Budizmas ir nemirtingumas. Vartiklis

[Puankarė savo paskutiniame moksliniame veikale, detaliai aptaręs materijos, jėgų ir judėjimo teorijas, elektrą ir šviesą, o taip pat eterį, šiuolaikinio mokslo būseną glaustai apibūdino:
„Kažkas egzistuoja“. ]

Budizmas, kaip bet kuri gausi religija, susiskaidęs į daugelį šakų su daugybe sektų. Išskiriamos dvi didelės grupės: Šiaurės (su centru šiaurės Indijoje, Nepale) ir Pietų (su centru Šri Lankoje). Šiaurės šakoje Japonijoje pažymėtinos Tendai ir Šingono sektos. Visas šiaurės budizmas artimai (istoriškai) susijęs su brahmanizmu. Ir net Japonijoje didesnė apeigų dalis atliekama sanskrito kalba.

Ir ką Dekartas turėjo omenyje sakydamas „Mąstau, vadinasi, egzistuoju“? Kas tas „Aš“? Ką reiškia „Mąstau“? Tai tas pats dalykas ar skirtingi? Ar vienas gali egzistuoti be kito?

Imkim įprastą populiarų įsivaizdavimą, kad žmogus sudarytas iš kūno ir sielos. Apie kūną viskas aišku ir paprasta. Jo egzistavimas kaip likusios materijos ir – išskyrus tą laiką, kai yra gyvas – paklūsta gamtos dėsniams.

Sielos atvejis sudėtingesnis. Šios nematomos ir nekintančios esybės buvimas remiasi dviem dalykais. Pirma, jos galimomis apraiškomis. Antra, tai, ką vadiname savimone. Dėl apraiškų – pats žmogaus mirties faktas leidžia spėti, kad gyvame žmoguje esti kažkas daugiau nei organinė medžiaga. Tam kažkam palikus kūną, ištinka mirtis.

Dėl savimonės – kitaip sakant, mes turime sąmonę. Tai apima kelis skirtingus elementus. Pirma, mūsų fizinių kūnų kaip jutiminio suvokimo objektų (tokių kaip ir stalai, kėdės, kitų asmenų kūnai) egzistavimas, kuriam vienintelis apribojimas tėra, kad jame nėra jutimo organo, galinčio justi save. Akis regi ranką, tačiau akis nemato savęs. Antra, tam tikri pojūčiai, malonūs ar skausmingi, kyla ne kūno išorėje, o jame. Trečia, kai kurie vyksmai tarytum nėra materialios kilties, kuriuos suprantame kaip norus ar emocijas. Ketvirta, dėl to, ką vadiname polinkiais bei ydomis. Pagaliau, yra tai, ką vadiname valia. Ir kai mes galime sakyti, kad jaučiame šaltį ar skausmą, tai negalime pasakyti, kad jaučiame valią.

Prieš mirtį dr. Holmsas gyvenimo pabaigoje pasakė:
„[Žmogus - ] sąmonės būsenų seka“. Žodis „seka“ įveda laiko sąvoką. Ryšis su laiku yra empirinis ir neesminis. Kalbant plačiau, tam tikros sąmonės būsenos tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su materija vyksta sekomis, tačiau jos, esant tam tikroms aplinkybėms, gali kilti lygiagrečiai. Tarkim, žinoma, kad staigios mirties atveju susikaupusios sąmonės būsenos atgyja lygiagrečiai tarsi vienas blyksnis. Praeities įvykiai pralekia per trumpą akimirką. Tačiau, jei Holmso frazėje praleisime tik vieną žodį („seka“), tai gausime tiksliai tai, ką teigia budizmas: „Žmogų sudaro sąmonės būsenos“.

