E. Blavatskaja. Atmintis mirties akimirką  

Viename labai sename Mokytojo laiške, parašytame prieš daug metų ir adresuotą Teosofų draugijos nariui1), randame šias pamokančias eilutes apie mirštančio žmogaus mentalinę būseną:

Paskutinę akimirką visas gyvenimas atsispindi mūsų atmintyje: iš visų užmirštų užkaborių ir kampelių iškla vaizdas po vaizdo, vienas įvykis po kito. Mirštantys smegenys išvej atmintį ir jos guolio galingu, neatremiamu impulsu, ir atmintis sąžiningai atgamina kiekvieną įspūdį, atiduotą jos saugojimui smegenų aktyvios veiklos metu. Tas įspūdis ir mintis, kurie pasirodys stipriausiais, aišku, bus ryškiausi ir užtemdys, taip sakant, likusius, kurie dings, kad vėl pasirodytų tik devakhane8). Nė vienas žmogus nemiršta beprotybėje ar būdamas be sąmonės, priešingai nei teigia kai kurie fiziologai. Net nepilnaprotis ar apimtas baltosios karštinės turi savo sąmonės prašviesėjimo akimirką mirties momentu, tik jis negali apie tai pranešti aplinkiniams. Neretai žmogus tik atrodo miręs. Bet ir per paskutinį kraujo tvinksnį, paskutinį širdies dūžį ir tą akimirką, kai paskutinė kūniškosios šilumos kibirkštėlė palieka kūną, smegenys mąsto, ir ego iš naujo apmąsto visą savo gyvenimą tomis trumpomis sekundėmis. Kalbėkite pašnibždomis – jūs, esantys prie mirštančiojo, nes dalyvaujate iškilmingoje mirties apraiškoje. Ypač ramiems reikia būti po to, kai Mirtis savo šalta sugriebs kūną savo šalta ranka.

Kalbėkite pašnibždomis, kartoju, kad nesutrikdytumėte ramios minčių tėkmės ir nepakenktumėte aktyvų Praeities, projektuojančios savo šešėlį į Ateities ekraną,darbą.

Prieš tokią nuomonę nekartą aktyviai protestavo materialistai. Biologija ir (mokslinė) psichologija spaudė, kad būtų nepriimta ši idėja, ir jei pastaroji (psichologija) neturėjo jokių įrodytų faktų savo hipotezių patvirtinimui, tai pirmoji (biologija) tiesiog ją laikė „prietaru“.. tačiau progresas neaplenkia net ir biologijos – ir štai apie ką liudija jos naujausi atradimai. Ne taip senai dr. Ferė Paryžiaus biologų draugijai pateikė įdomų pranešimą apie mirštančiųjų mentalinę būseną, puikiausiai patvirtinančią tai, kas sakyta pateiktoje citatoje. Nes dr. Ferė atkreipia biologų dėmesį į nepaprastą nugyvento gyvenimo prisiminimų fenomeną ir aklinų atminties sienų, ilgai slėpusių senai užmirštus „užkaborius ir kampelius“, sugriuvimą, dabar iškylančių kaip „vaizdas po vaizdo“. Mums pakanka paminėti tik du pavyzdžius, kuriuos tas mokslininkas pateikia savo ataskaitoje, kad parodytumėm, kaip mokslo požiūriu yra pagrįsti tie mokymai, kuriuos gauname iš mūsų rytų Mokytojų.

Pirmasis pavyzdys susijęs su nuo džiovos mirusiu žmogumi. Jo ligą paaštrino dėl stuburo pažeidimo. Jis jau neteko sąmonės, tačiau dviem paeiliui suleistomis eterio gramo injekcijomis jį pavyko sugražinti į gyvenimą. Ligonis kažkiek kilstelėjo galvą ir greitai pabėrė flamandiškai – kalba, kurios nesuprato nei dalyvavę, nei pats mirštantysis. O kai padavė pieštuką ir kartono lapą, jis nepaprasta sparta parašė kelis žodžius ta pačia kalba, beje, kaip paaiškėjo vėliau, be jokių klaidų. Kai užrašą galiausiai pavyko išversti, paaiškėjo, kad jo prasmė labai proziška. Mirštantysis staiga prisiminėm kad nuo 1868 metų, t.y. jau 20 m., kažkokiam žmogui skolingas 15 frankų, ir prašė, kad jam gražintų skolą.

