Budizmo samprata ir srovės  

Taip pat skaitykite: Budizmas Kinijoje
Trys budistinės ontologijos

Viena šios religijos ypatybių – dešimtys tūkstančių rankraščių, aptariančių įvairius Budos mokymo aspektus. Jų tyrimams skirta šimtai tūkstančių publikacijų.

Kita vertus, budizmas susiskaidęs į daugybę atšakų ir sektų. Vien Japonijoje oficialiai pripažintos 162 sektos. Egzistuoja penki kanonizuoti šventųjų tekstų sąvadai pali, sanskrito, tibetiečių, kinų ir japonų kalbomis.

Budizmo tyrimus galima suskirstyti į tris grupes.

Klasikinėje Europos budistikoje jis analizuojamas krikščioniškosios pasaulėžiūros aspektais. Anot jų, Budos mokyme „pasaulis yra be dievo, psichologija be sielos, materijos ir dvasios elementų amžinumas, priežastingumas, gyvenimo procesas vietoje daiktų būties, asmeninės nuosavybės, nacionalinio ribotumo neigimas, visuotinės žmonių brolybės iškėlimas, tobulybės siekimas“.

Antrosios grupės atstovai budizmui suteikia mokslinės filosofijos statusą ir jo tyrimui plačiai taiko psichofizinius reiškinius, pvz., ekstrasensorinį suvokimą: telepatiją, aiškiaregystę ir pan. pvz ., prof. A. Baras 1985 m. VII-oje budizmo tyrimo konferencijoje (Italija, Bolonija) teigė, jog kai kurios idėjos, pvz., kosminės sąrangos teorija, tinka aiškinti šiuolaikinės astronomijos atradimus ir yra artimos fizikų požiūriui į materiją.

Trečiai grupei priklauso mokslininkai, budizmą analizuojantys jo paties pasaulėžiūroje. Čia jo išsiskiria pasaulio sąrangos sampratos savitumas. Pasaulį sudaro daugelis sluoksnių, kuriuose laikinai apsigyvenę įvairiausi padarai – pragaro ir dangiškieji, materialūs ir bekūniai, žemiškieji ir kosminiai. Kiekvienas pasaulį mato tokį, koks jis atrodo tame sluoksnyje. Pragaro padarai yra apimti aistrų ir gašlumo, demonai – griovimo geismo, dievų sferoje visi jaučia palaimą. Tik aukščiausiuose budų sluoksniuose suvokiama esminė išmintis ir vyrauja harmonija. Tai pavaizduojama kaip piramidė, kuri klasikiniame variante turi 31 sluoksnį. Ji aprašyta Nagardžunos, Vasubandhaus, Bundhaglošo darbuose, Lotoso sutroje (Saddharmapundarika sutra) 1-ojo tūkstantmečio pirmoje pusėje. Apatinė (kama-loka) yra pojūčių sfera (10-11 sluoksnių). Vidurinė (rupa-loka) apgyvendinta neturinčių pavadinimo formų, tai iliuzijų pasaulis (16-17 sluoksnių). Aukščiausia (arupa-loka) 4 sluoksnių sfera nematoma, tai grynosios sąmonės pasaulis, tapatinamas su kosminiu Budos kūnu.

Visos būties sferos nuolat juda. Judėjimo priežastis yra laikas – griaunantis ir kuriantis būties veiksnys – ir karma, lemianti padarų atgimimą viename ar kitame piramidės sluoksnyje. Karma – tai tarsi atlyginimas už gyvenimą. Teigiama veikla kuria gerąją karmą, neigiama – blogąją. Žemiausiame pragaro sluoksnyje padarai yra nepaprastai dirglūs ir gyvena labai trumpai. Kylant aukštyn gyvenimas ilgėja, o dirglumas mažėja. Antrame sluoksnyje padarai vadovaujasi instinktais, Borobudur šventykla, Indonezija trečiame – alkiu, ketvirtame – pykčiu. Penktame gyvena žmonės, 6-11 užėmė įvairūs dievai ir dievybės, 12-27 – pusiau skaidrios brahmos, 28-31 – budos, kurie įkūnija ramybę ir išmintį.