Iš tokio požiūrio taško, visas klausimas apie žmogaus nemirtingumą susiję su tų būsenų stabilumu, kuris susijęs nuo jų pobūdžio ir kilmės. Vienos jų gali išsilaikyti ilgiau nei kiti. Visos tos, kurias stebime kasdieniniame gyvenime, skirstomos į dvi klases: a) kylančias iš išorės; b) kylančias iš vidaus. Pirmosios nusprendžiamos erdvės ir laiko, antrosios – ne. Amžinybė

Imkim pavyzdį. Tarkim, kad ryte valgome pusryčius. Kol valgote, jūs sąmoningai suvokiate, kai atrodo pusryčiai ir koks jų skonis, ir tos būsenos įtakotos iš išorės (šioje vietoje ir šiuo metu), kai materija veikia materiją – materialus maistas veikia materialius regos ir skonio nervus. Bet praėjo kelios valandos – ir kur dabar ta jūsų mintis. Ji čia ir dabar, ar ten ir tada? Suprantama, čia ir dabar, nes esate čia, dabar ir tai jūsų mintis. Bet lygiai taip pat ji yra ten ir tada, ar tai ne mintis jūsų pusryčių metu. Taigi, mintis nėra sąlygojama erdvės ir laiko.

Tai kuo ji yra sąlygojama? Ogi, mūsų valios – valios akto, kuri mintį apie pusrytį perkelia į būtį, – o ne tiesioginių jutiminių poveikių, ją sukėlė. Ir tame esminis skirtumas tarp pusryčių įsisąmoninimo jų valgymo metu ir esant kitur, praėjus kažkiek laiko. Antroji būsena vadinama atmintimi. Ir jei norime, galime įspūdžius pagerinti ar pakeisti, kaip tik norime. Vietoj kavos ir kepenų pašteto, galime paimti startos ar povų liežuvėlius ir pan. Ta nėra apribojimų. Tai vadinama vaizduote – ir ji taip pat sukeliama valios aktu.

O ar yra trečias kelias? Be abejo. Akivaizdžiausias pavyzdys – sapnai. Tokios sąmonės būsenos paprastai nesusietos su vieta-laiku ir glumina. Jie gali pateikti neįmanomus groteskinius vaizdus, gali būti ko nors loginė pasekmė, tokia pat aiški kaip pati tikrovė. Ir kartais naktis po nakties sukurti tokį atskirą sapnų pasaulį, kad sapnuojantysis negali atskirti, kuris jų tikras. Vis tik – šių sąmonės būsenų priežastis vidinė.

Tačiau visos tos sąvokos (vidinis, išorinis, subjektyvus, objektyvus, ego ir ne-ego, aš ir likęs pasaulis) yra iš vakarietiško pasaulio realijos. Sąmoningai ar nesąmoningai mes save ir Visatą apmąstome tomis sąvokomis.

Aišku, budistiniu požiūriu, ne išorinis mūsų sąmonei, nes jie yra sąmonėje ir niekur kitur. Nes jei jų ten nebūtų, jų visai nebūtų.

Gal tada išorinis mūsų kūnui? Labiau panašu. Kūnas – materialus objektas ir gali būti sąryšyje su kitais materialiais objektais. Bet ką tada mes laikome materija? Praktiniu požiūriu, tai reiškia vibracijos centrus, kurie randasi tarp mažiausio infraraudonojo ir aukščiausio ultravioletinio spektro taško mūsų suvokimų ribose. Kokios būdingiausios tokios materijos savybės? Aišku, erdvė ir laikas.

Tai esminis aspektas, kuriuo remiasi visa nemirtingumo koncepcija. Materija sąlygota erdvės ir laiko. Tiesiogiai jusli sąmonė, besiremianti materija, lygiai taip pat jų sąlygota. Tačiau taip nėra su sąmonės būsenomis, nesiremiančiomis materija.

