Lo čžong: 8 proto lavinimo stulpeliai. Vartiklis

Publikuojamas Kadampa budizmo mokyklos¹⁾ kanono tekstas su paaiškinimais pagal Dalai Lamos XIV komentarus. 2001 m. jie buvo išleisti mongolų kalba.

Šis eilėraštis parašytas daugiau nei prieš 800 m., netrukus po to, kai didysis indų mokytojas Čžovo Čže²⁾ (Atiša Dipamkara) į Tibetą atnešė Kadampa mokyklos mokymą. Vėliau iš šios mokyklos išsivystė Geluga (geltonkepurių šaka, dominuojanti Rusijos budizme).

Kadampa mokykla akcentuoja tris dalykus: teisingą filosofinį suvokimą, moralumą ir teisingą meditacijos taikymą. Vėliau ypatingas dėmesys skirtas moralės suvokimui, sudarytam iš trijų tipų įžadų: vienuolio, Bodhisatvos ir vadžrajanos praktikų.

Mokykloje yra trys pagrindinės grupės: 6 tekstų pasekėjai (šungpa), proto lavintojai sutrų pagalba (damngagpa), ypatingų tantros mokymų pasekėjai (mengagpa). Proto lavinimas Lo čžong³⁾ pagalba priklauso antrajai grupei.

Gešė Langri Tangpa (1054-1123), vienas artimų Drom Tonpos (svarbiausio Atišos mokinio) mokinių, gimė centrinio Tibeto klajoklių šeimoje. Jis visą mokymo esmę perteikė aštuoniais eilėraščio stulpeliais. Ir nors jie buvo gerai žinomi Tibete, jų prasmę jis perdavė savo mokiniui Šaravei (1070-1141).

ŠĮ eilėraštį rado ir įsiminė kitas didysis mokytojas, Čekava Eše Dordžė (1101-1175), nors jame perteikiamą savęs „ištirpdymo“ kituose koncepciją jis priėmė ne iškart. Sunkiai prikalbino Šaravę tapti jo mokytoju. Bet būtent penktas stulpelis įkvėpė Čekavą traktato „Septyneriopas proto lavinimas" (iš esmės „Lo čžong“ komentarų) parašymui – ir taip daugeliui žmonių susipažinti su mokymu.

parašyti mokytojo Kadampos gerbiamam Gešė Langri Tangpa Dordžė Senge, ir perduoti jo artimiausiam mokiniui Šaravei

Reikia parodyti gerumą visoms gyvoms būtybėms. Visos lavinamos savybės ir einančio Keliu siekiai priklauso nuo bendradarbiavimo su kitais. Ir Budos būseną gali kilti tik persisunkus užuojauta kitiems. Tiek laikinos gyvenimo reikmės (maistas, stogas, draugystė), tiek dvasinio gyvenimo komforto ir saugumo pojūtis negalimi be kitų. Atrodo, kad žmogiškoji meilė yra mūsų gyvenimo pagrindas. Be jos gyvybė negali net užgimti, vystytis.

Kai rūpinamės tik savimi, akiratis siaurėja, - ir nedidelis nepatogumas atrodo milžinišku, o mus persmelkia baimės ir nelaimingumo jausmas. Rūpesčio jausmus suteikia vidinę galią, ir savos problemos pasidaro mažesnės.

"Bodhičaryja avatare" nurodoma, kad iš esmės skiriasi tas skausmas, kurį prisiimate sau, ir tas, kurį jaučiate. Be abejo, dalyvavimas kito nelaimėje sukelia kažkiek nepatogumų, tačiau, kaip mini Šantideva, ir padidina stabilumą. Savo noru priimant kito skausmą, įgaunama galia ir pasitikėjimas. Iš kitos pusės, kęsdami savo skausmą, savęs nevaldote ir todėl esate silpni ir neužtikrinti.

Tačiau, nemylėdami savęs, neturite pagrindo mylėti kitus. Bet tai nesusiję su įsipareigojimu sau. Meilė sau grindžiama natūraliu laimės siekimu ir vengimu kančių. Svarbu tik neužsidaryti ir daryti gera kitiems.

