Kas yra Šin budizmas?  

Dzen šaka, kilusi XIII a. Japonijoje, dabar yra labai populiari Amerikoje ir Europoje D.T. Suzuki ir kitų raštų dėka. Tuo pat metu atsiradusi Šin šaka niekad nebuvo plačiai išgarsinta. Bet būtent jos Nembutsu kelias atveria Budizmą paprastiems žmonėms kasdienio gyvenimo rėmuose. Jis remiasi Šinrano, gyv. 1173-1262 m. Kamakura laikotarpiu, mokymais. Tuomet vyko intensyvūs politiniai ir religiniai pokyčiai Kyoto mieste, senojoje Japonijos sostinėje. Imperatorius tebuvo simbolis, o visą valdžią turėjo kilmingos šeimos ir Hiei kalno budistų hierarchija, Tendai*) šventyklų ir vienuolynų kompleksas truputį į šiaurę nuo Kyoto. Moterų ir policijos nepriėmė ant šio valdžios kalno, - tokia tvarka sąlygojo, kad tarp vienuolių rado prieglobstį vagys ir kiti nusikaltėliai, sudarę to meto stipriausią armiją.

Šinranas Šoninas Bet tarp Hiei vienuolių buvo ir daug rimtų, siekiančių 'prašviesėjimo' ir vienas tarp jų - Šinranas, būdamas 9-ių priėmęs įžadus. Dvidešimt metų jis pašventė rimtoms studijoms vykdydamas sunkiausias apeigas, bet 29-ių pajuto, kad patyrė nesėkmę ir su neviltim paliko Hiei, žinodamas, kad nėra pajėgus eiti vienišų „išminčių" keliu. Buvęs Hiei vienuolis ir nuostabus mokytojas Honen'as, būdamas arti 70-ies, pradėjo „tik Nembutsu“ judėjimą, prie kurio prisijungė ir Šinramas. Su Honen'u jis praleido 6-is metus.

„Tik Nembutsu“ šaka siekė išsilaisvinimo (prašviesėjimo) per „kitą jėgą“, pasiekiamą deklamuojant Namu Amida Butsu, pagerbiant Amida, kuris davė įžadus išgelbėti visas būtybes visais laikais, kur jos bebūtų (t.y. visur). Ši praktika buvo prieinama visiems, net ir neišsilavinusiems asmenims (skirtingai nuo scholastinio Hiei ir Nara, kito budizmo centro, praktikų).

Pagaliau Hiei ir Nara lyderiai susivienijo, kad įtikintų Imperatorių, kad šis uždraustų populiarėjantį „tik Nembutsu“ judėjimą. Du Honen'o pasekėjai buvo nuteisti myriop, o kiti, tarp jų ir Honen'as bei 35-ių Šinranas išsiųsti į skirtingas tolimas provincijas. Šinranas buvo ištremtas į Echigo, kuris dabar yra Naoetsu, jam buvo atimtas titulas, suteiktas paprasto nusikaltėlio statusas ir uždrausta užsiiminėti Nembutsu. Paskutinį draudimą jis ignoravo.

Šinranas buvo vienas pirmųjų budizmo šventikų, kurs vedė ir gyveno įprastą gyvenimą vadindamas save „nei šventiku nei pasauliečiu“. Jis užaugino didelę šeimą ir dalijosi su aplinkiniais šiurkščia buitimi. Su žmona Eshinni jis persikėlė į tokį pat nuošalią Mito-Kanto provinciją. Ten skelbė „tik Nembutsu“ mokymą ir pradėjo savo pagrindinį veikalą Kyo-Gyo-Shin-Sho (Mokymas-Gyvenimas-Teisinga mintis-Pažinimas). Sulaukęs 60-ies paliko žmoną ir vaikus ir grįžo į Kyoto, kur praleido likusius 30 m. rašydamas ir studijuodamas. jis tikėjo, kad taip įtvirtins Honeno mokymą budizmo Mahayana šakoje. Jis gyveno visiškoje nežinioje, neturėdamas savo šventyklos ir atsekdamas „tik Nembutsu“ kelią dvasinėje plotmėje iki pat Sakyamuni Budos, - projektas, kurį niekino daugelis to meto Nembutsu mokytojų. Jis nuolat taisė „Kyo“, parašė daug eilėraščių, himnų ir kitų dalykų.

