Šin budizmas. Vartiklis

Dzen šaka, kilusi 13 a. Japonijoje, dabar yra labai populiari Amerikoje ir Europoje D.T. Suzuki ir kitų autorių raštų dėka. Tuo pat metu atsiradusi Šin šaka niekad nebuvo plačiai išgarsinta. Bet būtent jos Nembutsu kelias atveria Budizmą paprastiems žmonėms kasdienio gyvenimo rėmuose. Jis remiasi Šinrano, gyvenusio 1173-1262 m. Kamakura laikotarpiu, mokymais. Tuomet vyko intensyvūs politiniai ir religiniai pokyčiai Kyoto mieste, senojoje Japonijos sostinėje. Imperatorius tebuvo simbolis, o visą valdžią turėjo kilmingos šeimos ir Hiei kalno⁴⁾ budistų hierarchija, Tendai¹⁾ šventyklų ir vienuolynų kompleksas truputį į šiaurę nuo Kyoto. Moterų ir policijos neleisdavo ant šio valdžios kalno, - tokia tvarka sąlygojo, kad tarp vienuolių rado prieglobstį vagys ir kiti nusikaltėliai, sudarę to meto stipriausią armiją.

Bet tarp Hiei kalno vienuolių buvo ir daug rimtų, siekiančių 'prašviesėjimo' ir vienas tarp jų - Šinranas, kuris būdamas 9-ių priėmė vienuolio įžadus. 20 m. jis pašventė rimtoms studijoms vykdydamas sunkiausias apeigas, bet 29-ių pajuto, kad patyrė nesėkmę ir su neviltim paliko Hiei kalną, žinodamas, kad nėra pajėgus eiti vienišų „išminčių" keliu. Buvęs Hiei kalno vienuolis ir nuostabus mokytojas Honenas³⁾, būdamas arti 70-ies, pradėjo „vien tik Nembutsu“ judėjimą, prie kurio prisijungė ir Šinramas. Su Honenu jis praleido 6-is metus.

„Tik Nembutsu“ šaka siekė išsilaisvinimo (prašviesėjimo) per „kitą jėgą“, pasiekiamą deklamuojant Namu Amida Butsu, pagerbiant Amida, kuris davė įžadus išgelbėti visas būtybes visais laikais, kur jos bebūtų (t.y. visur). Ši praktika buvo prieinama visiems, net ir neišsilavinusiems asmenims (skirtingai nuo scholastinių Hiei ir Nara, kito budizmo centro, praktikų).

Pagaliau Hiei ir Nara lyderiai susivienijo, kad įtikintų Imperatorių, kad šis uždraustų populiarėjantį „tik Nembutsu“ judėjimą. Du Honeno pasekėjai buvo nuteisti myriop, o kiti, tarp jų ir Honen'as bei 35-ių Šinranas išsiųsti į skirtingas tolimas provincijas. Šinranas buvo ištremtas į Echigo, kuris dabar yra Naoetsu, jam buvo atimtas titulas, suteiktas paprasto nusikaltėlio statusas ir uždrausta užsiiminėti Nembutsu. Paskutinį draudimą jis ignoravo ir tremtyje tapo mokytoju.

Šinranas buvo vienas pirmųjų budizmo šventikų, kuris vedė ir gyveno įprastą gyvenimą vadindamas save „nei šventiku nei pasauliečiu“. Jis užaugino didelę šeimą ir dalijosi su aplinkiniais šiurkščia buitimi. Su žmona Eshinni jis persikėlė į tokią pat nuošalią Mito-Kanto provinciją. Ten skelbė „tik Nembutsu“ mokymą ir pradėjo savo pagrindinį veikalą Kyo-Gyo-Shin-Sho (Mokymas-Gyvenimas-Teisinga mintis-Pažinimas). Sulaukęs 60-ies paliko žmoną ir vaikus ir grįžo į Kyoto, kur praleido likusius 30 m. rašydamas ir studijuodamas. jis tikėjo, kad taip įtvirtins Honeno mokymą budizmo Mahayana šakoje. Jis gyveno visiškoje nežinioje, neturėdamas savo šventyklos ir atsekdamas „tik Nembutsu“ kelią dvasinėje plotmėje iki pat Sakyamuni Budos, - projektas, kurį niekino daugelis to meto Nembutsu mokytojų. Jis nuolat taisė „Kyo“, parašė daug eilėraščių, himnų ir kitų dalykų.

Gyvendamas jis skelbėsi tesąs tik Honeno pasekėjas ir net neįtarė, kad pats pradėjo naują budizmo šaką ir pažengė už Honeną, kuris yra japoniškojo budizmo Dzodo šakos pradininkas, daug toliau.

