Patandžali. Joga sutra

Tęsiame Patandžali "Joga sutrą" publikaciją su komentarais...
Priminsime, kad antrasis vertimas ir antrieji komentarai yra Svami Vivekanandos, daugiau apie tai žr. >>>>>

Įvadas  |  Pirmasis skyrius  |  Antrasis skyrius  |  Trečiasis skyrius  |  Ketvirtasis skyrius      

Ketvirtasis skyrius. Apie išsilaisvinimą

Pirmo skyriaus (skirto tiems, kurių protas nuo pat gimimo labai stipriai sutelktas) komentaruose paaiškinami dauguma čia naudojamų terminų >>>>

1. Antgamtinės galios įgyjamos gimstant, „žolelių“, mantrų, tapaso priemonėmis ir per samadhi.
   [ Siddhos (jėgos) įgaunamos gimstant, cheminėmis priemonėmis, žodžių jėga, savęs apribojimu ar susitelkimu ] 

Aum Antgamtinės galios [sidhi] aprašytos trečiame skyriuje. Jas galima įgauti ne tik per Samadhi, bet ir kitais būdais. Vienok, “žolelių” (t.y., narkotinių medžiagų) pagalba jos įgyjamos demonų (asurų) buveinėse.

Kartais žmogus gimsta su siddhom (jėgomis), žinoma, per užsiėmimus su tomis jėgomis ankstesniame gyvenime. Jis gimė tarsi laip tik tam. Kad mėgautųsi ankstesnių savo pratybų vaisiais. Apie Kapilą*), didįjį sankhjos filosofijos tėvą, kalba, kad jis gimė Sidha, kas paraidžiui reiškia: sėkmę pasiekęs žmogus.

Jogai kalba, kad šios jėgos taip pat gali būti gautos cheminių priemonių pagalba. Žinom, kad chemija pradžioje buvo alchemija: buvo ieškoma filosofinio akmens, gyvenimo eliksyro ir pan. Indijoje buvo sekta, rasajanai**). Pagal jos mokymą idealumo, pažinimo, dvasingumo ir religijos siekis visiškai teisingas; tačiau tai pasiekti galima tik kūno, naudojamo kaip įrankis, dėka. Jei kūnas su laiku yra, reikia gerokai daugiau laiko tikslo pasiekimui. Pvz., žmogus užsiima joga ir nori tapti bekūniu. Jis miršta anksčiau, nei spėja pasiekti sėkmę. Tada jis pasiima kitą kūną ir pradeda iš naujo; po to vėl miršta ir t.t. Taip tai mirdamas, tai vėl gimdamas, jis praranda daug laiko. Tačiau jei jo kūnas galėtų tapti toks stiprus ir tobulas, kad galėtų išsivaduoti nuo gimimo ir mirties, jis turėtų gerokai daugiau laiko tam, kad taptų bekūniu. Rasajanai sako, kad kūnas privalo būti padarytas labai stipriu ir nemirtingu. Jų idėja tame, kad jei sąmonė vysto kūną, ir jei teisinga, kad bet kuri sąmonė yra dalinis begalinės energijos pasireiškimas, kuriam nėra ribų įgauti kokį tik norima kiekį energijos iš išorės, tai kodėl neįmanoma, kad išlaikytume savo kūną amžinai. Mes patys privalome kurti visus kūnus, kuriuos kada nors turėsime. Kai tik tas kūnas miršta, mes privalome kurti kitą. Jei mes pajėgūs tai padaryti, kodėl galim padaryti tai dabar, neišeidami? Teorija visai teisinga. Jei įmanoma, kad gyvename po mirties ir kuriame savo naujos kūnus, kodėl neįmanoma sukurti šiuos kūnus dabar, be visiško kūno suirimo, tiesiog nuolat atnaujinant jo suirusias dalis; jie taip pat mano, kad gyvsidabryje ir sieroje paslėpta pati nepaprasčiausia galia ir jiems žinomų preparatų pagalba žmogus gali išsaugoti savo kūną tiek, kiek jam jo reikia. Kai kurie tiki, kad žinomi preparatai gali suteikti tokias galias, kaip skraidyti oru ir pan. Daugumai iš pačių nuostabiausių šio meto Vaistų mes dėkingi rasajanams, ypač dėl medicinoje naudojamų metalų. Kai kurios jogų sektos tvirtina, kad daugelis jų didžiausių mokytojų tebegyvena savo senuosiuose kūnuose. Patandžalis, didžiausias jogos autoritetas, to neneigia.

Žodžių galia. Yra šventųjų žodžių, mantrų, turinčių jėgą, kai kartojami tinkamomis sąlygomis. Dieną ir naktį gyvename tarp tokios stebuklų gausos, kad visai nepagalvojam apie juos. Nėra ribų žmogaus galiai ir proto jėgai.

Savęs apribojimas. Mes matom, kad visose religijose praktikuojamas aistrų suvaldymas ir asketizmas. Tose religinėse idėjose indai visada eina iki kraštutinumų. Sutiksite žmones, visą gyvenimą išstovintys iškeltomis rankomis, kol jų rankos išdžiūsta ir neatmiršta. Žmonės miega stovėdami dieną ir naktį, kol jų kojos neištinsta, ir jei lieka gyvi, jų kojos taip sukaulėja tokioje padėtyje, kad jie daugiau negali jų sulenkti, tad priversti visą gyvenimą stovėti. Kartą mačiau žmogų su taip pakeltomis rankomis ir jo paklausiau, kaip jis jautėsi, kai pradėjo taip elgtis. Jis atsakė, kad buvo baisiai sunku, taip sunku, kad privalėjo eiti prie upės ir panirti į vandenį, ir tai tik truputį sumažindavo jo kančias; po mėnesio jis daugiau jau nebekentėjo. Tokiais pratimais gali būti pasiekos jėgos (siddhi).

