Arkadijus Strugackis. Sakmė apie Josicune

Pradžia;   Tęsinys >>>>

Instrukcija skaitymui
Pratarmė publikacijai almanache "Rytoj" (Zavtra), 1993

Arkadijus Strugackis buvo ir puikus vertėjas - iš anglų ir, ypač, iš japonų kalbų. Jis išvertė Džono Vindemo (apie kai kuriuos jo kūrinius žr. >>>>) romaną "Trifidų dienos", Abe Kobo apysakas "Ketvirtasis ledynmetis" ir "Totalostopas", Sanjutėjaus Entio apysaką "Pioninis žibintas" ir kitus kūrinius. Jo pastangų viršūne buvo visame pasaulyje žinomo romano "Sakmė apie Josicune" vertimas iš senosios japonų kalbos.

A. Strugackio parašyta pratarmė romanui turėjo paaiškinti rusų skaitytojui, nieko negirdėjusiam apie Josicune žygdarbius, kokia įvykių samplaika pateikiama romane apie japonų riterius ir koks romano herojaus vaidmuo Japonijos istorijoje. Tačiau patrauklus Strugackio rašinys nebuvo išspausdintas. Nutiko įprastas tarybinės leidybinės veiklos kiauliškumas: leidykla "Grožinė literatūra" 1984 m. išleido romaną 50 tūkst. tiražu be pratarmės. O liesame baigiamajame žodyje apie Josicune beveik nieko nebuvo pasakyta, o skaityti tokį romaną, kaip visada būna tokiomis sąlygomis, sunku ir nuobodu.

Mes spausdiname Arkadijaus Strugackio esė ne tik iš atminimo pareigos. Mums, XX a. rusų skaitytojams, tai - kitokia fantastika: pasakojimas apie nepažįstamą šalį, apie nesuvokiamus įvykius ir žmones.

Skaitykite apie Brolius Strugackius  

Šis romanas istorinis, biografinis ir nuotykinis.
Veiksmas: tolimas XII amžius.
Veiksmo vieta: tolima Japonija. Nichonas arba Niponas
("Saulės šaknis" - taip pirmąkart ir visiems laikams savo šalį oficialiame dokumente pavadino kažkoks iškilus VII amžiaus politikas1).

Minamoto Yoshitsune Tai Viduramžių romanas: jis išvydo šviesą praėjus dviem šimtmečiams po aprašomų įvykių.

Tai romanas apie ištikimybę ir išdavystes, apie beatodairišką meilę ir lengvabūdiškus poelgius, apie didįjį tikslą ir gėdingas priemones, apie viltį ir nusivylimus, apie dvasinį kilnumą ir piktą pavydą.

Tai romanas apie tragišką Josicune, puikaus karžygio, japonų Suvorovo, likimą; tas vardas jo tėvynėje žinomas kiekvienam mokiniui, nes jis dalyvavo didingose kovose, nulėmusiose Japonijos istoriją septyniems amžiams2).
(Beje, apie tie įvykiai romane beveik neminimi, laikant savaime žinomomis aplinkybėmis).

Taigi, tai romanas apie Josicune.

Pradžioje skaitytojui siūloma įsiminti du japonų vardus: Taira ir Minamoto. Taip vadinosi du galingi klanai, vadovavę beveik visoms XII amžiaus Japonijos karinėms jėgoms.

Kokios buvo to meto karinės jėgos?

Samurajų būriai. Samurajų raiteliai.

Žodis "samurajus" kilęs iš senovinio veiksmažodžio "saburou", "samurau" - "ištikimai tarnauti savo šeimininkui". Klasikiniame japonų romane "Gendzi- monogatari" (XI a. pradžia) vieną frazę su šiuo veiksmažodžiu galima versti taip: "Tai laikais, kai daug kas buvo sprendžiama, jis buvo prie šeimininko, negailėdamas savo pilvo".

