Samurajų ideologija. Bušido ir seppuku. Vartiklis

Žmogaus gyvenimas nuolat kinta, keičiasi visuomenės valdymo ir tarpusavio santykių, bendravimo formos. Nesikeičia tik psichologija: moralinės normos, etikos principai. Ir čia ypatingu pavyzdžiu gali būti samurajai. Šio tūkstančius metų gyvavusio karinio visuomenės sluoksnio įtaka ankstyvajai Japonijai buvo tokia stipri, kad be jo suvokimo sunku suprasti ne tik Japonijos istoriją ir tradicinę kultūrą, bet iš šiandienos aktualijas.

Nerašytas bušido kodeksas nusakė samurajaus, „tikro“ arba idealaus kario, elgesį feodalinėje visuomenėje. Pradžioje traktuotas kaip „žirgo ir lanko“ kelias, vėliau ėmė reikšti „kario, samurajaus kelias“. Be to, žodis „do“ verčiamas ir kaip „pareiga", „moralė“, kas atitinka Kinijos filosofinę tradiciją, kurioje „kelias“ yra tam tikra etinė norma (dao-de).

Bušido išėjo ir pirminių gimininės visuomenės tradicijų ribų ir įtraukė budizmo bei konfucizmo dogmas. Jis tapo kario kodeksu, kartu būdamas ir įvairių religinių mokymų (budizmo, konfucizmo ir šintoizmo) dalimi. Samurajai jį laikė psichinės ir kūno higienos vystymo metodu. Karys privalėjo suvokti savo moralinę pareigą, vertinti savo poelgius ir prisiimti jų pasekmes (tame tarpe, charakiri). Samurajų etika buvo feodalinės visuomenės moralės, dakotu (kiniškai, dao-de), dalis.

Bušido principai feodalizmo laikais nebuvo apjungti į jokį rašytinį sąvadą, nebuvo jo priežiūros institucijos. Tačiau jie atsispindėjo legendose apie vasalų ištikimybę, panieką mirčiai, samurajų drąsą. Į valdžią atėjusio Takugava Ijejasu nurodymu buvo parengtas „Išdėstymas apie samurajų gimines“, nusakęs samurajų elgesį tarnyboje ir asmeniniame gyvenime. Kitu kūriniu, skirtu bušido nuostatoms, buvo 20 tomų Takedo Singeno⁶⁾ žygdarbių aprašymas, kurio autoriai Kosakas Dandze Nobumasas ir Obatas Kagenori. Vėliau pasirodė Daidodzi Judzano (1639-1730) „Karo menų pradmenys“, o 1716 m. pagaliau pasirodė 11 tomų knyga „Paslėpta lapijoje" (Chagakure), tapusi buši „šventraščiu". Ji priklausė vienuoliui Jamamoto Cunetomo, buvusiu Saga klano samurajumi pietinėje Kiusiu saloje. Mirus šeimininkui Nabesimui Naosige, kuriam tarnavo 10 m., Jamamoto „apsikirpo“ ir visą likusį gyvenimą skyrė samurajų garbės normų apibendrinimui.

Walking Samurai with Servant, by Hanabusa Itcho, 1652-1724

Samurajus eina pasivaikščioti su tarnu,
Hanabusa Itčo, 1652-1724

Samurajų moralė formavosi kartu su siogunato sistema, tačiau jos ištakos gerokai ankstesnės. Nitobe Inadzo²⁾ jos pagrindiniais šaltiniais laikė budizmą ir šinto, o taip pat Konfucijaus ir Men-czi mokymus. Mat Kinijos kultūra greit išpopuliarėjo tarp aristokratų ir paplito tarp samurajų. Ypač stipriai bušido paveikė budizmo mahajanos kelias, į Japoniją atėjęs 522 m. O populiariąja budizmo šaka tapo dzen budizmas. Iš jos, pvz., bušido perėmė griežtos savikontrolės idėją. Savikontrolė ir savitvarda tapo samurajų dorybe. Dzen meditacija stiprino samurajų užtikrintumą ir šaltakraujiškumą mirties akivaizdoje – vyriškai išeinant į "mū" (nebūtį).

