Renė Guenon. Esminis skirtumas tarp „Aš“ ir „Ego“
Iš „Žmogus ir jo tapimas pagal Vedantą“, 1958

Apie autorių  >>>>

Norint tiksliai suvokti Vedantos mokymą ir kaip ji siejasi su žmogiškąja būtimi, reikia iš pat pradžių apibrėžti aiškiai, kiek tai įmanoma, esminį skirtumą tarp „Aš“, esantį būties principu, ir individualaus „Ego“. Būtina paaiškinti, kad termino „Aš“ naudojimas iš mūsų pusės neturi nieko bendra su tomis mokyklomis, kurios naudoja šį žodį, bet įvesdamos Rytų terminiją ir dažniausiai klaidingai ją suprasdamos, perteikia vien tik vakarietišką požiūrį, labai jau fantastišką tuo klausimu; mes turime omenyje ne tik teosofiją, bet ir kai kurias orientalistines mokyklas, kurios visiškai iškraipė Vedantą, siekdamos pritaikyti ją Vakarų mentalitetui. Klaidingas žodžio panaudojimas, mūsų nuomone, neduoda pagrindo liautis jį naudojus, išskyrus atvejus, kur įmanoma jį pakeisti kitu žodžiu, pakankamai gerai išreiškiančiu tą pačią mintį, kas yra geriausia šiuo atveju; juk ypatingas griežtumas šiuo klausimu paliktų mums vos kelis terminus, ypač, kai vargu ar yra toksai, kurio nebūtų klaidingai naudojęs kuris nors filosofas. Vieninteliai žodžiai, kuriuos ketiname atmesti, yra tyčia sumanyti, kad perteiktų požiūrius, kurie neturi nieko bendro su tuo, ką čia dėstome: tokie, pavyzdžiui, yra įvairių filosofinių sistemų denominatyvai; tokie, taipogi, yra terminai, būdingi okultistų ir „neo-spiritualistų“ žodynui; kas dėl tų terminų, kuriuos tie paminėtieji tik pasiskolino iš ankstesnių doktrinų, kurias, jų visai nesuprasdami, nuolat ir be gėdos jausmo plagijavo, mes neturime skrupulų naudodami tokius žodžius, tuo pačiu metu atstatydami reikšmes, kurias jie paprastai turi.

Vietoje terminų „Aš“ ir „ego“, galime naudoti „Asmenybė“ ir „individualumas“ su viena išlyga, kad „Aš“, kaip paaiškinsime vėliau, žymi kažką, kas aukščiau už Asmenybę. Teosofai, kuriais reiktų žavėtis dėl supainiotos terminologijos, asmenybę ir individualumą traktuoja visiškai priešingai, nei tie turėtų būti suprantami; pirmąjį tapatina su „ego“, o antrąjį su „Aš“. Iki tol priešingai, netgi Vakaruose, jei tik buvo daromas skirtumas tarp tų terminų, Asmenybė visada buvo laikoma esanti aukščiau už individualumą ir todėl sakome, kad tai įprastinis jų sąryšis ir pagrindas jį išlaikant. Atskiru atveju, scholastinė filosofija nepraleido neįžvelgusi jų skirtumo, bet neatrodo, kad ne tik iki galo nepajuto jo metafizinės svarbos, bet ir nepadarė iš jo sekančių išvadų, net, kaip dažnai būna, tose vietose, kur scholastika parodo nepaprastą panašumą su kai kuriomis Rytų doktrinų dalimis. Bet kuriuo atveju, Asmenybė, metafiziškai kalbant, nieko bendra neturi su tuo, ką šiuolaikiniai filosofai dažnai vadina "žmogaus asmeniu", kuris, iš tikro, ne kas kita, kaip paprasčiausias grynas individualumas; dar daugiau, tik ji viena ir ne Asmenybė, yra tai, ką, griežtai imant, galima būtų pavadinti žmogumi. Bendruoju atveju, pasirodo, kad vakariečiai, net kai bando pateikti artimesnius požiūrius nei tai daro dauguma, suklysta dėl Asmenybės, kuri, iš tikrųjų, yra aukštesnioji individualumo dalis, ar tiesiog jo išplėtimas¹⁾; tokiomis aplinkybėmis visa, kas yra grynai metafiziška, būtinai pasilieka anapus mūsų supratimo.

