Trys budistinės ontologijos

Žodis „būtis“ nusako tai, kas sunkiai apibūdinama paviršutiniškai pažvelgus į daiktus – patį jų egzistavimo būdą, patį daiktų ir reiškinių buvimą.

„Ankstyvasis budizmas“ – labai įvairiapusis ir miglotas reiškinys, didelė filosofinių mokyklų ir krypčių, besiginčijusių daugybe klausimų, įvairovė. Viena įtakingiausių – Kašmyro vaibhašikų mokykla, kurios mokymas perteiktas Vasubandhu (4-5 a.) „Abhidharmos lobiai“, kuris iš esmės pašvęstas sarvastivadiškajai Abhidharmai, bet paliečia ir ankstyvojo budizmo, ir sautrantiko pažiūras.

Sarvastivada – tai 3 a.pr.m.e. susiformavusi įvairių ankstyvojo budizmo mokyklų, daugiausia užsiėmusių Abhidharma, sankaupa. Jos pagrindinis ontologinis principas buvo „sarvam asti“ (visa, t.y. dharmos, realiai egzistuoja) – kad dharmos egzistuoja trijuose laikuose: praeityje, dabartyje ir ateityje.

Tai buvo suprantama įvairiai. Pvz., prof. Karunadasa (tiesa, naudojantis palų žodį „dhama“) jį traktuoja Kanto dvasia: „Šios teorijos pagrindu grindžiamas ... skirtumas tarp realiosios dhamų kaip reiškinių būties jų kaip noumenų idealiosios būties. Laikoma, kad visų dhamų substancijos tebeegzistuoja visuose laiko skirstymuose – praeityje, dabartyje ir ateityje – kai jų apraiškos kaip reiškiniai, laikiniai ir kintantys. Tad, dhama įgyvendina save tik dabarties laiko momente, tačiau ‚iš esmės‘ ji tebegyvuoja trijuose laiko perioduose“.

Tačiau tai galima suprasti ir kitaip: dharmos realios visada, pagal žiūrinčiojo į jas požiūrio tašką, taip sakant, „iš šalies“ ar „iš viršaus“ – kaip nenutrūkstamą dharminį srautą. Tikriausiai omenyje turima Buda ar archatas, galintys veikti kitų (ar tik savus?) dharminius srautus – jų praeitį, dabartį ir ateitį. Tada mažesnio rango apmąstančiajam, esančiam tame sraute ir iš jo sudarytam, didžiausiu pasiekimu bus dharmų būties trumpalaikiškumo suvokimas, nes tikrąja tikrove jam tėra tik dabarties akimirka - kšana. Pagal daugelio budizmo mokyklų požiūrį, kšana yra lygi viena tūkstantajai akies mirktelėjimo arba vienai milijardiniai žaibo žybtelėjimo daliai.

„Abhidharmos lobiuose“ siūlomo 75 dharmų ontologinė sistema, apimanti visą esatį. Abhidharma padarė didelė įtaką indų filosofijoms kryptims, taipogi ir ankstyvajam budizmui.

Mahajana (dviejų pagrindinių madhjamaka ir jogarača šakų) kardinaliai peržiūri daugelį ankstyvojo budizmo koncepcijų. Tai, kad bet kuri realioji būtis tetrunka tik akimirksnį, buvo palikta, o kartu, kaip neįrodoma (asiddha), atmesta ir kšana samprata. Tad mahajanos požiūriu ankstyvojo budizmo dharmų teorija netobula, nepakankamai efektyvi įveikiant sansarų būsenas.