Iš konfucizmo pirmiausia perimta „ištikimybė pareigai“, paklusnumas šeimininkui, o taip pat moralinio vystymosi reikalavimas. Jis skatino darbo (ypač, valstiečių) niekinimą (tai buvo Men-czi sistemos, viešpataujančios klasės vadovavimą paskelbusios visuotiniu įstatymu, pagrindas).

Pagrindiniais bušido principais buvo ištikimybė siuzerenui bei ginklo garbė, o ne lojalumas monarchui ar patriotinis nusiteikimas visos Japonijos atžvilgiu. Didelė svarba teikta ir katakiuti, kraujo kerštui, įteisintam kaip moralinio teisingumo jautimą. Dalį bušido kodo buvo nusižudymas išvengiant nelaisvės kare ar negarbės dėl nesėkmės. Bušido kodas buvo taikomas ne tik vyrams, bet ir moterims.

Greta ištikimybės buvo pareigos principas, kuris buvo suprantamas "gyvenimo prasmė ir įstatymas", "dvasios ir veiksmų tiesmukiškumas" arba "teisingumas". Iš teisingumo buvo išvedama kilnumo samprata – tai "dvasios savybė priimti sprendimą… pagal sąžinę, nesvyruojant: 'Mirti, jei reikia, žudyti – kai reikia'". Japonų kalboje pareiga išreiškiama žodžiu "giri" (pažodžiui, teisingas principas), kilusiu iš "giši" (ištikimas vasalas, garbingas žmogus, kilnus žmogus). Renkantis tarp pareigos (giri) ir jausmų (nindzė), visada pirmenybė pareigai.

Kitas esminis reikalavimas buvo asmeninė drąsa, kurios pavyzdys – Takedo Singeno gyvenimas. Tai buvo fizinės ištvermės, psichinės savitvardos ir paniekos mirčiai vaisius. Tačiau bušido pripažino tik protingą drąsą; betikslė mirtis laikyta "šuniška mirtimi".

Kuklumo principas pasireiškė besąlygišku eilinių karių paklusnumu, galvos nepakėlimu priešais šeimininką. Jam artimas buvo "mandagumas", suprantamas kaip kantrumas, pavydo ir pykčio nebuvimas. Tobuliausia savo forma mandagumas, konfucizmo supratimu, priartėjo prie meilės. Mandagumo tobulinimui buvo skirti nuolatiniai užsiėmimai manierų lavinimui, harmoningai suderinančius visus organus.

Buvo daug ir antraeilių principų. Susivaldymas buvo išvystytas iki tobulybės. Dvasinė savitvarda laikyta bušido idealu, todėl laikyta dorybe. Puikus pavyzdys – charakiri. Panieka mirčiai buvo būdinga visai daosizmo-budizmo sistemai, nes žmogaus gyvenimas tik grandis nuolatiniame atgimimų rate. Būties laikinumas yra visos japonų kultūros pagrindas. Dzen meistro Roano eilėraštis perteikia tą visuotinę tiesą:

Savidisciplina, pagilinta išradingais reglamentais, vertė samurajų visur elgtis garbingai, kas, anot budistinės sampratos, teigiamai veikė karmą ir užtikrino laimę būsimuose atgimimuose. Dzen'as samurajams skiepijo ne tiesiog abejingumą mirčiai, o netgi tam tikrą meilę jai: "Bušido, Kario kelias, reiškia mirtį. Kai pasirinkimui yra du keliai, rinkis vedantį į mirtį. Nesvarstyk! Nukreipk mintį į pasirinktą kelią, ir eik! Kasryt mąstyk, kaip reikia mirti. Kas vakarą atgaivink protą mintimis apie mirtį. Ir tegu taip būna visad".