"Aš" yra transcendentalus ir amžinas apreikštosios būties principas; žmogiškoji būtis, pavyzdžiui, tėra laikina ir atsitiktinė modifikacija, kuri, be to, jokiu būdu negali paveikti principo, kaip išsamiau bus paaiškinta toliau. "Aš", kaip toks, niekada nebūna individualizuotas ir tokiu negali tapti, tad visad turi būti nagrinėjamas amžinumo ir nekintamumo aspektu, o tai yra būtini grynos Būties atributai, o šioje akivaizdžiai nėra vietos jokiems suskaidymams, kurie galėtų leisti jai būti kažkuo "kitu nei pati". Nekintanti savo prigimtimi, ji sukuria neapibrėžtą kiekį galimybių, talpinamų savyje, pereinant iš potencialo prie veiksmo per begalinį kiekį lygių. Jis prigimtinis amžinumas tuo nepaveikiamas, nes šis procesas tėra reliatyvus ir kadangi šis vystymasis yra, tiksliai kalbant, visai ne vystymasis, nebent žvelgtume iš apsireiškimo taško, kurio išorėje negali būti klausimo apie vietą sekoje, o tik visišką vienalaikiškumą, kad net tai, kas vienu aspektu būdamas virtualiu, yra realizuotas "amžinoje dabartyje". Dėl apreiškimo gali būti pasakyta, kad "Aš" sukuria daugeriopas galimybes, begalybę savo gausa, per realizacijų įvairovę, apimančias integralinei būčiai tiek daug skirtingų būsenų, iš kurių tik viena, apribota tam tikrų egzistencijos ją apibūdinančių sąlygų, sudaro tą dalį ar net greičiau tam tikrą apibūdinimą būties, kuri vadinama žmogaus individualumu. Taigi, "Aš" yra principas dėka kurio egzistuoja visos būties būsenos, kiekviena savo srityje; ir tą reikia suvokti ne tik apreikštosioms būsenoms, apie kurias ką tik kalbėjome, ar kaip individualą žmogaus būsenoje ar supra-individualą (nors tada žodis "egzistuoti yra netinkamas), bet taipogi ir neapreikštąją būseną, apimančią visas galimybes kaip ir pačias pagrindinio apreiškimo galimybes, juk "Aš" gauna savo būtį vien tik iš savęs ir neturi bei negali turėti, savo prigimties išbaigtoje ir nedalomoje vienybėje, jokio kito principo, kuris jo atžvilgiu būtų išorinis²⁾.

Taip suvokiamas "Aš", sąryšyje su būtimi, yra, taip sakant, Asmenybė; kas nors gali, tiesa, apriboti paskutiniojo žodžio reikšmę iki "Aš" kaip neapreikštų būsenų principą, kaip kad "Dieviškoji Asmenybė", Išvara, yra universalios Apraiškos Principas; taip kas nors gali analogiškai išplėsti iki "Aš", kaip visų būsenų, apreikštų ir neapreikštų, principo. Asmenybė yra tiesioginis apibūdinimas, pirmapradis ir nedalomas, principo, kuris sanskritu vadinamas Atma arba Paramatma ir kuris, ieškant geresnio termino, gali būti pavadintas "Visuotine Dvasia" (dėl geresnio supratimo), tačiau šis žodžio "dvasia" panaudojimas nesisieja su niekuo, kas galėtų priminti vakarietiškas koncepcijas; ir, atskiru atveju, netampa koreliuojanti "materijai", kaip šiuolaikinė mintis linkusi tai daryti, likdama šiuo atžvilgiu, netgi neįsisąmonintai, dekartiškojo dualizmo įtakoje. Gryna metafizika³⁾, tebūna tai pakartota dar kartą šiame sąryšyje, yra visai šalia visų priešybių, kurios būdamos tarp ""dvasingumo" ir "materialumo" duoda mums pavyzdį ir reikalauja paliesti daugiau ar mažiau specialius ir dažnai visai dirbtinius klausimus, kurie kyla iš tokių priešybių.