Susitelkimas. Susitelkimas yra samadhi – ir tai tikroji joga; jis yra pagrindinė šio mokymo tema ir aukščiausioji priemonė. Visi ankstesni tėra tik antriniai, ir jais negalime pasiekti aukščiausiojo tikslo. Samadhi yra priemonė, kurios dėka galim pasiekti, ko norim – protinio, moralinio ir dvasinio.

2. Perėjimas į kitą gyvenimą [džati] dėl „persipildymo“, susijusio su materialiais veiksniais [prakriti].
   [ Perėjimas iš vienos rūšies į kitą vyksta per gamtos papildymą ] 

Patandžalis sako, kad anksčiau minėtos jėgos įgaunamos gimstant, kartais cheminių priemonių pagalba ar savęs suvaržymu. Jis taip pat pripažįsta, kad kūnas gali būti išsaugotas kiek norima ilgai. Šioje sutroje jis toliau aiškinasi, kas sudaro kūno keitimąsi ir sako, kad tai vyksta papildant gamtą. Kitoje sutroje jis tai paaiškina.

3. Materialinius veiksniu veikti priverčia ne priežastys [gerų ir blogų darbų forma], o trukdžių pašalinimas, [kurių veikimas] panašusį žemdirbio [darbą] [, pašalinančio kliūtį, trukdančią srauto tėkmei].
   [ Geri darbai ir pan. nėra tiesioginės virsmo prigimtyje priežastys, tačiau jie veikia kaip kliūčių šalintojai gamtos evoliucijoje, kaip kad žemdirbys suard kliūtis vandens tėkme, kuri tada nubėga žemyn pagal savo prigimtį ] 

Kai žemdirbys drėkina savo lauką, vanduo jau randasi kanaluose, tačiau tik ten yra ribotuvai, šliuzai, sulaikantys vandenį. Žendirbys atidaro tuos šliuzus ir vanduo teka veikiama sunkio jėgos. Taip ir visas žmonių progresas bei jėga yra visame kame; tobulumas yra visaliaudinė savybė, tik jis užtvertas ir jam neleidžiama normaliai veikti. Jei kas nors pašalins kliūtis prigimties siekiams, jis įgaus jau turėtas galias. Tie, kuriuos vadiname piktais, nušvis, kai tik kliūtis bus pašalinta. Pati prigintis siekia tobulybės ir galiausiai į ją atveda visus. Visi pratimai ir siekiai tapti religingais tėra tik neigiamas darbas – pašalinti užtvaras ir atverti duris į tobulumą, kuris yra mūsų prigimtinė teisė; mūsų prigimtis.

Šiuo metu senovės jogų evoliucijos teorija gali būti geriau suprasta naujausių tyrimų šviesoje. Ir vis tik jogų teorija duoda geriausią paaiškinimą. Naujausių mokymų pateikiamos dvi evoliucijos priežastys: (lytinis pasirinkimas ir labiausiai prisitaikiusio išgyvenimas) yra nepakankamos. Tarus, kad žmonių pažinimas pasistūmėjo pirmyn tiek, kad sunaikino rungtyniavimą tiek gaunant fizinį maistą, tiek gyvenimo draugę, žmonijos progresas sustos ir rūšis išmirs. Šios teorijos pasekmės – įrodymas visiems engėjams jų sąžinės nuraminimui bei tai, kad atsirado nemažai nenaudėlių, kurie save pateikdami filosofais, norėtų išnaikinti visus piktus ir paliegusius (nes jie, aišku, vieninteliai nusprendžiantys apie sveikumą), tokiu būdu išgelbstint žmonių giminę.

Tačiau didysis senovės evoliucionistas Patandžalis pareiškia, kad tikroji evoliucijos paslaptis yra aptikti tobulumą jau esantį kiekvienoje būtybėje, kuris joje užtvertas, tačiau jo nesibaigiantis srautas pasirengęs pasireikšti. Mūsų kova ir varžytuvės tėra mūsų nežinojimo rezultatas, nes nežinome, koks tikrasis būdas atverti šliuzą ir išleisti vandenį. Nenutrūkstamas srautas, esantis už užtvaros, privalo pasireikšti, - ir jis yra visų (evoliucijos) reiškinių priežastis. Tad nėra jokios prasmės tikėti, kad progresui būtinas rungtyniavimas. Žmogus uždarytas gyvūne, tačiau vos tik atsidaro durys, jis veržiasi į išorę ir pasireiškia žmogumi. Žmoguje glūdi dievas, sulaikomas nežinojimo spynų ir užtvarų. Kai pažinimas sudaužo tas kliūtis, dievas pasireiškia.

