Žaliojo žemyno smėlynuose. Vartiklis

19 a. europiečiai veržėsi į JAV, o štai Edvardas Džonas Eiras^**) nusprendė laimės paieškoti kitoje pasaulio pusėje – Australijoje. Ir dabar jo vardas įamžintas žemėlapiuose...

Jis gimė 1815 m. Whipsnade (Bedfodšyro grafystė) dvasininko šeimoje. 18 m. amžiaus jis paliko ūkanotąjį Albioną ir persikėlė „laimės ieškoti“ į Australiją.

1836 m. prie St. Vincento įlankos įsikūrė Adelaidės miestelis, netrukus tapęs stambiu centru Pietų Australijoje. Netrukus į čia ėmė plūsti žmonės iš Naujojo Pietų Velso bei pačios Anglijos. 1840 m. čia jau gyveno per 10 tūkst. gyventojų. Vienu pelningiausiu verslu buvo avininkystė. Naujakuriai pradėjo užiminėti „niekieno“ žemes, paversdami jas ganyklomis. Naujų ganyklų paieška užsiėmė ir jaunasis Eiras.

230 km šiauriau Adelaidės jis įrengė stambią avių fermą. Tačiau avys buvo nepasotinamos – joms reikėjo vis naujų ganyklų. Ir 1839 m. Eiras išsiruošė į savo pirmąją kelionę, nusprendęs pranikti į vidines Australijos sritis. Pradžioje jis ištyrinėjo siaurą juostą palei Spenserio įlanką, kur atrado Brautono upę, o šiauriau jos Flinderso kalnagūbrį. Tada jis pakilo dar toliau į šiaurę, pasuko į pietryčius link Murėjo upės ir, eidamas palei ją, ištyrinėjo jos aukštupį. Grįždamas sėkmingai kirto Linkolno pusiasalį (šiandien vadinamą Eiro vardu) ir išėjo prie Spenserio įlankos, nuo kur grįžo į Adelaidę. Adelaides avys

Gandas apie sėkmingą Eiro kelionę pasklido po visą Pietų Australiją. Avių augintojai surinko nemažą pinigų sumą ir pasiūlė Edvardui surengti naują ekspediciją ieškant ganyklų. 1840 m. birželį jis paliko Adelainę ir patraukė palei Flinderso kalnagūbrį. Tačiau kelią užtvėrė sūrūs ežerai ir pelkės. Po mėnesio, patraukdamas į šiaurę nuo Spenserio įlankos, Eiras išsiaiškino, kad Torenso ežeras virto druskožemiu. Toliau į šiaurę jos atrado kitą sūrų ežerą. Tik vėliau bus nustatyta, kad kelias iš pietų į Australijos centrą veda per siaurą sąsmauką tarp Eiro ir Torenso ežerų. O tuo tarpu, nematydamas praėjimo, Eiras pasuko į pietus.

1841 m. vasario pabaigoje jis iš Fowlers Bay iškeliavo į vakarus. Kartu su juo vyko senas jo draugas Dž. Baksteris ir trys aborigenai, kilę iš Vakarų Australijos. Iš jų Eiriui ypač patiko Vailis, sumanus, linksmas vaikinas. Su savimi Eiras paėmė 11 nešulinių arklių ir .... avių bandą. Jos buvo jo gyvosios maisto atsargos.

Pakeliui retkarčiais pasitaikydavo apvytę žemaūgiai krūmokšliai. Arkliai klimpo į birų kopų smėlį. Kovo pabaigoje keliautojams baigėsi vandens atsargos – troškulį teko malšinti ryto rasa. Dienoraštyje Eiras užrašė: „Įtikinau vietinį vardu Vilguldi, išmintingą ir linksmą senioką, palydėti mus“. O kitą dieną pasirodė naujas įrašas: „Vedami mūsų draugo Vilguldi, nukirtome visus pakrantės kampus ir išėjome tiesiai į Bilima Gaipį. Į ten atvykome apie pusiaudienį, nukeliavę 12 mylių. Vietinis mums parodė vietą pelkėje, kur, iškasę 4 pėdų gylio duobę, radome vandens. Jo buvo pakankamai ir gero skonio“.