Vėliau samurajai įsitvirtino kaip karinis sluoksnis, savotiška dvarininkija, o Josicune laikais samurajais vadinosi vasalai, prisiekę šeimininkui ir jo giminei ištikimybę nelaimėje ir mūšyje, ir kuriems šeimininkas ir jo giminė turėjo atsidėkoti palankumu, malone ir materialia gerove. Daugiausia tai buvo išeiviai iš valstiečių, kurių protėviai gavo žemės iš šeimininko protėvių. Drąsa ir kariniais sugebėjimais pasižymėję žiauriuose mūšiuose, jie palikdavo valstietišką darbą ir tapdavo draugovininkais, o kai kurie, kaip atpildą, gaudavo papildomos žemės su vasalais ir valstiečiais. Vienu žodžiu, vyko beveik toks pat procesas kaip Vakarų Europoje, tik su vienu esminiu skirtumu, kad japonų valstietis tada nebuvo smerdu ir vilanu; ir tik po keturių amžių nuskambėjo baisūs žiauraus imperatoriaus žodžiai: "Nežudyk mužiko, bet ir neleisk jam gyventi"3). Ir dar: Japonijoje nebuvo įstatymo "mano vasalo vasalas ne mano vasalas".

Samurajai atsirado žiauriuose mūšiuose.

Beje, per visą savo rašytinę istoriją Japonija tik keturis kartus buvo puolama svetimšalių. 1019 metais trijų tūkstančių piratų armija (čurčženų) išsilaipino šiauriniame Kioto salos krante ir ėmėsi žudyti, deginti ir plėšti. netrukus, nors ir nelengvai, užpuolikai buvo sunaikinti. 1274 m. beveik tose pačiose vietovėse išsilaipino mongolų-kinų bogdichano Chubilajaus*) kariuomenė. Pradžioje samurajų būriams sekėsi prastai (nepatikslintais duomenimis, jie tada pirmąkart susidūrė su šaunamąja artilerija, nors, galbūt, tai buvo savotiški ugniasvaidžiai), tačiau užklupęs taifūnas nuskandino didesnę laivų dalį; ir nenusisekę užkariautojai, spaudžiami įniršusių japonų, išsinešdino. Po septynių metų Chubilajus į Japoniją pasiuntė naują armadą, tačiau vėl užklupo taifūnas ir nuskandino visą laivyną; ir tai buvo paskutinė Kinijos pastanga užvaldyti Japoniją. Akademikas N. Konradas rašė: "Japonų tautos sąmonėje toks sėkmingas grėsmingo užpuolimo atrėmimas buvo suvoktas kaip vietinių dievų veiksmas: būtent jie kamikadzės (dieviškojo vėjo) pavidalu puolė ateivius". Ketvirtąjį kartą Japonija užpuolimą patyrė 1945 m.: į jos žemes ir vandenis atėjo JAV armija.

Ne, ne mūšiuose su išorės priešu atsirado ir tobulėjo puikioji samurajų kavalerija (pėstininkų beveik nebuvo, skydais beveik nesinaudojo, raitelis veltiniais ir odiniais šarvais nuostabiai valdė toliašaudį lanką ir, pasitaikius progai, galėjo kalaviju perkirsti priešininką nuo pečių iki juosmens). Tų dešimties tūkstančių, kuriems teko išeiti į istorinę arena XII amžiuje, tėvai ir seneliai tapdavo kariais atšiauriuose šalies šiaurės rytuose, žygiuose prieš aborigenus-ainosus ir prieš gentainius, bandžiusius atsiskirti Heike: Taira-Minamoto struggle nuo centrinės vyriausybės. Tai buvo frontireriai, profesionalūs kareivos, grubūs, žiaurūs, be galo ištikimi ir be galo sukti...

Taira ir Minamoto - tai du klanai, organizavę ir vadovavę samurajų armijai feodalinės viršenybės principu. Taira klanas viešpatavo daugiau ar mažiau civilizuotuose šalies vakaruose. Minamoto klanas turėjo pranašumą Kanto krašte, tuometinės Japonijos "laukiniuose rytuose". Tarp jų - Kioto, sostinė, Chejankio, Taikos ir ramybės sostinė.

Veiksmo laikotarpis: paskutinieji XII amžiaus dešimtmečiai.
Praverstų pasižiūrėti, kas tuo metu vyko pasaulyje.