4. Sutvertieji protai – tik „ego“ [asmito] pasėkoje.
   [ Sukurtos nuomonės kilo tik iš egoizmo ] 
Patanjali Yoga

Karmos teorija tame, kad patiriame gerų ar blogų darbų pasekmes. Visa filosofijos užduotis yra priartinti palaimą. Visi raštai aukština žmogaus, jo sielos palaimą ir iškart po to moko apie karmą: geri darbai atneša tokį rezultatą, o blogi – tokį. Tačiau jei sielą galėtų veikti darbai, ji pasiekti niekingą lygį. Blogi darbai tveria užtvarą mūsų prigimties, purušos, pasireiškimui; geri darbai šalina kliūtis ir jos šlovė pasirodo; tačiau pati puruša niekad nesikeičia. Visa, ką bedarytumėm, niekada nesunaikins mūsų tikrosios šlovės, mūsų prigimties, nes sielos negali niekas paveikti: prieš ją tik nuleidžiama uždanga, slepianti jos tobulumus.

5. Vien protas [vienu metu] valdo daugelį [jo sutvertų protų], nepaisant skirtingos jų veiklos.
   [ Nors įvairių sukurtų sąmonių veikla skiriasi, visos jos valdomos vienos pirminės sąmonės ] 

Jogas gali sukurti kūnus, valdomus dirbtinai jo sukurtų protų (nirmana-čitani).

Įvairios sąmonės, veikiančios skirtinguose kūnuose, vadinamos sukurtomis sąmonėmis, o kūnai – sukurtaisiais kūnais. Tapę jogu, sužinote jų valdymo paslaptį. Jis visad jums priklausė, tačiau buvote jį užmiršę; tapę jogu – prisimenate. Tada galėsite su juo daryti viską, atlikti kokius norite bandymus. Materija, iš kurios sudaryta sąmonė, yra ta pati, kuri sudaro Visatą. Nėra taip, kad sąmonė būtų vienas dalykas, o materija – kitas; tai tik skirtingos to paties būsenos. Asmita, egoizmas, yra materija, subtili medžiaga, iš kurios kuriamos tos sukurtosios sąmonės ir jogų kūnai.

Todėl, kai jogas atskleidė tos prigimtinės energijos paslaptį, jis gali sukurti kiek nori kūnų ar sąmonių – ir visi jie bus sukurti iš medžiagos vadinamos egoizmu.

6. Tačiau meditacijos [dhiana] sukurti [protai netuti saugyklos [samskarų].
   [ Tarp skirting čitų, pasiekiama per samadgi svetima troškimams ] 

„Meditacija“ čia reiškia samadhi. Jogo karma perduodama meditacijos metu sukurtiems protams, tačiau karma nesusieja jo paties.

Tarp visų skirtingų sąmonių, matomų žmonėse, tik per aukščiausio susitelkimo samadhi pasiekta sąmonė yra aukščiausia. Žmogus, galias pasiekęs per medicinines priemones ar žodžius, arba per susitvardymą, dar turi troškimų...

7. Jogo karma nei balta, nei juoda; kitų ji trijų tipų [:balta, juodai-balta ir juoda].
   [ Darbai nei balti, nei juodi jogams; kitiems jie trejopi: balti, juodi ir mišrūs ] 

Karma būna 4-ių tipų: balta, juodai-balta, balta, nei-juoda-nei-balta. Piktadarių poelgiai juodi. Poelgiai, susiję su išorine veikla, kitiems atnešanti ir žalą, ir naudą, vadinami juodai-baltais. Baltą karmą kaupia gyvenantys kaip atsiskyrėliai (tapasitai), kartojantys mantras (svadhaja) ir medituojantys (dhiana); ši veikla nesusijusi su išorine tikrove ir todėl kitiems nedaro žalos. Paskutinė karmos rūšis susijusi su galutine jogo kūniškojo egzistavimo faze, kai pašalintos klešos.

Kai jogas pasiekė tobulumo būseną, jo veiksmai ir jų sukelta karma nesaikstys jo, nes jis jų netroško; jis tik veikė. Vis veikia, kad darytų gerai, ir daro gerai, tačiau nesirūpina rezultatu, tad rezultato jis negauna. Tačiau paprastam žmogui nepasiekusiam tos aukščiausios būklės, veiksmai būna trejopi: pikti [blogi], geri ir mišrūs.

8. Rezultate – apraiška tik vasanų, kokybiškai santykiaujančių su [karmos] brendimo tendencijomis.
   [ Iš tų trijų tipų kiekvienoje būsenoje paireiškia tik tie, [kurių] norai būdingi tai būsenai. [Likusieji tuo metu neveiklūs] ] 

„Rezultate“ siejasi su trimis karmos tipais, kurie minėti prieš tai. Gimimas žmogaus, gyvūno ir kt. pavidalu priklauso nuo ankstesniųjų darbų. Bręstant „žmogiškajai karmai pasireiškia tik tos vasanos, kurios atitinka to žmogaus (o ne kokio kito) gyvenimo ypatybes bei gyvenimo būdą.

Tarkim, kad susikūriau tris karmos tipus: gerą, blogą ir mišrią; ir tarkim, kad mirštu ir tampu dievu danguje. Troškimai dievo kūne kitokie nei žmogaus. Dievo kūnas nevalgo ir negeria. Kas vyksta su mano anksčiau susikurtomis karmomis, esančiomis noro gerti ir valgyti pasekmėmis? Kur jos dingsta tapus dievu? Troškimai gali pasireikšti tik atitinkamoje aplinkoje – kiti lieka „atsargoje“. Šiame gyvenime mes turime daug dieviškų norų, daug žmogiškų norų ir daug gyvuliškų norų. Jei įgaunu dievišką kūną, iškyla tik dieviški norai, nes jiems tinkama aplinka. Jei įgaunu gyvūno kūną, iškyla tik gyvuliški norai, o gerieji laukia. Ką tai rodo? Tai, kad aplinkos dėka galime riboti troškimus. Iškyla tik toji karma, kuri atitinka sąlygoms. Tai įrodo, kad sąlygų jėga yra stiprus apinasris valdant netgi karmą.

