Tibeto mirusiųjų knyga
(2 dalis, žr. pradžią, taip pat jau yra ir tęsinys, t.y. 3 dalis)
|
Dieviškajam Tiesos Kūnui, Nesuvokiamai Beribei Šviesai Įvadas Šis didysis išlaisvinimo mokslas per klausą, kuris eilinio proto tikintiesiems tarpiniame būvyje suteikia dvasinę laisvę, turi tris dalis: įvadą, pagrindinį tekstą ir pabaigą Būtybių išlaisvinimui pradžioje įsisavinamas įvadas - nurodymų knygos. |
Komentarai: kodėl ji mums reikalinga?
Kaip galima kalbėti apie mirtį su tuo, kurs dar nemirė? Ir jei nieks negrįžo iš anapus, ką apie mirtį ir pomirtinį gyvenimą gali žinoti gyvasis?
Tibete atsakytų:
"Buvo ne kažkuris tai vienas asmuo, ir netgi ne kažkokia tai viena gyva būtybė, sugrįžusi iš anapus. Juk mes visi, iš tikrųjų, mirėme daug kartų, kol pasiekėme dabartinę reinkarnaciją. Ir tai, ką vadiname gimimu, tėra atvirščias veiksmas mirčiai, - tarsi kita tos pačios monetos pusė; tarsi durys, kurias pavadiname 'įėjimu' būdami lauke ir 'išėjimu', būdami viduje."
 N. Rerichas. Padma Sambhava |
Ir štai kodėl Bardo Thiodol, Tibeto knyga apie mirtį vedanti painiais takais per tarpinę būseną tarp gyvenimo ir atgimimo, - būseną, kurią žmonės vadina mirtimi, - buvo išguldyta simbolių kalba. Tai ta knyga, kuri antspauduota septyniais tylėjimo antspaudais, - todėl, kad pateikiamos žinios gali būti klaidingai suvokiamos ir nuvesti klystkeliais ar pakenkti suklydusiems.
Tačiau kažkada visa žmonija turi nuspręsti, ar jai tenkintis materialaus pasaulio vergyste ar stengtis nugalint dvasinį pasaulį išsilaisvinti nuo savanaudiškų troškimų ir atsisakant save varžančių ir ribojančių gniaužtų. Reikia pabandyti atplėšti bent vieną antspaudą.
Jogai sugeba prasiskverbti į pasamonę, kur suranda ne tik įrašus apie ankstesnius savo išgyvenimus, bet ir mūsų rūšies - žmonijos prieš-istorijos ir netgi visų būtybių, buvusių iki žmogaus, faktus.
Jei, dėl nežinomų aplinkybių, individulios pasąmonės klodai netikėtai prasiveria, tam neparuošta mintis pribloškiama ir sutraiškoma. Štai kodėl pasąmonės klodai yra paslėpti ir saugomi mistikos ir simbolių šydu.
Jei Bardo thiodol tebūtų laikoma vien tik liaudies kūriniu ar religiniu aiškinimu apie mirtį ir pomirtinį gyvenimą, ji tebūtų įdomi tik antropologams ir religijos tyrinėtojams. Tačiau ji yra kelias į giliausius žmogaus minties vingius ir vadovas pašvęstiesiems, - tiems, kurie siekia dvasinio išsilaisvinimo. Ir nors ji Tibete naudojama kaip brevijorius, - skaitoma ir cituojama laidotuvėse, - ji yra ne vien vadovas mirštančiajam ir mirusiajam, bet ir gyviesiems.
Paaiškinimai
1) Pagarbos pareiškimas -
Lama Anagarika Govinda atkreipė dėmesį į tai, kad šios eilutės yra skirtos
daugiau kreipimuisi į Buddhą Amitabh'ą negu į jo įsikūnijimą, šio veikalo
autorių Padma Sambhavą, ir kad žodis "Lha" niekad nei budistine
nei vakarietiška prasme neturėtų būti verčiamas žodžiu "Dievas".
Lamos Govindos šių eilučių vertimas:
Amitabhai, Begalinei šviesai, Dharma Kajai, Taikingoms ir piktoms (Dhyani Buddhų) formoms, Lotoso rango Sambhoga-Kajai, Padma Sambhavai, gyvų būtybių gynėjui, Žemiškajam įsikūnijimui (Nirmana-Kajai): Garbė jiems, Trijų Kūnų Gurams.