Tik žinant piramidės sandarą ir jos veikimo būdą, galima suprasti, ko moko Buda ir kas yra budizmo esmė. Budos mokymas pirmiausia skirtas žmonėms, nes žemesniųjų sluoksnių padarai yra pagauti aistrų ir troškimų ir nepajėgūs mąstyti, o dievybių gyvenimas toks ilgas ir malonus, jog gyvenimo prasmė jų nejaudina. Anot Budos, žmonės, nežinantys būties dėsnių, nuolatos išgyvena negailestingos laiko tėkmės teikiamą nepasitenkinimą ir kančią. Laikas ryja ir žmogaus gyvenimą ir jo įgijinius. Nesuprasdamas šito, žmogus svajoja apie atgimimą, vėl gimsta ir miršta. Taip ir sukamasi gyvenimo rate (sansaroje) tol, kol į galvą ateina mintis apie gyvenimo prasmę. Tik tada žmogus kreipiasi patarimo į Budos mokymą.

Iš pradžių esą būtina įsisąmoninti, jog išsigelbėjimas Budoje, jo mokyme (dharmoje), vienuolių bendrijoje (sanghoje). Tada pasukęs išsigelbėjimo keliu stengiasi suvokti Budos išdėstytas tiesas: gyvenime nėra nieko pastovaus ir tvirto, prisirišimas prie gyvenimo įtraukia į begalinę atgimimų grandinę, tačiau galiausiai įmanoma praregėti ir tapti buda, t.y. nušvitusiuoju. Tamsuolis vaikosi netikrų materialinių vertybių, jis bruzdus, nesusivaldantis nei su mintimis, nei žodžiais, nei veiksmais. Nušvitęs – labai išmintingas ir ramus žmogus, atpažįstamas iš veido išraiškos ir elgesio. Siekiant nušvitimo, būtina ugdyti draugingumą visiems tvariniams, ne tik žmogui.

Yra keli būdai siekti nušvitimo, iš kurių svarbiausias yra meditavimas, t.y. gyvenimo laikinumo ir kosminės būties sąrangos apmąstymas. Būtent meditacija, o ne patyrimas, yra pagrindinė budistinio pažinimo forma. Būties paveikslas matomas tarsi iš šalies, žmogus stebi, kaip būties sluoksniuose miršta ir atgimsta įvairūs padarai, mąsto apie karmą, lemiančią tą begalinę kelionę, apie savojo „aš“ iliuzoriškumą būties verpete. Apmąstymai laikomi teisingais, jei žmogus kliaujasi Budos ir jo mokinių teiginiais.

Budizme vyrauja dvi gana skirtingos kryptys: mahajana (arba šiaurės budizmas) ir theravada (pietų budizmas, kurią priešininkai disputuose ėmė vadinti hinajana, taip pabrėždami savo pranašumą: mat maha - „platusis“, o hina - „siaurusis“, o jana - „ratas, kelias“). Theravada paplitusi Indijoje, Šri Lankoje, Birmoje, Tailande, Laose, Kambodžoje, Malaizijoje, o kitose šalyse – mahajana.

Theravadoje nušvitimas yra karminio atgimimų proceso baigiamasis aktas (pavyzdys – princo Gautamos gyvenimas; kol tapo Buda, jis atgimė 550 kartų). Tad paprastas žmogus vargu ar gali pasiekti nušvitimą, o mokymas skatina žmogų kaupti gerąją karmą. Tai lemia vienuolyno vaidmenį – jis yra visuomeninio gyvenimo centras. Theravadoje „sąveikaujama“ tik su 5 kosmologinės piramidės sluoksniais – dviem žemiau ir dviem aukščiau žmonių gyvenamo. Tikintieji aktyviai bendrauja su dvasiomis. Demonais, dievais sergėtojais-globėjais, perduoda jiems savo religinius nuopelnus, prašydami apsaugos ir globos ar bandydami nukenksminti jų kišimąsi. Religiniame gyvenime svarbus įvairiausių funkcionierių vaidmuo: apžavų gėrimo apsėstiesiems ruošimo specialistų, demonų ir dvasių užkalbėtojų, aiškiaregių, žolininkų ir kitų.