9. Dėl atitikimo tarp atminties ir samskarų egzistuoja nenutrūkstamas [vasanų] ryšys, nors jas ir skiria gyvenimai, erdvė ir laikas.
   [ Yra norų, net atskirtų tipu, laiku ir erdve, seka, kaip egzistuoja apjungimas atmintyje ir įspūdžiuose ] 

„Karmos saugykla“ (karmašaja) laiko įvairiausias galimybes, kurios realizuojasi įvairiausiais gyvenimais: žmogaus, gyvūno ir kt. Kartu egzistuoja nenutrūkstamas ryšys tarp „karmos saugyklos“ apraiškų. Nors vienas gyvenimas nuo kito gali būti atskirtas daugelio kitų gyvenimų, didelio laiko tarpo ar erdvės, juos vis tiek jungia ankstesni veiksmai. Samsaroje priežasties-pasekmės grandinė nenutrūkstama.

Mūsų patirtys, tapdamos subtiliomis, tampa įspūdžiais; išgyventi įspūdžiai tampa atmintimi. Čia atmintis reiškia nesąmoningą ankstesnės patirties dabartiniu sąmoningu veiksmu paverstos įspūdžiu, koordinaciją. Kiekviename kūne įspūdžių, gautų tik tame kūne, grupė bus veiksmų priežastimi tame kūne. Kiekvienas kūnas veiks tarsi tai kilo nuo to paties tipo kūnų sekos – tokiu būdu troškimų seka nebus nutraukiama.

10. Ir jos neturi pradžios dėl amžino noro [gyventi].
   [ Laimės troškimas amžinas, todėl troškimas neturi pradžios ] 

Negalima sakyti, kad vasanos pradėjo egzistuoti nuo tam tikro momento; kaip ir samsara, jos neturi pradžios. Kiekviena būtybė bijo mirties ir trokšta, kad jos gyvenimas tęstųsi amžinai. Iš kur kyla toji mirties baimė? Iš mirties kankinančios patirties ankstesniuose gyvenimuose.

Kiekvienai patirčiai yra ankstesnis laimės troškimas. Nebuvo patirties pradžios, nes kiekvienos naujos patirties pagrindu buvo siekis, iššauktas ankstesnės patirties, todėl noras neturi pradžios.

11. [Vasanos pasireiškia] dėl priežasties, pasekmės, pagrindo ir „atramos“ sujungimo; išnykus šiems, jos išnyksta.
   [ Kadangi jis susietas priežastimi, pasekme, pagrindimu ir daiktais, tai jų nesant ir jo nėra ] 

Apie priežastį. Nuo gero darbo [dharma] – pasitenkinimas; nuo blogo darbo [adharma] – kančia; nuo pasitenkinimo – prisirišimas [raga], nuo kančios – pasišlykštėjimas [dveša]. Iš prisirišimo ir pasibjaurėjimo kyla pastangos [prajatna], o pastangų rezultatas – proto, kalbos ir kūno veiksmai. Tie veiksmai daro žalą arba atneša naudą, t.y., jie geri arba blogi ir vėl viskas kartojasi, sukasi samsaros ratas. Samsaros priežastis – avidja (nežinojimas), esantis visų klešų pagrindu (žr. II 3-5). Vaisius arba pasekmė (rezultatas) – tai, kas skatina gerus ar blogus poelgius. Vasanų pagrindas arba substratas [ašraja] – protas [manas]. Atrama [alambana] – objektai, kurių dėka pasireiškia vasanos.

Troškimas susietas priežastimi ir pasekme; jei nors sužadintas, jis nemiršta nesukeldamas pasekmių. Sąmonės materija yra didele parduotuve, visų ankstesnių norų, paverstų sanskaromis, sandėliu. Kol kuriasi, jie nemiršta. Dar daugiau, iki tol, kol jutimai gaus išorinių daiktų įspūdžius, kils ir norai. Norai išnyktų tik tada, jei pavyktų išsivaduoti iš supančių daiktų.

12. Praeitis ir ateitis randasi savojoje prigimtyje [svarupa], skirtumai [tik] dharmų apraiškose.
   [ Praeitis ir ateitis yra joms būdingose būklėse, nes santykių keliai skiriasi ] 

Praeities ir ateities dalykai (tame tarpe ir vasanos) tokie pat realūs, kaip ir egzistuojantys dabartyje, tačiau jie randasi kitokiose formose [dharma].

13. Jos apreikštos“ arba subtilios [ir turi] gunų prigimtį.
   [ Priklausančios gunų prigimčiai, jos būna apsireiškiančiomis ar slaptomis ] 

„Jos“ – dharmos. Apraiška – dalykų charakteristika dabartyje; subtilumas – praeityje ir ateityje. Ir ta, ir kita turi gunų prigimtį.