Uesugi Kensinas, buvęs, kaip ir jo amžinas varžovas Takeda, "atverstasis" (arba pasauliečiu vienuoliu, niu-do), aistringu dzen adeptu, mokė vasalus: "Kurie įsikibę gyvenimo, miršta, o kurie nebijo mirties, gyvena. Viską nulemia dvasia. Siekite dvasios, įvaldykite ją ir suprasite, kad yra jumyse kažkas aukščiau už gyvenimą ir mirtį, - kas neskęsta vandenyje ir nedega ugnyje".

Sugebėjimas atsiriboti nuo šurmulio, gyvenimo kasdienybės, karo meto žiaurumų buvo labai vertinamas. Nuo jaunų dienų vaikinams ir merginoms buvo diegiamas menas "matyti amžinybę žiede". Mėgdžiojant kinų klasikus, toks gyvenimo būdas, kai žmogus net ties mirties ir gyvenimo briauna gali mėgautis kraštovaizdžio grožiu, Japonijoje vadintas furiu (kiniškai, fenliu), kas reiškia "vėjas ir srovė". Jo ypatingi pasireiškimu tapo paplitęs samurajų paprotys prieš mirtį sukurti "atsisveikinimo" eilėraštį, dažniausiai gamtos lyrikos žanru.

Garbės jausmas buvo ugdomas nuo vaikystės. Kariai griežtai saugojo savo "gerą vardą" – gėdos jausmas samurajui buvo sunkiausias. Tad garbė ir šlovė buvo vertinama labiau už gyvenimą. Neveltui atsirado posakis "samurajaus žodis šventas" – nes samurajai niekino melą. Tačiau tai netrukdė jiems pateisinti pagyras ir gudravimus, kurią buvo galima pavadinti "karine", o jų išvystytas estetizmas dažnai ribojosi su sadizmu. Gal būt todėl japonų kalboje nėra žodžio "melas", o "uso" naudojamas kaip tiesos (makoto) arba fakto (chonto) neigimas.

Samurajus turėjo būti gailestingas. tai nebuvo tik aklas impulsas, o pasireiškė tam tikrame santykyje su teisingumu, nes reiškė gyvybės išsaugojimą arba jos atėmimą. Karo etiketas reikalavo nepralieti silpnesnio nugalėto priešininko kraujo.

Japonų karį nuo vaikystės mokė niekinti prekeivius ir pinigus – ir jo sąžinė turėjo būti „nepaperkama“. Nemokantis susigaudyti piniguose samurajus buvo laikomas gerai išauklėtu.

Nors atrodytų, kad dauguma bušido principų priimtini, tačiau jie buvo taikomi tik samurajų sluoksniui. Bendraujant su prasčiokais, samurajus buvo pasipūtęs ir "pasikėlęs". Apie jokį mandagumą negalėjo būti ir minties. Daugybėje karų, trukusių daug amžių iki pat šalies suvienijimo 17 a. (sioguno Tokugavos), samurajai, kuriems buvo svetimas žmogaus gyvenimo vertės supratimas, įvykdė begalę žiaurių poelgių, nevaržė žudynių ir ugdė bruožus, priešingus žmogiškumui.

Kiekvienas nužudymas turėjo stiprinti samurajaus drąsą. Iš čia kildinamas ir kimo-tori paprotys. Pagal šinto, drąsos šaltinis yra kepenys (kimo). Tai buvo laikoma, kad suvalgius nugalėto priešo kepenis, gausi naują drąsos porciją. Ypač aršūs samurajai perkirsdavopriešą pusiau nuo kairio peties iki dešinio šono kesa-giri (vienuolio apsiaustas) judesiu ir, išplėšę jo kepenis, rydavo jas.

Japonų tyrinėtojai linksta laikyti, kad japonų etikos pagrindu yra "on" idėja – "atpildo už dorą". Iš čia kildinama hierarchiniai ryšiai ir santykiai tarp žmonių. Visose Tolimųjų rytų kosmogonijose Visata laikoma vieningu milžinišku organizmu, gyvybinės bioenergijos produktu (ki, arba kiniškai, ci)., be galo besiskaidančiai į dalis, sudarančias įvairiausius junginius. Žmogus, vienas tokių junginių, negali būti nuošaliai nuo aukštesnio lygių junginių: šeimos, giminės, klano, valstybės – ir toliau Azijos, Pasaulio, Visatos. Šintoizmo doktrina kokutai (valstybė, kaip vientisas kūnas), kai jos vadovu yra imperatorius, puikiai pasipildė konfucizmo mokymu apie „pasaulio šeimą“.