Pakeliui jie sutiko vietinių aborigenų, kurie prisijungė prie jų. Eiris gyrė vietinius: „Nė vienas nieko iš mūsų nepavogė. Jie palikdavome kokį daiktą, jie mus pašaukdavo ir rodydavo į jį. Mes dėkingi jiems, kad lengvai apsirūpinome vandeniu...“

Ir vis tik, nepaisant vietinių pagalbos, keliautojų padėtis buvo sunki. Kovo pabaigoje dauguma arklių jau buvo kritę, likę gyvi ir žmonės buvo pavargę. 1841 m. balandžio pabaigoje ekspedicija patyrė pirmą netektį: du aborigenai nužudė Baksterį ir pasišalino, paėmę visas maisto atsargas. Baksteris aborigenus niekino, nelaikė jų žmonėmis. Be to jis pagrobė vieną vietinę moterį ir laikė ją įkaite. Eiras smarkiai išgyveno dėl to nutikimo, tačiau požiūrio į aborigenus nepakeitė.

Jis liko vienas su Vailiu – kuris, iš esmės, ir išgelbėjo jam gyvybę. Jis buvo puikus medžiotojas, mokantis surasti vandenį. Bet tik gegužės 30-ą jie rado gėlo vandens ežerą.

1841 m. birželio 2 d. nuo olos jie pamatė prancūzų laivą „Misisipė“. Jo kapitonas buvo pasirengęs juos nuplukdyti į bet kurį Pietų Australijos uostą, tačiau Eiris atsisakė. Jis keliavo toliau ir birželio 27 d. pasiekė prie King Džordžo įlankos esančią Olbani gyvenvietę. Jis nukeliavo 3,5 tūkst. km; didesnė kelio dalis ėjo per dykumą palei lygumą, kuriai pradžioje prigijo Nularboro pavadinimas (iš lotynų – „nė vieno medžio“).

Avių augintojų žygio rezultatai nenudžiugino – Eiras taip ir nerado ganyklų, tačiau praturtino žinias apie Australijos geografiją. Jo atminimui dabar turime Eiro pusiasalį, ežerą ir upę (ir dr kelis objektus). Eiro vardu pavadinta ir automagistralė, jungianti Adelaidę su Pertu. Naujojoje Zelandijoje yra Eiro upelis.

Į Australiją – per kur?

Pirmieji žmonės į Australiją atvyko kažkur prieš 65 tūkst. m. (tuo metu šiame rajone po ledynmečio nusekus vandenynui, buvo Sahulo sausumos masė), tačiau dar nėra visiškai aišku, per kur jie tai padarė. Pagrindinė teorija laiko, kad per Timoro salą^***), buvusią tiesiai į šiaurę prieš Sahulo žemyną (kita teorija, kad per Sulevesį). Tačiau nauja studija rodo, kad tai greičiausiai buvo neįmanoma, nes turimi akmeniniai artefaktai ir gyvūnų kaulai iš Laili olos rodo, kad saloje apsigyventa tik praėjus 20 tūkst. m. po Australijos „kolonizacijos“. Jie tai sprendė pagal tai, kad senesni sluoksniai oloje buvo „švarūs“. Tad labiau tikėtinas žmonių atvykimas į Australiją per „stotelę“ Naujojoje Gvinėjoje.

Taip pat skaitykite apie galimybę, kad į Australiją atplaukė egiptiečiai (tiesa, gerokai vėliau)

Ten, kur vaikštoma „aukštyn kojomis“...

Olandų keliautojas V. Jansonas^*), 1606 m. atradęs Australijos žemyną, iki jo plaukė daug savaičių.