Erdviniai ir laikiniai materijos sąryšiai gali būti apibendrinti vienu žodžiu, skirtingumu; tuo tarpu tokie sąmonės sąryšiai, priešingai, vienybe. Viena kėdė skiriasi nuo kitos, vienas medis nuo kito, vienas kūnas nuo kito, - ir negalime niekaip, tarkim, jų dviejų sujungti į vieną. Tačiau taip galima su sąmone. Du žmonės negali sėdėti toje pat kėdėje vienu metu, tačiau daugybė žmonių gali mąstyti apie tą pačią kėdę. Ir tai nesukuria daugybės kėdžių. To įrodymas glūdi mūsų kalboje. Apie kėdę pasakojate kaimynui. Žodis atitinka tam tikrą sąmonės būseną, kurią norite jam sukelti. Jei žodis „kėdė“ nepaveikia, jei jis sužadina kitokią būseną (ar nesukelia jokios būsenos), kalba yra beprasmė. Žmonių bendravimas remiasi prielaida, kad sąmonės būsenos, iššaukiamos žodžio ar tiesioginio jutiminio signalo, yra vienodos kiekvieno žmogaus sąmonėje.

Kūną mes suvokiame kaip mediumą, kuris išorinių šaltinių mechaninius stimulus perduoda sąmonės centrams, ir valios impulsus mūsų organams (tarkim, kai norime pakelti ranką). O kaip su stimulais, kylančiais mūsų kūne (tarkim, skausmu)?

Jie tapatūs kitiems jutiminiams stimulams. Paimate peilį. Tai standartinis lietimo jutimas. Juo įsipjaunate pirštą. Suskausta. Tai vėl materijos poveikis materijai – peilio poveikis nervų galiukams. Tik praktinis skirtumas tas, kad skausmo signalas yra pavojaus signalas. Jis rodo, kad kažkas yra ne taip (ar tai įpjovimas, ar sąnarių skausmas reumato atveju...). Kai skausmas yra dėl išorinės intervencijos, natūrali reakcija yra jos vengimas. Taigi, skausmas, visų pirma, yra individo, o tuo pačiu ir rūšies, išlikimo vienas elementų.

Taip yra ir su kitomis emocijomis. Pyktis, pvz., yra artėjančio pavojaus ir noro jį atremti derinys. Ir nereikia ilgai aiškinti, kad dauguma taip vadinamųjų žemesniųjų norų irgi yra natūraliosios atrankos elementais, padedančiais išgyventi. Pirmiausia, užtikrinantys saugumą, po to, užtikrinantys maistą. Abi šie tipai yra betarpiški individo poreikiai, taigi, egoistiniai. Tada ateina poreikiai, susiję su dauginimusi. Jie yra dviejų tipų: a) susiję su individu; susiję su palikuonimis. Pirmieji irgi egoistiniai, nors turi galimybę išplėsti sritį. Antrieji – altruistiniai. Iš šių trijų poreikių (saugumo, maisto ir dauginimosi) kyla visos žemesniosios emocijos (pyktis, neapykanta, baimė, pavydas...).

Nesavanaudiškos meilės formos, ypač tėvų meilė, išplėtus jų poveikio sritį tampa labdara ir altruizmu, o antrasis, papildžius kitais elementais, tokiais kaip vaizduotė ir troškimai, virsta viltimi bei tikėjimu. Motinos meilė yra visų vertybių šaltinis ir pagrindas. Tai visai ne metafora – tai evoliucijos faktas.

Troškimas yra reflekso varomoji jėga. Gabumai yra dar sudėtingesni refleksai ir, kaip taisyklė, nėra tiesiogiai susijusi su rūšies išsaugojimu. Mes sakome, kad turime gabumų muzikai, tačiau nesakome, kad turime gabumų valgymui.

Vis tik vėl ir vėl sugrįšime prie valios. Kas ji yra? Paklauskim savęs. Jutimų ištakos tiek kūno išorėje, tiek viduje (viduje - emocijos). Tačiau valia yra giliau už juos – ir jos negalima išreikšti jokios kitos sąmonės formos terminais. Mes savęs negalime atskirti savęs nuo jos. Negalime pažvelgti į ją iš šalies ir ją taip tirti. Negalime jos pakeisti niekuo kitu. Ji keičia visa, kas jos valioje. Kitos sąmonės formos yra objektyvios jos atžvilgiu, tačiau ji nėra objektyvi jų atžvilgiu. Ji visada aktyvi – jei ji nėra aktyvi, tai ji ne valia. Ir visiška valios laisvė yra visiška sąmonės laisvė. Ir tik viena valia, kuri nėra laisva, yra asmeninė valia.