Tada analizės ir apmąstymų pagalba sužinome, kad dauguma mūsų kančių ir skausmo kyla iš egoizmo, kai rūpinamasi tik savo gerove kitų sąskaita. Tuo tarpu laimė ir saugumas atsiranda mąstant apie naudą kitiems. Tik tada išsipildo mūsų norai, kaip savo veikale "Lamrim Čenmo" rašo Čže Conkapa: "kuo labiau praktikuojantis įsitraukia į veiklą ir apmąstymus dėl kitų, tuo lengviau išsipildo jo arba jos savos viltys – be specialių pastangų vien kaip rūpinimosi kitais rezultatas. Dažnai sakiau, kad bodhisattvos praktikuoja "protingą egoizmą", kai kiti tėra kvaili egoistai, nes galvojam tik apie save ir todėl nelaimingi.

Protas turi ypatingas savybes. Kartais jis labai užsispyręs ir nenori keistis. Tačiau įtikinėjimais, paremtais įrodymais, galima jį atverti. Maldos vienatvėje neveikia proto, reikalingi įrodymai (paremti asmenine patirtimi) ir įsitikinimas. Tam reikia laiko.

Kai kurie mano, kad reikia pradėti nuo siauro žmonių rato, kurį su laiku išplės. Tokiems sunku į savo suvokimą priimti kitų pasaulių ir visatų gyvas būtybes. Bet, kaip pavyzdį, paimkime visuotinį nepastovumo pobūdį. Kai nagrinėjame visų daiktų ir reiškinių nepastovumo koncepciją, mums nėra tikslo nagrinėti atskiros būtybės.

Pirmoje eilutėje yra nuoroda į „Aš“ – tad pasiaiškinkime budistinę „Aš“ sampratą.

Niekas neginčija kitų asmenų buvimo fakto, neabejojame dėl kenčiančių skausmą. Sakome: „Mačiau ar girdėjau tą ir tą“. Mes neaptariame "Aš" santykinio egzistavimo kasdieniniame gyvenime. Klausimas apie tai, kur "Aš" randasi ir kas tai yra.

"Aš" stebėjimo erdvę galime išplėsti sąryšyje su kūnu. Jaunystėje turėjome tam tikrą „Aš“, savastį, Mums paaugus, tas „Aš“ išliko – tai rodo „Aš“ tęstinumą. Indų mokyklos aiškina apie „atmaną“, kuris apytiksliai verčiamas kaip „dūšia“. Tai tam tikra esybė, nepriklausoma nuo asmenybės, jos empirinio gyvenimo. Tai būtina tikint persikūnijimu, reinkarnacija.

Tuo tarpu budistų mokyklos sutaria dėl „Aš“ atitikimo kūnui ir sąmonei. Tačiau vienos jų „Aš“ tapatina su sąmone. Analizės pagalba parodoma, kad mūsų kūnas sąlyginis, priklausomas, o sąmonė yra tęstinė. Kiti mąstytojai, kaip Buddapalita ir Čandrakirti, atmetė amžinojo ir nekintamo "Aš" paieškas. "Aš" prigimties tyrinėjimas neduoda rezultato, nes objektas yra metafizinis, esantis už patirties ribų. Mums gi reikia išlavinti tokį mūsų egzistencijos suvokimą, kad "aš" ir "savastis" būtų siejami priklausomybe su kūnu ir protu.

Čandrakirti savo kūrinyje "Madhymaka avatara" pateikė pavyzdį su vežimu. Nagrinėdami jo koncepciją, niekada nerasime metafizinio vežimo, nesudaryto iš jo dalių. Tačiau tai nereiškia, kad vežimo nėra.

Tokią "Aš" sampratą reikia išplėsti ir kitoms būtybėms. T.y. kitos gyvos būtybės tėra jų kūno ir proto įvardijimai, kurių egzistavimas pagrįstas visuma, sudarančia gyvą organizmą.

Šiame stulpelyje nurodomos tokios didelės kančios, kad jas prisiimti sau galime tik mintyse – taip tų kančių priežasčių būsenas. Bet žmogus gali pasidalinti su kitais ir visa, ką turi nuostabaus: džiaugsmą, jo priežastis, gerų darbų "šaknis", gerus darbus. Visa tai taikoma gyvoms būtybėms.