Jogačara („einančių jogos keliu“) atsirado maždaug 4 a. Ji dar vadinama vidniavanava (mokymu apie pažinimą, mąstymą), o taip pat čita-matra („tik sąmonė“, nors „čita“ reiškia daugiau nei „sąmonė“; tai ir protas, mąstymas, širdis). Čita-matra pripažįsta tik suvokimą ir nagrinėja suvokimo (čita) ir suvokimo faktų, reiškinių (caitasika) sąveiką. Suvokimą sudaro trys lygiai: 1) sąmonė-talpykla (alayavidžniana, kartais verčiama sąmone-lobynu); 2) aptemdytas protas (klišta manas); 3) funkcionuojanti sąmonė (pravrtividžniana). Alayavidžniana apima ir vasanas - visas mintis, įspūdžius, gautis bet kokio veiksmo metu, veikiančius karmą bei sukeliančius naujų įspūdžių siekį. Klišta manas – tai ne tik „aptemdytas“, bet ir kenčiantis protas. Pravrtividžniana – „empirinis“ pažinimas, leidžiantis pažinti objektus (nors „pravrti“ prasmė ir platesnė – vystymasis, atėjimas, pradžia, kiltis, pavasario atėjimas,veikla, užsiėmimas, trukmė, likimas, žinios apie ką nors). Ji sudaryta iš 6 pažinimo galimybių: 5 jutimų organų (priimančių vaizdus, garsus, kvapus, skonius ir lietimą) ir proto suvokimo (mano- vidžniana), kurio pažinimo objektu yra dharmos.

Jogačarai kalba apie tris būties rūšis: parikalpita, paratantra, parinišpana. Pirmu du lygiai atitinka egszistavimo samvriti lygį (santykinį), o parinišpana – absoliučią tiesą.

Parikalpita („visiškai išgalvotas, įsivaizduojamas“) sudaro visiškai neišsilavinusio, aptemdyto asmens būtį. Nežinojimas uždedą antspaudą patirties interpretacijai. Dharmos asmens, esančio tokioje būsenoje, suvokiamos neteisingai arba visiškai neatpažįstamos.

Paratantra („nepriklausomas nuo kito“, „aukščiausia, kita esatis, pagrindas“, „aukščiausias, kitas mokymas“) - pasaulio suvokimas tarpusavyje priklausomos kilties dėsnio terminais. Tai jau pradinė teorinė patirtis, jau suvokiant išorinius objektus kaip dharmų struktūrą, t.y. jogo, suprantančio Abhidharmą ir teisingai suprantančio samskrita-dharmas (sansaros dharmas), kurios ir sudaro tą patirtį. Iš šio lygio galima pereiti į nirvaną. Bet vis tik dharmos suprantamos kaip neturinčios savosios būties.

Parinišpana („tobulai išbaigtas“) - lygis, kai neskiriamas subjektas ir objektas, į save nukreipta sąmonė be intencijų iš išorės. Tikrovė neišskirta – kaip tathata (duotybė); ji be jokių požymių ir todėl negali būti įvardinta. Tokioje patirtyje nėra skirstymo į esamą ir nesamą, tad ir patirtį struktūrizuojančios dharmos negali būti apibrėžtos kaip turinčios savąją būtį (svabhava). Tačiau svabhava negali būti taikoma ir šiai visiškai laisvai nuo sansaros būsenai, nes asamskrita-dharmos, nirvanos dharmos, iš tikro randasi už bet kokių įvardijimo ribų.

Madhjamakos atsiradimas susijęs su pradžniaparamitinių sutrų skelbėju Arya-Nagardžuna (1-2 a.). Anot jos visos dharmos - šunja („tuščias, tuštuma, niekas, ko nors nebuvimas“), tad kitas pavadinimas yra šunjavada. Jos pagrindas – „Dharma-sangraha“, panašus į „Abhidharmos lobius“. Joje 72 dharmos. Jos pozicija: tikrovė individui duota per nuosavą dharmų srautą. Tačiau dharmos gali būti laikomos ir kaip nomenai, - jas tikrovėje gali atitikti kažkas, kas neapibrėžiama. Tad tikrovė nepriklauso nuo formų ir jos įvardijimų, tad apibrėžimai savo esme yra tušti (šunya). Be to, dharmų egzistavimo laikas yra už žmogaus suvokimo galimybių (tūkstantoji akies mirksnio dalis). Tad iš tikro tada suvokimas to, kas yra iš tikro, - nušvitusiųjų dalia.

Tačiau „šunja“ in „šunjata“ („tuštuma“) daugiaprasmiai. Pagal Čandrakirti (7 a.) – suprasti „šunja“ kaip „tuštumą“ klaidinga. Tiksliau versti – „santykinumas“, suprantant tai kaip dharmų tarpusavio saveiką bei savarankiško jų egzistavimo nebuvimą, jų netikroviškumą. D. Singhas aiškina, kad etimologiškai terminas kilęs iš „švi“ (didėti, plėstis). Tačiau galima įžvelgti ir kitą šio žodžio kilmę iš „šunya“ – „būties trūkumą“. Pvz., iš „sū“ (tverti, duoti (derlių), gimdyti). Tada „šuna“ yra „trūkumas, nepriteklius“. Tada „šunja“ rodytų, kad kažkas ne visiškai realus, nepilnai yra.