Atma persmelkia visus daiktus, kurie yra (ir kaip buvo) atsitiktinės modifikacijos ir anot Ramanudžos⁵⁾ "sudaro tam tikru būdu jo kūną (šis žodis čia pavartojamas visiškai analogiškai), būtų jis protingos ar neprotingos prigimties", tai yra, pagal Vakarų koncepcijas, "tiek dvasinės, kiek materialios"; ir dėl to skirtumo, nurodydama vien tik apsireiškimo sąlygų įvairovę, nedaro skirtumo besąlygiško ir neapreikštojo Principo atžvilgiu. Tai, faktiškai, "Aukščiausiasis Aš" (paraidžiui atitinkant Paramatma) visko, kas egzistuoja, kokiu nors būdu, ir išlieka amžinai "toks pats" neapsakomoje Egzistencijos lygių įvairovėje, suvokiamas visuotine prasme, lygiai kaip ir anapus Egzistencijos, tai yra visiškame neapsireiškime.

"Aš", sąryšyje su bet kokia būtimi, yra tikrovė tapati Atma, nes, iš principo, yra anapus visų skirtybių ir atskirybių; ir būtent todėl sanskrite, tas pats žodis Atmanas, kai nenaudojamas kaip vardininkas, pakeičia įvardį "pats". Tad "Aš" nėra visiškai besiskiriantis nuo Atma, išskyrus, kai laikomas atskiru ir "besiskiriančiu" nuo būties arba, tiksliau, sąryšyje su tam tikra tos būties būsena, tokia, kaip žmogiškoji būsena, ir tik tol kol bus nagrinėjamas tik šiuo atskiru ir ribotu požiūriu. Taigi šiuo atveju, "Aš" iš tikro niekuo nesiskiria nuo Atma, nes, kaip sakėme, jis negali būti "kitkuo nei savimi" ir, aišku, negali būti paveiktas tuo požiūriu, kuriuo jį nagrinėjame, daugiau nei jokia kita aplinkybe. Reikėtų pastebėti, kad, tame, kur jį atskiriame, mes tiesiogiai nagrinėjame "Aš", imdami jo refleksiją žmogaus individualumui ar kitoje būties būsenoje, nereikia nė sakyti, kad, susidūrus su Aš, visos apsireiškimo būsenos yra visiškai ekvivalentiškos ir gali būti vienodai priimamos, tik šiuo momentu yra žmogaus individualumas, kurio daugiau domimės. Klausimo apsvarstymas apibrėžia, kas gali būti pavadinta individualumo centru, tačiau izoliuotas nuo principo, ta yra nuo "Aš", gali džiaugtis tik grynai iliuzorine egzistencija, nes yra kilęs iš to principo, iš kurio kyla visa tikrovė, ir realiai įgyja šią tikrovę tik dalyvaudamas "Aš" prigimtyje, t.y., kiek yra identifikuotas per visuotinumą.