Sepuku; priešais - atsisveikinimo eilėraštis

Praktiniu samurajaus keliu įgyvendinant "dėkingumo pareigą" buvo 5 klasikinių „pastovumų“ laikymasis: humaniškumo, teisingumo, geranorystės, išminties ir teisumo. Tai turėjo reglamentuoti, pagal konfucizmo kanoną, pagrindinius santykius (go rin): tarp šeimininko ir tarno, tėvo ir sūnaus, vyro ir žmonos, vyresniojo ir jaunesniojo bei tarp draugų.

Glaudžiai su bušido, kaip moralės dalis, susijęs charakiri (seppuku) ritualas, atsiradęs feodalizmo atsiradimo ir vystymosi laikmetyje. Samurajai nusižudydavo įžeidus jų garbę, padarius nepadorų dalyką, savo šeimininko mirties atveju arba, kai ritualas galutinai susiformulavo, teismo sprendimu už nusikaltimą. Charakiri buvo samurajų privilegija, parodanti, kad jie gali laisvai disponuoti savo gyvybe, pabrėždami dvasios stiprybę ir savitvardą, panieką mirčiai. Buvo aiškiai nurodyta, kad charakiri yra privilegijuotų sluoksnių garbinga mirtis, ir kad žemesnieji sluoksniai jokiu būdu negali juo naudotis.

Pažodžiui, „charakiri“ reiškia „perrėžti pilvą“. Tačiau terminas turi ir slaptą reikšmę – tas pats hieroglifas „chara“ japonų kalboje reiškia „pilvas“, „siela“, „ketinimai“, „slaptos mintys“. Pagal dzen budizmą, svarbiausiu gyvybiniu žmogaus organu yra ne širdis, o pilvo sritis. Tad japonai pilvą laikė emocijų šaltiniu, o jo perrėžimas tarsi reiškė visų slaptų ir tikrųjų ketinimų parodymą, sumanymų ir siekių tyrumo įrodymą.

Vienok, charakiri Japonijoje atsirado ne iškart. Iki samurajų kaip profesonalių karių luomo atsiradimo skausmingas savęs sunaikinimo paprotys buvo visiškai svetimas japonams. Ankstyvoji Japonijos istorija aiškiai rodo, kad žmonės buvo labiau suinteresuoti gyventi gerą gyvenimą nei skausmingai mirti. Ir tik atėjus budizmui su jo gyvenimo laikinumo ir mirties pašlovinimo idėjomis galėjo šis paprotys išsivystyti. Be to, reikia atsižvelgti ir į tai, kad kai kurios Sibiro ir Rytų Azijos tautos turėjo ritualus, kažkuo primenančius japonų sepuku - ir jie priskirtini senesniam laikotarpiui nei charakiri. Tad japonai galėjo tą paprotį perimti iš kitų tautų (pvz., ainų, Japonijos salų čiabuvių). Tačiau tik japonai taip iščiustijo tą ritualą.

Pradedant Chejano epocha (9-12 a.), sepuku jau tampa bušidalimi, tačiau tas reiškinys dar nebuvo masinis. Charakiri išpopuliarėjo tik 12 a. pabaigoje, kai dėl valdžios varžėsi dvi giminės: Tairo ir Minamoto (daugiau apie tai >>>>). Nuo tada charakiri atvejų gausėja, sepuku darosi samurajai, dažniausiai nenorėdami pasiduoti į nelaisvę arba mirus šeimininkui (tai įgavo cuifuku pavadinimą). Tarpusavio karų metu charakiri tampa masinis ir ši savižudybės forma ima dominuoti.