Taigi, šunja tiesa pažįstama savąja patirtimi, ji neišreiškiama žodžiais ir netgi mintimis, ji giliai viduje, už diskursyviojo mąstymo ribų, ji neduali ir neapibrėžiama. Įvairiuose budistiniuose tekstuose pateikiami 16, 18, 20 arba 22 šunjatos tipai. Jie apima visas pagrindines indų filosofijos kategorijas, tame tarpe ir asamskrita- dharmas. Jos irgi – šunja. Taip apimama visa esaties būtis.

Literatūra:

  1. Y. Karunadasa. The dhamma theory. Philosophical Cornerstone of the Abhidharma.
  2. H.V. Guenther. The Royal Song of Saraha. A Study in the History of Buddhist Thought, 1969
  3. J. Singh. An Introduction to Madhyamaka Philosophy, 1976

Paaiškinimai-išplėtimai

Vaibašika - ankstyvojo budizmo ortodoksinės Sarvastivados mokyklos Kašmyro šakos mokykla, kuriai būdingas naivusis materializmas, dialektikos elementai, sensualistinė pažinimo samprata. Susiformavo 3-2 a. pr.m.e., o išvyko 7 a. gale. Svarbiausi šaltiniai: Katjajaniputros „Džnianaprastana“ (3 a. pr. m. e.), jos komentarai „Mahavibaša šastra“ ir „Vibaša“ (2 a.), Vasubandaus „Abidarmakoša“ (5 a.). Kartu su 18-a hinajanos mokyklų priklauso Sarvastivada tradicijai, besiskiriančiai nuo Pali Theravada. Tibetietiška šaka kyla iš jos Mula-sarvastivada pošakio. Persipina Vaibašikos ir Nava Vihara istorijos. Vaibašika-Sarvastivada įtaka buvo stipri Indijoje ir už jos ribų.

Pradžioje buvusi mistinės prigimties, vėliau tapo labiau materialistine dėmesį sutelkdama “egzistuojantiems reiškiniams“. Anot jos negali kilti jokių mentalinių konceptų kitaip nei per tiesioginį sąmonės kontaktą su išoriniais objektais per jutimus (regą, lietimą, skonį ir t.t.).

Vaibašikoje plėtojama dharmos teorija: visi reiškiniai - nepaliaujamai kintantis dharmų srautas, nurimstantis nirvanoje. Priešingai vedantai, teigė, jog žmogus neturi jokios dvasinės substancijos, o yra vien dharmų kombinacija. Laikoma, kad egzistuoja trys neskaidomos esybės: erdvė, neanalitinė nebūtis (natūralių sąlygų nebuvimas), analitinė nebūtis (per analizę ir supratimą).

Sautrantika - filosofinė hinajanai priskiriama budizmo mokykla, šiuo metu neturinti tiesioginių pasekėjų, tačiau jos kūrinius panaudoja daugelis mahajanos mokyklų. Nuo vaibašikos atsiskyrė 50 m. pr.m.e. – 100 m. laikotarpiu. Pavadinimas kilęs iš „sutra“, nes teigta kad būtina remtis tik sutromis (kaip ir paties Budos žodžiais) – taigi atmeta Abhidharmą. Pasekėjai kartais vadinami Kumaralata' mokiniais. Kai kuriais teiginiais skiriasi nuo vaibašikų, pvz., laikė, kad kai kurios dharmos (pirmiausia asanskrita, t.y. „antpasaulinės“) yra tik sąlyginiais, o ne realiais elementais (taip priartėjant prie mahajanų-jogačarų). Kartu jie atmetė vaibašikų mokymą apie visišką pasaulio realių daiktų atitikimą vaizdams mūsų sąmonėje ir laikė objektyvų sąmonės turinį kaip realių daiktų reprezentacijas, galinčias ir nesutapti su „daiktais savyje“ (irgi suartėjimas su jogačarų). Taip pat laikėsi požiūrio, kad vienu metu gali būti keli budos.