Tačiau kodėl jis savo paskutinę valią užrašė flamandų kalba? Mirštantysis buvo kilęs iš Antverpeno, tačiau dar vaikystėje pakeitė miestą ir šalį, taip ir neišmokęs vietinės kalbos. Visą likusį gyvenimą pragyveno Paryžiuje ir kalbėti bei rašyti temokėjo tik prancūziškai. Akivaizdu, kad jam grįžę prisiminimai – paskutinis sąmonės žybsnis tarsi retrospektyvinė panorama nušvietė visą jo gyvenimą iki pat nežymaus epizodo dėl kelių frankų, pasiskolintų iš draugo prieš 20 m., kilo ne tik ių fizinių smegenų, bet labiau iš jo dvasinės atminties – iš super ego (Manaso arba persikūnijusios individualybės) atminties. O tas faktas, kad prakalbo ir rašė flamandiškai – kalba, kurią galėjo girdėti tik tada, kai dar beveik nemokėjo kalbėti, - yra papildomu mūsų tiesos patvirtinimu. Savo nemirtinga prigimtimi Ego žino praktiškai viską Nes materija yra ne kas kita, kaip „paskutinė egzistavimo stadija ir šešėlis“, kaip mums sako Ravesonas, prancūzų instituto bendradarbis. Mirimas

Dabar pereikim prie kito pavyzdžio.

Dar vienas ligonis mirinėjo nuo plaučių tuberkuliozės ir visiškai taip pat kam buvo gražinta sąmonė eterio injekcija. Jis pasuko galvą, pažvelgė į žmoną ir greitai jai tarė: „Tu dabar nerasi to smeigtuko, nes nuo to laiko pakeitė visas grindis“. Ši frazė buvo apie prieš 18 m. pamestą segtuką nuo šaliko – tokio nereikšmingo įvykio, kad jį vos pavyko prisiminti. Net toks niekas nepraslydo paskutiniame mirštančiojo regėjime, kuris spėjo vaizdą pakomentuoti žodžiais prieš nutrūkstant kvėpavimui. Tad galima spėti, kad visi nesuskaičiuojami tūkstančiai kasdienių įvykių ir nutikimų pralekia prieš gęstančia sąmone paskutinį ir lemiamą gyvenimo akimirką. Per kokią tai sekundę žmogus vėl iš naujo nugyvena visą ankstesnį gyvenimą!

Galima paminėti dar ir trečią pavyzdį, įtikinamai parodantį okultizmo tiesą, kai visi tie prisiminimai suvedami į individuumo mąstymo sugebėjimą, o ne asmeninį (žemesnįjį) ego. Viena mergina, kuri per miegos vaikščiojo beveik iki 20 m. amžiaus, somnambulizmo būsenoje galėjo atlikti įvairiausius namų darbus, kurių visai negalėjo prisiminti pabudusi.

Tarp tų psichinių ypatybių, kurias ji demonstravo miego metu, buvo aiškus uždarumas, visiškai nebūdingas budravimo metu. Kai ji nemiegojo, tai buvo gana atvira ir bendraujanti ir beveik nesirūpino savo turtu. Tačiau somnambulinėje būsenoje ji turėjo įprotį slėpti savo ir kitus po ranka papuolusius daiktus, beje, ji tai darė labai išradingai. Apie tai žinojo jos giminaičiai ir draugai, o taip pat dvi tarnaitės, specialiai pasamdytos tam, kad prižiūrėtų jos naktinių pasivaikščiojimų metu. Tą darbą jos atliko kelis metus ir žinojo, kad rimtų problemų mergina nesukeldavo: dingdavo tik beverčiai daiktai, kuriuos po to nesunkiai gražindavo į vietą. Tačiau vieną karštą naktį tarnaitė užsnūdo, ir atsikėlusi mergina patraukė į tėvo kabinetą. Tasai buvo žinomu notaru ir turėjo įprotį dirbti iki vėlumos. Kaip tik tuo metu jis trumpam atsitraukė ir lunatikė, įeidama į kambarį, nuo jo darbo stalo nukniso testamentą gana didelę pinigų sumą, kelis tūkstančius – banknotais ir obligacijomis, Ji jį paslėpė bibliotekoje dviejų tuščiavidurių kolonų, stilizuotų ąžuolų pavidalu, viduje, grįžo į savo kambarį iki grįžtant tėvui ir atsigulė į lovą, nepažadinusi krėsle snaudusios tarnaitės.