Žodis "slapta" priklauso mong-len – priėmimo ir davimo praktikai. Jis reiškia, kad ji atliekama kaip užuojauta ir, tikriausiai, netinka pradedantiesiems. Tai toks proto lavinimas, kai reikia ypatingos drąsos ir gilaus įsipareigojimų suvokimo. Užuomina apie tai yra Šantidevos "Bodhičarja-avatara". Konkreti priėmimo ir davimo praktika atliekama derinyje su kvėpavimo procesu – įkvėpimu ir iškvėpimu, kaip aprašyta Čekavos Eše Dordže "Septyneriopose proto pratybose".

"Slapta" taip pat gali reikti, kad atliekantis tong-len pratybas turi būti sąmoningai grynas, t.y. be jokios demonstratyvumo. Tikras praktikas vienišas daro tong-len. Dordže tvirtina: "Reikia radikaliai pakeisti vidinę mąstymo, minčių ir emocijų būseną, kai išorinis vaizdas lieka tas pats." Didžiausias pavojus – pasiduoti pagundai pademonstruoti savo pratybas.

Pradžioje pabrėžiama dvasinės veiklos išvalymas nuo 8 pasaulio dharmų (suvokimų visumos). Toliau nurodoma būtinybė treniruoti protą pilnai suvokiant absoliučią tiesą, t.y. būties tuštumą. Reikia išvystyti įsitikinimą apie visų dalykų iliuzorinę prigimtį ir išsilaisvinti nuo prisirišimo prie pasaulio dalykų. Be pirmiausia reikia atsisakyti visos būties realumo, tame tarpe ir „Aš“.

Bet nepakanka įsivaizduoti tuštumą ir be pagrindo. Nepakanka mintyse kartoti eilutę kaip mantrą. Reikia išlavinti vidinį tuštumos regėjimą. Reikia suvokti visos būties vyksmų tarpusavio sąryšių. Tai leidžia surasti „vidurio kelią“ tarp visiško būties neigimo ir substancialaus (nepriklausomo) egzistavimo. Tai apsaugo nuo nihilizmo – visa ko neigimo.

¹⁾ Kadamo mokykla - Tibeto budizmo šaka, įkurta indų mokytojo Atišos (982-1054) ir jo mokinio Drontompos (1005-1064), kurioje buvo suformuluotas mokymas apie Bodhičitą, kuris vėliau atvedė prie Ločžongo ir Lamrimo (kelio etapų) mokymų. Budizmo reformatorius Conkapa (1357-1419) suliejo tris kadamo mokymų linijas ir įtraukė sakjapos ir kagju ir kitų krypčių elementus, sformuodamas doktriną, kurios pasekėjai ėmė vadintis naująja kadampa (sarma kadampa) arba geluga. Kitos tibetietiško budizmo mokyklos į savo mokymus irgi įtraukė ločžongą. Šiuo metu kadampos mokymo perdavimas vyksta gelugo mokykloje, kurią taip pat vadina naująja kadampa. Naująją kadampą ne kartą kritikavo Dalai-lama XIV (g. 1935 m.).

²⁾ Atiša Dipamkara Šridžniana (982-1054) - iš Bengalijos kilęs indų budistų vienuolis, budizmo skleidėjas Tibete, kurio vienas jo mokytojų buvo Naropa. Galiausiai 1024 m. nuvyko į Tibetą, į Samje vienuolyną, kur ėmėsi rankraščių tvarkymo, ėmė rengti naujus vertimus ir taip gaivino budizmą, kuris po Landarmos persekiojimų buvo praktiškai išnykęs. Atiša išvertė daug sanskrito tekstų, parašė komentarų. Dandžuro kanone yra išlikę 79 jo sąvadai.

Atiša (arba Adiša, 980-1054) – garsus Indijos budistas, atvykęs į Tibetą ir įkūręs Bgha-gdams-b‘a mokyklą, taip atstatydamas budizmą po karaliaus Langdarmos persekiojimų.