Dekartas pasakė: „Mąstau, vadinasi, esu“. Neblogai, tačiau geriau būtų: „Turiu valią, vadinasi, esu“. Kaip apie „aš“? Nėra kito „aš“ – tik tas, kuris jaučia ir turi valią. Tačiau neabejotinai tai kažkas apriboto. Ir „aš“ yra suvokiama kaip atskira esybė vien todėl, visa žmogaus egzistencija yra jutiminė patirtis, bandanti savo dėsnius taikyti visai sąmonei. Be to, kiekvienas žmogus savyje neša visus savo visatos sąlygotumus ir apribojimus. Įpročiai bando tapti refleksais ir kuo daugiau žmogus bando skirti dėmesio savo atskirai materialiajai egzistencijai, tuo labiau apribota jo visata. O kuo daugiau jis skiria dėmesio tam, kas jo išorėje, nesavanaudiškai meilei, tėvų meilei ir altruistiniai veiklai, tuo labiau plečiasi jo visata.

Šis įcentrinių ir išcentrinių jėgų konfliktas yra moralės pagrindas. Paprasčiau sakant, visa, kas daroma dėl savęs, yra bloga, o kas dėl kitų – gera. Sąmoningai ar nesąmoningai ši idėja persmelkia visus moralės mokymus. Tačiau žmogaus prigimtis tokia, kad jis pasyviai nuplevena į centrą. Ir tada vėl grįžtame prie valios, kaip lemiamo veiksnio.

Grįžkim prie budizmo. Jei žmogų sudaro sąmonės būsenos, tai, kai jos išnyksta, išnyksta ir žmogus. Ir principas tas, kad tos būsenos, kurios formavosi lėčiausiai ir ilgiausiai, ir nyksta lėčiausiai bei ilgiausiai. Jutimų signalai purškia mus visą laiką, tačiau beveik visi jie yra trumpalaikiai. Ir dauguma jų mūsų neskatina jokiam veiksmui, pvz., žvalgymasis į kraštovaizdį pro traukinio langą. Tačiau yra ir iššaukiančių veiksmus – ir kai jie kartojasi gana dažnai, tampa įpročiu. Pamažu tų įpročių visuma suformuoja tai, ką vadiname charakteriu. Charakteris gali keistis – ir jis daugiau ar mažiau keičiasi metams bėgant, - tačiau vienoks ar kitoks jau įgaunamas gimstant. Iš kur jis atsiranda? Iš tėvų?

Vaikų panašumo į tėvus faktas visiems žinomas. Vakaruose tai paveldimumo įrodymas, Rytuose – atgimimo ar reinkarnacijos. Rytai nefizikinių žmogaus savybių visumą apibūdindami kaip „siela“, sako, kad atgimdama siela atnaujina savo sąryšius su materialiuoju pasauliu ir pamažu verčia materiją įgauti daugiau ar mažiau panašią formą į tą, kurią turėjo anksčiau. Ji tarsi sėkla, kuri kritusi į tinkamą dirvą, išauga į panašų augalą, iš kurio ji kilusi. Japonai tą procesą vadina žodžiu Ingwa, reiškiančiu Kwa sėklą bei žiedą. O Vakaruose prigijo sanskrito žodis karma, perteikiantis daugmaž panašią prasmę.

Vis tik – kas vyksta laikotarpiu tarp mirties ir gimimo? Gyvas žmogus turi charakterį; negyvas – neturi. Bet prisiminkime pavyzdį su pusryčiais. Ten pusryčių prisiminimas irgi nebuvo tiesiogiai susijęs su jutimais.

Tačiau siela turėtų atgimti toje pačioje šeimoje. Ir tikrai, ji veikia sulig stipriausiom sąsajom – o jos dažniausiai susiję su šeima. Tačiau ne visada – siela ieško vietos, kur jos charakteris labiausiai pritampa. Jei ji pernelyg savanaudiška, tai gali net neatgimti žmogumi, o rinktis gyvūno ar augalo formą.