Todėl tarnaitė atkakliai neigė, kad jos jaunoji šeimininkė buvo kur nors naktį išėjusi iš kambario ir nuo tikrosios kaltininkės įtarimas nukrito, o pinigų taip ir nepavyko gražinti. Be to testamento, kuris turėjo būti pateiktas teisme, praradimas beveik nuskurdino tėvą ir suteršė jo gerą vardą, tuo pačiu įstumdamas šeimą į tikrą skurdą. Maždaug po 9 m. mergina, tuo metu jau 7 m. išsivadavusi nuo įpročio vaikščioti miegant, pasigavo džiovą, nuo kurios galiausiai ir mirė. Ir štai mirties akivaizdoje, kai uždanga, dengusi somnambuliškus išgyvenimus nuo fizinės atminties, pagaliau nukrito, prabudo dieviškoji intuicija, ir praeito gyvenimo vaizdai srauniu srautu išsiliejo prieš jos vidinį regėjimą, ir ji išvydo, tarp kitų, savo somnambulišką vagystę . Tuo pačiu ji atsibudo iš užmaršties, kurioje buvo jau kelias valandas, jos veidą iškreipė didelio emocinio išgyvenimo grimasa, ir ji sušuko: „ką aš padariau!? Tai aš paėmiau testamentą ir pinigus... Pažiūrėkite tuščiavidurėse bibliotekos kolonose,; ta aš...“ Ji taip ir neužbaigė frazės, nes tas pats audringas emocijų protrūkis nutraukė ir jos gyvybę. Tačiau paieškas vis tik atliko ir viduje ąžuolinių kolonų – ten, kur ji ir sakė, rado testamentą ir pinigus. Šis atvejis yra dar keistesnis todėl, kad minėtos kolonos buvo tokios aukštos, kad net paėmęs kėdę ir turėdamas gerokai daugiau laiko, nei tos sekundės, kurias turėjo mieganti pagrobėja, ji vis tik nebūtų galėjusi pasiekti jų viršaus, kad įmestų grobį į vidų. Dėl to galima pastebėti. Kad žmonės ekstazės arba susijaudinimo būsenoje turi, kaip atrodo, anomalius sugebėjimus (žr. Convulsionnaires de St. Medard et de Morzine2)) – gali ropštis lygiomis stačiomis sienomis ir net pašokti iki medžių viršūnių.

Paėmę tuos faktus taip, kaip jie buvo pateikti, argi jie neįtikina, kad lunatikas turi protą ir atmintį, atskirtos nuo mūsų fizinės budraujančios žemesniosios Esmės atminties, ir kad būtent pirmieji atsakingi už prisiminimus in articulo mortis, nes kūnas ir fiziniai jausmai tuo atveju nublanksta, liaudamiesi funkcionuoti, protas neišvengiamai traukiasi iš psichikos, ir ilgiausiai išlieka būtent dvasinė sąmonė? O kodėl gi ne? Juk net materialistinis mokslas ima pripažinti daugelį psichologinių faktų, prieš kokius 20 m. veltui reikalavusių dėmesio. Ravesonas sako: „Tikroji egzistencija, gyvenimas, prieš kurį bet kuris kitas gyvenimas atrodo miglotų bruožų ir silpnu atšvaitu, tai Sielos gyvenimas“.