Gunos yra trijų medžiagų: satvos, radžaso ir tamaso, kurių grubiąja būsena yra regima Visata. Praeitis ir ateitis kyla iš skirtingų tų gunų apsireiškimo būdų.

14. Pokyčių vienybės pasekmė – daiktų vienybė.
   [ Daiktų vieningumas kyla iš pokyčių. Nors egzistuoja trys medžiagos, bet kadangi jų pokyčiai glaudžiai susiję, tai tie daiktai yra vieningi ] 

Visos trys gunos kiekvienoje savo apraiškoje veikia kartu. Todėl kiekvienas daiktas, nors ir „sudarytas“ iš gunų, egzistuoja tarsi kažkas vientisa.

15. [Nors] daiktas [pats savaime] ir tas pats, protų skirtumų pasekmė – skirtingi jų [tų daiktų] suvokimai.
   [ Esant daiktų tapatumui suvokimas ir norai skiriasi pagal sąmonių skirtumus ] 

Daiktas [vastu] – vienas ir tas pats, tačiau skirtingai atsispindi skirtinguose protuose. Ir daiktas nepriklauso nuo vieno proto. Tad daiktai egzistuoja savarankiškai, nepriklausomai, ar juos kas nagrinėja, ar ne.

16. Daiktas proto pažinus ar nepažinus priklausomai nuo poveikio [ar poveikio nebuvimo] jam.
   [ Sąmonei žinomi ir nežinomi daiktai priklausomai nuo nuspalvinimo, jų pranešamo sąmonei ] 

Book about Patanjali Yoga Daiktai veikia protą tarsi magnetas geležį: jie tasi traukia jį ir veikia jį per indrijas. To pasįkoje protas keičiasi, o daiktas tampa pažintas, t.y. atspindėtas prote.

17. Proto funkcijos visada pažinios jų valdovo – purušos, dėl jo nekintamumo.
   [ Sąmonės būsenos visada žinomos, nes sąmonės šeimininkas nesikeičia ] 

Šios teorijos esmė tame, kad Visata vienu metu yra ir protinė, ir materiali. Ir abu pasauliai, protinis ir materialus, nuolat juda. Kas ši knyga? Ji yra nuolat kintančių dalelių junginys. Viena dalis įeina į ją, kita išeina; tai apytaka. Tačiau kame vienybė? Kas užtikrina jos buvimą ta pačia knyga? Apsikeitimai lygūs; harmoningai jie siunčia sąmonei įspūdžius, o šie susijungdami sukuria pastovų vaizdą, nors jos dalys nuolat kinta. Pati sąmonė nuolat kinta. Sąmonė ir kūnas tarsi du tos medžiagos sluoksniai, judantys skirtingais greičiais. Kadangi vienas santykinai lėtesnis už kitą, tai skiriame du judėjimus. Pvz., jei važiuoja traukinys, o jame lėtai eina palydovas, iki tam tikro lygio galime nustatyti abiejų judėjimą, tačiau tam būtina dar kažkas – judėjimas pastebimas tik tada, kai yra kas juda. Jei du ar trys daiktai juda skirtingu greičiu, pirmiausia pastebime greičiausią, o tada lėtesnius.

Kaip pastebima sąmonė? Ji irgi juda ir būtinas itas daiktas, kuris judėtų lėčiau, o be to, privalom turėti kažką, kurio judėjimas dar lėtesnis ir t.t. be galo. Tačiau logika mus skatina kažkada sustoti; turime seką užbaigti pažinimu kažko, kas niekada nekinta. Už šios niekad nesibaigiančios grandinės stovi puruša, bekintantis, bespalvis, tyras. Visi įspūdžiai tik atsispindi jame tarsi saulės spinduliai, išeidami iš kameros, atsispindi popieriaus lape, jame piešdami šimtus vaizdų, tačiau pačiame lape nepalikdami nė mažiausio pėdsako.

18. Jis neturi savos šviesos, nes yra reginčiojo objektu.
   [ Sąmonė, būdama objektu, neturi savos šviesos ] 

Proto funkcijos - žr. I 2. Panašiai kaip indrijos, proras [čita] nėra savaime apšviestas, tačiau gali save apšviesti. Jis pažinus. Pažinus tikrai regintis, t.y. puruša, niekada negali tapti proto pažinimo objektu.

Gamtoje visur pasireiškia baisi jėga, tačiau vis tik kažkas mums sako, kad ji ne savibūtė, nėra protinga pati savaime. Savibūtis tik puruša (savaime švytintis), duodantis šviesa visa kam. Tai jo šviesa prasiskverbia pro viską, pro materiją ir pro galią.

19. Ir neįmanoma [protui] abiejų pažinimas.
   [ Dėl to ji negali pažinti dviejų dalykų vienu metu ] 

Protas negali vienu metu pažinti save ir ką nors kita.

Jei sąmonė turėtų savą šviesą, tai galėtų viską pažinti vienu metu, ko ji negali. Jei labai susitelkiate ties vienu dalyku, prarandate dėmesį kitam. Jei sąmonė turėtų savą šviesą, nebūtų ribos įspūdžiams, kuriuos ji galėtų gauti. Puruša gali viską pažinti tą pačią akimirką, todėl puruša savišvietis [t.y. save pažinus], o sąmonė – ne.