Šin budizmas 19-me šimtmetyje per Havajus pasiekė ir abi Amerikas. Jo klasikinių tekstų, pvz., Tanišo²⁾, vertimai į daugelį kalbų padidino dėmesį šiai budizmo atmainai.

Šin budizmo esmę išreiškia sąvoka šindzin, dažnai verčiama kaip „tikras tikėjimas“ ar „tikras pasitikėjimas“ buda Amida. Pagal dzodo-sinsiu mokymą, nušvitimą galima pasiekti visiškai pasitikint buda Amida – ir šia prasme šindzin tampa nirvanos analogu, galutinį tikslą pagal dzodo-sinsiu. Beje, japonų kalba turi tris žodžius, kuriuos galima versti kaip tikėjimas: šinrai, šinko ir šindzin (visi jie turi tą pačią šaknį „šin“ – „tikėti“). Šinrai reiškia „priklausyti nuo, naudoti“ ir neturi religinio konteksto (pvz., tikint, su didele tikimybe, kas bus rytoj). Šinko jau yra daugiau religinis terminas ir Šinrano laikais daugelis (kaip jo mokytojas Honenas, Soto dzen pradininkas Dogenas ar Ničirenas) naudojo terminą šinko. Šinko sudarytas prijungiant „-ko“, tokiame kontekste suprantamą kaip „žvelgimą į viršų“ (o japonų kalboje „viršuje“ ir „dievas“ yra omonimais, išreiškiamiems kinišku hieroglifu „kami“, dažnai skaitomu kaip „aukščiau“). Tikintysis nežino, ar yra dievas, į kurį jis žvelgia „aukštyn“ – jis tiesiog tiki. Kai 19 a. į Japoniją ėmė skverbtis krikščionybę, „tikėjimas“ buvo verčiamas kaip „šinko“ (tai dera pagal prasmę, nes krikščioniams Dievas yra danguje).

Šindzin yra visiškai kitoks – jame nėra jokios užuominos į pagarbą, o tik išreiškiamas pasitikėjimas buda Amida ir jo pažadu išgelbėti visas būtybes. Tad nėra nei subjekto, nei objekto, nei to, „kuo tikiu“. Jis artimas sanskrito prasada, apibūdinančią labai ramią, tyrą ir švarią būseną; citaprasada (sanskrito tekstuose sinonimiškai naudojant kaip samadhi) - tai „protas ir širdis, aiškūs ir tyri“, kas į kinų kalbą verčiama dziošin - „tyras protas“. Ir Šinranas pasirinko šindzin, kaip geriau perteikiantį širdies ir proto tyrumą.

Dzodo sinsiu (vakaruose šin budizmas; Tyros žemės esmė) – amidaizmo šaka, įsteigta japonų vienuolio Šinrano, esanti populiariausia Japonijoje. Ji paveikė sukarintą 15-16 a. Iko-iki judėjimą, patraukiant plačiąsias mases prieš samurajus.
Jo mokymas remiasi dharmos (budistinio mokymo) nuosmukiu, t.y. mapo doktrina. Kadangi neįmanoma savarankiškai pasiekti nušvitimo, tenka pasikliauti kitomis jėgomis (tarikomis) – ir būtent buda Amida, kad ištruktumei iš atgimimų rato. Tikėjimas Amitabha suteikia galimybe atgimti budistiniame rojuje, Tyrojoje žemėje. Taip pat jis buvo akumim sioki principo šalininku – kad pirmiausia reikia rūpintis nusidėjėliais ir pirmiausia išgelbėti juos.
Tad sinsiu budizmas susijęs su „praktika be praktikos“, nembucu frazės (Nami Amida Bucu - „Priimu Amidos prieglobstį“) kartojimu, kuri nelaikoma nei praktika, nei karminių nuopelnų kaupimu. To tikslu yra šindzin, visiškas pasitikėjimas Amida.

Šinranas (1173-1262) - japonų budistų vienuolis. Jis gimė Hino (dabar Kyoto rajonas) Kamakura laikotarpiu (1185–1333) aristokrato šeimoje ir gavo Matsuwakamaro vardą. Jo tėvai anksti mirė ir 9 m. amžiaus jis atėjo į budistų šventyklą. Vėliau 20 m. praktikavo budizmą Hiei kalne, esančiame į šiaurės rytus nuo Kyoto. Nuo 1201 m. tapo Honeno mokiniu ir 29 m. amžiaus išgirdo Budos Amitabhos kvietimą ir patyrė nušvitimą. 1207 m. valdžiai uždraudus amidaizmą jis buvo ištremtas į Etigo provinciją. Po amnestijos jis pradėjo mokyti apie Budą Amitabhą Japonijos rytuose.