Nuo Sarvastivados skiriasi ontologijos klausimais. Sarvastivadoje praeitis, dabartis ir ateitis tam tikra forma egzistuoja. Sautrantika laikosi „ekstremalaus momentiškumo“ doktrinos, kurioje tik dabarties akimirka egzistuoja.

Abhidharma (aukščiausias mokymas) – budizmo mokymas sistemingai ir abstrakčiai arašantis pasaulį ir gamtos reiškinius, budistinė metafizika, filosofija ir psichologija. Jai priskiriami šaltiniai, kurių pradžia yra budistinis kanonas „Abhidhama-pitaki“ (3-ias „Tipitakos“ krepšys, 400-250 m. pr.m.e.). 3 a. pr.m.e. – 5 a. laikotarpiu išsivystė kelios nepriklausomos abhidharmos tradicijos. Išliko tik sarvastivados (kinų kalba) ir theravados (pali kalba), - kiekvienoje po 7 knygas. Tradicija laiko, kad abhidharma nebuvo vėlesnis papildymas, o kilo iš pradinio Budos mokymo.

Kinijoje sarvastivada perduodama cziuiše-czun, o Japonijoje kusia-siu mokyklose.

Sarvastivada („mokymas, kad viskas egzistuoja“, dar vadinama hetuvada („apie priežastingumą“) ir juktivada („loginė“)) - ankstyvoji budizmo mokykla. Pagal ją dharmos vienu metu egzistuoja praeityje, dabartyje ir ateityje. Sarvastivada doktrina neapsiribojo „visa egzistuoja“, bet apėmė iš susijusias momentiškumo (ksanika), susijungimo (samprayukta) ir vienalaikiškumo (sahabhu) teorijas. Ji yra iš įtakingiausių vienuolių grupių paplitusių šiaurės vakarų ir šiaurės Indijoje ir centrinėje Azijoje. Laikoma, kad ji davė pradžią Mulasarvastivada sektai, nors ryšis tarp jų neįrodytas.

Kai kas mano, kad ji išsivystė iš Sthavira sektos. Iš vienos pusės, yra nuomonė, kad nuo sangha atskilusią grupę Ašoka išsiuntė į šiaurės vakarus ir iš jos išsirutuliojo Sarvastivada. Iš kitos pusės, yra tokių, kurie mokyklos iškilimą priskiria vienai iš Ašokos misijų - Majdžhantika pasiuntimui į Gandhara, kas gerai dera su tradicijos teigimu, kad jis į budizmą patraukė Kašmyrą, esantį netoli Gandhara. Dar viena nuomonė yra ta, kad Mathuroje jos vienuolyno steigimą parėmė Upagupta.

Sarvastivadą globojo Kaniška (Kušano imperijos valdovas), todėl ji greitai sustiprėjo ir visam tūkstantmečiui tapo dominuojančia budizmo šaka. Sarvastivada apėmė dvi sub-mokyklas – Vaibašiką ir Sautrantiką. 148-170 m. tarpe Partos princas An Šigao atvyko į Kiniją ir išvertė du tekstus, aprašančius vienuolių drabužių spalvas. Sarvastivadai minimi kaip dėvėję tamsiai raudonus rūbus, tačiau vėlesniame tekste – kaip juodus.

Sarvastivadai Budos kūną laiko netyrą ir netinkamą prieglobsčiui, kuriam tinka bodhi ir dharma-kaja. Netyrais jie laikė ir nirvaną pasiekusius archatus. Jie laikė, kad nėra praktiška siekti visiško nušvitimo ir teisingu laikė bodhisatva kelią. Archatas („nusipelnęs“) – theravada budizme visišką išsilaisvinimą iš „atgimimų rato“ pasiekęs žmogus, tačiau neturintis pilno Budos žinojimo. Pakeliui į archatą privalo tapti strapatana (įžengusiu į srautą), kai jau nebegali nusileisti iki „paprasto žmogaus“. Kita pakopa sakridaminas (grįžtantis tik kartą), kai atgimstama tik kartą. Tada anagaminas (nesugrįžtantis), kai jau negrįš į kamaloką (troškimų pasaulį), tačiau dar gali atgimti aukštesniuose dieviškuose pasauliuose (rupalokoje ir arupalokoje). Pasiekęs archatą pasiekia nirvaną tik pats sau ir daugiau jau nieko nesiekia. Anot mahajanos, budos pažadina archatus išėjimui iš egoistinės nirvanos ir tapimui bodhisatvomis. Daugelis budizmo mokyklų archato būseną laikė netyra lyginant su budų būsena.