Kita dingstimi atlikti sepuku buvo grėsmė (iš feodalo ar valdžios) bausmės už koks nors samurajaus garbę sutepantį poelgį, aplaidumą ar pavedimo neatlikimą. Šiuo atveju charakiri buvo daromas savo nuožiūra arba giminaičių sprendimu. Charakiri darydavosi ir kaip pasyvaus protesto prieš akį badančią neteisybę (pvz., negalėjimą atlikti kraujo keršto), pasiaukojimo už idėją ženklą arba netekus galimybės pritaikyti savo profesionalius kario įgūdžius (pvz., praradus vasalystę). Šiaip – tai buvo išeitis iš bet kurios keblios padėties.

Charakiri ritualo samurajai imdavo mokytis nuo pat vaikystės. Paprastai charakiri buvo labai formali ceremonija, reikalaujanti tam tikro etiketo, liudininkų ir kruopštaus pasirengimo. Labai svarbia buvo ir charakiri vieta, todėl dažnai tam buvo renkasasi šventyklos (tačiau ne šinto), sodai ar vilos, namo vidus. Vietos dydis irgi buvo svarbu – ir turėjo atitikti samurajaus rangą.
Tačiau samurajus galėjo nesąmoningai dėl skausmo netekti sugebėjimo valdyti savo veiksmus ir mirti negražiai: su kančios parodymu, parkritęs kniūpsčias, surikęs ir pan., - suteršdamas savo vardą. Todėl buvo įvestas kaisiakunin institutas, kurio esmė buvo padėti atliekančiam charakiri. Asistento pareigos apėmė charakiri atliekančio samurajaus kančių nutraukimą nukertant jam galvą. Tačiau mūšio lauke kariai pasidarydavo charakirį skubiai ir be formalaus pasiruošimo.

Bet ne visi samurajai ir vadovai tikėjo juo, ir net didysis Ieyasu Tokugawa, 1603 m. pradėjęs paskutinį šogunatą, išleido įsaką, draudžiantį pavaldinių charakiri. Bet paprotys tebesitęsė ir 1663 m. Nobutsuna Matsudaira iš Izu⁵⁾ išleido dar griežtesnį įsaką, draudžiantį ritualines savižudybes – su griežtomis bausmėmis valdytojams, leidžiantiems savo samurajams darytis sepuku. Ir nors praktika tebesitęsė, su laiku ji blėso.

Moterys-samurajės

Bendrai imant, samurajų visuomenėje dominavo vyrai, tačiau istorijoje žinomos ir samurajės moterys, kurios kovos dvasia ir garbės bei pareigos jausmu nenusileido vyrams.

Jų gausu epe „Heike Monogatari“, tarp kurių pagrindinė Minamoto Jošinakos žmona Tomoe Gozen, bet garsėjo ir Minamoto Joritomo žmona Hodžo Masako, vadinta „generolu vienuolės apdaru“ (po vyro mirties tapo budistų vienuole, - kas buvo įprastinis samurajų žmonų likimas). Ji buvo iškili politinė veikėja po vyro mirties, vienu atveju susikirtusi su savo tėvu.

Tai parodo, kad moterys samurajų visuomenėje turėjo santykinai stiprią padėtį. 13 a. šogunų įstatymai moterims suteikį lygias teises į paveldėjimą su broliais. Jos tvarkė namų išlaidas, vadovavo tarnams ir net gynė juos karo metu. Taip pat jos buvo atsakingos už vaikų išauklėjimą samurajų dvasia – nevertinti mirties ir būti ištikimiems valdovui.

Vėlesniais amžiais, kai imta dukteris naudoti kaip pėstininkus santuokų rinkoje, bei neo-konfucizmo įtakoje, moterų samurajų mažėjo. Bebaimio pasišventimo idealą pamažu keitė pasyvus nuolankumas. Tai rodo naujų žodžių žmonai įvedimas: kani ir okusan (namų žmogus – „kani“ kalbant apie savo žmoną, o „okusan“ – apie kieno nors kito žmoną).