2) Trys kūnai: Aukščiausiasis iš trijų kūnų (Tri-Kaja) yra (Dharma-Kaja, "įstatymo kūnas" - kosminė nekurianti Buddhos sąmonė; antrasis - Sambhoga-Kaja, "nuopelnų kūnas" - dieviškasis tobulųjų savybių kūnas ir trečiasis - Nirmana-Kaja, "besikeičiantis kūnas" - dieviškas inkarnacijos kūnas.
3) Taikingos ir piktos dievybės.
Jos yra mumyse, jos neatsietos nuo mūsų. Mes vientisi su viskuo,
kas yra kiekviename jausminės egzistencijos būvyje, nuo žemiausių
kančios pasaulių iki aukščiausių palaimos ir pilno prašviesėjimo būsenų.
Šia ezoterine prasme, lotoso rango dievybės
vaizduoja sudievintus garso funkcijų principus mumyse;
taikingosios - širdies kuriamąsias jėgas arba jausmų funkcijas;
piktosios - mūsų psichikos funkcijas, pvz.,
mąstymas, sprendimai, vaizduotė ir atmintis, kurie randasi smegenyse.
Vadžrajana (Deimanto vežimas) - viena iš trijų pagrindinių budizmo mokyklų (greta Hinajanos/Teravados ir Mahajanos), dar vadinama Tantrinis budizmas, Tantrajana, Mantrajana, Ezoterinis budizmas, Deimantinis Kelias. Ji susidarė 5 a. mahajanos viduje, o 8 a. iš jos pradėjo atsiskirti atskiros šakos. Mahajanos požiūriu, vadžrajana yra tarsi platesnė mahajanos forma, labiau išsiskirianti savo tantrine praktika nei filosofija. Ši budizmo kryptis persipynusi su okultizmo, magijos ir mistikos elementais. Vadžrajanos technikos užtikrina pagreitintą kelią į nušvitimą. Ją geriausiai apibūdina frazė sansara ir nirvana tas pat, išreiškianti idėją, kad išsilaisvinimas pasiekiamas ne po mirties, o pasiekus tam tikrą psichologinę būseną. Į Tibetą šį mokymą atnešė Padma Sambhava.
|
4) Padma Sambhava (tibetietiškai Pedma Jungne) - gimęs lotose; 8 a. vadžrajanos budizmo
mokytojas, Tibeto budizmo įkūrėjas, sudievintas ir tapęs dievybe budizme.
Jo vardas rodo gimimą grynomis (šventomis) sąlygomis. Legenda sako, kad jis gimė lotoso žiede, ežere, kuris turėjo švariausią
žydrą spalvą iš visų ežerų pasaulyje ir turėjo stiprią gydomąją galią. Pagal legendą, į pasaulį atėjo kaip 8-metis vaikas, Budos Amitabhi įsikūnijimas, gimęs senovinėje Indijos valstybėje Udijanoje ežere plaukiojančiame lotose. Jį įsūnijo karalius Indrabodhi. Užaugęs princas, kaip ir Buda, palieka rūmus ir tampa atsiskyrėliu. Medituodamas kapinėse ir neprieinamose olose iš dakinių gauna slaptas tantrines žinias ir tampa didžiu jogu ir stebukladariu. Keliavo po kraštą ir rodė daugybę stebuklų ir mokė vadžra jogos. Pirmasis Tibeto imperatorius Trisong Decenas (742-797) pakvietė Padmasambhavą, kad sustiprintų budizmą ir jam atidavė savo dukterį, tapatinamą su dakine Ješė Tsogyal, kuri buvo jo pagrindinė mokinė ir giminės pratesėja. Jį lydėjo penkios tantrinės kompanionės, vadinamosios penkios išminties dakinės, penkios moterys turėjusios priėjimą prie mokytojo širdies: Mandarava (Zahoras), Belwong Kalasidhi (Šiaurės vakarų Indija, Belmo Sakya Devi (Nepalas), Ješė Tsogyal (Tibetas) ir Mangala arba Taši Kyedren (Himalajai). Padmasambhavos misija buvo labai sėkminga, nes jis, panaudodamas slaptąsias tantrines technikas, sutramdė rūsčias kalnų dievybes ir įgijo žmonių pasitikėjimą. | 
|
Jo dėka Tibete suklestėjo vadžrajanos budizmas. Gal jo tantrinis budizmas tibetiečiams pasirodė artimesnis jų šamanizmui nei Šantarakšitos bodhisatvos kelio propagavimas. Padmasambhava keliavo po įvairias istorinio Tibeto vietas, ten steigdamas vienuolynus. Legendos byloja, kad jis jojo ant savo žmonos, pasivertusios skraidančiu tigru. Tibete išbuvo 55 metus ir 6 mėn. Tada Tibetą paliko neįprastu būdu įgavęs Šviesos kūną, raitas ant žirgo pakilo į dangų vaivorykštės lanku. Legendinė jo palaidojimo vieta yra Tibete, Jerpoje. Be to tikima, kad jis paslėpė daug slaptųjų raštų (termų), kurių vienas yra Tibeto Mirusiųjų knyga (atrasta Karma Lingpa).