Theravadoje ypač gerbiamos vienuolių bendrijos ir jų gyvenamosios vietos. Sangha vadinama „laimingųjų lauku“. Tikima, kad čia žmogaus (ir visų kitų padarų) karma ima gerėti – ir kuo laukas didesnis, tuo labiau. Tad stengiamasi statyti statulas ir vienuolynus kuo plačiau, kiekviename kaime. Pati budistinė bendrija ir jos aplinka yra sudėtingas visuomeninis darinys. Sanghoje susibūrę žmonės, siekiantys įvairių tikslų: ir nušvitimo, ir materialinės naudos bei socialinių privilegijų. Prie jos šliejasi daug funkcionierių, savanoriškai apsiimančių organizuoti apeigas, ceremonijas, šventes ir atliekančių įvairias socialines-religines prievoles. Maždaug 20-čiai tikinčiųjų tenka vienas toks funkcionierius. Aktyvistai ir lemia dvasinę konkrečios bendrijos atmosferą.

Mahajanoje Buda laikoma dieviška būtybe, dažniausiai kosminės substancijos įsikūnijimu, todėl pagrindinis tikinčiojo tikslas – pereiti į budų būseną, kas tapatinama su nušvitimu. Skirtingi dieviškosios Budos esmės suvokimo būdai (mokymo apmąstymai, kontempliavimas, aklas tikėjimas, ekstazė ir kt.) yra daugelio mahajanos mokyklų atsiradimo priežastis. Kiekviena jų brendo apmąstydama kokį nors traktatą, kuriame aprašytas koks nors konkretus Budos esmės suvokimo būdas, po to mokykla skilo į sektas, savaip interpretuojančias tą būdą. Šiuo metu didžiausios mahajanos srovės yra amidaizmas, dzen budizmas, tantrizmas, lamaizmas ,Lotoso sutros mokymas.

Amidaizme susikūrė „tyrosios žemės“ sektos, pvz., czintu Kinijoje, dziodo ir dzi Japonijoje. Tvirtinama, kad yra pastovus ryšis tarp žmogaus ir kosminės substancijos, įkūnytos budoje Amidoje arba Amitabhoje. Išgirdus budos vardą, žmogui kyla noras atgimti jo rojuje (sukhavati, „tyroji žemė“, Vakarų kraštas). Tam tikintysis privalo laikytis 5 taisyklių: nuolat kartoti žodį „Amida“, nuolat lenktis vakarų pusėn, svajoti apie atgimimą ten, galvoti vien tik apie sukhavati, Amitabhą ir didžiuosius bodhisatvas, visiems be išimties linkėti laimės ir sėkmės.

Korėjoje, Kinijoje, Japonijoje, Vietname labai populiarus dzenas (čan, dhjani), pagrindine kliūtimi nušvitimui laikantį egocentrizmą ir polinkį vertinti. Kad ir ką žmogus galvotų, kalbėtų, rašytų, dėl ko liūdėtų ar džiaugtųsi, jis visad, spiriamas logikos, įteigtų sąvokų, asociacijų, vertybių, pasaulėžiūros, iškreipia tikrąjį būties vaizdą, nes iš jo išgriebia atskirus daiktus bei faktus ir juos išpučia savo vaizduotėje. Tam dzenas priešina praregėjimą, kai žmogus akimirksniu suvokia objekto ir subjekto, savojo „aš“ ir būties vienovę ir lyg ištirpsta jį supančiame pasaulyje (satori būsena). Jai pasiekti taikomas netikėto šoko metodas, kai žmogui pateikiami paradoksai, jis paveikiamas fiziškai ar bioenergija.

