Filosofijos istorija
Vaišešikos mokyklos gamtos filosofija
Taip pat skaitykite: Advaita Vedanta;
Vaišešikos istorija ir Atomai (paramanavas)
Judėjimas (karma) ir Erdvė ir laikas
Didžiosios stichijos, mahabhutos
Graikų ir vaišešikos atomizmasŠankara ir vaišešikos atomizmas
Būtent Šankarą reikia laikyti pagrindiniu antipodu vaišešikai. Šankara gyveno permainų laikotarpiu (8-9 a.), kai budizmas jau praradinėjo savo įtaką ir stiprėjo tradicinės brahmaniškosios religijos atnaujinimo tendencijos. Šankara stengėsi išlaikyti teisingą mokymą. Anot pasakojimų, jis bandė išgyvendinti grubias Šakti garbinimo formas pietų Indijoje, žmonių aukas ir orgijas, praktikuojamas tantristų. Jo veikla paskatino induizmo plitimą ir vyravimą.
Jo pagrindiniu atsparos tašku tapo monistinis upanišadų aiškinimas, pasireiškiantis individualios ir kosminės sielos (Atmano ir Brahmano) tapatumu. Jo mokymą galima apibūdinti kaip kontinualizmą, t.y. įsivaizdavimą apie nenutrūkstamą substancijos prigimtį kaip priešybę jos diskretiškumui (teigiamą vaišešikoje). Vedantos priežastingumo koncepcija**) (vivartavada) teigia priežasties ir pasekmės, Brahmano ir pasaulio tapatumą. Dieviškojo absoliuto pripažinimas advaita vedantoje pašalina pasaulio pradžios ir pabaigos erdvėje ir laike koncepciją. Brahmano nekintamumas grindžiamas upanišadų teiginiais: Tas Brahmanas nieko neturi nei iki savęs, nei po savęs, nei savęs išorėje, nei savyje. Šis Brahmanas yra visa persmelkiantis Atmanas (Brih.up, II 5:19).
Pažinęs Brahmaną tampa Brahmanu" (Mundaka up., III 2:9). Norint parengti žmogų begalinės absoliuto prigimties supratimui, būtina jo protą išrauti iš siaurų racionalaus pažinimo rėmų. Todėl labai svarbi polemika su racionalistinėmis sistemomis.
Šankara atmeta visus kitus upanišadų aiškinimus ir kartu kritikuoja mokymus, tiesiogiai nesiejamus su upanišadomis, tačiau prieštaraujančius jo doktrinai. Komentuodamas Badarajanos*) Brahma-sutras (pagrindinį vedantos tekstą), jis plačiai kritikuoja ir vaišešiką (11-17 sutros).
Pagrindiniu Šankaros tikslu, kritikuojant vaišešiką, yra mokymo apie atomus, kaip pasaulio priežastį, paneigimas, todėl dėmesys sutelkiamas į priežastingumo koncepciją, kuri yra atomizmo pagrindu. Pagal ją, pasekmė neglūdi priežastyje. Tuo tarpu sankja laiko, kad pasekmė randasi priežastyje. Ja pasiremdamas, Šankara suformulavo vivartavadą, pagal kurią priežastis yra reali, o pasekmė tik iliuzorinė modifikacija pasaulio pavidalu; t.y. egzistuoja (sat) tik atmanas ir Brahmanas, o pasaulis (džagat) tėra iliuzija (maja), pasižyminti nežinojimu (avidja).
Šankara laikosi tradicinių polemikos taisyklių: pradžioje nuodugniai pateikia oponento požiūrį, tada tarsi kuria argumentus jo apgynimui, kai išsemiami loginės tos gynybos galimybės, daroma apie oponento požiūrio nepakankamumą. Šankara neperpasakoja vaišešikų tekstų, o tik pateikia gryną jų minčių eigos logiką. Tai leidžia įsivaizduoti ir tuos vaišešikos aspektus, kurie nepateikiami jų tekstuose, pvz., atomizmo atsiradimo klausimą: Šis mokymas atsirado taip: pasaulyje stebima, kad visa, kas sudaryta iš dalių, tarkim audeklas ir pan., atsiranda substancijų sujungimo, susidūrimo būdu Visas šis pasaulis, su kalnais ir vandenynais ir t.t. sudarytas iš dalių . Tad atomizmas atsirado ne kaip protinė išmonė, o kaip žmogaus ir pasaulio stebėjimo apibendrinimas. Šankarai atomas tai, ties kuo pasibaigia dalijimas į dalis.