20. [Leidus proto] suvokimą kitu protu, nebūtų pabaigos mintims ir apie mintis ir [nutiktų] atminties susimaišymas.
   [ Jei priimtume kitą suvokiančią sąmonę, nebus galo tokioms prielaidoms ir painiavai atmintyje ] 

Jei vieną protą „apšviečia“ kitas protas, tai kas apšvies šį? Jei trečias – kas apšvies šį? Ir taip iki begalybės. Kiltų maišatis atmintyje, nes reiktų saugoti tiek prisiminimų, kiek yra protų. Sankja-joga pripažįsta, kad „apšviesti“ tegali tik puruša. Tik jis tėra iš tikro pažįstantis.

Tarkim, kad yra kita sąmonė, galinti pažinti pirmąją, tada turėtų būti kažkas, pažįstantis antrąją ir taip be galo. Tai sukeltų painiavą atmintyje, nes nebus jokios prisiminimų saugyklos.

21.Nekintančioji sąmonė [čiti] suvokia susijusį su ja budhi, [tarsi] kilstelėdama jo formą [akara].
   [ Kadangi pažinimo esmė [puruša] nekintama, tai kai mintis įgauna formą, ji tampa sąmoninga ] 

Puruša nekintantis, tačiau atrodo tarsi įgavęs budhi formą, jo pakitimus. To pasėkoje budhi tusi sugebėjimą regėti, nors tikrovėje neturi šviesos, sąmonės prigimties.

Patandžalis tai sako, kad būtų aiškiau, kad sąmonė nėra purušos savybė. Kai sąmonė prisiartina prie purušos, jis tarsi atsispindi sąmonėje; sąmonė tam tikram laikui tampa pažini ir pati atrodo tarsi puruša.

22. Protas, „nuspalvintas“ reginčiojo ir regimojo, visa pažinus.
   [ Įgaudama nuspalvinimą iš matančiojo ir regimojo, sąmonė pajėgi suprasti viską ] 

Protas [čita] veikiamas matomo, t,y, daiktų, ir kartu susijęs su puruša, tad yra tarsi visa apimąs, ir jam tam tikra prasme prieinami visi objektai.

Jei sąmonėje iš vienos pusės atspindimas išorinis pasaulis, matomas, o iš kitos – matantysis, tai sąmonė įgauna pilną žinojimą.

23. Jis, nors ir pilnas įvairiausių vasanų, egzistuoja dėl kito – dėl bendros veiklos.
   [ Sąmonė, būdama sudėtine, savo nesuskaičiuojamas troškimais veikia kitą [purušą] ] 

„Jis“ – protas. Bendras (sudėtinis_ neturi savojo tikslo; daugiapusė proto veikla „tikslu“ turi patirties įgijimą ir purušos išlaisvinimą.

Sąmonė yra įvairių dalykų junginys, todėl negali veikti dėl savęs. Visa šiame pasaulyje, kas yra junginiu, turi tam tikrą tokio sujungimo tikslą, kažkokį trečiąjį dalyką, dėl kurio tas sujungimas įvykęs. Taip sąmonės junginys yra dėl purušos.

24. Reginčiajam skirtumas [tarp proto ir purušos] –savosios būties suvokimo liovimasis.
   [ Sąmonės kaip Atmano suvokimas liaujasi pasiekusiam žinojimą ] 

Apibūdinamas protas, siekiantis išsilaisvinimo. Lietaus sezono metu lyguma, atrodžiusi bevaise, pasidengia vešlia žaluma. Vadinasi, dirvoje buvo augalų sėklos. Lygiai taip pat, kai kai kurie žmonės išgirsta apie išsivadavimo kelią [mokša-marga], jiems kyla neįprastas jausmas, teka ašaros ir piestu kyla plaukai; tai liudija apie tai, kad praeituose gyvenimuose jie pasiekė tam tikrą pažinimo, susijusio su išsilaisvinimu, lygį. Tam tikrame pažinimo lygyje, kai suvoktas skirtumas tarp proto ir purušos, klausimai apie mirtį, savąją praeitį ir ateitį ir pan. liaujasi, nes tėra tik proto modifikacijomis ir neturi sąryšio su puruša.

Per atpažinimą jogas žino, kad puruša nėra sąmonė.

25. Tada protas įsigilina“ iki atskyrimo [viveka] ir linksta prie išsilaisvinimo [kaivalja].
   [ Tada nukreipta į atpažinimą sąmonė pasiekia būseną, esančią prieš kaivalją ] 

Kai baigiasi klausimai apie savąją egzistenciją [žr. ankstesnę sutrą], protas pasiekia gilesnį pažinimo lygį ir siekia atsiplėšti nuo to, kas laikina, t.y., siekia išsilaisvinimo.

Jogos pratimai veda prie atpažįstančios galios, regėjimo aiškumo. Valktis nukrenta nuo akių ir pamatome daiktus, kokie jie yra. Mes matom, kad gamta yra junginys ir rodo vaizdą purušai, kuris yra žiūrovu; kad gamta nėra valdovas; kad visos gamtos kombinacijos tik tam, kad tuos reiškinius parodytų purušai, valdovui, sėdinčiam soste viduje. Kai ilgų užsiėmimų dėka pasiekiamas atpažinimas, baimė liaujasi ir sąmonė pasiekia atskyrimą.

