Ramanudža ir jo požiūris

Ramanudžos advaitos požiūris į Brahmaną kaip gryną sąmonę be jokių savybių labiau primena madhjamikų „tuštumą“ ir todėl neišvengiamai ir pavojingai balansuoja ties nebūties, nerealumo riba. Aukščiausiasis Brahmanas višišta-advaitoje*) – tai „aukščiausias asmuo, savo esme laisvas nuo netobulumų ir turintis begalinį skaičių nepralenkiamų gerumų“, o trumpiau, tai Išvara arba liaudies tikėjimo Narajana-Višnu. Panašiai ir maja pas Ramanudžą įgauna visai kitokią sampratą nei advaitoje; net pats tas žodis jo naudotas su nuoroda į „Švetašvaratą upanišadą** “ (IV.9), kur maja „nusako nuostabius dalykus“. Aiškiai, tai ne apie pasaulio iliuzoriškumą, tačiau tiesiog apie jo turtingumą ir įvairovę.

Anot Ramanudžos, Išvara yra ne tik intrumentine (nimitta) pasaulio priežastimi, bet ir jo materialiąja (upadana) priežastimi, nes visa visata yra jo išsiskleidimas (parinama). Satkarja-vada***) iš esmės gerokai arčiau sankhjos nei Šankaros mokymo: apreikštasis nesudvasintų daiktų ir sielų pasaulis, savo šaltiniu turintis dievą, jau egzistavo „subtiliąja“ forma (karanavastha - „priežasties būsena“) iki sutvėrimo akto. Skirtingai nuo Bhaskaros Ramanudža laiko, kad Brahmanas negali būti apmąstytas atskirai nuo savo apraiškų; kitaip tariant, tikroji realybė išlaikoma ne tik Išvarai, bet ir daugybei sielų bei nesudvasintų daiktų (džada).

Ramanudžos priežastingumo teorijos lingvistine išraiška yra samanašikarana (bendras pagrindas) – vientisas objektas, kuriam galima priskirti įvairius predikatus (arba skirtingų pasekmių šaltinį). Jei advaitoje įvairialypio pasaulio „bendras pagrindas“ aiškinamas jo pirminiu tapatumu Brahmanui ir apibrėžimų iliuzijiškumu, o bheda-abhedoje dėmesys perkeliamas prie įvairių tikrovės aspektų vienalaikio ir lygiateisio egzistavimo, tai višišta-advaitoje grįžtama prie betarpiškesnės ir pažodinės traktuotės – kaip santykio, kuris sieja savybę ir jos turėtoją (dharma-dharmin-bhava). Pusiausvyris skulptūra (Ramanudža)

Atomarinė siela, kurios individualumas išsaugomas net išsilaisvinus, - tai be galo smulkus substancijos matas. Būtent dėl tokio savo smulkumo ją galima priimti kaip aukštesnio lygio substancijos savybę arba apibrėžimą. Nesuskaičiuojamos dživos sudaro Išvaros modusus arba apraiškos formas (prakara) ir tarnauja jam „kūnu“ (o jų kūnai sudaryti iš nesudvasintų elementų - džada), o kartu jie yra dievo atributais, neatskiriamomis jo charakteristikomis (visenana). Tų charakteristikų apibrėžiamas (visesya) Brahmanas yra gyva, kintanti visuma (krtsnatva), esanti nuolatiniame tapsme. Tai leidžia višišta-advaitai, nepaisant jos prieraišumo sankjai, išvengti prakriti, kaip atskiro, savarankiško prado, esančio vienu visatos išsiskleidimo pagrindu. Taip Ramanudža ir atskleidžia pagrindinę vedantos tezę apie Atmano ir Brahmano tapatumą. Išvara, neaplenkiamas savo galia ir didybe, negali būti tapatus priklausomoms sieloms (kurių kiekviena amžinai besiskiria nuo jo ir kitų dživų), tačiau kaip be galo tobula ir apibrėžta substancija, jis su atributais susijęs neatskiriamai (aprhaksiddha).