Eukaliptai, skirtingai nuo kitų medžių, meta ne lapus, o žievę – sakoma, kad taip jie apsivalo nuo parazitų.

Yra aiškinama, kodėl Australijoje tiek daug psichiškai nesveikų žmonių. Atseit, baltaodis negali taip lengvai pakelti stiprios saulės radiacijos ir dar kažkokių kitų nežinomų gamtos reiškinių: tik aborigenai prie visa to spėję prisitaikyti.

Ateiviai į Australiją atnešė daug savų „kenkėjų“: triušių, karpių, žvirblių...

Kengūrų rūšis euro per didelius karščius įsirausia į smėlį ir gali ten miegoti daug parų. Ir kengūros pavojingesnės, kai ima temti, kai jos eina atsigerti. Vietiniai fermeriai prie savo „džipų“ langų prisitaiso metalinius rėmus, į kuriuos atsitrenkia užšokusi kengūra.

Didysis karas su kaktusais

Tai kova Australijoje, vykusi pirmus tris 20 a. dešimtmečius, su Opuntia stricka ir keliai skitais tos genties kaktusais, anglakalbėse šalyse vadinamais „badančia kriauše“. Juos įvežė iš Pietų Amerikos 19 a. antroje pusėje siekdami dviejų tikslų: įrengti dygias laukų užtvaras nuo avių ir ant jų gaminti košenilį, natūralų dažiklį karminą. Tačiau iki metro į aukštį užaugantis kaktusas Australijoje neturėjo priešų, sparčiai plito, į metus užgrobdamas po 400 tūkst. ha. Buvo bandoma jį iškapoti ar aparti, naudoti įvairius chemikalus, tačiau niekas nepadėjo. Tad 1893 m. buvo paskelbta apie stambų 750 tūkst. dolerių atlygį tam, kas ras kaip sutramdyti šį naujakurą. Po 6 m. premiją padvigubino, tačiau jos besigviešusių neatsirado.

Tada imta žiūrėti, kas jais minta jų tėvynėje – ir Argentinoje rado Cactoblastis cactorum kandį, kurios vikšrai gana sparčiai išėda kaktuso vidų. 1925 m. į žemyną atvežė 3000 jos kiaušinėlių ir įkūrė specialią tyrimų stotį. Jau kitais metais gauti neblogi rezultatai – ir drugį ėmė platinti opuncijos pažeistose srityse. 4-ojo dešimtm. viduryje problemą praktiškai išsprendė. O Australijos patirties ėmė prašyti ir kitos šalys, „neatsargiai“ įsivežusios šių kaktusų – iš Indija, Pietų Afrikos, Naujosios Kaledonijos, Havajų… Nors … Pietų Afrikos Kapo provincijoje babuinai aptiko, kad tie vik6rai nepaprastai skanūs ir spėdavo juos suvalgyti iki tol, kol jie žymiai pažeisdavo kaktusus.

Tiesa, ir Australijoje kilo problemų, kurios paprastai susiję su naujai užvežtais organizmais. Iki galo sunaikinti kaktusų nepavyko, nes šie pamažu prisitaikė prie naujo priešo. Be to, drugių vikšrai ėmė pulti ir tuos augalus, kurie žmonėms netrukdė. Tačiau galiausiai nusistovėjo pusiausvyra, kaip paprastai ir būna tarp rūšių, mintančių viena kita.

Australijos Naujojo Pietų Velso valstijoje dėmesį traukia amžinai rūkstantis 653 m aukščio Vingeno kalnas. Iki 1829 m. laikyta, kad tai snaudžiantis ugnikalnis, tačiau vėliau anglų geologai (C.P.N. Wilton) įrodė, kad iš tikro po žeme 30 m gylyje jau per 6000 m. dega anglies klodai, užsidegę, greičiausia nuo žaibo. Degimo židinys per metus pasislenka apie 1 m – ir išdegusi sritis tęsiasi apie 6,5 km į šiaurės rytus nuo dabartinės degimo vietos.