Iki budistiniu laikotarpiu „archatas“ buvo artimai siejamas su stebuklingomis galiomis ir asketizmu. Budizme magiškos galios tapo ne tokiomis svarbiomis.

Jogačara (jogos praktika) arba Vidžnjanavada, Čiramatra, Vidžnjaptimatra - viena iš dviejų pagrindinių mahajanos filosofinių sistemų. Ji susiformavo 4-5 a. iš Trečiojo mokymo rato pasisukimo. Jos atstovai: Maitrėja-Natha ir Asanga (4 a.), Vasubandhu (5 a.), logikai Dignaga (6 a.) ir Dharmakirti (7 a.) . Jogačara yra ypač paplitusi Tibete (atnešė Dharmarakšita), Kinijoje, Mongolijoje ir Japonijoje. „Čitamatra“ reiškia „tik sąmonė“, o „vidžnjanavada“ – „pažinimo kelias“. Ši sistema vadinama subjektyviu realizmu, pabrėžiant, kad individualūs karminiai veiksniai, nusakantys tikrovės suvokimą, gali kiekvienam būti savi. Tikra tėra tik vidžnjana (pažinimas, sąmonė), o visi reiškiniai ir išorinis pasaulis yra netikri. Realus tik pažinus subjektas – be to, išskiriama keletas sąmonės lygių.

Madhjamika teigia, kad nėra „absoliučios tikrovės“ ir egzistuoja tik sutartinė tikrovė. Tuo tarpu jogačara tvirtina, kad absoliučia tikrove yra sąmonė. Tas ginčas tęsiasi ir Tibete, kur Šentongo (kitų tuštuma) tezė priešpastatoma Rangtongo (savo paties tuštumai) tezei.

Absoliutus sąmonės lygis (alaya vidžnjana) – tai ne dvasinė substancija, o tarsi „sąmonės srautas“, kuriam skirti prabusti. „Tik sąmone“ laikoma sansara. Jogačara sudėtingiausia filosofinė sistema, kurioje logikos pagalba nustatoma, kaip sąmonė susipainioja iliuzijose ir kaip iš tų iliuzijų išeinama. Jogarara labai daug prisidėjo prie loginių klausimų sprendimo, o taip pat prie budistinio tantrizmo – Vadžrajanos.

Madhjamika (vidurinioji) arba šūnjavada – viena iš dviejų mahajanos filosofinių mokyklų, kuri vystėsi Indijoje 2-9 a. Paprastai madhjamikos atsiradimas laikomas reakcija į abhidharma, ypač sarvastivadą. Madhjamika išplito Kinijoje, Tibete, Mongolijoje, Japonijoje. Madhjamikos kūrėju laikomas pusiau legendinis Nagardžuna. Pagrindinis budistinės ontologijos klausimas – dharmų realumas.

Madhjamikos pagrindas – idėja, kad tiesa negali būti perteikta būties ir nebūties, subjekto ir objekto kategorijomis. Negalima įrodyti nei dharmų realumo, nei nerealumo. Tegalimas kompromisinis (vidurio) sprendimas - įvedama šūnjatos (tuštumos, nulio) sąvoka, kuri žymi būseną, kurioje tikrovė neturi jokios esmės ir tėra gryna forma arba energija.

Tikra tegali būti tik tai, kas turi „būtį sau“ (svabhava), t.y. egzistuoja savaime. Tačiau tokios būties negali būti logiškai: visa egzistuoja tik kito dėka ir nėja jokio galutinio taško, kurį galėtume laikyti pirmapradžiu pagrindu. Iš čia kyla visų sąvokų santykinumas, netgi sansaros ir nirvanos priešpastatymas. Tad visos filosofinės koncepcijos tėra tik kelias į tiesą, o ne pati tiesa, kuri galima tik jogistiniame nušvitime.