Garsieji „7 prieštaravimai” (sapta-anupapatti), kuriuos Ramanudža iškėlė advaitai („Šri-bhašja“, I.1.1), būtent siejasi su sunkumais pereinant nuo Brahmano, neturinčio savybių ir tapataus sau, prie regimo pasaulio įvairialypumo ir kintamumo. Daugiausia liečiami du pagrindiniai klausimai: avidjos, atsakingos už visatos išsiskleidimą, šaltinio ir pagrindo, o taip pat atmano kaip gryno žinojimo ir „neapsakomumo“ problemos (kai pasaulis imamas net ne kaip kitabūtiškumas, o kaip kitaišsakomumas, aukščiausiojo Brahmano metafora).

Polemikoje su advaita Ramanudža iškelia savo žinojimo ir nežinojimo koncepciją. Žinojimas visad nukreiptas į objektą, tad visad pateikiamas kartu su juo; kaip turintis turinį visad turi kažkokias skiriančias charakteristikas. Toks varijuojantis žinojimas (dharmabutha-džana) jau nėra pats sau pakankama esybe, o tik kažkieno savybe, taigi, tam tikro subjekto gebėjimu. Tad žinojimas-šviesa virsta sugebėjimo šviesti arba šviesos šaltinį supančiu apšviestumu, šiuo atveju atmaną arba Išvarą. Ir jei dživos, sudarančios dievo „kūną“ yra tarsi taškiniai švyturiukai, kurių kiekvieną supa siauresnis ar platesnis šviesos ratas, tai Išvara visas savo paties apšviestas, skaidrus sau pačiam, nes kiekviena jo dalis ar atributas kartu yra ir jo visuotinio žinojimo objektu. Taigi, priimamas objekto ir subjekto priešpastatymas, o taip pat pažinių sielų (cit) daugis. Visa tai išlieka amžinai (tik pakaitomis per visatos ciklus pereidami iš „subtilaus“ į „grubų“ ir atgal) ir tarpusavyje susiję, sudarydami vientiso dievo modusus (prakara).

Laikydamas advaitos majos-avidjos ir tikrovės ir pažinimo lygių sampratą nuolaidžiavimu budizmui,  Ramanudža iškelia bet kokio žinojimo tikrumo (yatharthatva - atitikimo dalykui) tezę. Kadangi žinojimas tesugeba apšviesti (pasyviai atspindėti) nuo jo nepriklausomus objektus, jis gali skirtis tik daiktiškumo aprėpimo pilnumu, susispausdamas arba išsiplėsdamas pagal jo turėtojo sugebėjmus, tačiau tiksliai atspindėdamas tą, kas jam skirta.

Todėl višišta-advaitai ir neįmanomas tiesos (prama) ir netiesos, iliuzijos (bhrama) absoliučia prasme, priešprieša, nes visi reiškiniai glaudžiai susipynę Brahmane; tad ir perlamutrinėje kriauklėje, iš tolo atrodančioje sidabru, turi būti, kad ir mažas kiekis, tikrų sidabro dalelyčių. Palankumas kai kurioms pajautoms, laikomoms „teisingomis“, paaiškinamas jų didesniu pragmatiniu vertingumu (vyavahara-guna), kaip kad būtinybė atskirti perlamutrą nuo sidabro pirmiausia nulemta praktikos. Tai vienintelė indų mokykla, kurioje „suklydimų atpažinimo teorija“ neturi ypatingos ontologinės ir gnoseologinės svarbos, o aiškinama grynai psichologiškai. O suvokimo netikslumai aiškinami kaip pataloginiai konkrečių jutimų organų nukrypimai, sugebėjimas spręsti ar kitos konkrečios sielos savybės. Logika pavaldi psichologijai, o per ją – religinei sampratai, nes kiekvienos atskiros dživos sugebėjimai pažinti nusakyti jos ankstesnės karmos.