Rusija. Didinga valstybė, prieš šimtmetį sukurta Vladimiro Monomacho, subyrėjo. Aršios tarpusavio pjautynės krečia šalį. 1169 m. Galicijos, Vladimiro ir Suzdalės kariai triuškina Kijevą.

Kinija. nusistovėjo siena Janczės upe tarp čžurčženų Czin valstybės ir kinų Pietų-Suno imperijos. Czin pešasi su Pietų Sunu, o virš jų galvų, mėlynojo Keruleno ir auksinio Onono tarpupyje, nuožmusis Temudžinas4) jau laužo "be kraujų" stuburus nepaklusniems giminaičiams bei totorių ir merkitų vadams.

Europa. Pasibaigė trečiasis Kryžiaus žygis. Prakaituodami nuo karščio ir kentėdami nuo parazitų po Milano šarvais, daug kančių patyrusioje Akroje išsilaipina Ričardas Liūtaširdis, Filipas-Augustas ir Fridrichas Barbarosa. Per vėlu. Jau prarasta Edesos grafystė ir Jeruzalės karalystė, o eilėje laukia ir Kretos sala bei (tiesa, po šimtmečio) Tripolio grafystė, Antiochijos kunigaikštystė ir visa kita.

Amerika, Afrika... Autorius atsiprašo skaitytojų: neužtenka erudicijos. Beje, rekia manyti, ten irgi triuškina, pjauna ir smaugia...

XII amžiaus viduryje administracinė-politinė struktūra, Japonijoje įsitvirtinusi VII amžiuje, patyrė visišką nuopuolį. Valdžia tapo sudėtinga ir nelogiška, tarytum Ptolomėjų epiciklų sistema. Buvo imperatorius, tenno, Dangaus sūnus. Jį į sostą sodindavo vaikystėje ir nuimdavo, vos susilaukdavo palikuonių. Faktiškai valdžia priklausė regentui, kancleriui, sosto prižiūrėtojui iš senosios Fudzivarų giminės. Regentai būtinai apvesdindavo mažamečius imperatorius su savo dukromis ir anūkėmis ir išlesdavo princeses už savo sūnų ir anūkų. Nuo XI amžiaus pabaigos šis mechanizmas pasidarė dar sudėtingesnis: nušalinti imperatoriai suformavo savus rūmus ir perėmė iš regentų-kanclerių nemažai jų autokratinių prerogatyvų.

Tie žmonės buvo be galo nutolę nuo tautos ir kasdieninių valstybės reikalų. Valstietis jiems buvo gryna abstrakcija. Grubius ir žiaurius samurajų vadeivas jie, prisibaimindami, niekino. Apie pirklius ir amatininkus nieko žinoti nenorėjo. Gyvenimo tikrovės apraiškos jiems egzistavo tik rūmų ir vidaus intrigų, išmoningų ir be jokių principų, siekiant mažiausiai padorių tikslų, pavidalu.

Vienas iš daugelio to meto valdymo aparato idiotizmo pavyzdžių. Kaip minėta, 1019 m. čžurčženai išlaipino Kiusiu krante plėšikų desantą. Imperatoriaus rūmai paskelbė apdovanojimą vietos samurajų draugovėms, jei susitvarkys su priešininku. Tuo metu, kol raštas apie apdovanojimą pasiekė karo veiksmų rajoną, reikalas su čženčženais buvo baigtas. Ir kas gi? Apdovanojimas nebuvo išmokėtas - tuo pagrindu, kad priešas sumuštas iki gavus raštą.

Žinoma, buvo kariaujama, ir netgi pergalingai - su iškilusiais valdiniais. Taip, devinto amžiaus pabaigoje samurajų draugovės penkis metu trypė galingo valstiečių sukilimo gaisrą Kiusiu šiaurės vakaruose. X amžiuje rytuose buvo sutriuškintas Masakado, pasiskelbusio imperatoriumi, maištas, o vakaruose nuslopintas Sumitomo, sumaniusio atsiskirti nuo sostinės administracijos, sukilimas. Antroje XI amžiaus pusėje nuo žemės paviršiaus nušluotas galingas Abe klanas, pasiskelbęs nepriklausomu tolimojo šiaurės rytų pakraščio valdytoju.