Toliau dėstoma kosmogoninė vaišešikos koncepcija: Nes tai yra dalijimo riba ir toliau niekas negali būti padalyta, žemės ir kitų substancijų išskaidymas gali vykti iki pat atomų. Tada sutvėrimo pradžioje nematomos priežasties [adrišta] dėka dalyse [t.y. atomuose] kyla judėjimas. Tas judėjimas, kurio buveine yra atomas, prie jo prijungia kitą atomą, ir tokiu sujungimo į diadas būdu ir t.t. atsiranda oras, o taip pat ugnis, vanduo, žemė ir kūnas su jutimo organais. Toks Kanados pasekėjų mokymas.
Tada kritiką pradeda nuo atomų susijungimo ir kadangi srišti (pasaulio kūrimo[i]) metu pirmiausia atsiranda judėjimas, Šankara klausia: kas jo šaltinis? Bet kokiame judėjime vaišešikai išskiria jo nešėjo substanciją (ašraja) ir sukeliančią priežastį (nimitta karana). Šankara pradžioje nagrinėja sukeliančias priežastis: stebimas (drišta) prajatna, abhighata ir kt., bei nestebimas (adrišta). Prajatna - tai pastangos, atsirandančios žmogaus kūne sujungiant atmaną su manasu. Tačiau sutvėrimo pradžioje prajatna negali būti sukeliančia priežastimi, nes nėra jos atsiradimo sąlygų manaso ir kūno. Todėl, pagal Šankarą, nebus ir kitų priežasčių, kaip abhighata [atšokimo, pvz., po smūgio].
Dėl nestebimos priežasties pirmas argumentas sukelia abejonę adrištos galimybe sukelti atomų judėjimą, nes ji "neturi sąmonės" ir paaiškinama: "Neteisinga, kad be sąmonės, sąmonės nevaldoma, savaime egzistuoja arba paveikiama". Pirmoji prielaida nėra iš vaišešikos. Ji paimta iš Šankaros sistemos: "Brahmanas, turintis sąmonę, yra visa, kas gyva, priežastis". Be to, nei vaišešikų sutrose, nei Prašastapada komentaruose adrišta neturi tokių savybių, kaip sąmonės turėjimas ar neturėjimas.
Tada žiūrima į adrištos nešėją: "Kam būdinga adrišta: atmamui ar atomams?". Jei nešėju pasirenkamas atomas, tai jam reiktų priskirti aktyvumą (pravritti), kas prieštarauja vaišešikos mokymui apie pralają (atomų nejudrumą). O jei atmanas, tampa neįmanoma paaiškinti atmano (adrištos nešėjo) ir atomų sąveikos: "Iš ryšio [atomų ir atmano] nenutrūkstamumo seka išvada apie veikimo nenutrūkstamumą, nes nėra kito apribojimo. Nes nėra kokio nors veikimo, ribojančio tą [nenutrūkstamą aktyvumą], priežasties, todėl nebus ir pradinio atomų judėjimo". Kitais žodžiais, jei atmano, esančio nenutrūkstama ir begaline substancija, aktyvumas nenutrūkstamas, jis neturi pradžios nei erdvėje, nei laike o tai vėl prieštarauja vaišešikos kosmogoninių ciklų supratimui.
Papildomai Šankara išvardija ir 4 galimus variantus: "Atomai savo prigimtimi aktyvūs, neaktyvūs, tokie ir tokie, nei tokie ir nei tokie". Įrodinėjama remiantis neigimu: jei laikysime atomus aktyviais, teks atsisakyti mokymo apie pralają, o jeigu neaktyviais, tai teks atsisakyti sutvėrimo (srišti). Negalima priimti ir abiejų galimybių vienu metu, nes kyla prieštaravimas. O atmetę abi, teks pripažinti adrištą.