Ramanudža pripažįsta tris patikimo žinojimo šaltinius: prakjakši (juslinę pajautą, apimančią ir „nebuvimo suvokimą“ - abhava); anumani (išvadą, apimančią ir palyginimą bei sąlyginę prielaidą); agama (autoritetų liudijimą). Stabtelėdamas ties nirvikalpaka-džnana ir savikalpaka-džnana (be ir su charakteristikų „primąstymu“) pažinimu, būdingu daugeliui Indijos mokyklų, jis teigia, kad pirmasis teduoda tik betarpišką daikto suvokimą, kai antrasis įtraukia į kai kurių ankstesnių asociacijų, būdingų subjektui, ratą. Visos pramanos veda į konkretų ir įvairiapusį pažinimą (dharmabhuta-džnana), o pažinimas be jokių charakteristikų neįmanomas nei kaip aukščiausias pažinimo tipas (skelbiamas advaitos), nei kaip pradinė pažinimo procesos stadija (kaip neišskirstytas suvokimas njaja mokykloje). Loginė išvada susijusi tik su daiktais ir santykiais, jusliškai transformuojant juos pagal formalias vyapti „pranikimo santykio“) taisykles****), o autoriteto liudijimas, kuris irgi dera su pajauta, savo teisingumu priklauso nuo to, kas būtent liudija. Šventųjų tekstų patikimumas pagrįstas Išvaros liudijimu; jų nurodymai (vidhi) yra tiesioginiai dievo potvarkiai, nurodantys, ko dievas nori iš žmonių.

Brahmanas – ne tik visų gyvų būtybių atrama (adhara), bet ir valdytojas (niyantr), nukreipiantis savo globotinius link išsilaisvinimo. O samprata apie pasaulį ir sielas kaip apie Išvaros kūną (sarira) duoda naują aspektą. Anot Ramanudžos, „kūnas – tai substancija, kurią atmanas gali pilnai suvaldyti ir palaikyti savo tikslams, ir kuri visiškai nuo jo priklausoma“ („Šri-bhašja“, II.9). Višnus, esantis visose gyvose būtybėse kaip jų vidinė siela (saririn) pats joms numato atpildo ar bausmės lygį ir kartu yra jų vienintelis gynėjas (raksaka).

Pilnai priimdamas liaudies sampratą apie Išvaros įsikūnijimus, tarp kurių, be aukščiausios, visiškai grynos dievo formos (para), yra ir emanacijos – vyuha, avatara (Višnu inkarnacijos), vidiniai paskirų dživų valdytojai (antaryamin) bei arca (dieviškos prigimties dalelės garbinimo vietose), Ramanudža pabrėžia, kad dievas nusileidžia iki jų dėl savo begalinio mielaširdiškumo (krpa) visai gyvasčiai. Savo ruožtu, dživa, jei ji nėra amžinai laisva (nitya-mukta) ar jau išsilaisvinusi (mukta) ir buvojanti greta Brahmano dievų pasaulyje Vaikunthe, o yra laikinai susaistyta sansaros (baddha), privalo sukurti pretekstą, kad Išvara galėtų suteikti malonę. Įspėdamas tikinčiuosius dėl advaitos ir purva-mimansos kraštutinumų, Ramanudža ragina derinti žinojimą ir šruti laikymąsi. Jų harmoniją jis mato bhaktoje, kur į vieną susilieja Brahmano suvokimas ir meilė jam, atsirandanti iš meditacijos ir religinės pagarbos (upasana). Bhakti iš adepto reikalauja nuolatinio susikaupimo; tiesa, tam nepajėgiems yra lengvesnis „aplinkinis“ prapatti („pripuolimo“) kelias, reikalaujantis tik visaapimančios meilės.

Prieštaraujama ir advaitos savarankiškam žmogaus judėjimui link išsilaisvinimo – mat Išvaros ir atskiros sielos santykis visad yra kaip „pono ir tarno“, tad išsilaisvinimas galimas kaip dievo dovana, malonė (prasada). Siela kaip savybes turintis atmanas, pažįstantis ir veikiantis, išlaiko savo individualumą net susiliejusi su Brahmanu. Višišta-advaita pasisako ir už nuopelnų (punya) gradaciją, veikiančią sielą net ir po išsilaisvinimo.