Atiša gimė Bengalijos šiaurės rytų Bikrampuro regiono Vadžrajogini kaime karaliaus Kalyana Šri šeimoje ir jo vardas buvo Čandragarbha. Nuo jaunų metų labai domėjosi budizmu ir, anot tradicijos, mokėsi pas 100 mokytojų, iš kurių žinomiausi Ratnakarašanti (Šantipa), Džniana Šrimati ir Naropa. 21 m. amžiaus tapo vienuoliu priimdamas vardą Dipankara Šridžniana (Išmintingasis šviesos šaltinis). Iki 30 m. amžiaus studijavo „Tripitaka“ ir kitus įvairių budizmo mokyklų kūrinius.

1011-ais Atiša su 100 mokinių išvyko į Sumatros saloje esančią Šrividžaja karalystę ir 12 m. mokėsi pas Dharmakirti (kurį tibetiečiai dar vadina Serlingpa), įsisavindamas bodhičitos pagrindus. Tada grįžo į Magadhu, kur buvo pripažintas žinomų budistų mokslininkų.

Naujasis vakarų Tibeto Guge karalystės karalius Lha Ješe Yod buvo karštas dharma tikintysis, tad pasiuntė mokslininkus išmokti ir išversti budistinių tekstų. Vienas jų, Nagtso, Indijoje sutiko Atišą, kurio paprašė atvykti į Tibetą. Pradžioje Atiša nenorėjo priimti kvietimo, nes laikė save per senu kelionei, o taip pat turėjo daug nebaigtų darbų. Tačiau jam kitą naktį pasirodė vizija, kurioje jo globėjas Tara jam pranešė, kad kelionė bus labai sėkminga.

Tibete Atiša pamatė didelį tibetiečių susidomėjimą dharma, tačiau žemą jos supratimo lygį. Jis pateko į Samye biblioteką ir buvo priblokštas ypač vertingų rankraščių gausa. Jis aktyviai užsiėmė vertimu ir tvarkymu, panaudodamas ir atsivežtas knygas. Tuo metu atsiradusios kadamo, sakja ir kagju mokyklos vadinamos Senųjų vertimų mokyklomis, skirtingai nuo beveik išnaikintos ankstesnės ningma mokyklos.

Pasenęs, paliko Ngari ir priėmė Dromtonpa kvietimą aplankyti Centrinį Tibetą. Netoli Lhasos Nyetango mieste jis praleido 9 m., atradęs labai įspūdingą rankraščių rinkinį tiek sanskrito, tiek tibetiečių kalbomis. Dar kitus 5 m. jis keliavo po šią sritį. Atiša parašė apie 200 kūrinių. 79-i Atišos kūriniai išliko „Tengiuro“ kanone.

Atiša mirė 1054-ais, Tibete praleidęs 30 m., netoli Lhasos esančiame Lethano kaime. Jo paskutinių apeigų vieta buvo paversta šventykla. 1978 m. jo palaikai perkelti į Daką Bengladeše.

Atišos įpėdiniu tapo Dromtonpa, suformavęs kadampa tradiciją, kurios pagrindu Dže Conkapa vėliau įkūrė Gelugagelugo mokyklą, dar vadinamą Naująja kadampa. Pradžioje mokymas apie bodhičitą buvo laikomas paslaptyje, o vėliau išplito Tibete kaip Proto praktika (Ločžong) ir buvo pripažintas visų budizmo mokyklų.

³⁾ Lodžongas - Tibeto budizme praktikuojama proto treniruotė, pagrįsta Čekava Eše Dordžės (1101-1175) aforizmų rinkiniu. Ši praktika susideda iš žmogaus motyvacijos ir požiūrio pertvarkymo ir išgryninimo. Maždaug 51 aforizmo pradinis rinkinys buvo sukurtas kaip priešnuodis nepageidaujamiems proto įpročiams, sukeliantiems kančias. Jie apima tiek požiūrio pakeitimo metodus nukreipiant link absoliučios Bodhičitos (pvz., „Surask sąmonę, buvusią iki gimimo“), tiek bedravimo su išoriniu pasauliu metodus su santykine Bodhičita („Kai viskas aplink vyksta netikusiai, nelaimę laikyk keliu į nubudimą“). Šią praktiką Vakaruose populiarino Čiogjamas Trungpa Rinpočė (1940-1987) ir Dalai-Lama XIV (g. 1935 m.).