Gnoseologinei madhjamikos pozicijai būdingas nuoseklus metodologinis kriticizmas. Dialektiniu metodu parodoma, kad bet kuris proto vaizdinys – iliuzija. Madhjamikos etika skelbia vidurio kelio, kaip optimalios išsigelbėjimo priemonės, doktriną. Teisinga samprata laikomas suvokimas, jog visi reiškiniai esą tušti – santykiniai, sąlygoti bei kintantys. Tikrovė nelaikoma nepažinia, tačiau ji gali būti suvokiama tik nesąvokiniu mąstymu. Visiška tuštuma esanti absoliuti tiesa, todėl ji neturinti apibrėžtų savybių, jos neįmanoma nusakyti žodžiais.

Madhjamika turėjo įtakos indų matematikai (pvz., nulio atradimui) bei dialektinei advaitos-vedantos logikai: madhjamika davė pagrindą dzenbudizmui. Taip pat skaitykite Vidurio kelias

Vasana (buvojimas, gyvensena, apdaras, išvaizda) - elgsenos tendencija ar karminis įspaudas, veikiantis dabartinius asmens poelgius (paaiškin, kodėl vienas žmogus paprastai mielas, o kitas linkęs į žiaurumus). Taip pat skaitykite apie karmą ir vasanas.

Sąvoka paplitusi dharminėse tradicijose, ypač budizme ir vedantoje. Viskas, kas sąmonėje, susiformavo iš ankstesniųjų suvokimų, apmąstymų, atminties išlikusių pėdsakų. Dažnai sinonimiškai naudojamas kartu su „bidža“ (sėkla) terminu. Budizme atėjęs daugiausia iš jogačaros pakraipos.

Čeng Veiši Lun išvardija tris vasanos tipus:
1. „Vardų ir žodžių“ vasanos. Šios „vardų ir žodžių“ „sėklos“, pasėtos „pagrindinėje sąmonėje“ (alaya-vidžnana) yra visų priežastinių reiškinių „priežastys“ ir „sąlygos“.
2. Prisirišimo vasanos, - klaidingas prisirišimas prie „aš“ ir „mano“ „sėklų“.
3. Būties srautų sąryšių vasanos, - skirtingai subrendusios „sėklos“, Trijuose pasauliuose pereinančios iš vieno gyvenimo srauto į kitą.
Skaitykite Vasana jogos požiūriu...

Bono religijoje vasanos yra susijusios su svarbimis „Pirmapradžio tyrumo“ doktrinomis. Iš „Kunzi Zalshay Selwai Gronma“:
„Kai kurie žmonės abejoja, kad jei kun gzhi yra tyras iš pradžių, jis negali būti imamas pagrindu, kuris kaupia įspaudus ]vasanas]; nes jei jis kaupia vasanas, jis negali būti tyras pradžioje“.
Tačiau vasanos gali būti įsimintos tik koordinuojant visims 8 sąmonės rūšims – tad kun gzhi gali būti vasanų kaupimo vieta (tarsi iždas).

Induizme įspaudai yra sukeliami gunų, kurios išjudina mąstymą (atma) į skirtingas „formacijas“. Advaita vedantoje vasanos naudojamos pasąmonėje glūdinčių ar slaptų tendencijų prasme. E. de Bono paaiškina taip:
Jei paimsite sustingusius drebučius, sudėsite į lėkštę ir ant jų pilsite labai karšto vandens srovelę, vanduo nutekės į lėkštę ir drebučiuose išgrauš nežymius griovelius. Jei užpilsite daugiau karšto vandens, jis bus likęs bėgti anksčiau išgraužtais grioveliais, nes tada jis sulaukia mažiausio pasipriešinimo, ir dar labiau pagilins griovelius. Tai darant pakartotinai, grioveliai taps labai gilūs – ir vandeniui bus sunku ar visai neliks kur kitur tekėti.

Kitos nuorodos:
Vidurio kelias
Budizmas Kinijoje
Buddha ir budizmas
Patandžali. Joga sutra
Tibeto Mirusiųjų knyga
8 proto lavinimo stulpeliai
Bodhičita - kario kelias
Katmandu Jurgos akimis
Miegantis Nepalo dievas
Budizmo samprata ir srovės
Elliott Weinberger. Karmos pėdsakai
Budizmo įtaka Vakarams senaisiais laikais
Kaip suprantu indų filosofiją?
Budizmas ir nemirtingumas
Senoji Indijos istorija
Bodhičita - kario kelias
Buvęs uždaras Tibetas
Kas yra budizmas?
Kagju budizmas
Azijos širdis
Šin budizmas
Vartiklis