Asmenybė, pabrėžkime dar kartą, priklauso principų tvarkai griežčiausia to žodžio prasme, t.y. visuotinei tvarkai; ji negali būti nagrinėjama jokiu kitu požiūriu, išskyrus grynos metafizikos, kuri kaip tik yra Universali savo srityje. Vakarų pseudo-metafizikai painiojasi su visuotinais dalykais, kurie, realybėje, būdingi individualiai tvarkai; ir, netgi daugiau, neturėdami jokios koncepcijos apie Visuotinybę, kuriai klaidingai taiko šį terminą bendrąja prasme, iš tikro, tiesą sakant, tik kaip individualybės praplėtimui. Kai kurie painiavą perkelia dar toliau kaip "empirikai", kuri bet negali suvokti bendrybių, sutapatinti tai su kolektyviu, kuris priklauso tik specifinei tvarkai; ir tų palaipsnių degradacijų dėka jie baigia visus dalykus supaprastindami iki jutiminio pažinimo lygio, kurį daugelis priima tik kaip vieną iš galimų pažinimo rūšių, mes jų mentalinis horizontas neišeina iš tos srities ribų, o taip pat kadangi jie tikisi ir visa kam uždėti apribojimus, kurie tėra tik jų nesugebėjimo pasekmė – ar būtų įgimta, ar įgauta per tam tikrą mokymosi formą.

Siekdami išvengti visų ką tik aprašytų klaidingų supratimų ir vengdami nuobodaus pasikartojimo, mes dabar, kartą ir visiems laikams, pateiksime lentelę, kuri perteiks esminius skirtumus šiuo klausimu ir į kurią prireikus nukreipsime skaitytojus.

Svarbu pridurti, kad skirtumas tarp Visuotino ir Individualaus neturi būti nagrinėjamas kaip koreliacija, nes antrasis iš tų dviejų terminų, būdamas griežtai anuliuotas pirmo atžvilgiu, jokiu būdu negali būti priešpastatomas jam. Tas pats taikoma ir neapreikšto ir apreikšto atžvilgiu. Netgi, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Visuotinas ir neapreikštasis turėtų sutapti, ir iš tam tikro taško jų identifikacija galėtų iš tikro būti patvirtinta, nes, metafiziškai, tai neapreikštasis, kuris yra visa ko esmė. Tačiau, reikia atsižvelgti į tam tikras būsenas pasireiškimo, kurios, būdamos beformės, yra iš tojo tikriausiojo supra-individualaus; tad, jei mes skiriame tik tarp Visuotino ir Individualaus, esame priversti priskirta tas būsenas Visuotinam, kas būtų geresniu mūsų darbu, kadangi tai yra pasireiškimo klausimas, kuris vis dar yra svarbiausias, bent jau lyginant su individualiomis būsenomis; tačiau tai, reikia aiškiai suprasti, neturi leisti mums užmiršti, kad visa, kas apreikšta, netgi šiame aukštesniame lygyje, yra neišvengiamai sąlygota, taip sakant, reliatyvu. Jei dalykus nagrinėsime tokiu būdu, Visuotinas daugiau nebus sudarytas vien iš neapreikštojo ir supra-individualių pasireiškimo būsenų. Kas dėl individualaus, jis apima visus pasireiškimo formoje laipsnius, t.y., visas būsenas, kuriose būtys įgauna formas, dėl ko tinkamai apibrėžia individualybę ir ją suformuoja būtent tokios formos buvimą apribojančiomis sąlygomis, kurios apibrėžia ir determinuoja konkrečią egzistavimo būseną. Tuos tolimesnius aptarimus galime apibendrinti tokioje lentelėje:

