Žaliojo žemyno smėlynuose. Vartiklis

19 a. europiečiai veržėsi į JAV, o štai Edvardas Džonas Eiras^*) nusprendė laimės paieškoti kitoje pasaulio pusėje – Australijoje. Ir dabar jo vardas įamžintas žemėlapiuose...

Jis gimė 1815 m. Whipsnade (Bedfodšyro grafystė) dvasininko šeimoje. 18 m. amžiaus jis paliko ūkanotąjį Albioną ir persikėlė „laimės ieškoti“ į Australiją.

1836 m. prie St. Vincento įlankos įsikūrė Adelaidės miestelis, netrukus tapęs stambiu centru Pietų Australijoje. Netrukus į čia ėmė plūsti žmonės iš Naujojo Pietų Velso bei pačios Anglijos. 1840 m. čia jau gyveno per 10 tūkst. gyventojų. Vienu pelningiausiu verslu buvo avininkystė. Naujakuriai pradėjo užiminėti „niekieno“ žemes, paversdami jas ganyklomis. Naujų ganyklų paieška užsiėmė ir jaunasis Eiras.

230 km šiauriau Adelaidės jis įrengė stambią avių fermą. Tačiau avys buvo nepasotinamos – joms reikėjo vis naujų ganyklų. Ir 1839 m. Eiras išsiruošė į savo pirmąją kelionę, nusprendęs pranikti į vidines Australijos sritis. Pradžioje jis ištyrinėjo siaurą juostą palei Spenserio įlanką, kur atrado Brautono upę, o šiauriau jos Flinderso kalnagūbrį. Tada jis pakilo dar toliau į šiaurę, pasuko į pietryčius link Murėjo upės ir, eidamas palei ją, ištyrinėjo jos aukštupį. Grįždamas sėkmingai kirto Linkolno pusiasalį (šiandien vadinamą Eiro vardu) ir išėjo prie Spenserio įlankos, nuo kur grįžo į Adelaidę. Adelaides avys

Gandas apie sėkmingą Eiro kelionę pasklido po visą Pietų Australiją. Avių augintojai surinko nemažą pinigų sumą ir pasiūlė Edvardui surengti naują ekspediciją ieškant ganyklų. 1840 m. birželį jis paliko Adelainę ir patraukė palei Flinderso kalnagūbrį. Tačiau kelią užtvėrė sūrūs ežerai ir pelkės. Po mėnesio, patraukdamas į šiaurę nuo Spenserio įlankos, Eiras išsiaiškino, kad Torenso ežeras virto druskožemiu. Toliau į šiaurę jos atrado kitą sūrų ežerą. Tik vėliau bus nustatyta, kad kelias iš pietų į Australijos centrą veda per siaurą sąsmauką tarp Eiro ir Torenso ežerų. O tuo tarpu, nematydamas praėjimo, Eiras pasuko į pietus.

1841 m. vasario pabaigoje jis iš Fowlers Bay iškeliavo į vakarus. Kartu su juo vyko senas jo draugas Dž. Baksteris ir trys aborigenai, kilę iš Vakarų Australijos. Iš jų Eiriui ypač patiko Vailis, sumanus, linksmas vaikinas. Su savimi Eiras paėmė 11 nešulinių arklių ir .... avių bandą. Jos buvo jo gyvosios maisto atsargos.

Pakeliui retkarčiais pasitaikydavo apvytę žemaūgiai krūmokšliai. Arkliai klimpo į birų kopų smėlį. Kovo pabaigoje keliautojams baigėsi vandens atsargos – troškulį teko malšinti ryto rasa. Dienoraštyje Eiras užrašė: „Įtikinau vietinį vardu Vilguldi, išmintingą ir linksmą senioką, palydėti mus“. O kitą dieną pasirodė naujas įrašas: „Vedami mūsų draugo Vilguldi, nukirtome visus pakrantės kampus ir išėjome tiesiai į Bilima Gaipį. Į ten atvykome apie pusiaudienį, nukeliavę 12 mylių. Vietinis mums parodė vietą pelkėje, kur, iškasę 4 pėdų gylio duobę, radome vandens. Jo buvo pakankamai ir gero skonio“.