17 a. daugelis samurajų manė, kad, kadangi moterys yra būtinos vaikų gimdymui, jos nėra tinkamos karui. Tarp dalies karių išsivystė homoseksualumo kultas, net nepaisant pasikartojančių jo draudimų. 1687 m. Ihara Saikaku¹⁾ išleido garsią knygą „Nanšoku okagami“ (Didysis vyrų meilės veidrodis), aptariančio to meto samurajų homoseksualius santykius. Joje rašoma: „Moteris yra visai nesvarbi būtybė; nuoširdi pederastiška meilė yra tikroji meilė“.

Samurajų moterys vis dar rodė panieką mirčiai, kai reikėdavo ginti vyro garbę. Moterų pasiaukojimas buvo tradicinė japonų dramos tema, išlikusi iki pat 19 a. pabaigos. Inanzo Nitobe²⁾ knygos „Bušido: Raita Tomoe Gozen Japonijos dvasia“ (1905) vienas skyrius buvo „Moterų mokymas ir vieta“, kuriame teigiama: „Kylančioje tarnybos skalėje yra moteris, kuri save susinaikina dėl vyro, kad tasai galėtų susinaikinti dėl mokytojo, kuris savo ruožtu galėtų paklusti Dangui“.

Tačiau kovinga moterų dvasia vis tiek retkarčiais prasiverždavo. Jos savo šaunumą pademonstravo per Satsuma sukilimą³⁾ (1877), kai Kagošimos moterys kovėsi su imperatoriaus kariuomene. Kitas pavyzdys – 1868 m. šogunato rėmėjų susirėmimas su imperatoriaus atstatymo šalininkais (žr. Meidži restauracija). Aizu klano samurajai buvo palikti ginti Wakamatsu⁴⁾ pilį be jokios vilties dėl pagalbos iš išorės - 3 tūkst. jų prieš 20 tūkst. 20 moterų sudarė būrį, kovojusį priešakinėse pozicijose. Viena moterų, Nakano Takeko, buvo labai įgudusi naudoti naginata ir mūšio metu prasiveržė pro priešo linijas ir nužudė daug karių, tačiau buvo mirtinai pašauta į krūtinę. Kad jos kūnas neatitektų priešui, ji liepė seseriai Yuko nukirsti jos galvą ir parnešti namo. Jos garbei pastatytas paminklas Fukišimos provincijos Aizu Baigemači esančioje Hokai šventykloje.

Tomoe Gozen (apie 1157–1247) - japonų samurajė (onna bugeiša), dalyvavusi Genpei kare. Anot šaltinių, ji buvo „ypač graži, šviesios odos, ilgų plaukų ir žavių bruožų. Ji taip pat buvo nepaprasta lankininkė, o su kardu buvo verta tūkstančio vyrų, pasirengusi susikauti su demonu ar dievu, raita ar pėsčia“.

Sumušęs Taira klaną, Minamoto Jošinaka užėmė Kyoto ir norėjo būti Minamoto kalno vadu. Jo pusbrolis Jorimoto buvo paprašytas sutriuškinti Jošinaką ir pasiuntė brolius jį nužudyti. Jošinaka susikovė su jais mūšyje prie Awazu (1184), kuriame dalyvavo ir Tomoe Gozen, tačiau buvo įveikti gausesnių pajėgų. Kai liko vos keli kariai, Jošinaka liepe Tomoe bėgti, nes nenorėjo mirti greta moters.

Tomoe Gozen gyvenimas yra J.A. Saimonson'o trilogijos (1981-84) tema. Ji tap pat yra antraplanė veikėja filme „Upės pasaulio dievai“ (2010).

Hodžo Masako (1156-1225) - japonų samurajė (onna bugeiša), Minamoto Joritomo, pirmojo Kamakura laikotarpio šoguno (nuo 1192 m.), žmona. Ji kartu su juo dalyvavo žygiuose ir niekad nebuvo įveikta mūšiuose. 1199 m. Joritomo mire ir šoguno titulą perėmė jo sūnus Jorije, kuriam tebuvo 18-a. Hodžo iškart pasiskelbė regente. Vyrui mirus, ji nusiskuto plaukus ir tapo budistų vienuole, tačiau neužsidarė vienuolyne, o liko politikoje (todėl vadinta ama šogun – vienuole šogune). Jorije buvo labia ligotas, pasitraukė į Izu provinciją ir buvo nužudytas 1205 m. Tačiau Masako ir toliau išsaugojo stiprias pozicijas.