Toliau imamas atomų jungimo mechanizmo klausimas. Kaip ir budistai, Šankara nagrinėja du priešingus sujungimo būdus: per tarpusavio persismelkimą, o taip pat šonų susilietimą. Pirmuoju atveju, atseit, junginio dydis nedidės, taigi daiktai nebus didesni už atomus. O jei kalbėsime apie šonus, tada turime laikyti atomus turint dalis. Taigi abu variantai negalimi, todėl atomų susijungimai neįmanomi [panašus argumentas Europoje taikytas dar nuo Zenono laikų vėliau paplito ir arabų filosofijoje kritikuojant matematinį atomizmą].
Šankara prieštarauja vaišešikams: "Jūs tvirtinate, kad dviejų atomų sudaryta diada visiškai skiriasi nuo tų dviejų, nors ir yra abiejuose". Jis bando parodyti, kad išskiriant priežastį ir pasekmę, diadą ir atomus, neišvengiamai papulsime į amžiną ciklą: "Nes kaip diada, visiškai besiskirianti nuo dviejų ją sudarančių atomų, susieta su jais buvimo savybe, taip ir pats buvimas, visiškai besiskiriantis nuo to, ką jis jungia, turi būti sujungtas su šiuo kitu buvimo santykiu dėl absoliutaus skirtumo panašumo. Iš to seka, kad kitiems buvimo santykiams reikia sugalvoti kitus buvimo santykius, o tai veda į amžiną pasikartojimą". Reikia čia pastebėti, kad vaišešikai iki galo neatskiria priežasties ir pasekmės, todėl nėra ir buvimo būtinybės. O absoliučiai skirtingų panašumas galimas tik esant trečiam principui, kuriuo galėtų būti buvimas. Tačiau jį irgi galima laikyti nuo priežasties besiskiriančia pasekme ir cikliškumas nenutrūksta.
Vis tik Šankaros iškelta buvimo sąvoka sudaro sunkumų ją aiškinant. Mat jei atomai absoliučiai nekintantys ir jei jie nesąveikauja, tai jungdamiesi sudaro agreguotą junginį (tarsi samjogą). Tuo tarpu vaišešikai teigia, kad diada visiškai skiriasi nuo ją sudarančių atomų. Buvimas negali būti atomų sąveikos rezultatas (nes jie nesąveikauja), tad belieka, kaip ir padarė Šankara, kalbėti apie ypatingą iš išorės diadai priskiriamą savybę.
Vaišešikoje atomai skirstomi į 4 tipus atitinkamai 4 stichijoms su jų savybėmis. Apie tai Šankara sako: Kadangi atomai turi savybes, amžinumo ir kraštutinio mažumo priskyrimas jiems yra klaidingas, nes galutinė priežastis tampa grubi ir neamžina. Tai prieštarauja tam, kuo ji turėtų būti pagal vaišešikus. Kodėl? Nes taip stebima pasaulyje. Toliau aiškina: Kaip pasaulyje spalvą ir kitas savybes turintys daiktai atrodo grubūs ir neamžini lyginant su jų priežastimi, pvz., audeklas lyginant su siūlais, o siūlai lyginant su verpalais, taip ir atomai, turintys spalvą ir kitas savybes lyginant su galutine priežastimi bus grubūs ir neamžini. Tad atomai privalo turėti savą priežastį, t.y. sukeliami kažko kito; o kartu priežastinis ryšis dar nenutrūksta. Tačiau kadangi atomas medžiagos dalijimo riba, tada jo priežastis turėtų būti anapus materijos, dvasinės substancijos (Brahmano) sferoje. Taigi susiduria metafizinis ir fizikinis atomo prigimties supratimas.
Kartu iškeliamas dar vienas argumentas prieš didžiųjų stichijų savybių priskyrimą atomams: Taip šios keturios stichijos, turinčios skirtingas savybes ir dėl to esančios skirtingu laipsniu grubios, subtilios, subtilesnės ir subtiliausios, atskiriamos pasaulyje. Todėl ir atomai turi skirtis grubumo ir subtilumo laipsniu, taigi, priklausomai nuo savybių kiekio, skirtis dydžiu taigi negali būti lygūs paramanai.