Vienok ne kariniais (ir neabejotinai, ne administraciniais) pasiekimais pasižymėjo toji epocha. Per amžius neregėtas literatūros ir meno suklestėjimas suteikė jai pasaulinę šlovę. Žodis "Chejan" (Taika ir Ramybė)5) - to Japonijos istorijos laikotarpio pavadinimas - bet kurio kultūringo mūsų planetos žmogaus sąmonėje iškart asocijuojasi su tokiais šedevrais, kaip Murasaki Sikibu "Pasakojimas apie Gendzi". Sėjaus Sionagono "Užrašai prie lovagalio", poetine antologija "Kokin-siu". Buvo pastatyta nuostabios šventyklos ir rūmai, sukurtus nemirtingos skulptūros, nutapyti išskirtiniai paveikslai... Taip, šitų dalykų iš senosios Chejano aristokratijos neatimsi: žodinę ir meno išraišką, kinų literatūrą ir filosofijos klasiką, apie pakylėtą ir grožį ji puikiai suprato6).
Takekawa: Bamboo River from Genji, 1130
Apie 1130 m. ritinys, iliustruojantis Takekawa (Bambukų upė)

Antroje XII amžiaus pusėje tai šviesiai civilizacijai ir netikusiai politinei sistemai atejo galas.

Kaip dažnai nutinka pasaulio istorijoje, visas prasidėjo nežymiu incidentu. 1156 m. buvo vaidinamas baigiamasis įprasto to meto vaidinimo aktas: nušalintas imperatorius Sutoku, remiamas eilinio regento Fudzivaros, stojo prieš sostą užėmusį brolėną vardu Go-Sirakava (europietiškoje terminologijoje Sirakava Antrasis; šio niekšo ir intriganto vardą vertą įsiminti, nes jis suvaidino nemažą vaidmenį būsimuosiuose įvykiuose). Sutoku ir regentas subūrė keletą šimtų taip vadinamų reguliariųjų karių, paskubomis surinktų artimiausiose provincijose; ir čia, visiems visiškai nelauktai, be precedento, viską sujaukdama, rūmų kamarilja, palaikiusi Go- Sirakavą, panaudojo neleistiną veiksmą: paprašė Tairo ir Minamoto klanų pagalbos. Profesionalūs kareivos per vieną naktį išmušė vos ne vos ginkluotus samdinius, kuriems vadovavo puikūs dailiųjų menų žinovai, o kartu sudegino ir Sutoku rezidenciją. Rūmų sukilimas, vėliau žinomas kaip Chogeno maištas7), buvo nuslopintas.

Pasikartojam: iš šalies žiūrint, įvykis tarsi visai nereikšmingas. Gana įprastas normalios trinties tarp padebesiuose skrajojančių asobų, jokios reikšmės neturinčių tautos ir šalies likimui, plykstelėjimas. Sudeginti keli statiniai, užmušta ir suluošinta keli šimtai žmonių, kai kas ištremtas, kai kam teko nusiskusti tampant vienuoliu... Buvo ir daug baisesnių dalykų. Tad senoji Chejano aristokratija, susitelkusi aplink imperatoriaus sostą, buvo, kaip ir anksčiau, užtikrinta savo teisėtomis teisėmis ir privilegijomis. Samurajai, iki kojų nagų išauklėti nuolankiai priimti viską, kas susiję su valdančia dinastija (o ji, kaip visi žino, prasideda nuo deivės Amaterasu, Japonijos globėjos), taipogi buvo įsitikinę aristokratijos teise leisti ir austi. Apie pirklius, amatininkus ir valstiečius net kalbėti nereikia - jų politinė savimonė buvo pirmykštės bendruomenės lygyje.