Nakano Takeko (1847 - 1868) – Aizu domeno japonų karė, kuri kovėsi ir žuvo Bošino kare. Gimė valdininko šeimoje, buvo gabi literatūroje ir mirtinuose menuose. Žuvo mūšyje ir buvo palaidota po pušimi netoliese buvusioje Hokai-dži šventykloje (dabartiniame Aizubange mieste).

Kartu su samurajų sluoksnio susidarymu ėmė plisti ir dzen budizmas. „Dzen“ reiškia "panirimą į tylų apmąstymą", siekiant nušvitimo. Iki siogunato įsigalėjimo, kariai garbino budą Amidą. Esmė buvo nepaprastai paprasta: tereikėjo nuolat kartoti Amida vardą. Tačiau Kamakura Armour of Samurai, at Istanbul

laikotarpiu to nepakako, tad sustiprėja dzen propaguotojai, įrodinėję, kad nuolatinis savęs tobulinimas, sugebėjimas išskirti bet kurios problemos esmę ir dėmesio sutelkimas jai, tikslo siekimas bet kokiomis priemonėmis turi didelę praktinę reikšmę. Nuo to meto dzen budizmas tapo karių sluoksnio dvasiniu pagrindu. Viena priežasčių – dzen budizmo paprastumas. Visai nereikėjo studijuoti religinę literatūrą. Pagrindiniu (tiesos pasiekimo) metodu buvo meditacija – sėdomis be jokių minčių.

14-16 a. dzen budizmas, palaikomas siogunų valdžios, pasiekia savo įtakos viršūnę. Jis paveikia visas Japonijos kultūros sritis. Tačiau dzen idealistiniai teiginiai vis labiau ėmė skirtis nuo besivystančios pasaulėžiūros. Mokslo ir karo technikos, metalurgijos, kalnakasybos vystymasis parodė, kad vien valios kovoje nepakanka ir reikia žinių, perteikiamų per knygas, loginio mąstymo. Prieštaravimai dar labiau išryškėjo pasibaigus tarpusavio karams. Vis daugiau samurajų palikdavo kario dalią ir tapdavo mokytojais, menininkais, poetais.

Tačiau kai kurie sluoksnio atstovai laikėsi kitų budizmo šakų mokymų. Ypač paminėtina „nitiren“, iškilusi 13 a. ir aiškinusi apie neišvengiamą visų būtybių ir daiktų virtimą Buda (nes jis yra visame kame). Nors tarp pasekėjų buvo ir samurajų, tačiau dominavo roninai, valstiečiai ir kitos išnaudojamos klasės.

Svarbią vietą užėmė senasis šinto kultas, kurio pagrindiniu bruožu buvo gamtos galių, vietinių dievybių ir protėvių garbinimas. Viena iš šventenybių buvo laikomas šventasis kardas – samurajaus simbolis ir siela. Šinto iš samurajų reikalavo gerbti protėvius, nusilenkti žuvusių karių ir vadų sieloms. Samurajai tikėjo dieviška lemtimi ir paklusdavo dievų valiai. Kaip šinto ir budizmo derinimo pasekmė, šinto dievai ėmė įgauti bodisatvų bruožų, o budizmo panteonas pasipildė šinto dievukais.

¹⁾ Ihara Saikaku (1642-1693) – japonų haikai stiliaus poetas ir japonų prozos „plaukiančio pasaulio“ (ukiyo-zoshi) žanro pradininkas, dramaturgas. Sukūrė amoralių ir erotinių kūrinių, o taip pat karinių istorijų („Mirtinų menų transmisija“, 1667; „Samurajų garbės pasakojimai“, 1668).