Pakeliui jie sutiko vietinių aborigenų, kurie prisijungė prie jų. Eiris gyrė vietinius: „Nė vienas nieko iš mūsų nepavogė. Jie palikdavome kokį daiktą, jie mus pašaukdavo ir rodydavo į jį. Mes dėkingi jiems, kad lengvai apsirūpinome vandeniu...“

Ir vis tik, nepaisant vietinių pagalbos, keliautojų padėtis buvo sunki. Kovo pabaigoje dauguma arklių jau buvo kritę, likę gyvi ir žmonės buvo pavargę. 1841 m. balandžio pabaigoje ekspedicija patyrė pirmą netektį: du aborigenai nužudė Baksterį ir pasišalino, paėmę visas maisto atsargas. Baksteris aborigenus niekino, nelaikė jų žmonėmis. Be to jis pagrobė vieną vietinę moterį ir laikė ją įkaite. Eiras smarkiai išgyveno dėl to nutikimo, tačiau požiūrio į aborigenus nepakeitė.

Jis liko vienas su Vailiu – kuris, iš esmės, ir išgelbėjo jam gyvybę. Jis buvo puikus medžiotojas, mokantis surasti vandenį. Bet tik gegužės 30-ą jie rado gėlo vandens ežerą.

1841 m. birželio 2 d. nuo olos jie pamatė prancūzų laivą „Misisipė“. Jo kapitonas buvo pasirengęs juos nuplukdyti į bet kurį Pietų Australijos uostą, tačiau Eiris atsisakė. Jis keliavo toliau ir birželio 27 d. pasiekė prie King Džordžo įlankos esančią Olbani gyvenvietę. Jis nukeliavo 3,5 tūkst. km; didesnė kelio dalis ėjo per dykumą palei lygumą, kuriai pradžioje prigijo Nularboro pavadinimas (iš lotynų – „nė vieno medžio“).

Avių augintojų žygio rezultatai nenudžiugino – Eiras taip ir nerado ganyklų, tačiau praturtino žinias apie Australijos geografiją. Jo atminimui dabar turime Eiro pusiasalį, ežerą ir upę (ir dr kelis objektus). Eiro vardu pavadinta ir automagistralė, jungianti Adelaidę su Pertu. Naujojoje Zelandijoje yra Eiro upelis.

Ten, kur vaikštoma „aukštyn kojomis“...

Olandų keliautojas V. Jansonas, 1606 m. atradęs Australijos žemyną, iki jo plaukė daug savaičių.

Eukaliptai, skirtingai nuo kitų medžių, meta ne lapus, o žievę – sakoma, kad taip jie apsivalo nuo parazitų.

Yra aiškinama, kodėl Australijoje tiek daug psichiškai nesveikų žmonių. Atseit, baltaodis negali taip lengvai pakelti stiprios saulės radiacijos ir dar kažkokių kitų nežinomų gamtos reiškinių: tik aborigenai prie visa to spėję prisitaikyti.

Ateiviai į Australiją atnešė daug savų „kenkėjų“: triušių, karpių, žvirblių...

Kengūrų rūšis euro per didelius karščius įsirausia į smėlį ir gali ten miegoti daug parų. Ir kengūros pavojingesnės, kai ima temti, kai jos eina atsigerti. Vietiniai fermeriai prie savo „džipų“ langų prisitaiso metalinius rėmus, į kuriuos atsitrenkia užšokusi kengūra.

^*) Edvardas Džonas Eiras (Edward John Eyre, 1815-1901) – Australijos krašto tyrinėtojas, kontraversiškas Jamaikos valdytojas. Nesulaukęs 18-os, nuvyko į Australiją ir nusipirko 400 ėriukų. Vėliau avių ir galvijų bandą išplėtė ir namažai iš to užsidirbo. 1839-41 m. jis surengė dvi ekspedicijas po pietų Australiją.
Nuo 1848 m. jis buvo Naujosios Zelandijos valdytojo padėjėju ir kai kurių Karibų salų valdytoju. Jamaikoje jis žiauriai numalšino 1865 m. Morant Bay sukilimą. Tai sukėlė namažą nepasitenkinimą Britanijoje. Eiras buvo priverstas grįžti į Londoną. 1874 m. jam skirta pensija kaip kolonijų valdytojui. Likusį gyvenimą gyveno Whitchurch‘o parapijoje.