O tuo tarpu įvyko neįtikėtina! Samurajai pirmąkart pasireiškė kaip vienintelė reali jėga valstybėje, nulemianti jėga ne kažkur ten "laukiniuose rytuose" ir tolimose maištaujančiose provincijose, o šalies širdyje, pačioje sostinėje, imperatoriaus namuose. Nuo tada senoji administracinė sistema tapo viso labo tik tradicija, nors tada dar mažai kas tai suvokė. Tačiau kai kas suvokė. Kijomori, Taira klano vadas. Ir Jositomo, Minamoto klano vadas. Kijomori ir Jositomo, šiuos vardus irgi reikia Taira Kijomori. Kiyomori. Psukioka Yoshitoshi, 1876 įsiminti skaitytojui, nes būtent nuo aršių ir išdidžių nesantaikos, nuo jų išprotėjusios kovos dėl įtakos rūmuose, prasidėjo baisus jų klanų karas, prasidėjo senosios Chejano civilizacijos žūtis ir atėjo karinių-feodalinių diktatūrų epocha.

Reikia pažymėti, kad ir Taira, ir Minamoto nebuvo visai svetimi rūmų aplinkoje. Taira Kijomori buvo vieno eks-imperatorių mylimos sugulovės giminaičiu, o Minamoto ir šiaip visą giminę kildino iš imperatoriaus Seivo, užėmusio sostą 858-876 metais. Tiesa, subtilūs aristokratai laikė juos grubiais kareivomis ir giminiuotis su jais laikyta vos ne gėda, tačiau Mienmoto karvedžių kariniai triumfai "laukiniuose rytuose" ir puikūs Tairo vadų susidorojimai su piratais japonų Vidinėje jūroje, rūmuose buvo sutinkami gana palankiai. O po Chogeno maišto sutriuškinimo dienos herojai Jositomo ir Kijomori visiškai suprato, kad išmušė jų valanda. Galbūt, tik jie vieni suprato, kad yra neišvengiamas mirtinas jų susirėmimas ir kad prizu nugalėtojui bus valdžia.

Beje, yra pagrindo manyti, kad valdžios užgrobimo idėją, vienvaldės diktatūros idėją suvokė tik Taira Kijomori, neįtikėtinų, organizacinių talentų ir visiškai neišmatuojamo išdidumo asmenybė. Minamoto Jositomo buvo labiau konservatyvus, mažiau orientuotas į tikslą, ir jį stūmė ne tiek politiniai įsivaizdavimai, kiek labai stiprios emocijos.

Kiti veiksniai: Taira klanas buvo susitelkęs ir išstojo kaip vieningas socialinis organizmas, o Minamoto vadai buvo susiskaldę ir nelabai pasitikėjo savo vadovu; Kijomori buvo išsilavinęs eruditas ir grožio vertintojas, todėl rūmuose priimamas kaip savas, o Jositomo buvo užkietėjęs kareiva, linkęs į gana nedorus pasilinksminimus, ir todėl į jš rūmuose žvairavo kaip į svetimą; pagaliau. Kijomori buvo puikus politikas, o Jositomo pirmenybę teikė tiesioginiams veiksmams.

Griausmas trenkė 1160 metų sausį. Jositomo, susidėjęs su Fudzivara Nobujori, jaunu aristokratu iš nepatenkintųjų, vadovaudamas penkiems šimtams rinktinių skerdikų užgrobė imperatorių ir Go-Sirakavą (tas jau buvo tapęs eks-imperatoriumi) ir ėmė išmušinėti politinius priešininkus ir jų šalininkus. Kijomori su nedideliu būriu užsidarė savo rezidencijoje. Nobujori pasiskelbė kancleriu ir kartu su Jositomo įsikūrė Didžiuosiuose rūmuose. Kijomori pasiūlė tartis. Maištininkai delsė, nežinodami kam ryžtis. Tačiau tada Kijomori agentai įsigudrino išvogti berniuką-imperatorių ir išlaisvinti Go-Sirakavą. Kijomori sulaukė pastiprinimo. Didieji rūpai buvo apsiausti, prasidėjo kruvini mūšiai. Jositomo priešinosi atkakliai ir meistriškai, tačiau galiausiai buvo priverstas prasiveržti ir bėgti. Taip pasibaigė pirmasis susirėmimas taip Taira ir Minamoto, vėliau pavadintas Cheidzi maištu8). Atgulė keli tūkstančiai žmonių, sudegė kelios dešimtys rūmų ir šventyklų. Nobujori buvo suimtas ir nubaustas mirties bausme. Jositomo "apsikasė lapais", tačiau netrukus buvo nužudytas savojo vasalo.