²⁾ Nitobe Inazo (1862-1933) – japonų žemės ūkio ekonomistas, rašytojas, pedagogas, politikas. Besimokydamas Apporo žemės ūkio koledže, pasikrikštijo ir tapo krikščioniu, 1884 m. išvyko studijuoti į JAV, kur 1886 m. tapo kvakerių nariu. 1891 m. grįžo į Japoniją ir čia dėstytojavo universitetuose. Ėmė rašyti ir viena jo knygų buvo „Bušido: Japonijos dvasia“ (1899 m. anglų kalba), - apie tradicinės japonų moralės ir etikos principus, kurių laikėsi samurajai ir japonų išminčiai (bei japonų kultūrą aplamai).

³⁾ Aizu-wakamatsu pilis, dar vadinama Tsuruga pilimi - tradicinė japonų pilis šiaurės Japonijoje, Fukušimos prefektūroje. Pastatyta 1384 m. ir vadinosi Kurokawa pilimi. Buvo Aizu regiono centru iki 1868 m., kai buvo apsupta naujai suformuotos imperatoriaus kariuomenės ir po mėnesio užimta. 1874 m. pilies pastatai, apgriauti artilerijos apsiausties metu, buvo nugriauti. 1965 m. atstatytas didžiausias jos bokštas, kur įrengtas muziejus.

⁴⁾ Satsuma sukilimas - 1877 m. įvykęs samurajų sukilimas prieš imperatorių. Pavadinimas kilęs nuo Satsumo domeno (Kiusiu salos pietvakariuose), aktyvaus dėl Meidži restauracijos ir bedarbių samurajų apsigyvenimo vietos. Vadovaujamas Saigō Takamori jis truko 9-is mėnesius ir buvo paskutiniu ir rimčiausiu ginkluotu pasipriešinimu naujai vyriausybei.

⁵⁾ Matsudaira Nobutsuna (1596-1662) – ankstyvojo Edo laikotarpio daimyo, valdęs Kavagojės sritį Honšiu saloje. 1633 m. paskelbtas rodžiu (vyresniuoju). Jis vadovavo galutinei pergalei prieš Šimabaros valstiečių sukilimą (1637-1638). Jis buvo gana negražus ir netgi vadintas „bjaurus kaip rupūžė“.

⁶⁾ Takeda Šingenas (1521-1573) – iškilus karvedys ir daimyo iš Kai provincijos „Kariaujančių provincijų“ (Sengoku) laikotarpiu (1467-1568). Gimusiam buvo suteiktas Katsučijo („pergalė visiems laikams“) vardas, o Šingeno vardą prisiėmė 1559 m. įstojęs į vienuolius. Jis tęsė tėvo pradėtus karus puldamas Šinano provinciją, kol pagaliau 1553 m. jam pavyko užvaldyti ją beveik visą. Paskutinis Šinano stiprus karvedys Murakami Jošikijo rado prieglobstį pas Uesugi Kenšiną iš Ečigo provincijos – taip iniciuodamas karų seriją tarp šių galingų klanų (5-i kruvini mūšiai įvyko toje pačioje vietoje, Kavanakadzimoje, kur susilieja Saigavos ir Tikugamavos upės). 1568 m. pradeda karus su Tokugava Ieyasu, kurie jam sekėsi gana gerai, tik jis netikėtai numirė. Prieš mirtį nurodė savo sūnui Kacujori susitaikyti su Uesugi Kenšinu, tačiau tasai nepaklausė atvesdamas visą klaną į pražūtį.
Kai nebuvo užsiėmęs karu, Šingenas tvarkė savo valdas: tiesė kelius, statė dambas ir užtvankas, kasė auksą (garsėjo monetos iš Kai – „kosiukinai“), organizavo kurjerių ir mokesčių sistemas. Jis skatino šnipinėjimą ir samdomų žudikų bei diversantų (nindzių) panaudojimą. Jo devizu buvo „Furinkadzan“ (vėjas-miškas-ugnis-kalnas).