Terminai "subtili būsena" ir "grubi būsena", kuriuos priskiriame skirtingiems pasireiškimo formoje lygiams, bus paaiškinti vėliau; dabar mes galime tik nurodyti, kad šis paskutinis skirtumas tinka tik sąlygai, kurią imame kaip pradinį tašką žmogiškajai individualybei, arba, tiksliau, kūniškajam ir jusliniam pasauliui. "Grubi būsena" faktiškai yra ne kas kita nei kūniškoji egzistencija, kuriai, kaip matysime, žmogiškoji individualybė tik vienu savo modalumų, o ne integraliu vystymusi. Kas dėl "subtilios būsenos", ji apima, visų pirma, papildomus žmogiškosios būties kūniškuosius modalumus arba bet kurios kitos būties, esančios toje pat egzistencijos būsenoje, ir, antra, visas kitas individualias būsenas. Tad akivaizdu, kad tie du terminai nėra visiškai simetriški ir net negali turėti jokio bendro mato. Nes vienas jų atspindi tik dalį vienos iš begalinės būsenų, sudarančių pasireiškimą formoje, tuo tarpu kitas apima visa kas liko šalia to pasireiškimo⁴⁾. Simetrija iki tam tikro taško randama su sąlyga, kad mes apsiribojame tik žmogiškosios individualybės svarstymais, ir yra, be to, iš to požiūrio taško, kad aptariamas skirtumas yra pirmiausia nubrėžtas hindu doktrinoje. Net jei vėliau išplečiame požiūrio tašką ar net jis teturima galvoje jį efektyviai išplėsti, vis tiek lieka teisinga, kad jį būtina paimti kaip palyginimo pagrindą ir terminą, nes jis susijęs su ta būsena, kurioje randamės šiuo metu.

Tad galima sakyti, kad žmogiškoji būtis, aptariame jos integralume, sudaro tam tikrą galimybių sumą, sudarančių jos kūniškąjį arba grubų modalumą, ir, papildomai, daugybę kitų galimybių, kurios besiplečiančios skirtingomis kryptimis anapus kūniškojo modalumo, sudaro jos subtiliuosius modalumus; taigi visos šios galimybės kartu sudaro , nė viena mažiau, vieną ir tą patį visuotinės Egzistencijos lygį. Iš čia seka, kad žmogaus individualybė yra kartu daug daugiau ir daug mažiau, negu vakariečiai paprastai laiko: daug daugiau, nes jie vargu ar žino ką daugiau nei kūnišką modalumą, apimančiu mažiausią jos galimybių dalelę; daug mažiau, tačiau, mes ta individualybė, toli nuo to, kad sudarytų visą būtį tėra viena tos būties būsena tarp begalybės kitų būsenų. Be to suma visų būsenų vis dar niekas sąryšyje su Asmenybe, kuri viena tėra tikroji būtis, nes Ji viena perteikia nuolatinę ir besąlygišką būseną ir kadangi ten nėra nieko kita, kas būtų laikoma kaip visiškai realu. Visa kita yra, be abejonės, taipogi realu, tačiau tik santykinai, dėl priklausomybės nuo Principo ir kokiu laipsniu atspindi Jį, kaip vaizdas atspindėtas veidrodyje perteikia visą atspindimo objekto tikrumą ir negali egzistuoti be jo; tačiau ši žemesnioji tikrovė, kuri tėra tik dalinė, yra iliuzorinė sąryšyje su aukščiausiąja Tikrove, kaip atvaizdas yra iliuzorinis sąryšyje su objektu; ir jei mes pabandytume atskirti jį nuo Principo, ši iliuzija virstų švaria ir paprasčiausia ne-estimi. Tad pastebime, kad egzistencija, taip sakant, sąlygota ir apreikšta būtis, yra kartu viena prasme tikra ir iliuzorinė kita prasme; ir tai yra vienas pagrindinių punktų, kurio Vakarų autoriai, kurie iškraipė Vedantą savo klaidingais ir išankstinio nusistatymo pilnais komentarais, nesugebėjo suprasti.