Išoriškai viskas liko kaip buvo: imperatorius, eks-imperatorius, regentas. Tačiau nuo šiol virs visų iškilo grėsminga Taira Kijomori figūra, besiremianti dešimtimis tūkstančių samurajų kalavijų. Minamoto klanas išnyko iš politinės arenos. Kijomori geležine ranka valdė rūmuose, sostinėje, šalyje, negailestingai užkirsdamas bet kokius bandymus pasipriešinti jo valiai. Svarbiausius valstybinius ir provincijų postus užėmė jo giminaičiai ir jam ištikimi žmonės. Jis organizavo visuotinė politinį sekimą ir įteisino kankinimus ir įkaitus kaip pastovius tardymo metodus. Išlikę Minamoto vadai bijojo pakrutėti savo valdose ir tremties vietose. Baili aristokratija drebėjo paminėjus jo vardą. Jis ištekino viena dukterį už regento, kitą paguldė į lovą pačiam imperatoriui. Pats užėmė kanclerio postą ir gavo aukščiausius rūmų titulus. Galiausiai sargybą pastatė eks-imperatoriui Go-Sirakavai ir privertė imperatorių atsisakyti sosto trimečio sūnaus, kurį imperatoriui pagimdė jo, Kijomori, dukra, naudai. Atrodė, kad Taira klano viešpatavimui nebus galo.

Minamoto Yoritomo Įsiminkime dar vieną vardą: Joritomo.

Minamoto Joritomo, trečiasis iš devynių ir vyriausias iš išlikusių nelaimingojo Jositomo sūnų, romano apie Josicune pagrindinio herojaus brolėnas ir viens to romano veikėjų. Po tėvo žūties - Minamoto klano vadas pagal paveldėjimo teisę.
(Vėliau vienas is svarbiausių Japonijos istorinių veikėjų, svarba sulyginamas su Ivanu Žiauriuoju Rusioje ir Liudviku XI Prancūzijoje, pirmojo siogunato9) įkūrėjas, ryžtingas reformatorius ir įžvalgus politikas).

Cheidzi maišto metu jam buvo 14 metų, jis priklausė rūmų gvardijai ir kovėsi su Taira Kijomori samurajus petys petin su tėvu. Sutriuškinus maištą, įniršęs Kijomori norėjo jį papjauti, tačiau savo nelaimei pasigailėjo ir išsiuntė į tolimą Idzu provinciją. Ten, vos ne "laukinių rytų" širdyje, Minamoto Joritomo, pasislėpęs, praleido du kankinamus dešimtmečius.

Sprendžiant iš vėlesnių įvykių, galima neabejoti, kad nuo pat pradžios jis savo gyvenimą pašventė Tira klano sutriuškinimui ir gimtojo Minamoto klano šlovės bei galybės atstatymui. Nesunku įsivaizduoti, kaip atidžiai, per patikimus žmones, jis stebėjo padėtį sostinėje, mažiausius pokyčius šalies jėgų pasiskirstyme, siaubo, nevilties ir neapykantos didėjimą terorizuojamame imperatoriaus name; kaip kruopščiai ir metodiškai jis kūrė būsimo perversmo bei politinio šalies pertvarkymo taktiką ir strategiją po savo neišvengiamos (jis tuo buvo tikras!) pergalės; kaip atsargiai, visiškai suprasdamas konspiraciją, apčiuopė galimus sąjungininkus... P sąjungininkai išryškėjo. Svarbiausiu buvo Taira klano vietos vasalas, kuriam skyrė atsakomybę stebėti ištremtuosius. Tas įžvalgus žmogus patikėjo laimingu Joritimo likimu ir tapo jo žentu (gražuolė Masako pasirodė be galo pavydi, tačiau tai pasireiškė gerokai vėliau).