Taigi siela yra viena, tad ir visos būtybės yra tos pačios. Skirtumai tarp būtybių atsiranda iš to, kaip jos realizuoja visuotinę sąmonę. Ji ta, iš kurios visa kilo ir į kurią visa grįš. Vystymasis galimas per kasdienę veiklą – palaipsniui šalinant žemuosius instinktus ir vystant aukštesniuosius. Kitas būdas – viduje savęs keičiant charakterį valios pastangomis. Pirmasis būdas yra kasdienės moralės sritis – saugus ir užtikrintas – charakteris pamažu keičiasi sąveikaudamas su išoriniu pasauliu. Antrasis kelias sunkesnis, - ir dažnai jo palaikymo reikia pažengusių vadovų. Mat daugelio žmonių žemesnieji instinktai yra stipresni už jų valią – ir todėl valios proveržiai yra slopinami.

Toliau, reikia išmokti gyventi taip, tarsi pasaulio nebūtų, be jokių mąstymo apribojimų, kuriuos sąmonė įgalo ilgą laiką sąveikaudamas su juo. Reikia save įsivaizduoti dangiškomis būtybėmis su dangiškais kūnais, tačiau tie kūnai labai panašūs į mūsų.

Jei tikėsime autoritetais, tokios būtybės daug kuo yra kaip žmonės. Jos turi rankas ir kojas, akis ir ausis, nosį ir burną, - ir joks jų organas neatrofavosi todėl, kad nebuvo naudojamas. Jų malonumai yra rafinuotesni ir stipresni, jų kūnai iš subtilesnės substancijos, tačiau jos išlieka individualiomis būtybėmis ir jų egzistencija valdoma atskirtinumo dėsnių, kurie būdingi materijai. Joms subjekto ir objekto, ego ir ne-ego, išorės ir vidaus, aktyvaus ir pasyvaus pradų atskyrimas toks pat kaip ir mums.

Toks šlovingas dangiškasis egzistavimas yra galutinis daugelio religijų tikslas. Šiaurės budizme tai nėra tikslu, o tik tarpiniu žingsniu vystantis link begalinės sąmonės.

Mes turime pasirinkimą. Tai ne pasaulis, o Visata. Galime paimti tiek daug, arba tiek mažai, kiek norime. Galime paimti mažiausią dalelytę arba viską. Tačiau tik visuma yra laisva. Dalys yra sąlygotos tarpusavyje bei erdvės ir laiko sąryšiais. Tokia kaina. Indai jau senai tai sudėjo į populiarų pasakymą: „Ką nori turėti? – pasakė Dievas žmogui. - Paimk tai ir susimokėk“.

Tačiau pasirinkimas – mūsų. Prisimenate, kaip puikiai Emersonas pasakė savo eilėraščio „Dienos“ pradžioje:

Matyt, niekada geriau tai nebuvo išsakyta. Duona, kasdienės reikmės simbolis; karalystės – valdžios; žvaigždės – aukščiausio pažinimo; ir dangus, kuriame visa tai randasi, kaip aukščiausia ir paskutinė alternatyva, kraštutinė sąmonės ekspansija, nežinanti nei ribų, nei apribojimų. Tik toji yra laisva valia. Vadinamoji būtinybė yra asmenybės ir materialios egzistencijos ribojimas.

Japonų patarlė teigia: „Daug kelių veda į kalno viršūnę, tačiau virš jos tik vienas mėnulis“. Ji pritaikoma įvairioms religinio tikėjimo formoms. Kalnas gali apibūdinti materiją, jo viršūnę gali pasiekti įvairių religijų ar be jokios religijos pagalbos. Ir kai kopiąs pasiekia viršūnę – apačioje lieka karalystės, o virš jo spindi žvaigždės. Bet tai dar ne pabaiga. Žemiau už karalystes ir virš žvaigždžių randasi dangus, kuris visa tai apglėbia. Ir tik ten yra ramybė, kurios negali suteikti jokie materialūs dalykai.
Ta ramybė yra Nirvana.