Galiausiai: Dėl atomų ribotumo [tūriu] jie bus sudaryti iš tiek dalių, kiek yra erdvės krypčių 6, 8 ar 10, todėl atomai nėra amžini ir yra sudaryti iš dalių. Šis argumentas remiasi atomo įsivaizdavimu kaip kažkokios apribotos ilgiu esybės, pavaldžios erdvės dėsniams, kurie reikalauja, kad bet kuris kūnas turėtų tam tikrą lokalizaciją pagal pasaulio šalis ir kitus erdvės parametrus.
Toks atomo dvilypumo problemos iškėlimas vertė ją spręsti. Ribinio mažumo įvedimas leido išspręsti begalinio dalumo problemą, o didžiųjų stichijų savybių priskyrimas jiems paaiškinti įvairovę pasaulyje. Šankara metafizinius vaišešikos aspektus panaudojo fizikinių atomizmo aspektų kritikai.
*) Badarajana - senovės Indijos mąstytojas, gyvenęs, kaip manoma, kažkur tarp 500 ir 200 m. pr.m.e. Jo pagrindinis kūrinys yra Brahma sutra (dar vadinamas Vedanta sutra). Jis laikomas vedantos mokymo pradininku.
**) Vivartavada - vedantos priežastingumo teorija (nuo sanskr. vivarta - pasikeitimas, modifikacija [formos ar būsenos]). Jį įvedė Šankara, siekdamas paaiškinti pasaulio atrodymą. Anot advaita vedantos, vivarta apima vivarta (pokytį), tačiau tai tik menamas pasikeitimas, o iš tikro niekas nesikeičia; taigi pasaulis tėra vien tik Brahmano vivarta, tad tik iliuzija. Tik Brahmanas yra tikrovė ir tikrovė nėra duali; sutvėrimas yra tik menamas, iliuzija. Vivartavada reiškia visatos kiltį iš unikalaus Brahmano apsireiškimo, t.y. Brahmano materialų priežastingumą tad yra artima parinamavada (nuolatinio priežasties transformavimosi į pasekmes koncepcija sankhjos jogoje). Tačiau ši advaita vedanta priežastingumo koncepcija sulaukė ir prieštaravimų: pvz., kai Ramanudža pripažįsta prakriti kaip materialią priežastį, Madhava su savo gryno ne-dualizmo teorija ją atmeta, nes materialioji priežastis nėra tai, kas kontroliuoja ir reguliuoja; ir kartu atmeta vivartavadą, nes ji nepripažįsta jokio poveikio, į kurį reikia atsižvelgti.
Literatūra:
- B. Faddegon. The Vaisesika System, 1969
- A.D. Keith. Indian Logic and Atomism , 1921
- R. Garbe. The Philosophy of Ancient India, 1897
- E. Frauwallner. History of Indian Philosophy, vol.2, 1973
- S. Bhaduri. Studies in Nyaya-Vaisesika Metaphysics, 1947
- Encyclopedia of Indian Philosophies. The tradition of Nyaya-Vaisesika up to Gangesa, ed. by K. H. Potter, 1977
- V. Subbarayappa. On Indian Atomism// Bulletine Institute of Science, vol. 21
Sankhjos sutros
Mandana Mišra
Vaišešikos istorija
Vaišešika: Erdvė ir laikas
Kelias link Vedantos
Advaita Vedanta principai
Adi Šankara gyvenimas
Kaip suprantu indų filosofiją?
Graikų ir vaišešikos atomizmas
Heraklitas iš Efeso
Reinkarnacija ir Atmanas
Įvadas į Vedantos principus
Senoji Indijos istorija
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Vasilijus Nalimovas ir anarchizmas
Filosofijos atsiradimo problematika
Kaip suprantu indų filosofiją?
Džainizmo filosofinės prielaidos
Senieji sankskrito raštai
Patandžali joga
Džidi Krišnamurti
Ką nutyli būgnai?
Kur randasi siela?
Budizmas Kinijoje
Filosofijos skiltis
Vartiklis