Gyvendamas jis skelbėsi tesąs tik Honeno pasekėjas ir net neįtarė, kad pats pradėjo naują budizmo šaką ir pažengė už Honeną, kuris yra japoniškojo budizmo Jodo šakos pradininkas, daug toliau.

Šin budizmas 19-me šimtmetyje per Havajus pasiekė ir Ameriką. Jo klasikinių tekstų, pvz., Tanišo**), vertimai į daugelį kalbų padidinodėmesį šiai budizmo atmainai.

Jodo sinsiu (vakaruose šin budizmas; Tyros žemės esmė) – amidaizmo šaka, įsteigta japonų vienuolio Šinrano (1173-1262), esanti populiariausia Japonijoje. Ji paveikė sukarintą 15-16 a. Iko-iki judėjimą, patraukiant plačiąsias mases prieš samurajus.
Jo mokymas remiasi dharmos (budistinio mokymo) nuosmukiu, t.y. mapo doktrina. Kadangi neįmanoma savarankiškai pasiekti nušvitimo, tenka pasikliauti kitomis jėgomis (tarikomis) – ir būtent buda Amida. Tad sinsiu budizmas susijs su „praktika be praktikos“, nembucu  frazės (Nami Amida Bucu - „Priimu Amidos prieglobstį“) kartojimu, kuri nelaikoma nei praktika, nei karminių nuopelnų kaupimu. To tikslu yra sindzin, visiškas pasitikėjimas Amida.


*) Tendai - mahajanos budizmo mokykla Japonijoje, viena populiariausių. Ji išsivystė iš kinų Tiantai arba Lotuso sutros atšakų. Turi tendencijų į universalų budizmą. Ją į Japoniją 8 a. viduryje atnešė vienuolis Gandžinas, tačiau ji tuomkart neišpopuliarėjo, o Gandžinas įkūrė savąją Ritsu mokyklą. 805 m. iš Kinijos grįžo vienuolis Saičo su naujais Tiantai tekstais, ant Hiei kalno pastatė šventyklą, vėliau tapusią Tedai centru. Suklestėjo Riogeno (912-985) veiklos metais.
Remiasi mahajanos „tuštumos“ mokymu, apjungiančiu madhjamiką su mokymu apie tathagatagarbhe (nevaržomą galimybę bet kuriai gyvai būtybei tapti buda arbe budos buvimą kiekvienoje gyvoje būtybėje). Dvi pagrindinės idėjos: „viename minties akte – trys tūkstančiai pasaulių“ doktrina ir „vieningo proto“ koncepcija. Derina įvairių mokyklų (dzen, šingono ir kegono) teorijas ir praktikas. Tendai ypatybė – jos dalinis derinimas su tantristinėmis praktikomis.

**) Tanišo (Lūdinčio atsitraukusio užrašai) – nedidelės apimties filosofinis kūrinys, kurį parašė japonų jodo-sinsiu mokyklos vienuolis Yuien-bo (1222-1289). Jame išsakoma susirūpinimas dėl gausėjančių nesutarimų mirus mokyklos įkūrėjui Šinranui (1173-1262). Jame yra 18 skirsnių, kurių kiekvienas skirtas atskiram doktrinos klausimui.

Pasaulio širdis
Buddha ir budizmas
Vidurio Kelio budizmas
Budizmas ir nemirtingumas
8 proto lavinimo stulpeliai
Trys budistinės ontologijos
T. Mertonas. Dzenas ir alkani paukščiai
Kaip suprantu indų filosofiją?
Chan budizmas: reinkarnacija
Laužai Himalajų papėdėje
Budizmas Kinijoje
Baltasis Takas
Kagju budizmas
Bono religija
Mitologijos puslapis