Tad turime įspėti filosofus papildomai, kad Visuotinis ir individualus netelpa į tai, ką jie vadina "kategorijomis"; ir priminsime – nes, atrodo, kad dabartiniai tai pamiršo - kad „kategorijos“ Aristotelio prasme yra ne kas kita, kaip bendriausia iš bendrumų, tad jos vis dar priklauso individualumo sričiai, kuriai jie, beje, nurodo ribą iš tam tikro požiūrio taško. Korektiškiau būtų lyginti su Visuotinu, kurį scholastai vardija „transcendentalais“, kurie perkelia anapus visas bendrybes, apimant ir „kategorijas“; tačiau nepaisant to, kad tie „transcendentalai“ tikrai priklauso visuotinai tvarkai, vis tik būtų klaida laikyti, kad jie apima Visuotino visumą ar net kad jie yra patys svarbiausi apmąstymai metafizikoje; jie sambūvyje su Būtimi, tačiau netranscendentuoja anapus Būties, - ir tame taške, taigi, juos naudojanti doktrina netrukus įstringa. Nors „ontologija“ tikrai priklauso metafizikai, ji yra gana toli nuo ją apimančios metafizikos jos pilnumu, nes Būtis nėra Neapreikštasis savaime, o tik pasireiškimo principas; taigi, tai, kas yra anapus Būties yra, metafiziškai, daug svarbesnis nei pati Būtis. Kitais žodžiais, tai Brahma ir ne Išvara, kuris turi būti suvokiamas kaip Aukščiausiasis Principas. Tai aiškiai pabrėžta, kas be ko, Brahma sutrose⁶⁾, prasidedančiomis žodžiais: „Dabar pradėsime Brahma studijas“, kuriuos Šankaračarija palydi komentaru: „Ši pirmoji sutra, skatindama Brahma paieškas, pataria užsiimti refleksyviu Upanišadų tekstų nagrinėjimu, pateikdama dialektiškai (paimdama juos kaip pagrindą ir principą) ir niekur jiems neprieštaraujanti; ir kuri, kaip jie (bet tik paprastų pagalbinių priemonių ribose) įsivaizduoja 'išsivadavimą' kaip tikslą“.

---

Paaiškinimai

¹⁾ M. Leon Daudet'as kai kuriuose savo darbuose („L'Heredo" ir „Vaizdų pasaulis") žmoguje atskyrė tai, ką vadino „Aš“ (soi) ir „ego“ (moi), tačiau abudu, kaip jis juos pateikė, mums įeina į individualumą ir pilnai patenka į psichologijos sritį, kuri, kaip jis beteigtų, visiškai nepajėgi išplėsti savo įtakos tiek, kas apimtų Asmenybę; tačiau bandymas daryti tokį atskyrimą išreiškia nujautimą, vertą parodyti kaip reikšmingą, nes tai yra autorius, neturintis pretenzijų būti vadinamas metafiziku.

²⁾ Turime ketinimų kituose veikaluose pilniau išdėstyti metafizinę žmogaus daugelio būsenų teoriją; čia mums pakanka paliesti tik tuos tos teorijos aspektus, kurie neatsiejami nuo žmogaus sandaros supratimo.

³⁾ Teologijoje, kai sakoma, kad „Dievas yra gryna dvasia“, turėtume laikyti, kad šiuo teiginiu "dvasia" nepriešpastatoma „materijai“, taip sakant, prasme, pagal kurią abu šie terminai neturi prasmės vienas be kito; taip suprantant gali skatinti priimti tam tikrą demiurgišką Koncepciją, daugiau ar mažiau giminingą manichėjams priskiriamoms teorijoms. Ne mažiau teisinga pasakyti, kad toks išsireiškimas yra tokio pobūdžio, kuris palankus klaidingoms interpretacijoms, leidžiančioms „būties“ pakeitimą grynąja Būtimi.