Tantrizmas - ezoterinio budizmo forma (Tibete - vadžrajana, Japonijoje - singon). Tantra – transcendentinis gyvybinės energijos srautas, susiejantis žemiškąsias būtybes su kosminiu Budos kūnu. Kiekvienas dvasinis vadovas (guru), skaitydamas arba apmąstydamas tantrinius tekstus, savaip juos išgyvena ir jų prasmę pajaučia medituodamas, o patyrimą perduoda mokiniams. Guru įteigia mokiniams, kad jis yra Buda, kurio nurodymų privalu laikytis. Tantristo tikslas – prisijungti prie kosminės sąmonės tam, kad praregėtų, kas įmanoma, kai sąveikauja visos trys tikinčiojo sferos: kūnas (mudra), šneka (mantra) ir mintis (samadhi).

Lamaizmas (lama - „gyvasis dievas“) praeityje buvo klajoklių religija. Šios religijos pagrindas yra nesuteptos kosminės karmos atgimusieji: pančen-lama, dalai-lama, bogdo- gegenas, rinpočė, hutuhtu. Šiuo metu telikę tik lamaizmo liekanos – vos keli vienuolynai ir Dalai lamos rezidencija Daramšale šiaurės Indijoje. Lamaizme vyrauja religinių nuopelnų kaupimo idėja ir tantrizmo mokymas, skirtas „gyvųjų dievų“ artimiesiems bei išrinktiesiems.

Lotoso sutros mokymas paplitęs rytų Azijoje ir Vietname. Jame tvirtinama, kad egzistuoja būtyje ištirpęs „amžinasis Buda“, - tad jis randasi kiekvienoje būties apraiškoje. Tikrąją savo būklę tikintysis galįs nustatyti tik kontempliuodamas ir medituodamas.

Taigi theravadoje nušvitimas priklauso nuo karmos, o mahajanoje galima tapti nušvitusiu religinės praktikos metu bet kokiame gyvenimo tarpsnyje, tad čia svarbi mokytojo, apie kurį buriasi tikintieji, rolė. Dauguma bendrijų vėliau virsta sektomis, kuriose įsivyrauja specifiniai santykiai, sava vertybių ir orientacijų sistema. Tokios sektos kartais buriasi į partijas ar net tampa karinėmis formuotėmis.

Filosofija. Budizme iškylantį būties vaizdą galima įsivaizduoti kaip ramų vandenyną, kurio paviršiuje kartais atsiranda įdubimų. Šie kartais būna ir gilūs, pasiekiantys net dugną. Vandenynas simbolizuoja visur esantį Budos kūną, o įduba – gyvenimo ratą (sansarą). Vandenynas (tarsi S. Lemo Soliaris) pasižymi dviem savybėmis: išmintimi ir užuojauta visiems gyviems padarams, patenkantiems į duobių verpetus ir nežinantiems, kaip iš jų išsigauti. Kartais vandenyne pasirodo budos, besileidžiantys į duobes ir parodantys jose esantiems išsigelbėjimo kelią: lėtėja sukimasis, mažėja jaudulys, pamažu kylama aukštyn ir ištirpstama vandenyne. Taigi, budizmas visai nereikalauja atsisakyti gyvenimo, o tik teigia, kad galima pasiekti tokį egzistavimo lygį, kur laikas nebetenka galios. Šią idėją 2 a. suformulavo indų išminčius Nagardžuna. Jo manymu, abu sąmonės lygiai – buitinis ir nirvaninis – vienu metu yra būtyje, tik visi sansarinės būklės vaizdiniai ir vertybės nirvaniniai būčiai yra tušti, o sansariniai būčiai tuščia yra nirvaninė būtis. Tai vadinamoji „tuštumos“ teorija (šunjata).


