|
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Atlakia elnias devyniaragis
Tikriausiai šios dainos atspindi Saulės gimimą ir sugrįžimą. Jas giedojo "kalėdotojai". Pažvelkime į kai kurias semantemas. Auksas. Slavuose, paminėjus elnią arba taurą (myp), iškart sakoma, kad jo ragai paauksuoti ar auksu aplieti. Lietuviškose dainose kalviai kala, sliesoriai lieja, bet niekad nepasakoma, kuo, - o šiose dainose sakoma, kad ant ragų kibirkštėlės ar ugnelė dega. Tabu: pabrėžtinai vengiama kartu su ragais minėti auksą, iš kurio kalamos ar žirklės ar vyno kupkos (bet tai jau labai vėlyvi simboliai). Kodėl? Ogi, kad stengtasi išlaikyti tradiciją ir istorinę teisybę, - juk ir vietinės gamybos aukso dirbinių čia nerandama. Štai prūsai dar 1075-ais auksą ir sidabrą laikę už nieką (L.Vaitkunskienė). Nors Sapiegos dvare ir kepė 12 elnių ir, paauksinę ragus, statė ant stalo, bet tai vyko slavėjančio Derečino dvare (ir todėl 12 Saulės mėnesių). Žiemą per aukštus kalnus bei žemus klonius geležiniais ar moliniais ratais per tris dienas ir tris naktis (Tris dieninas, tris naktinas / Zet pa kalnu dziedadam. Latv. T6747) atvažiuoja šyvas žirgas ar vaško kumelaitė ir atveža Kalėdas. Dar ir šiandien Kalėdos bei kitos pagrindinės šventės skaičiuojamos ne pagal Saulę, bet pagal Mėnulį. Iš XIV a. Strėvos kalendorio (M.Gusevas) matosi, kad visai nesvarbus rugsėjo 23-ios Saulės lygiadienis. Svarbiausia, - kažkokia pavasario diena, kurios ieškota pagal Mėnulio tam tikrą fazę. Jei Lietuvoje vystėsi žemdirbystė (spėjama - nuo neolito), tai čia buvo naudojamas Saulės kalendorius. Matyt nuo tada ir tebesitęsia Saulės ir Mėnulio karas vėlyvajame folklore. Nors žmonėms šiedu šviesuliai puikiai sugyvena ir bendradarbiauja (Saulutė - motinėlė ir Mėnulis - tėvelis). Ir vistiek didelis dėmesys skiriamas kunigaikščiui Mėnuliui ir jo paslaptingoms fazėms. Žinoma jo įtaka žmonių, augalų ir gyvulių gyvenimui. Nuo Mėnulio priklauso gamtos reiškiniai: potvyniai ir atoslūgiai, žuvų nerštas, žvėrių dauginimasis, moterų mėnesiniai ciklai. Tad stabtelkim prie senojo (XVII a.) rugsėjo mėnesio pavadinimo - RUJIS. Rugsėjo mėnesį vyksta elnių ruja. Prieš 5 - 6 tūkst. metų čia elniai buvo kitokie. Kaulų tyrimai rodo, kad Lietuva ir aplinkinės sritys buvo stipriausių ir gražiausių tauriųjų elnių išplitimo arealas. "Elnių dainose" rasime ir dviskaitą, paveldėta iš indoeuropiečių prokalbės (pradėjusios irti apie IV tūkst. pr.m.e.). Ji naudojama kalbant apie poromis gyvenančius žmones, gyvulius, paukščius ir šiaip daiktus (pvz., "du elniu"). Taip pat dainose minima elnė devyniaragė. O su ragais tėra tik šiaurinio elnio patelės (ir tik baltos). Tokie elniai Lietuvoje gyveno poledynmečio laikotarpiu (jie gyvena tik ten, kur aukščiausia tenperatūra tesiekia +10 C). Lietuviškose dainose elniai dažnai pribėga prie vandens: "vandeny žiūro ir ragus skaito". Kolos pusiasalyje šiauriniai elniai rudenį migruoja nuo jūros į pusiasalį rujoti (estas Mikk Sarv). Jie plaukia per upę, kertančią pusiasalį. Kitoje upės pusėje yra akmenys, ant kurių išraižyti elnių petroglifai. Elniai būriuojasi vietovėje, kuri suomiškai vadinama Ruija (estiškai ir suomiškai žinomas ir kitas pavadinimas - Turja). Nežinoma, ką jis reiškia, nes estiškai ruja - "rykne aika". Visų