N. Rerichas. Padma Sambhava

Tačiau ne visi prisimena ankstesniąją savo mirtį, o neprisimindami, - netiki ja. Tačiau juk jie neprisimena ir kaip gimė, - tačiau šįkart tuo tiki. Nereikia užmiršti, kad veiksni atmintis tėra maža sąmonės dalelytė, kad pasąmonėje užrašomi ir saugomi visi mūsų gyvenimai. Tačiau mūsų nesužadinta sąmonė atsisako juos perduoti.

Ir štai kodėl Bardo Thiodol, Tibeto knyga apie mirtį vedanti painiais takais per tarpinę būseną tarp gyvenimo ir atgimimo, - būseną, kurią žmonės vadina mirtimi, - buvo išguldyta simbolių kalba. Tai ta knyga, kuri antspauduota septyniais tylėjimo antspaudais, - todėl, kad pateikiamos žinios gali būti klaidingai suvokiamos ir nuvesti klystkeliais ar pakenkti suklydusiems.

Tačiau kažkada visa žmonija turi nuspręsti, ar jai tenkintis materialaus pasaulio vergyste ar stengtis nugalint dvasinį pasaulį išsilaisvinti nuo savanaudiškų troškimų ir atsisakant save varžančių ir ribojančių gniaužtų. Reikia pabandyti atplėšti bent vieną antspaudą.

Jogai sugeba prasiskverbti į pasamonę, kur suranda ne tik įrašus apie ankstesnius savo išgyvenimus, bet ir mūsų rūšies - žmonijos prieš-istorijos ir netgi visų būtybių, buvusių iki žmogaus, faktus.

Jei, dėl nežinomų aplinkybių, individulios pasąmonės klodai netikėtai prasiveria, tam neparuošta mintis pribloškiama ir sutraiškoma. Štai kodėl pasąmonės klodai yra paslėpti ir saugomi mistikos ir simbolių šydu.

Jei Bardo thiodol tebūtų laikoma vien tik liaudies kūriniu ar religiniu aiškinimu apie mirtį ir pomirtinį gyvenimą, ji tebūtų įdomi tik antropologams ir religijos tyrinėtojams. Tačiau ji yra kelias į giliausius žmogaus minties vingius ir vadovas pašvęstiesiems, - tiems, kurie siekia dvasinio išsilaisvinimo. Ir nors ji Tibete naudojama kaip brevijorius, - skaitoma ir cituojama laidotuvėse, - ji yra ne vien vadovas mirštančiajam ir mirusiajam, bet ir gyviesiems.

¹⁾ Pagarbos pareiškimas - Lama Anagarika Govinda atkreipė dėmesį į tai, kad šios eilutės yra skirtos daugiau kreipimuisi į Buddhą Amitabh'ą negu į jo įsikūnijimą, šio veikalo autorių Padma Sambhavą, ir kad žodis "Lha" niekad nei budistine nei vakarietiška prasme neturėtų būti verčiamas žodžiu "Dievas".

Lamos Govindos šių eilučių vertimas:

Amitabhai, Begalinei šviesai, Dharma Kajai,
Taikingoms ir piktoms (Dhyani Buddhų) formoms,
Lotoso rango Sambhoga-Kajai,
Padma Sambhavai, gyvų būtybių gynėjui,
Žemiškajam įsikūnijimui (Nirmana-Kajai):
Garbė jiems, Trijų Kūnų Gurams.

²⁾ Trys kūnai: Aukščiausiasis iš trijų kūnų (Tri-Kaja) yra (Dharma-Kaja, "įstatymo kūnas" - kosminė nekurianti Buddhos sąmonė; antrasis - Sambhoga-Kaja, "nuopelnų kūnas" - dieviškasis tobulųjų savybių kūnas ir trečiasis - Nirmana-Kaja, "besikeičiantis kūnas" - dieviškas inkarnacijos kūnas.

³⁾ Taikingos ir piktos dievybės. Jos yra mumyse, jos neatsietos nuo mūsų. Mes vientisi su viskuo, kas yra kiekviename jausminės egzistencijos būvyje, nuo žemiausių kančios pasaulių iki aukščiausių palaimos ir pilno prašviesėjimo būsenų.
Šia ezoterine prasme, lotoso rango dievybės vaizduoja sudievintus garso funkcijų principus mumyse;
taikingosios - širdies kuriamąsias jėgas arba jausmų funkcijas;
piktosios - mūsų psichikos funkcijas, pvz., mąstymas, sprendimai, vaizduotė ir atmintis, kurie randasi smegenyse.

4) Padma Sambhava (tibetietiškai Pedma Jungne) - "Lotoso pagimdytasis". Jo vardas rodo gimimą grynomis (šventomis) sąlygomis. Legenda sako, kad jis gimė lotoso žiede, ežere, kuris turėjo švariausią žydrą spalvą iš visų ežerų pasaulyje ir turėjo stiprią gydomąją galią. Jis tibetiečių vadinamas Guru Rinpoče ("Brangusis Guru") arba tiesiog Guru. Jo pasekėjai tantriniu arba giliu ezoteriniu aspektu jį laiko viena iš Buddhos Šakjamuni inkarnacijų. Tai indų tantriškasis išminčius (magas) į Tibetą, VIII-ame amžiuje pakviestas karaliaus Trisongo Deutseno, atnešęs budizmą. Jo pagrindinė mokinė ir giminės pratesėja buvo Tibeto karalienė Dakini Ješe Tsogyal. Šis budizmo Tibete (Vadžrajana) pradininkas netgi ištarė žodžius: "Vyras ar moteris: nėra didelio skirtumo. Bet, siekdama prašviesėjimo, moteris yra didingesnė".

⁵⁾ Lama Anagarika Govinda gimė Vokietijoje 1898-ais. Du metus abuvęs vokiečių armijoje, Pirmojo pasaulinio karo metais persikraustė į Kapri Italijoje, kur labai susidomėjo budizmu, pradėjo praktikuoti meditavimą.

1928-ais persikėlė į Šri-Lanką, kur mokėsi pas vokietį šventiką Nyanatiloką, vėliau persikėlė į Indiją ir sutiko Tomo Geše Rinpočę, kuris tapo jo Tibeto budizmo guru. Antrojo pasaulinio karo metu buvo internuotas kaip Vokietijos pilietis, tačiau jam buvo leista tęsti budizmo studijas. 1948-ais keliavo po Vakarų Tibetą ir šią kelionę aprašė nuostabioje knygoje "Baltųjų Debesų kelias". Prieš mirtį, 1985-ais, būdamas 87 m. amžiaus, jis rašė Ven. Sangharakshitai, pabrėždamas du dalykus:

• pirma, mes privalome pažinti savo kultūros ištakas, jei norime perinti budizmo patirtį;
• antra, nauja karta išlaisvins budizmą iš akademinės intelektualinio lavinomosi aplinkos, ir pavers gyva praktika.

⁶⁾ Nurodymų knygos yra įvairūs traktatai, skirti praktiniam tikinčiųjų naudojimui, einant Bodhi taku per žmonių pasaulį ir iš ten per Bardo, pomirtinį būvį, toliau į atgimimą, arba Nirvaną.

Papildomi skaitiniai:
Bono religija
Buddha ir budizmas
Laužai Himalajų papėdėje
Miegantis Nepalo dievas
Indonezijos mirusiųjų kultas
Apie Tibeto mirusiųjų knygą
Arijai: Mirusiųjų garbinimas
Buvęs uždaras Tibetas
Jama - tai Mirtis