Kas tai - Baltasis takas?  

Ši Baltojo kelio parabolė yra iš Šin budizmo – ji skirta siekiantiems Tikrojo kelio ir norintiems atgimti Tyrojoje žemėje, kad apsaugotų juos nuo netikrų mokymų. Ji buvo vienu mėgstamiausių mokytojo Šinrano pasakojimų. Jam vadinami „piktais“ ar kenčiantys nuo nepripažinimo buvo tais, kuriems dabar reikia užuojautos ir palaikymo. Tad Buda pirmiausia turi pasirūpinti jais, prieš imdamasis „gerųjų“.

Įsivaizduokime keliautoją, žygiuojantį tūkstantį mylių į Vakarus. Pakeliui jis staiga randa upę, kurios pietuose teka Ugnis, o šiaurėje - Vanduo. Šių srautų plotis šimtas žingsnių, o gylis neišmatuojamas - ir jie be galo tęsiasi į šonus. Tas dvi stichijas teskiria 4 ar 5 colių skersmens ir žimto žingsnių ilgio Baltasis takas - iš rytų į vakarų krantą. Į Taką be atvangos plakasi vandens bangos ir laižo liepsnos.

O keleivis jau giliai įžengęs į plačią ir tuščią dykynę ir nieko nesimato aplink - vien plėšikų būriai ir plėšrių žvėrių gaujos bastosi aplink ir gviešiasi vienišo keleivio. Drebėdamas dėl savo gyvybės, keleivis žvelgia į upę: „Nematau, kur upė baigiasi - nei šiaurėj, nei pietuos. Tik per Vidurį veda Baltasis takas, bet jis labai jau siauras. Kaip pasiekti kitą krantą? Baltasis kelias. Upė Matyt šiandien man lemta mirti. Jei pasuksiu atgal, plėšikai ir žvėrys vis artės ir artės. Jei pasuksiu į šiaurę ar pietus, žvėrys ir nuodingi gyviai puls mane, o jei žengsiu Taku, įkrisiu į vandens ar ugnies stichiją“.

Nėra žodžių išreikšti jo siaubą ir neviltį. Bet jis mąstė toliau: „Jei pasuksiu atgal - mirsiu, Jei liksiu čia - mirsiu. Jei eisiu į priekį - mirsiu. Nėra vilties išvengti mirties. Todėl renkuosi ir einu į priekį, šiuo Taku. Jei kelias yra, vadinasi turėtų būti būdas pasiekti kitą krantą“.

Kai tik ši mintis kilo jam, jis išgirdo kažkieno drąsinantį balsą rytiniame krante: „O keleivi, drąsiai ženk šiuo Taku pirmyn! Tikriausiai tau pavyks išvengti mirties glėbio. Bet jei liksi čia - būtinai mirsi“"

Iškart ir iš kito kranto kažkas pašaukė jį: „O keleivi, su viena mintim, su teisinga mintim, ženk nedvejodamas! Aš saugosiu tave. Nebijok, kad nuslysi į Ugnies Vandens glėbį“. Keleivis, išgirdęs drąsinančius balsus abiejuose krantuose, priėmė tvirtą sprendimą - kūne ir mintyse - ir nusprendė Žengti Taku be abejonių ir baimės.

Žengus vos kelet žingsnių rytiniame krante plėšikai pašaukė jį: „O keleivi, sugrįšk! Tas kelias klastingas ir nepraeinamas. Jame sutiksi tikrą mirtį. Nė vienas mūsų neturi piktų ketinimų“.

Keleivis girdėjo jį šaukiančius balsus, tačiau neatsigręžė. Galvodamas tik apie kelią jis sekė paskui mintį, kuri tebuvo viena - ir pasiekė vakarinį krantą ir išsilaisvino iš visų pagundų. Jis rado savo gerą draugą ir jo džiaugsmas buvo beribis. Tokia yra paralelė.