26. Viejo samskarų jo „atkarpose“ [kyla] idėjos-impulsai [pratjaja].
   [ Mintys, kaip kliūtis tam, kyla iš įspūdžių ] 

„Jo“ – proto [čita], siekiančio išsilaisvinimo. Kai atskiriantis žinojimas dar netapo nenutrūkstamu, o atkarpose [čhidra] atsiranda psichikos impulsai, maždaug tokie: „aš“, „mano“, „žinau“ ir pan. Jų šaltiniu yra anksčiau susidarę samskaros, dabar esančios sunaikinimo procese.

Visos įvairios mintys, verčiančios mus galvoti, kad laimės pasiekimui mums reikia kažko išoriško, yra kliūtys link tobulumo. Puruša pats yra laimė ir palaima savo prigimtimi. Tačiau to žinojimą uždengia išoriniai įspūdžiai. Tie įspūdžiai privalo patys save išstumti.

27. Jų pašalinimas – kaip klešų [pašalinimas[, kuris aprašytas prieš tai.
   [ Sunaikinami jie tokiu pat būdu kaip nežinojimas ir kita, kaip sakyta prieš tai ] 

Žr. II 10-12.

28. Neprisirišusiam net prie aukščiausiojo pažinimo, pasiekus aukščiausią nepertraukiamą atskyrimo pažinimą, [atsiranda] samadhi, [vadinama] „dharmos debesiu“.
   [ Tik pasiekęs teisingai skiriantį esmių žinojimą ir atsisakęs jo vaisių, ateis, tobulo atpažinimo dėka, prie samadhi, vadinamos gerumo debesiu ] 

Žr. III 54. Jogas sunaikina net „samskarų sėklas“ ir nekyla išorinių impulsų (žr. IV 27). Toji samadhi skleidžia gerumą taip, kaip debesis – lietų.

Kai jogas pasiekia tokį atpažinimą, pasireiškia visos paskutiniame skyriuje minėtos galios, tačiau tikras jogas atmeta jas visas. Į jas įeina ypatingas žinojimas, ypatinga šviesa, vadinama dharma megha, gerumo debesis. Visi didieji pasaulio pranašai, kuriuos mini istorija, jas turėjo. Jie visus žinojimo pagrindus rado savyje. Tiesa jiems tapo reali. Taika ir ramybė bei visiškas tyrumas tapo jų prigimtimi, kai jie atsisakė garbėtroškiško noro valdyti galias.

29. To pasėkoje – klešų ir karmos panaikinimas.
   [ Iš čia liaujasi kančios ir vargai ] 

Meditation Sunaikinama avidja ir kitos klešos (žr. II 3-9), o taip pat ir gerų ir blogų karmų saugykla (žr. IV 7). Tai reiškia „išsilaisvinimo-gyvam“ būseną. Atgimimų priežastis – klaidingas žinojimas (I 8), jį sunaikinus – žmogus daugiau neatgimsta.

Atėjus tam gerumo debesiui, nereikia daugiau bijoti nuokryčio: niekas nepajėgus nutempti jogą žemyn. Niekas negali jam padaryti ką nors bloga: jis daugiau neturi kančių.

30. Tada pažinus [tampa] niekingai mažu dėl begalinio žinojimo, laisvo nuo visų trukdančių sutepimų.
   [ Tada žinojimas, netekęs uždangos ir nešvaros, tampa begaliniu, o ką reikia pažinti – niekingai mažu ] 

Kai pažinimas begalinis, tai, ką reikia pažinti yra niekingai mažas, tarsi vabaliukas žolėje.

Pats žinojimas čia pat; uždanga nuo jo nuimta. Vienas budistinių raštų duoda žodžio Buda (esančio vienos iš būsenų pavadinimu) apibrėžimą – kaip begalinį žinojimą, tokį begalinį kaip dangus.

Jėzus jį pasiekė ir tapo Kristumi. Kiekvienas pasieks tą būseną ir kai mūsų žinojimas taps begaliniu, tai kas pažinu – niekingai mažu. Visa Visata su viskuo, kas pažinu joje, bus niekis lyginant su puruša. Paprastas žmogus save laiko labai mažu, tad tai, kas pažinu, jam atrodo begaliniu.

31. To pasėkoje – gunų kitimų nenutrūkstamos grandinės pasibaigimas, nes jos atliko savo paskirtį [artha].
   [ Tada baigti visi nuoseklūs kokybių virsmai, nes jų tikslas pasiektas ] 

Pasiekus „dharmos debesį“, baigiasi gunų funkcijos, nes jos atliko savo paskirtį, t.y. patirties įgavimą ir išsilaisvinimo pasiekimą (palyg. II 18).

32. Susijęs su momentais ir pažinus pasibaigus kitimams yra „nenutrūkstama grandinė“.
   [ Kitimai, vykę santykyje su laiko momentais ir suvokiami kitame [sekos] gale sudaro seką ] 

„Nenutrūkstama grandinė“ – nenutrūkstamas akimirkų srautas [kšana], tampantis pastebimu dėl pokyčių, įvykusių su daiktu bėgant laikui: kaip naujas drabužis su laiku susensta. Gunos negali nutraukti savo amžinojo buvimo, tačiau gali liautis jų apraiškos, kas ir sukelia išsilaisvinimą. Vjasa čia konstatuoja du amžinybės (nitjata) tipus. Pirmasis susijęs su nekintančia esme [kutastha) ir būdingas purušai; antrasis taikomas gunoms ir yra kitimų amžinybėnes gunų prigimtis – amžinas judesys.