Tai, ką publika paprastai laiko „siela“, mes vadinam „persikūnijančiu ego“. „Būti – reiškia gyventi, o gyventi – reiškia mąstyti ir pareikšti valią“ – sako tasai prancūzų mokslininkas3). Tačiau fizinės smegenys – tai tik apribota erdvė, sfera, skirta gaudyti staigius neribotos ir begalinės minties blyksnius, tad nei apie valią, nei apie mąstymą negalima pasakyti, kad jie gimsta smegenų viduje net ir materialistinio mokslo požiūriu (prisiminkite neįveikiamą prarają tarp materijos ir proto, kurios buvimą pripažino Tindalis4) ir daugelis kitų). Mat reikalas tame, kad žmogaus smegenys – tai tik kanalas, jungiantis du lygius, psichinį-dvasinį ir materialųjį, ir per tą kanalą visos abstrakčios ir metafizinės idėjos iš Manaso lygio prasisunkia į žemesniąją žmogiškąją sąmonę. Tad joks įsivaizdavimas apie begalinį ir absoliutų pradą negali ir nepatenka į mūsų smegenis, nes viršija jų gebėjimą. Šias kategorijas tegali atspindėti tik mūsų dvasinė sąmonė, vėliau jas daugiau ar mažiau iškreiptas bei nublankusias perduodama mūsų fizinio lygio jutimams. Tad net prisiminimai apie svarbius įvykius neretai iškrenta iš atminties, tačiau visi jie, apimant net nereikšmingiausius, išsaugomi „sielos“ atmintyje, nes ji net aplamai neturi atminties, o tėra amžina tikrovė lygyje, viršijančiame mūsų sampratą apie erdvę ir laiką. „Žmogus yra visų daiktų matas“, - sakė Aristotelis; ir žinoma, kad jis omenyje turėjo ne išorinę žmogaus formą, sulipdytą iš audinių, kaulų ir raumenų!

Iš visų iškilių mąstytojų, Edgaras Kine5), „La Creation“ autorius – aiškiausiai išsakė šią mintį. Kalbėdamas apie žmogų, su jausmais ir mintimis, apie kurias jis nė nenutuokia ar tik miglotai suvokia kaip kažkokius neryškius ir nesuprantamus skatinančius impulsus, Kine tvirtina, kad žmogus suvokia tik mažą savosios moralinės būties dalį. „Mintys, kurioms mums ateina į galvą, tačiau nesulaukia tinkamo pripažinimo ir apiforminimo, kartą atmestos, randa prieglobstį pačiuose mūsų būties pagrinduose...“ O kai jas nugena atkaklios mūsų valios pastangos, „jos traukiasi vis gilyn ir gilyn – dievas žino į kokias skaidulas, kad karaliautų ten ir iš ten veiktų mus, mums patiems nežinant...“

Taip, tos mintys tampa tokiomis pat nepastebimomis ir mums nepasiekiamomis, kaip garso ir šviesos vibracija, kai jos išeina iš mums prieinamo diapazono. Neregimos ir vengiančios mūsų dėmesio, jos tebeveikia, sudarydamos pagrindą mūsų būsimoms mintims ir veiksmams ir pamažu paimdamos mus į savo kontrolę, nors patys mes visai negali apie jas galvoti r net įtarti apie jų buvimą. Ir panašu, kad Kine, didysis Gamtos žinovas, savo stebėjimuose niekada nebuvo arčiau tiesos kaip tada, kai, kalbėdamas apie mus iš visų pusių supančias paslaptis, padarė tokią giliamintę išvadą, kuri yra svarbiausia mums: „Tai ne dangaus ir žemės paslaptys, o tos, kurios paslėptos mūsų sielos gelmėje, mūsų smegenų ląstelėse, nervuose ir skaidulose. Nėra poreikio nepažintojo paieškose skverbtis į žvaigždžių pasaulius, kai tiesiog čia – greta mūsų ir mumyse - daug lieka nepasiekiama... Kaip kad mūsų pasaulis daugiausia sudarytas iš neregimų esybių, esančių tikromis jo žemynų statytojomis, taip ir žmogus“.

Tai teisinga, nes kai tik žmogus įsivaizduoja save esant derinį iš nesuvoktų ir pačiam nesuprantamų pojūčių, nenusakytų jausmų ir neaišku iš kur kilusių emocijų, nuolat nepatikimos atminties ir žinių, kurios jo lygio paviršiuje virsta nežinojimu. Bet jei gyvo ir sveiko žmogaus atmintis dažnai būna ne aukštumoje, nes joje vienas faktas užgula ant kito, spausdamas ir išstumdamas pirmąjį, didžiojo pokyčio akimirką, kurią žmonės vadina mirtimi, tai, ką mes laikome „atmintimi“, atrodo, grįžta mums visa savo jėga ir pilnumu.

