiu jį suvalgyti!" Torosipupu neleido ir neaiškiai pasiteisino, ką jis su moliusku darys. Tolikilaki vėl prašė, Torosipupu vėl atsisakė. Jiedu susikivirčijo. Tolikilaki pasiėmė dalį molio su savimi ir išvyko į Yayawana. Torosipupu pasiėmė kitą dalį ir išvyko iš paskos. Koks buvo jų tolimesnis likimas legenda nutyli. Bet Gumasila saloje tėra tik prastas molis" (B. Malinovskis).

B. Malinovskio kelionė į Amphlett sukėlė šiokį tokį samyšį: "Mano atvykimas vietiniams buvo netikėtas įvykis ir sukomplikavo reikalus. Vadas Tovasana sunerimo. Aš apsistoja jo mažoje Nu'gasi gyvenvietėje Gumasila saloje ... Dėl jų sampratos ir baimių, palikti mane vieną su moterimis ar vienu ar dviem senoliais buvo jiems neįmanoma.

Tačiau panašus požiūris buvo ir į pačius trobriandiečius - vyrai "buvo visai nušalinti nuo bet kokių santykių su moterimis. Savo krašte įpratęs, kad tai lengvai pasiekiamas, čia turėjo visiškai susilaikyti, ne tik nuo seksualinių ryšių su vedusiomis ar nevedusiomis moteris, bet ir vaikščiojimo su jomis... Vienas mano informatorių iš Sinaketa, Layseta, pragyvenęs kelis metus Amphlett salose, man prisipažino, ne be gėdos ir sumišimo, kad čia niekas neturėjo jokios intrigos su moterimi. Norėdamas išsaugoti savo garbę, jis sakėsi, kad kelios Amphlett gražuolės pisipažino jam meilėje, bet jis visada atsisakydavo: 'Aš bijojau, aš bijojau Gumasila bowo'u [vietos burtininkai ]; jie labai pikti'" (B.Malinovskis).

Tuo tarpu Amphlett gyventojai stengėsi išnaudoti Sinaketa nevedusių moterų teikiamus malonumus. Dabar salose sklando gandas, kad baltųjų vyriausybė uždraudė Gumasila ir Nabwageta salų gyventojams (kurie truputį graibosi angliškai) turėti sekso ryšių Sinaketa saloje. Taip pat, gretimoje (dar nuošalesnėje ir, rodos, dar trapesnėje) Bituma saloje Kapukapuna kaimelyje jaučiasi gyvybinė galia - čia yra nedidelė bažnytėlė ir tebegyva kula ir keramikos tradicija.

Technologija jiems davė valčių variklius, elektrą, radiją ir net TV. Bet mažios avialinijos suiro, privatūs laivai pasidarė smulkūs ir neaplanko mažesnių salų. Jie rečiau išplaukia kula mainų ir rečiau aplanko gretimas salas. Tad Milne įlankos gyvenvietės paskutiniu metu pasidarė dar nuošalesnės, o jų gyventojai nutolo vieni nuo kitų.

Dobu - burtininkų sala

Dobu sala yra prekybos kelių iš šiaurės į pietus pusiaukelėje. Tačiau vien tai nepaaiškina jos įtakos kaimynams, pvz., gretimos didžiosios kalnuotos Fergusson ir Goodenough salos, kaip ir kula pirkliai, kalba dobiečių kalba. Tuo tarpu Dobu gyventojai tekalba tik savo kalba.

1930 m. Dobu tyrinėjo Reo Fortune, kurio knygai "Dobu burtininkai" įžangą parašė B.Malinovskis:
[Fortune ekspedicijos] rezultatai buvo ne mažesnės vertės nei mano. Tas kraštas, neprieinamas man kaip ir mano trobriandiečiams draugams, pagaliau ištirtas. Kanibalizmo, galvų medžioklės, drąsių žygių kraštas, apie kuri plito tiek neįtikėtinų legendų (dalinai vietinių, dalinai europinių); kraštas, iš kur trobiandiečiai laikė kilus burtininkavimą, ... kur, kai kurie sako, vyko neįtikėtinos sekso orgijos, tuo tarpu kiti sakė, kad ten moterys gyvena neįtikėtino skaistybėje... Paaiškėjo, kad visi tie gandai buvo mažiau nei tiesa.'