Patandžalis čia seką apibrėžia kaip kitimus laike. Kol mąstau, praeina daug akimirkų ir su kiekviena akimirka vyksta minties pokytis, tačiau mes pastebime tuos pokyčius tik sekos gale. Laiko suvokimas visad turi savo vietą atmintyje. Tai vadinama seka; tačiau sąmonei, pasiekusiai visur buvimą, visa tai baigėsi. Jai viskas tapo dabartimi – praeitis ir ateitis prarastos. Viskas tampa pavaldu ir bet koks žinojimas ateina akimirksniu - tarsi žybsnis.

33. Išsilaisvinimas – tai gunų, netekusių reikšmės purušai į [jų] pradinę būseną arba sąmonės galios buvimas jos tikrojoje prigimtyje.
   [ Pašalinimas atvirkštine tvarka kokybių, netekusių purušai jokio poveikio veikimui, yra kaivalja arba pažinimo jėgos įtvirtinimas jo paties prigimtyje ] 

Gunoms atlikus savo paskirtį (žr. IV 32), jos netenka reikšmės purušai ir jos liaujasi kitę (budhi ir kitose psichikos apraiškose). Tai išsilaisvinimas [kaivalja]. Kas kartu yra ir nuolatinis sąmonės buvimas savojoje prigimtyje (palyg. I 3). Išsilaisvinimas – aukščiausias jogos tikslas.

Prigimties sau duota užduotis baigta. Ji tarsi švelniai paėmė už rankos save užmiršusią sielą ir, rodydama jai viską, kas vyksta Visatoje, visas jos apraiškas, veda ją vis aukščiau per įvairius kūnus tol, kol negražins jos prarastą šviesą ie neprisimins savo prigimties. Tada mylinti motina grįžta atgal tuo pačiu keliu kitų, taip pat pasimetusių painioje gyvenimo dykynėje, kur niekas nepalieka pėdsakų. Taip ji triūsia be pradžios ir pabaigos ir malonumų ir kančių, gėrio ir blogio keliu begalinė sielų upė teką į tobulumo, savęs pažinimo okeaną.

Šlovė tiems, kurie būčiai iškvietė savo prigimtį; tebūnie jie pašlovinti!

Įvadas  |  Pirmasis skyrius  |  Antrasis skyrius  |  Trečiasis skyrius  |  Ketvirtasis skyrius      


*) Kapila (apie 6 a. pr.m.e.) – indų Vedų išminčius, kuriam priskiriama Sankhja sutra ir sankhjos mokyklos įkūrimas. Jis pasižymi Bhagavate purane, kuris perteikia teistinius sankhja aspektus. Plačiau tiriama Kapilos įtaka Budai ir budizmui. Mituose Kapila nurodomas kaip Manu palikuonis („Mahabharatoje“) arba kaip Brahma anūkas ar Višnaus įsikūnijimas („Višnu purane“).
Kapila yra viena pagrindinių veikėjų pasakojime apie Gangos nusileidimą iš dvasinio pasaulio į žemiškąjį, kuris susijęs su Makara-sankranti švente.

**) Rasajana (sanksr. „esminis kelias“) – ajurvedoje yra gyvenimo palengvinimo mokslas, o po 8 a. dažnai siejamas su indų alchemija. Dauguma rasajanos tekstų ištakos atsekamos iki Kaula tantrinių mokyklų - papildomai žr. tantriškoji alchemija
Rasešvara filosofinė mokykla dėmesį sutelkė į mokšos (tobulumo, nemirtingumo, išsilaisvinimo) suradimą naudojant gyvsidabrį. Yra nemažai pasakojimų apie vis dar tebegyvenančius „alchemikus“. Ajurvedos tekstuose yra panašių aspektų – visų žinomų ligų gydymas remiantis aliejų naudojimu.
Gyvybės pagrindas yra odžas, vidinis spindesys. Pagrindinis jos kompanionas yra seksualinė energija (virya). Abi jos yra rasa, tad rasajana yra mokslas apie jų abiejų dinamiką. Jų atitikmuo už kūno yra gyvsidabris (irgi vadinamas rasa), nes jis yra visų substancijų esmė. Gyvsidabrio priėmimas į kūną sustiprina šio rasa - ir taip praktikuojantis prailgina gyvenimą. Bet gyvsidabris turi ir aukštesnį pritaikymą, iš kurio kyla naujas terminas, parada (perkeliantis į kitą gyvenimo krantą), - suteikiantį nušvitimą ir išsilaisvinimą. Derindamas rasa ir parada jogas gali įveikti visas ligas, išlaikyti jaunystę ir gyvybingumą, tapti nemirtingu; o taip pat įgauti visas žinias apie gimimą, mirtį ir persikėlimų ciklą, makro ir mikro pasaulių ryšį.

Patandžali joga
Advaita vedanta
Indų Upanišados
Kundalini joga
Senoji Indijos istorija
Kvėpavimo ritmas Vedose
O. Schrader. Arijų religija
Mitas apie arijų įsiverżimą
Ajurveda. Himnas laikui
Kaip suprantu indų filosofiją?
V.P. Bložė. Atidėta iniciacija
Senieji sankskrito raštai
Kandogija-Upašinada
Tantriškoji alchemija
Kelyje link Vedantos
Katha upanišada
Bhadža govindam
"Nėra negali būti"
Adi Šankara
Rigveda
Guru
Vartiklis