Ir kuo dar tai galima paaiškinti, jei ne tuo paprastu faktu, kad abi os mūsų atmintys (arba, tikslaiu dvi jos būsenos, atitinkančios aukštesnįjį ir žemesnįjį sąmonės būvį) susilieja – bent jau kelioms sekundėms, sudarydamos vientisumą, ir kad mirštantysis pereina į lygį, kuriame nėra nei praeities, nei ateities, o tik viena visaapimanti dabartis? Atmintis, kaip mums visiems žinoma, sustiprinama ankstyvesnėmis asociacijomis ir todėl su amžiumi tampa patvaresnė nei, tarkim, vaikystėje; ir ji daugiau susijusi su siela nei kūnu. Bet jei atmintis – mūsų sielos dalis, tai, kaip teisingai kažkada pastebėjo Tekerėjus6), ji privalo būti amžina. Mokslininkai tai neigia, bet mes, teosofai, tai patvirtiname. Savo teorijų patvirtinimui jie gali pateikti tik negatyvus argumentus, o mūsų arsenale yra nesuskaičiuojamas kiekis faktų, panašių į tuos tris, kuriuos pateikėme kaip pavyzdžius. Priežasties-pasekmės ryšis, nulemiantis proto veiklą, materialistui iki šiol yra ir visada liks terra incognita. Nes, jei jie taip ne įsitikinę tuo, kad nesvyruodami seka Poupo7) išsireiškimu:

Mūsų mintys, smegenų kertėj užsisklendę, ilsisi;
Tačiaus jas tebejungia neregimos grandys...

Tačiau jei jie iki šiol negali rasti tų grandžių, taip kaip jie gali tikėtis atskleisti aukščiausiojo, Dvasinio proto paslaptis!

Šaltinis: Lucifer, vol. V, no 26, Oct. 1889, p.125-129  

Komentarai

1) Mokytojo laiške... - kalbama apie Kut Humi laišką, kurį maždaug 1882 m. spalį gavo A.P. Sinetas, kai buvo Simle (Indija). Tai gana turiningas laiškas, atsakantis į Sineto Mokytojui užduotus klausimus. Klausimai ir atsakymai išspausdinti „Mahatmų laiškuose A.P. Sinetui“. Sinetas klausia (16-17): „Jūs sakote: ‚Prisiminkite, kad patys save kuriate – savo devakhaną8) ir savo aviči9), be to didesne dalimi - mūsų juslinio gyvenimo dienomis ir net akimirkomis‘. Ar tai reiškia, kad paskutinę akimirką žmogui kylančios mintys būtinai susiję su nugyvento gyvenimo dominavusiu kryptingumu? Juk kitaip asmeninio devakhano ar aviči pobūdis gali būti nulemtas atsitiktinumo, neteisingai sukėlusio kokią nors neteisingą mintį, tapusią paskutine?“ Į tai Mokytojas atsako: „Tarp visų indų paplitęs tikėjimas, kad žmogaus būsima būklė iki naujo gimimo ir pats gimimas nusprendžiamas jo paskutiniu noru, patirtu mirties momentu. Tačiau tas priešmirtinis noras, priduria jie, būtinai priklauso nuo vaizdinių, kuriuos žmogus suteikė savo troškimams, aistroms ir pan. per visą savo gyvenimą. Dėl to, ir būtent - kad mūsų paskutinis noras nepakenktų mūsų būsimam progresui, privalome stebėti savo veiksmus ir valdyti savo aistras per visą savo žemišką gyvenimą. Kitaip tiesiog negali būti. Mirusiųjų patirtis – nuskendusių ar patyrusių kokį nelaimingą nutikimą, tačiau grįžusių į gyvenimą, praktiškai visais atvejais patvirtina mūsų doktriną. Panašios mintys nėra atsitiktinės; ir turime ne daugiau valdžios joms sutrukdyti, nei sutrukdyti akies tinklainei priimti tą spalvą, kuri aktyviausiai ją veikia“. Toliau E.B. cituojamas fragmentas eina iškart po šių žodžių.
[Taip pat skaitykite Gurdžijevas – gyventi, tarsi tuoj mirtum ]

2) . Convulsionnaires... - matyt ši nuoroda yra nuoroda į de Mirvilio „Des Esprits...“ tą vietą, kuri skirta velnių apsėstiesiems...