Šią istoriją užrašė Šan-dao (apie 613-681), buvęs vienu aktyviausių „tyrosios žemės“ doktrinos mokytojų Kinijoje. Jo tekstai ypač paveikė japonų budizmą.

O dabar panagrinėkime tą metaforą:
Rytų krantas - tai degantis namas, kuriame randasi mūsų nepastovus pasaulis;
Vakarų krantas - tai nuostabi gerovės ir palaimos šalis (Šaukimas iš vakarų kranto ir tarsi Amitabhos šaukimas);
Plėšikai ir laukiniai žvėrys klastingai šaukia - jusli būtybė turinti 6-is juslių organus, 6-is jutimus, 6-ias objektų rūšis, 5-as esybes ir 4-is pirminius elementus,
Dykuma, kur nesimato nieko - kai kurie visam laikui prisijungia prie blogų draugijų, niekada nesurasdami tikro gero mokytojo,
Vandens ir Ugnies srautai - jusliosios būtybės godumas ir troškimai yra tarsi vanduo, jos pyktis ir neapykanta - tarsi ugnis,
Baltasis takas - tarp jusliosios būtybės godumo ir pykčio priepuolių tyra mintis šaukianti atgimti Tyruose. Kadangi pyktis ir godumas yra smarkūs, jie tarsi ugnis ir vanduo. Kadangi gera mintis yra tyli, ji Baltasis takas,
Vandens bangos be paliovos plakasi į Taką - nuolat kyla troškimai, slopindami gerą mintį,
Liepsnos nepaliaudamos laižo Taką - pyktis ir neapykanta sudegina dorybių dharma turtus,
Keleivis eina Taku į Vakarus - atmetęs visus įpročius jis eina nenukrypdamas,
Rytiniame krante jis girdi drąsinantį balsą - Sakyamuni Buda jau yra nirvanoje ir vėlesnių kartų žmonės jau negali jo sutikti. Bet liko jo mokymas ir mes galime sekti juo - jie tarsi tas balsas,
Plėšikai kviečia grįžti atgal - kitokių suvokimų, kitų praktikų ir klaidingų pažiūrų asmenys, turintys klaidingus įsitikinimus vienas per kitą stengiasi sukelti sumaištį jo galvoje, kad jis paklustų blogiui ir pralaimėtų,
Kažkas vakariniame krante šaukia jį - Tai Buda Amitabha siekia išgelbėti visas juslias būtybes,
Keleivis pasiekė krantą, sutiko draugą ir jo džiaugsmas beribis - jusli būtybė, ilgai skendėjusi gimimo ir mirties begalinių kalpų rate išsilaisvino iš savo paties karmos sukeltų iliuzijų. Tinkamai priėmęs Sakyamuni Budos mokymą ir paklusęs Amitavbhos Budos užuojautos pilnos širdies šauksmui, niekad nesusimąstęs apie ugnies ir vandens trauką ir visad širdyje saugodamas tų dviejų Garbingųjų vardą, jis patikėjo savimi Take. Po savo mirties jis atgims Tyruose ir sutiks Budą. Koks beribis bus jo džiaugsmas!


Kagju budizmas
Tibeto budizmas
Budizmas Kinijoje
Buda ir budizmas
Tibeto Mirusiųjų knyga
Vidurio kelio budizmas
Trys budistinės ontologijos
Budizmas Šri Lankoje: Sariputta
T. Mertonas. Dzenas ir alkani paukščiai
Budizmo įtaka Vakarams senaisiais laikais
Chan budizmas: reinkarnacija
Budizmas ir nemirtingumas
Laužai Himalajų papėdėje
Miegantis Nepalo dievas
Šinto ir japonų tikėjimai
Bodhičita - kario kelias
Dzen: Pašalinės mintys
Budizmas Kinijoje
Pasaulio širdis
Šin budizmas
Mitologijos puslapis
Vartiklis