Tiesioginiais Padmasambhavos pasekėjais yra Njingmapa mokykla, laikanti Padmasambhavą antruoju buda po Šakjamunio. Jį sudievinę ir vėlesnės budizmo mokyklos (karmapa, sakjapa, kagjupa) bei naujasis bonas. Tarp jų yra daug atstovų, radusių mistines Padmasambhavos termas.
Nusistovėjusi sudėtinga ikonografija, kaip Padmasambhavą reikia vaizduoti tradiciniuose paveiksluose (tankose).
Egzistuoja 8-ios pagrindinės jo manifestacijos, įgytos skirtingais gyvenimo tarpsniais:
Guru Orgyen Dorčže Čang tamsiai mėlynas su vadžra rankoje, vaizduojamas kartu su žmona;
Guru Šakya Senge vienuolio drabužiais moko tantros paslapčių;
Guru Pema Gyalpo kaip jaunas princas;
Guru Pema Cžungne dažniausias: vienuolio rūbais sėdi lotoso poza. Laiko lazdą su trimis sumautomis galvomis (khatvanga);
Guru Loden Čokse būgnelį mušantis princas;
Guru Nyima Odzer nuogas, tik su strėnraiščiu;
Guru Dorčže Drolo nuožmioji vadžrakilajos manifestacija;
Guru Senge Dralog tamsiai mėlynas, laiko žaibų skeptrą ir skorpioną.
Šis Vadžrajanos budizmo Tibete pradininkas netgi ištarė žodžius:
Vyras ar moteris: nėra didelio skirtumo. Bet, siekdama prašviesėjimo, moteris yra didingesnė.
5) Lama Anagarika Govinda gimė Vokietijoje 1898-ais. Du metus abuvęs vokiečių armijoje, Pirmojo pasaulinio karo metais persikraustė į Kapri Italijoje, kur labai susidomėjo budizmu, pradėjo praktikuoti meditavimą.
1928-ais persikėlė į Šri-Lanką, kur mokėsi pas vokietį šventiką Nyanatiloką, vėliau persikėlė į Indiją ir sutiko Tomo Geše Rinpočę,
kuris tapo jo Tibeto budizmo guru. Antrojo pasaulinio karo
metu buvo internuotas kaip Vokietijos pilietis, tačiau jam buvo leista tęsti
budizmo studijas. 1948-ais keliavo po Vakarų Tibetą ir šią kelionę aprašė nuostabioje knygoje "Baltųjų Debesų kelias".
Prieš mirtį, 1985-ais, būdamas 87 m. amžiaus, jis rašė Ven. Sangharakshitai, pabrėždamas du dalykus:
- pirma, mes privalome pažinti savo kultūros ištakas, jei norime perinti budizmo patirtį;
- antra, nauja karta išlaisvins budizmą iš akademinės intelektualinio lavinomosi aplinkos, ir pavers gyva praktika.
6) Nurodymų knygos yra įvairūs traktatai, skirti praktiniam tikinčiųjų naudojimui, einant Bodhi taku per žmonių pasaulį ir iš ten per Bardo, pomirtinį būvį, toliau į atgimimą, arba Nirvaną.
Papildomi skaitiniai:
Bono religija
Buddha ir budizmas
Laužai Himalajų papėdėje
Miegantis Nepalo dievas
Indonezijos mirusiųjų kultas
Apie Tibeto mirusiųjų knygą
Arijai: Mirusiųjų garbinimas
Buvęs uždaras Tibetas
Jama - tai Mirtis