⁴⁾ Ši asimetrija tampa suprantamesnė jai pritaikius įprastinę logiką; koks atributas ar bet kokio tipo savybė bebūtų aptariama, visi galimi daiktai automatiškai išskiriami į dvi grupes, vienoje pusėje, daiktai, turintys tą savybę, ir kitoje, neturintys jos; ir kai pirmoji grupė tokiu būdu pozityviai apibrėžta ir determinuota, antroji, kuri tėra charakterizuojama tik neigiamu būdu, tokiu būdu nėra apribota ir todėl iš tikrųjų yra begalinė. Taigi, tarp dviejų grupių nėra nei simetrijos, nei jokio bendro mato, ir tai realiai nesudaro dvilypio padalijimo, nes jų skirtumas priklauso nuo tam tikro požiūrio taško pagal tam tikrą savybę, paimtą kaip pradinis taškas; antroji grupė neturi homogeniškumo ir gali apimti daiktus, vienas su kitu neturinčius nieko bendra, kas, vienok, nesunaikino to padalijimo teisingumo pagal pradines pasirinktas sąlygas. Būtent tokiu būdu apreikštasis gali būti atskiriamas nuo neapreikštojo ir, taip pat, apreikštajame gali būti padarytas panašus atskyrimas tarp turinčio formą ir beformio; pagaliau, pačioje formoje – tarp kūniškojo ir bekūnio.

⁵⁾ Ramanudža (1017-1137) – indų teologas ir filosofas, vienas žymesnių induizmo Šri Vaišnavizmo atstovas. Pagarsėjo kaip višišta-advaita propaguotojas. Padarė įtaką bhakti judėjimui.
Pradėjęs mokytis pas advaita-vedantos guru Jadavą Prakašą, tačiau vėliau jų požiūriai ėmė skirtis ir jis tapo vaišnistų šventųjų mistikų Natchanumio ir Jamučarjos pasekėju. Iš darbų pažymėtini „Brahma sutrų“ komentarai „Šri-bhašja“, o taip pat „Bhagavat-gitos“ komentarai „Gitabhašja“, „Vedantadipa“ (Vedantos žibintas), „Vedantasara“ (Vedantos santrumpa) ir kt.
Skaitykite Ramanudža ir jo požiūris

⁶⁾ Brahmasūtra („Apie Brahmaną“) arba Vedanta sūtros - vienas svarbiausių vedantos mokyklos tekstų, priskiriamas pusiau mitiniam Badarajanai (kuris tapatinamas su Vjasa). Sudaryta apie 1 a. pr.m.e.; atskiros dalys galėjo būti pildomos iki 5 a. Tekstas daugiausia iš trumpų sakinių 2-3 žodių, dažniasiai daiktavardžių sujungtų linksnio jungtimi. Ją sudaro 4 skyriai (adhyaya), 555 sutros: 1-me (Samanvaya) analizuojamos upanišados; 2-me (Avirodha) – išdėstomi samkhjos pagrindai; 3-4 (Sadhana ir Phala) skyriuose – būdai išsivadavimui iš samsaros. Tekste aptariami Brahmano suvokimo būdai, Brahmano ir atmano sąryšis, karmos doktrina, praktinės, metodinės priemonės, vedančios į išsivadavimą. Sutroms komentarus rašė daugelis žymių hindų filosofų, apimant Šankarą,  Ramanudžą ir kt.

Papildomi skaitiniai:
Gyvenimo filosofija
Advaita Vedanta
Monada, sielos grūdas
S. Lemas. Robotų psichologija
Patarimai ieškančiam Dievo
Sofijalogas Sergejus Bulgakovas
R. Guenon. Rytų ir Vakarų priešprieša
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
F.Šuonas. Kas Saulė, o kas Mėnulis?
A. Duginas. Hiperborėjos teorija
Šri Ramakrišna ir panteizmas
Vaišešikos gamtos filosofija
Reinkarnacija: Esu, vadinasi, mąstau
G. Gurdžijevas. Ketvirtasis kelias
Filosofijos atsiradimo istorija
R. Šteineris. Arimaniška apgaulė
Ibn Arabi poveikis Vakarams
Endis Veiras. Kiaušinis
Senieji sankskrito raštai
Astrologija ir visuomenė
Kalba ir kalbėjimas
Eurazijos pagrindai
Egzistencializmas
Filosofijos skiltis
Judafobija
Vartiklis