Fortune rašo:
"Sekso požiūriu jų nuostata kaip Viktorijos laikų... Visiška laisvė prieš vedybas Dobu siejama su bendru požiūriu, kad seksas gali būti nusakomas kaip purvinas, gašlus ir slaptas po paviršiumi, o paviršiuje labai rafinuotas ir puošnus. Kaip buvo pas mus 19 a., apie seksą nepriimta kalbėti... Gėda, drovumas ir griežtas puritoniškas požiūris ... labiausiai laukiamas."

Santykiai tarp vyrų ir moterų tvarkomi beveik vien tik burtais. Be meilės burtų, aistra dobiečiams neegzistuoja. Jie gyvena poromis vien todėl, kad vyrai nuolat užburia moteris, o šios vyrus. Tačiau tai sukelia labai didelį pavydą. Jei magija nepadeda išlaikyti partnerį, nuolat ieškoma kontr-priemonių atstumti varžovą. Tai sukelia įtarinėjimų bandą apie apnuodijimus ir net mirtį.

Reikia suprasti Reo, jis buvo vienišas supamas meilių švelniaplaukių žavių dobiečių ir liūdėjo kaip ir bet kuris trobriandietis. Tik po kelių mėnesių jis, keliaudamas iš Samoa laivu į JAV, sutiko Margaret Mead ir, ją įsimylėjęs, vedė. Tuo tarpu jis rašė: "Nežinau daug meilės užkeikimų. Jų daugybė, bet sunku juos išgauti. Dobiečiai yra tiesiog patologiškai pavydūs. Vyrai tiki, kad neturiu jokių savybių jų žmonoms suvilioti tol, kol nežinau burtų. Vyras neturintis meilės burtų, nėra tikras vyras, tik pusvyris. Dėl jų pavydo ir jų vengimo mišrių santuokų ir iš jų kilusių vaikų, jie stengėsi man neatskleisti meilės burtų".

Tiesa, smalsus jaunasis antropologas pats pradėjo baimintis moterų, jaunų ir senų. Jis aptiko, kad nepriimtini ryšiai daromi krūmuose, "padaryk ir bėk" maniera. Tai pradėjo jam kiek trukdyti bastantis po salą.

"Kai vieniša moteris krūmuose išgirsta šlamėjimą, ji iš visų jėgų bėga į kaimą. Jei ji lieka vietoje ir ateivis yra vyras, jis žino, kad ji, kadangi nepabėgo, laukia jo priartėjimo, nors gali apsimesti bėganti paskutinę minutę, kai jau yra vėlu. Tada vyras ją pačiumpa... Visi vyrai sutaria, kad taip pačiupta moteris neklykia ir nieko nesako savo vyrui. Tris ar keturis kartus aš išbaidžiau moteris krūmuose. Visad jos atrodė kaip išgąsdinti kiškiai. Kartą aš nuėjau tiesiai į kaimą ir radau seną moterį uždususio nuo greito bėgimo į kalvą."

Dobu pasiekti galite nuskridę į Alotau ar Losuia ir tada pasamdę valdišką laivą ar radę šeimą, grįžtančią į salą. Ten nėra svečių namų, bet, kaip visur Milne įlankoje, galite rasti šeimą priglausiančią jus. Tik neklajokite krūmynuose!

Kagutoki sinabo'ana gosega'a --
Ačiū Jums draugai!

Literatūra:

1. Paul Theroux. Under the Spell of the Trobriand Islands// National Geographic, 182, July 1992
2. B.Malinowski. Argonauts of the Western Pacific, 1922
3. Marcel Mauss. The Gift - Forms and Functions of Exchange in Archaic Societies, 1970
4. Reo Fortune. Dobu Sorcerers, 1932
5. M.W.Young. Malinowski's Kiriwina: Fieldwork Photography 1915-1918, 1999
6. Wayne H.Malinowska. Bronislaw Malinowski: The influence of various women on his life and works // Am.Ethnologist 12, 1985, p.529-540
7. C.F.Urbanowicz. Darwin: From the origin (1859+), to the Descent of Man, and Selection in Relation to Sex (1871), and the Expression of Emotions...(1872) to Today // PHIL 108, 1998
8. L.S.Motteler. Pacific Island Place names, 1986
9. R.Firth (ed.). Man and Culture: An Evaluation of the Work of Bronislaw Malinowski, 1957