*) Višišta-advaita („skirtumais nulemto dvilypumo nebuvimas“) – nedualistinė, viena iš populiarių vedantos mokyklų. Ją išvystė Ramanudžanas ir jo pasekėjai kaip atsvarą Šankaros advaita vedantai. Pagrindą jai pradėjo Bhaskaros mokymas. Tačiau pavadinimą jai suteikė vėliau, po Sudaršano Surjos (12 a.). Ji yra šri-vaišnavizmo pagrindu.
Pripažindama absoliutų visos tikrovės vientisumą, tuo pačiu teigia esant realiu meaterialaus pasaulio, gamtos ir gyvų būtybių, turinčių glaudų ryšį su Aukščiausiąja tikrove, Brahmanu, egzistavimą. Personifikuotame lygmenyje yra Viešpats Višnus. Visata suprantama kaip Viešpaties kūnas. Galutinis žmogaus gyvenimo tikslas yra pasiekti Viešpatį, t.y. išsilaisvinti iš gimimų ir mirčių ciklo. Tai įmanoma pasiekti tiek vaišnavo pastangomis, tiek dieviška malone. Išsivadavimas nesusijęs su visišku individualumo išnykimu ir yra begalinis vienijimasis su Višnu kartu su kitomis išsilaisvinusiomis sielomis.
Priešingai Šankaros mokymui, Brahmanas kuria pasaulį iš savęs pačio ir savo valia; ir tai daro ne iliuzoriškai, o realiai, nors pats tuo metu ir nesikeičia. Sielos nėra tapačios Brahmanuo, o tik panašios į jį savo amžinumu ir sąmonės turėjimu. Kūne įkūnytos sielos pavaldžios karmos dėsniui, kuri taipogi nėra iliuzinė.

**) Švetašvarata upanišada - viena iš upanišadų iš mukhja kanono, kurį sudaro seniausios upanišados.Yra 6 dalių ir parašyta eilėmis, priskiriama Juodajai Jadžurvedai, datuojama 5–1 a. pr.m.e. Pavadinimas siejamas su išminčiumi Švetašvatara („baltasis mulas“) arba, pagal kitą versiją, tai reiškia „tyras jutimas“. Ji glaudžiai susijusi su Bhagavat-Gita. Ji pabrėžia devocionalų (bhakti joga), įasmenintą, o ne filosofinį ir abstraktų dvasingumą. Joje yra šaivizmo, jogos, sankhjos elementų, minimas dieviškasis asmuo Išvara; bandoma susieti filosofines idėjas ir to meto aplinkoje egzistavusias religines praktikas. Ramanudža ir jo požiūris

***) Satkarja-vada - samkhja mokykla, besilaikanti visatos kilties Prakritia principo ir evoliuciją aprašanti per priežastingumo teoriją, pagal kurią pasireiškęs efektas glūdi priežastyje (iš nepasireiškusio tapdamas pasireiškusiu), o pradinė visa ko priežastis yra Puruša, amžinoji sąmonė.
Satkarja-vada turi dvi atmainas: parinama-vada (pasekmė yra reali priežasties transformacija; pvz., aliejus atsiranda spaudžiant sėklas, o puodas – iš puodžio darbo su moliu) ir vivarta-vada (pasekmė yra iliuzinė priežasties apraiška; pvz., kaip virvė ant tako gali virsti gyvate). Parinama-vada vada laikosi sankja,  višišta-advaita,  mimansa ir joga. Vivarta-vada laikosi mahajana,  advaita vedanta.
Priešinga satkarja-vadai yra asatkarja-vada, pagal kurią pasekmė neglūdi priežastyje. Jos laikosi njaja,  vaišešika, chinajana, materialistinės sistemos, o iš dalies ir mimansa. Trečiąja doktrina yra sadasatkarja-vada (arba kitaip anekanta-vada), pagal kurią pasekmė kartu ir randasi ir nesranda priežastyje, o tai riklauso nuoto, kas ir kokiu aspektu nagrinėja problemą. Ji pripažinta džainų.

****) „Pranikimo santykis“ indų logikoje reiškia privalomą ryšį tarp „didžiojo argumento“, „mažojo argumento“ ir argumento. Klasikinis silogistikos pavyzdys randasi njaja sistemoje, tačiau jos metodus naudojo visos indų mokyklos.

Patandžali joga
Sankhjos sutros
Kelias link Vedantos
Adi Šankara gyvenimas
Advaita vedanta principai
Upanišados ir Namadeva
Įvadas į Vedantos principus
Adi Šankara daina „Tad Niškala“
Vedantos vystymas po Šankaros
Vaišešikos mokyklos „gamtos filosofija“
Virš-sąmonė ir mistinio proto kritika
Džainizmo filosofinės prielaidos
Chan budizmas: reinkarnacija
Kaip suprantu indų filosofiją?
Kibernetikos istorijos etiudai
Reinkarnacija ir Atmanas
Kabalos ir Tantros sąryšiai
Senoji Indijos istorija
Mandana Mišra
Mitologijos skiltis
Vartiklis