Metai bėgo. Metai po metų provincijos dykynėj, beviltiškai toli nuo spindinčios sostinės. nuo pagarbos ir pagyrų, nuo vilioklių ir palankių gražuolių-freilinų, nuo subtilių dvariškių, prie kurių, būdamas berniuku, priprato per keturis metus po Chogeno maišto. Du dešimtmečiai - ne juokas. Tikriausiai, palaipsniui praeities sostinėje vaizdai neteko tikroviškumo ir žavesio, saldžius prisiminimus išstūmė geležiniai kasdienybės faktai. Jis stebėjo, planavo, kaupė neapykantą. Laukė. Ir sulaukė.

To meto audringo Japonijai amžiaus septyniasdešimtųjų metų pabaigoje padėtis šalyje tapo nepaprastai sudėtinga. Senasis Kijomoro labai sunkiai sirgo (matyt, jam buvo vėžys) ir neapsakomai kankinosi. Tačiau skausmingiau už fizinį skausmą jį draskė išdidumas, o dar skausmingiau - suvokimas, kad su juo viskas ir baigsis. Sūnūs nenusisekė; ir giminės žlugimo šmėkla draskė šio galingo ir grubaus žmogaus širdį. Visą savo meilę ir viltis jis sutelkė ties anūku-imperatoriumi, apsipildamas ašaromis, lepino jį, o tada išsigimėliškai tašė (kito žodžio nerasi) nuožmius įsakymus, vienas siaubingesnis už kitą. Beje, jokios realios prasmės jo veiksmuose jau nebuvo, kaip jam jau nebuvo jokios politikos, nei geros, nei blogos, nei naudingos, nei kenksmingos. Valdžia pati savaime - tik tai domino jį. Akli samurajų kalavijai, ištobulintas sekimas, žaidybinės intrigos imperatoriaus namuose tam laikui dar palaikė jį, tačiau reikalai ėjo į pabaigą.

Lyg tyčia, tuo metu šalį užgriuvo naikinantys žemės drebėjimai ir epidemijos, sostinę krėtė gaisrai, badas, milžiniškų plėšikų bandų užpuolimai (galutinai nuskurdę valstiečiai, įsiutinti valdininkų nedėkingumo samurajai, suvelnėję dezertyrai iš vienuolynų armijų...). Galima įsivaizduoti to meto japonų tautą, prietaringą, prislėgtą, įsiaudrinusią: "Kijomori piktadarystės velka mums visas tas baisybes, atėjo egzistavimo galas!"). O 60-metis senis savo sostinės rezidencijoje Rokudzio gatvėje, iškankintas nepakeliamų skausmų ir nenorintis nieko žinoti, išskyrus savąjį "Noriu!", tebesiuntė į mirtį, kankinimus, tremtį, kalėjimą... Iš tiesų, tai buvo pirmoji, tačiau iš būtinybės netikusi, samurajų valdžios pastanga.
Kiyomori sees Hell and his king Ema; Psukioka Yoshitoshi, 1883
Kijomori pragaro ir jo valdovo Ema, kartu su aukų šmėklomis, vizija

1180 m. penktąjį mėnesį, nepakėlęs grasinimų ir prievartos, maištą sukėlė princas Motichito (sargybos saugomo eks-imperatoriaus Go-Sirakavos sūnus). Maištas buvo prastai surengtas ir netrukus nuslopintas, Motichito nužudytas bandant prasiveržti į rytus, tačiau jo kvietimas imtis ginklo prieš Taira klano tironiją labai greitai pasiekė visus bent kiek reikšmingesnius Minamoto vadus, tūnančius šiaurės ir rytų provincijose.

Matyt, tai ir buvo ta proga, kurios laukė Joritomo tolimoje Idzu provincijoje. Kad ir ne pats imperatorius, bet vis tik jo kilmingas dėdė, princas, nekenčiamą Kijomori paskelbė šalies priešu. 1180 m. aštunto mėnesio viduryje Joritomo su saujele karių sutriuškino vietinė garnizoną ir pajudėjo į rytus, kad išjudintų senuosius vasalus. Prie jo vėliavos buvo pritvirtintas princo Motichito raginimas (vargu ar tai buvo originalus dokumentas, tačiau abejonių, kiek mums žinoma, niekam nekėlė). Didysis Minamoto ir Taira mūšis prasidėjo.

