Laužai Himalajų papėdėje
Vytautas Žemaitis, Švyturys, 1991, nr.16, p.16

Apie laidojimo apeigas – mirusiųjų deginimą - Nepale

Pagoda-šventykla
Čia dažniausiai prašoma vieno – leisti greičiau numirti...
Budos akys
Visamatančios Budos akys
Bagmati river: food offering
„Čia nėra kapų..“ – sako nepaliečiai
Prie Bagmati upės šeima ruošia maisto auką

„O kilmingasai [...], dabar atėjo laikas,kai tu ieškai tako [į Tikrovę]. Tavo kvėpavimas tuoj sustos. Tavo guru anksčiau supažindino tave su Vaiskia Šviesų Šviesa, ir tu ruošiesi patirti ją iš tikrųjų Bardo būvyje, kur visi daiktai yra kaip giedras dangus, o nuogas nesuteptas intelektas - lyg permatomas vakuumas be ribų ir centro. Šia akimirką atpažink pats save ir pasilik tame būvyje. Ir aš, šiuo metu, suvedu tave į akistatą“.
Iš „Tibeto mirusiųjų knygos“ (žr. >>>>>)

[ ... ] ir aš, nelyginant Vaiskios Šviesų Šviesos pakerėtas, dar sykį sugrįžtu į didinguosius Himalajus – pas šiuos [tos] knygos herojus, gyvuosius ir mirusius...

Tiesą sakant, dabar, kai stoviu ant sraunios kalnų upės poaukščio kranto ir akylai stebiu itin romų, iki menkiausių smulkmenų kruopščiai surežisuotą pasirengimą mirusiųjų deginimo ceremonijai, - kitame upės krante, kur visa tai vyksta, atrodo, nėra nė tos ribos tarp gyvųjų ir mirusiųjų – vien tik žodžiais nenusakomas begalinis reginys, mirusiųjų ir gyvųjų rate laisvės būsena virpantis oras.

Antai, tiesiai prieš akis, didingos šventyklos papėdėje, ant akmens luitais grįstos krantinės stovi kuo dailiausiai sukrautas ganėtinai didelis laužas. Kiek tolėliau, gal už kokių 50 m – dar vienas. Ir dar vienas, dar... Regis, tuoj tuoj užsiliepsnos visa pakrantė, ir tu be reikalo savęs klaustum, kuriame krante esantys – gyvieji ar mirusieji – dabar yra laimingesni.

Bet laužų kurti neskubama. Gyvieji pamažėl dar tik ruošiasi šiai didžiausio įtempimo akimirkai, išmintingieji guru dar tik kažką patyliukais šnabžda į mirusiojo ausį – ir vis dėlto virš šventos upės jau virpina orą Vaiski Šviesų Šviesa.

Dar valandėlė, kita – aplinkui viskas nutyla: šeši vyrai, pažiūrėti visai menkučiai, stačiais akmeniniais laiptais palengva ir labai atsargiai leidžiasi žemyn. Drauge su tais vyrais vis žemyn ir žemyn ir jųjų nešulys – į baltą drobulę suvyniotas velionio kūnas, kurio jau seniai laukia perdžiūvęs laužas. Sprendžiant iš to, kiek žmonių būriuojasi aname upės krante, o taip pat iš kokio medžio pliauskų sukrautas laužas, šio mirusiojo, matyt, nebūta nei turtuolio, nei pasiturinčio. Bet galgi tik tai šią akimirką ir skiria turtingąjį nuo beturčio...

Kai mirusysis pagaliau atnešamas prie pat upės ir paguldomas išilgai ranto, atokiau nuo laužo, - visi laidotuvių ceremonijos dalyviai kažkaip ūmai sujuda, sukruta, kas kur išsiskirsto, o iš tikrųjų, kiekvienas užsiima tik jam skirtu darbu. Šit artimiausieji giminės sėdasi ant aukštų kėdžių, pastatytų prie pat upės, - specialūs žmonės čia pat išmuilina jų galvas ir plikai jas nuskuta, palikdami gedulo žymę. Vyrai ir moterys, ogi ir vaikai prausiasi upėje, vis paskalaudami burnas šventu jos vandeniu (galite įsivaizduoti, koks švarus tas vanduo, jeigu į upę metama viskas, kas tik įmanoma, nereikalinga).

Betgi daugiausia žmonių – įvairaus rango šventikų ir patarnautojų – šią akimirką sukiojasi aplink laužą, o tiksliau, aplink pliauskų kupetą, įvairiausiais smilkalais smilkomą ir skysčiais šlakstomą, į kurią vis dar kažko pabarstoma, prikaišiojama. Tiesa sakant, dėmesio centre galgi visą laiką, o dabar ypač, lieka vienas šventikas – tas, kuris vis stipriau ir stipriau kursto kiek tolėliau nuo laužo rusenančią šventąją ugnį.

Kai giminės, artimieji, kiti laidotuvininkai nusiprausia upėje ir susitvarko, ateina eilė ir mirusiajam – velionio kūną atnešusieji jį vėl pagarbiai pakelia ant rankų ir neša į upę, į tą vietą, kur ką tik prausėsi artimieji. Valandėlę palaikytas vandenyje, mirusysis iškeliamas ant kranto ir, atrodo, mažne tuo pat metu, kai aukštielninkas paguldomas ant laužo, - užsiplieskia liepsna...

Tuo pat metu ir prie manęs prieina laidotuvių tvarkdarys ar šiaip prižiūrėtojas; kito tikėjimo žmogui toliau stebėti, juo labiau fotografuoti, griežtai draudžiama.

Be žodžių paklūstu reikalavimui – pirmą kartą esu svečias šalies, kur nėra kapų... Kur be paliovos dega mirusiųjų laužai.
Cremation at Katmandu
Laidotuvės Katmandu prie Bagmati upės: iš upės – ant laužo

Kitos nuorodos:
Kas yra budizmas?
Jama - tai Mirtis
Tibeto Mirusiųjų knyga
Katmandu Jurgos akimis
Miegantis Nepalo dievas
Arijai: Mirusiųjų garbinimas
Tikėjimas gyvenimo prasme
Apie Tibeto mirusiųjų knygą
A. Jampolskaja. Mirtis ir kitas
A. Kamiu. Apmąstymai apie giljotiną
Blavatskaja. Atmintis mirties akimirką
J.Ivanauskaitė: Tarp dviejų pasaulių
Budizmo įtaka Vakarams senovėje
Kaip suprantu indų filosofiją?
Budizmas ir nemirtingumas
Bodhičita - kario kelias
Katmandu Jurgos akimis
8 proto lavinimo stulpeliai
Indonezijos mirusiųjų kultas
Žėruojančios šokių aikštelės
Egipto „Mirusiųjų knyga“
Buvęs uždaras Tibetas
Beždiondievis Hanumanas
Saraha. Daina Marpai
Himalajų legendos
Buddha ir budizmas
Budizmas Kinijoje
Vidurio kelias
Baltasis kelias
Šambalos paieškos
Sielos klajonės
Vartiklis