Čia gyveno Wanaruahų aborigenai ir buvo pasiūlyta, kad „Wingen“ reiškia „ugnis“ jų kalba. Degantis kalnas yra prie Naujosios Anglijos greitkelio, 225 km į šiaurę nuo Sidnio ir 25 km į šiaurią nuo Skonio ir randasi gamtos rezervate. Pramoga būtų 4 km ėjimas per krūmyną, kuris nuolat retėja artėjant prie rūkstančios angos. Šalia jos dvelkia siera, šalia angos paviršiaus temperatūra siekia 350^oC; ir jis padengtas baltu anglomeratu. Pleištuodegiai ereliai kartais pasinaudoja čia kylančias šilumines sroves, kad pakiltų aukštyn.

^*) Viljamas Jansonas (Willem Janszoon, 1570-1630) – olandų keliautojas ir atradėjas, pirmas europietis, pasiekęs Australijos pakrantes.
1603 m. kaip laivo „Duyfken“ („balandis“) kapitonas buvo pasiųstas ieškoti Naujosios Gvinėjos ir kitų rytiniu bėi pietinių žemių. 1605 m. lapkričio 18 d. iš Bantamo plaukė į vakarinius Naujosios Gvinėjos krantus, perplaukus Arafuros jūrą išplaukė į Karpentarijos įlanką. Kelionės metu ištyrinėjo ir žemėlapyje pažymėjo 320 km Australijos kranto linijos, buvo įplaukęs į Toreso sąsiaurį. Tas žemes palaikė Naująja Gvinėja ir pavadino „Naująja Zelandija“ , - jas palaikė pernelyg pelkėtomis, o aborigenus – priešiškais (žuvo apie 10 ekspedicijos narių). Tada grįžo atgal į Nyderlandus. 1618-28 m. buvo olandų laivyno admirolu, o vėliau vyko į diplomatinę misiją Indijoje.

^**) Edvardas Džonas Eiras (Edward John Eyre, 1815-1901) – Australijos krašto tyrinėtojas, kontraversiškas Jamaikos valdytojas. Nesulaukęs 18-os, nuvyko į Australiją ir nusipirko 400 ėriukų. Vėliau avių ir galvijų bandą išplėtė ir namažai iš to užsidirbo. 1839-41 m. jis surengė dvi ekspedicijas po pietų Australiją.
Nuo 1848 m. jis buvo Naujosios Zelandijos valdytojo padėjėju ir kai kurių Karibų salų valdytoju. Jamaikoje jis žiauriai numalšino 1865 m. Morant Bay sukilimą. Tai sukėlė namažą nepasitenkinimą Britanijoje. Eiras buvo priverstas grįžti į Londoną. 1874 m. jam skirta pensija kaip kolonijų valdytojui. Likusį gyvenimą gyveno Whitchurch‘o parapijoje.

^***) Timoras – Indijos vandenyno sala Malajų archipelago pietuose. Į pietus ir pietryčius yra Australija; šiaurės vakaruose randasi Sulavesio, o vakaruose Sumbos sala. Timorą dengia plačialapiai tropiniai miškai. Sala nuo seno buvo apgyvendinta Atoni tautos. Pagal vietinę mitologiją, Timoro sala buvo milžiniškas krokodilas. 13 a. sala buvo politiškai įjungta į Madžapahito imperiją su centru Javoje. 16 a. salos rytinėje dalyje įsikūrė portugalai – taip ir atsirado salos padalijimas - į nepriklausomą Rytų Timoro valstybę ir Vakarų Timorą, kuris priklauso Indonezijai (o 1800-1949 priklausęs olandams). 1942-45 m. salą buvo okupavę japonai, o 1975 m. Rytų Timorą aneksavo Indonezija. Stiprėja judėjimas dėl Timoro salos sujungimą į vieną valstybę.
Eiro maršrutas