¹⁾ Tendai - mahajanos budizmo mokykla Japonijoje, viena populiariausių. Ji išsivystė iš kinų Tiantai arba Lotuso sutros atšakų. Turi tendencijų į universalų budizmą. Ją į Japoniją 8 a. viduryje atnešė vienuolis Gandžinas, tačiau ji tuomkart neišpopuliarėjo, o Gandžinas įkūrė savąją Ritsu mokyklą. 805 m. iš Kinijos grįžo vienuolis Saičo su naujais Tiantai tekstais, ant Hiei kalno pastatė šventyklą, vėliau tapusią Tendai centru. Suklestėjo Riogeno (912-985) veiklos metais.
Remiasi mahajanos „tuštumos“ mokymu, apjungiančiu madhjamiką su mokymu apie tathagatagarbhe (nevaržomą galimybę bet kuriai gyvai būtybei tapti buda arbe budos buvimą kiekvienoje gyvoje būtybėje). Dvi pagrindinės idėjos: „viename minties akte – trys tūkstančiai pasaulių“ doktrina ir „vieningo proto“ koncepcija. Derina įvairių mokyklų (dzen, šingono ir kegono) teorijas ir praktikas. Tendai ypatybė – jos dalinis derinimas su tantristinėmis praktikomis.

²⁾ Tanišo (Lūdinčio atsitraukusio užrašai) – nedidelės apimties filosofinis kūrinys, kurį parašė japonų dzodo-sinsiu mokyklos vienuolis Yuien-bo (1222-1289). Jame išsakoma susirūpinimas dėl gausėjančių nesutarimų mirus mokyklos įkūrėjui Šinranui (1173-1262). Jame yra 18 skirsnių, kurių kiekvienas skirtas atskiram doktrinos klausimui.

³⁾ Honenas (1133-1212) - japonų budistas vienuolis, amidaizmo sekėjas, įkūręs nepriklausoma Tyrojo kelio budizmo Dziodo-siu mokyklą. Buvo vadinamas „Tobulos šviesos“ ir „Spindinčios šviesos“ didžiuoju mokytoju. Gimęs vietinio samurajaus šeimoje, gana anksti įstojo į Tendai mokyklos vienuolyną. 1175 m. įsteigęs Dziodo-siu mokyklą, mokė, kad nuolatinė malda Budai („Šlovė budai Amidai“) išgelbės žmoniją. Jis pradėjo skleisti savo mokymą nedidelėje Josimidzu šventykkloeje Higasijamos vietovėje į rytus nuo Kyoto ir jo kalbos sulaukė nepaprastos sėkmės – daugybė samurajų ir paprastų valstiečių prisijungė prie jo mokyklos. Senosios budistinės mokyklos, pirmiausia Tendai, tuo susirūpino ir jis ir jo šalininkai imti persekioti, 1207 m. jo mokymas laikinai uždraustas, o Honenas laikinai ištremtas į Sanukio provinciją. Savo žinomiausiame kūrinyje „Aukščiausiasis Nembucu išrinktinumas“ (Senčaku Hongan Nembutsušu, 1198) jis neigė atgimimo galimybę tyrojoje Amidos žemėje nesekantiems jo mokymu, o „Apie galimybes atgimti Tyriojoje žemėje“ parašė komentarus visoms trims Tyrosios žemės budizmo sutroms.

⁴⁾ Hiei kalnas - 848 m aukščio kalnas į šiaurės rytus nuo Kyoto, ties Kyoto ir Sigos prefektūrų riba. Jis iškyla virš Bivos ežero ir Ocu miesto. Nuo 7 a. pabaigos, kai vienuolis Saičio prie jo viršūnės įsteigė pirmąjį Tendai mokyklos vienuolyną (Enriaku-dzi), jis yra religiniu Japonijos centru. Papėdėje yra kitas budistų Mii-deros vienuolynas, o taip pat šintoizmo Hiyoši Taiša šventykla. Viduramžiais abu Tendai vienuolynai varžėsi tarpusavyje ir net įvykdavo ginkluotų susirėmimų. 1571 m. samurajus Oda Nobunaga šturmavo kalną ir likvidavo vienuolynus, o Tendai mokykla buvo uždrausta iki 19 a., kai atsistatė ir vienuolynai. Be to ant kalno randasi botanikos sodas ir poilsio parkas; į viršūnę iš abiejų pusių kelia funikulieriai.