3) Rapport sur la Philosophic en France au XIXme Steele.

4) Džonas Tyndalis (John Tyndall, 1820-1893) – iškilus airių fizikas, 6-me dešimtm. išgarsėjęs diamagnetizmo tyrimais. Vėliau padarė atradimų infraraudonojo spinduliavimo bei fizinių oro savybių srityse. Rašė mokslo populiarinimo knygas.
Rėmė Darvino evoliucijos teoriją ir, skirtingai nuo daugelio amžininkų, buvo iš mokslo atribojimo nuo religijos šalininku (kaip ir T.H. Huxley).

5) Edgaras Kine (Edgar Quinet, 1803-1875) – prancūzų istorikas. Pirmasis kūrinys „Amžino žydo lentelės“ (1823) simbolizavo žmonijos progresą. Reikšmingesniu kūriniu buvo „Ahasverus“ (1833) – keista poema proza, kurią pratęsė dar du kūriniai. “La Creation’ (1870) – pamfletų rinkinys, daugiau liečiantis fizikinius mokslus nei istoriją, legendas ir filosofiją.

6) Viljamas Tekerėjus (William Makepeace Thackeray, 1811-1863) – anglų rašytojas, garsus satyriniais kūriniais („Tuštybių mugė“, 1848 – apie vargšę merginą, siekiančią “įsitvirtinti” visuomenėje, o ypač „Snobo užrašai“, 1848, išpopuliarinusio žodį “snobas”). Realizmo atstovas su pesimistinėmis tendencijomis.
Plačiau žr. >>>>>

7) Aleksandras Poupas (Alexander Pope, 1688-1744) – anglų poetas, žinomas savo satyrinėmis bei filosofinėmis poemomis bei Homero vertimais. Klasicizmo atstovas. Jis pertvarkė anglų eilėdarą, sukūręs aleksandrinį stilių (herojinį kupletą)

8) Devakhanas (iš sanskr. „deva“ – dievas ir tib. „čan“ - kraštas) – „dievų buveinė“ anot E. Blavatskajos suformuotą teosofijos doktriną. Tai vieta, kur po mirties eina „geros“ sielos, laukdamos atgimimo fiziniame pasaulyje. C.W. Leadbeater‘is devačaną „įkurdino“ mentalinėje plotmėje aukštai virš Žemės paviršiaus. Paskutinis 4-as „dangus“ yra nirvana. Jį pasiekęs asmuo gali arba pereiti į nirvaną, arba rinktis budoa ar bothisatvos kelią ir mokyti kitus. O anot R. Šteinerio yra žemesnysis ir aukštesnysis devačanai, esantys virš astralinio pasaulio.

9) Aviči (sanskrito ir pali kalbose – „be bangų“) – žemiausias, 8-as Naraka („pragaro“) lygis, iš kurio nusidėję mirusieji dar gali atgimti. Jame išbūnama 339 738 624 · 1010 metus iki antara-kalpos pabaigos, tad aviči- naraka vadinama „nesibaigiančia naraka“. Jame būtybės nepaliaujamai dega ugnyje ir patiria baisias kančias. Į jį dažniausiai patenka už tokias 5 nuodėmes: nužudę tėvą, motiną, archatą, pralieją Budos kraują, sukėlę nesutarimus sanghoje (budistų bendruomenėje).

Angelai
Jama - Mirtis
Azijos širdis: Šambala
E. Blavatskaja. Skaičius septyni
Paskutinė gyvenimo valanda
Ezoterinės tradicijos riboženkliai
E. Blavatskaja. Ar milžinai tėra išmonė?
E. Blavatskaja. Mirties ir Šėtono klausimu
Blavatskaja: Tolstojus – vienas iš nedaugelio
Blavatskaja. Apolonijus iš Tianos ir Simonas Magas
Kiklopų griuvėsiai ir milžiniški akmenys...
Išrinktieji, Vidinis žmogus ir keturi
E.P. Blavatskaja. Slaptoji doktrina
Arijai: Mirusiųjų garbinimas
Laužai Himalajų papėdėje
Krišnamurti ir ezoterizmas
Raudonieji teosofai
Elohimų alchemija
Mitologijos puslapis
Vartiklis