rūšių elniai gyvena panašiai - šeimomis. Būrio vedlė - patelė, ir būtinai turinti jauniklį. Ji pirmoji įeina į ganyklą ir visą laiką seka aplinką. Elniui ragai - jo stiprumo ženklas. Rujos metu elniui, turinčiui gerus ragus, patelės atitenka be jokios kovos. Kova vyksta tik tarp elnių, kurių ragai lygiaverčiai. Elnias sensta - ragai silpnėja. Po rujos patelė atsiskiria, o patinai sudaro savo būrius - "klubus": vyresni savo, jaunesni savo. Bandoje pirmasis eina silpniausias. Jis pirmas išstumiamas į visus pavojus. Geležinė logika: tik vedžiojanti jauniklį patelė bus labiausiai atsargi ir tik stipriausieji patinai yra vertybė, kurią reikia saugoti. Patelių nėštumo ciklas atitinka moterų nėštumo ciklą. Tad elnių gyvenimas turėjo iš dalies atitikti pirmykštės žmonių bendruomenės gyvenimo būdą. Elniai žmonių veiklos ir religijos vystymuisi turėjo didelės įtakos. 1984-ais Varėnoje iš Valentinos Sviklienės užrašyta tokia sakmė: Elnias - naktinis žvėris. Mįslė: "Danguje - Elnias. Kas?". Aišku, Mėnulis! O kokia Mėnulio įtaka jo rujojimo metu? "Vasaros Mėnulis eina žemai, kad trumpa naktis, žiemą naktis ilga - tai jis eina aukštai" Arba "Mėnulis vartosi: tai kyla, tai leidžias. Pilnas aukščiau eina už jauną - tai žiema." (Jiezno apylinkės) Rujos pradžia yra tada, kai Mėnulis perkerta ekliptiką (Žemės orbitos plokštumos susikirtimo su dangaus sfera liniją) arba prieš pat ją kertant 1-2 dienų tarpu. Ruja baigiasi taip pat Mėnuliui artėjant prie ekliptikos kirtimo, tik tarpas truputį didesnis - 4-5 dienų, nors yra ir 3 ir 6 dienų (A. Kamičaitis). Rujos maksimumas būna dažniausiai per Mėnulio priešpilnį. (Nori nenori prisimena, kaip romėnų žyniai stebėjo ar skaičiavo Mėnulio kelią: kai jie suranda Mėnulio priešpilnį, tai jį pavadina "non" - devyniais, nes iki pilnaties liko 9 paros). Tačiau rujos maksimumas pasitaiko ir per jaunatį, ir per pilnatį. Tad senovės žmonės žinojo rudeninę atskaitos datą, - tačiau ji truko ne vieną rugsėjo 23-ią dieną, o visą mėnesį. Surastas 9 sinodinių (arba 10 siderinių) mėnesių ir moters nėštumo kalendorių panašumas, todėl "devynios šakelės" ir "dešimtoji viršūnėlė". Skaičiuojama nuo pastojimo sulauktoji pirmoji pilnatis (iki devintos). Vadinasi, taip vadinamasis 273-ių dienų periodas atrastas natūraliai, ir jis tęsiasi nuo rudens lygiadienio ligi trumpiausios vasaros nakties. Šį laiko tarpą nustatė ne dienos, o mėnesio tikslumu. Ar ne todėl dažnai šaltiniuose fiksuojama, kad lietuviai pagrindines šventes švęsdavo visą mėnesį?
Po rugsėjo prieš žiemelę
Tave, mūsų voželėli,
Dievų garbei brauks.
Elniagalvę dievybę ne kartą regėjau sakraliniuose paveiksluose thankose, freskoje ant šventyklų sienų, ar per ritualinių vienuoliškų šokių šventes trypiančią it šamanas, besisukančią lyg dervišas. Galbūt į tantrinio budizmo erdvę ji atkeliavo iš senosios Tibeto Bono religijos, o gal net iš Mongolijos tyrų, kur šamanizmo laikais Raudonasis Elnias buvo garbinamas kaip mitinis visų mongolų protėvis. Ir šiandien Himalajų vienuolynuose vykstančiose misterijose, atspindinčiose mikrokosmo ir makrokosmo virsmą bei perkeitimą, persirengėliai su baltų, geltonų, raudonų elnių kaukėmis lydi aktorius, įkūnijančius patį Budą ar didžiuosius budizmo šventuosius Padmą Sambhavą ir Milarepą.
Viename 13 a. bestariume Cervus (elnias), esantis tarp Canis (šuo) ir Cinnamologus (kinamologo paukščio, lipdančio savo lizdus iš brangakmenių), yra pateikiamas kaip slaptas Dovydo, Judėjos ir Izraelio karaliaus, simbolis. Mat viduramžiais žmonės tikėjo, kad elnias geba nugalabyti nuodingąsias gyvates, lygiai kaip Dovydas jaunystėje nugalėjo piktadarį Galijotą. Legenda apie elnią, ištraukiantį iš lizdo mirtį nešantį šliužą ir sutraiškantį jam galvą, į viduramžius atkeliavo iš antikos, kur buvo įkvėptai aprašyta Oppiano "Kinegetikoje" (Cinegetica). 13 a. tekste "Fiziologas" (Physiologus) elnias lyginamas net su pačiumi Kristumi, kuris dykumoje įveikė demoną gundytoją, apsireiškusį šliužo pavidalu. (Beje, elnias kaip didžiulė juoda gyvatė pasirodo Jėzui ir skandalingame M.Scorsesės filme "Paskutinis Kristaus gundymas"). Šventuosiuose paveiksluose elnias, susiraitęs it ištikimas šuo, rymo prie giliai mintijančių ar į trancendenciją nugrimzdusių apaštalų kojų. Lygiai taip pat jaukiai jis tūno ir tibetiečių thankose šalia medituojančio jogo, poeto ir mistiko Milarepos. Na o Cranacho drobėse šakotaragiai elniai nuo krašto ligi krašto užpildo medžioklės plotus, savo grožiu prilygstančius rojaus sodams. Metafizinių, alcheminių tekstų autorius žavėjo legendos, kad suėdęs nuodingą gyvatę elnias susigrąžina jaunystę ir gyvena 800 m. arba nuolat atsinaujina kantriai guldamasis į skruzdėlyną. Istorijas, kad pasivartęs skruzdėlyne elnias tarsi gyvatę išsineria iš senosios odos ir įgyja naują, tikriausiai pagimdė neginčijamas faktas, kad šis gyvūnas kartą ar net du kartus per medžius keičia ragus. Dėl įstabaus sugebėjimo išsaugoti amžinąją jaunystę, grakštus didžiaakis raguotis net persikėlė į meilės lyriką. Švelniuose viduramžių erotinės literatūros tekstuose elnias, panašiai kaip mistinis vienaragis, savo pavidalu įkūnijo ne tik nekaltybę, tyrumą, bet taip pat aistrą, vyriškumą ir fališkumą. Fantastiška elnio transformacija tampa įkvepiančiu pavyzdžiu "Meilės bestariumo posmų" autoriui, ir šis iš surambėjusio, meilės neragavusio ciniko, pasivoliojęs "aistrų skruzdėlyne", staiga virsta lipšniu, švelniakailiu įsimylėjėliu. Tibetietiškame medicinos traktato "Mėlynasis berilas" skyriuje "geri ir blogi ženklai" rašoma, kad puiku, jei pas ligonį skubantis daktaras kairiojoje kelio pusėje pamato elnią arba išgirsta jo balsą. Deja, gydytojui iš dešinės prabidzenęs raguotis pranašauja paciento ligos komplikacijas. Kiekvienas medikas privalo žinoti ir tai, kaip kurio gyvūno mėsa veikia ligonį. Taigi elniena yra "lengva ir drungna" (tai ne fizinio kūno, o jo energijų savyvės), todėl padeda įveikti karštligę. Palyginimui, kiškiena "grubi, kartoka", tinka skrandžio ligoms gydyti ir gelbėja nuo viduriavimo, o "sunki, šalta" ožio mėsa gydo nuo baisiausių negalių sifilio, juodųjų raupų ir sunkių nudegimų. Elnio taukai tinka vaikams, seneliams, taip pat žmonėms, apimtiems liūdesio, kamuojamiems širdgėlos, praradusiems miegą arba sėklą. Elnio ragų ekstraktas turi jonizuojantį poveikį, šią paslaptį žino ne tik tibetiečiai, bet ir spėraus gyvenimo ritmo nualintas vakarietis, naudojantis pantokriną. O ką jau kalbėti apie aromatingą substanciją, kurią išskiria elnių muskusinės liaukos! Jos apdainuotos net šventuose budistiniuose tekstuose! Saldžiais, gosliais, jaudulingais muskuso ekstraktais dvelkia visas Egiptas ir Indija. Muskusas nuo seno populiariausias afrodiziakas pasaulyje, be jo parfumerijos pramonė neapsieina net šiandien, tačiau tik visiškai romantikos jausmą praradęs neišmanėlis gali tvirtinti, kad vietoj tauriųjų elnių dabar kvepalams jau pakanka ondatrų ir bebrų patinų.
Oi ir atbėga Du juodu elniu, Kalėda. "Juodas elnias" skamba beveik kaip "velnias", ir kas man paaiškins, kodėl šiuos žodžius lietuvių kalboje teskiria viena vienintelė raidė "v"? Tiesa, nei angelai, nei šventieji, nei aukštesniųjų sferų gyventojai ragų neturi. Nebent vienaragis, bet jo ragas yra išskirtinis Krikščionybėje elnias yra sakralus dangiškų sferų simbolis, tačiau kartais su jo ragais buvo vaizduojamas ir velnias. Intriguojančioje viduramžių graviūroje "Pragarų soste" sėdintis šėtonas puikuojasi ne dviem, bet trimis (kaip kai kurie Tibeto dievai ar demonai žvelgia trimis akimis) šakotais elnio ragais. Nelabasis taip pat turi elnio ausis ir kanopas, o ant abiejų kelių, krūtų ir tarpukojyje vypso po mažutę piktą galvą. Pagal Aldonos Ragevičienę, Jurgą Ivanauskaitę, 
Siūlome taip pat paskaityti:
|