Jorimoto iškart pavyko surinkti nemažas pajėgas, netrukus prie jo su savo draugove prisijungė vyresnysis brolis vardu Norijori, šiaurėje prieš Kijomori išstojo jų pusbrolis Kiso Josinaka, o iš pietų link sostinės artėjo jų dėdulės Jukijije draugovės, į Minomoto pusę pereidinėjo netgi Taira klano vasalai - beje, šitiems nebuvo kur dėtis sukilimo apimtame krašte...

Dešimtą mėnesį Joritomo patikimai įsitvirtino kairiajame Fudzi upės krante ant Tokaido trakto, jungiančio sostinę su "laukiniais rytais". Baudžiamieji būriai netruko pasirodyti, nustūmė dėdulę Jukijije, o tada patraukė į rytus ir užėmė pozicijas dešiniajame Fudzi krante. Jau kitą naktį Joritomo samurajai persikėlė per upę. Baudikų stovykla buvo sutriuškinta, sostinės karvedžiai liepė skubiai trauktis. Tai buvo pirmas rimtas Taira karių pralaimėjimas.

Joritomo nepradėjo jų persekioti. Jis puikiai suprato, kad jam svarbiausia sustiprinti užnugarį. Ir kaip tik tuo metu jo stovykloje prie Fudzi, tarsi džinas iš dėžutės, pasirodė jo jaunesnysis brolėnas Josicune, devintas ir jauniausias iš nelaimingojo Jositomo sūnų.

Mažai patikimų žinių yra apie Minamoto Kuro Josicune iki tos 1180 metų spalio 21 dienos. Jis gimė 1159 m., metai iki lemtingo jo tėvui Cheidzi maišto, nereikšmingai rūmų poniai; ir buvo jai trečiuoju nuo to griausmabalsio ir nesivaržančio kareivos Jositomo. Vėliau jo vaikystės ir jaunystės aplinkybės klostėsi, matyt, panašiai, kaip aprašyta romane. Bet kuriuo atveju, prieštaraujančių romanui duomenų nėra, jei neskaitysim kai kurio gana mistinio pobūdžio elementų bei jo išvaizdos: jis buvo ne baltaveidžiu gražuoliu, panašiu į garsiąsias senovės kinų gražuoles, o buvo tamsiaveidis išverstakis vaikinas kreivais dantimis. Toks jis ir stojo rūstų ir susirūpinusį vyresnįjį brolį - apsikarstęs ginklais ir pasirengęs staigiai mirčiai dėl Minamoto giminės suklestėjimo ir šlovės bei nuraminti jų bendro tėvo, už kurį neatkeršyta, dvasią. Nuo tos dienos iki 1185 metų Minamoto Josicune veikla atsekama gana tiksliai. Tiesa, būtent šis periodas beveik neatspindimas romane, nes laikomas pernelyg gerai žinomas autoriaus amžininkams. Ir romanas dėl to netapo blogesniu, tačiau prieš tai jau minėta, kad to laikotarpio įvykiai nulėmė Japonijos istoriją septyniems amžiams; ir rusų skaitytojui naudinga apie juos sužinoti nuodugniau. Netgi palikdami nuošalyje tą aplinkybę (apie tai irgi užsiminta anksčiau), kad romano herojus juose suvaidino toli gražu ne paskutinį vaidmenį.

Pradžia;   Tęsinys >>>>

Vertė Saulius Jonaitis      

Paaiškinimai

Pastaba: Paaiškinimai, jei nepaminėta kitaip, autoriaus.

1) Princas-regentas Umajado; jis taipogi po mirties Siotoku-Taisi. Drąsus reformatorius ir toli numatantis politikas. Kalbama apie 607 m. laišką Kinijos imperatoriui.

2) Ir dar apie vardą. Negalima jo tarti kirčiuojant "u". Geriau jau visai netarti to "u" ir mūsų herojų vadinti "Josicne".

3) Tokugava Ijejasu, pirmasis Tokugava dinastijos siogunas, valdęs Japoniją nuo XVI a. pabaigos iki pat 1868 m. "Meidzi revoliucijos".

4) Vėliau vadinęsis Čingis chanu.

5) Formaliai Chejano laikotarpis skaičiuojamas nuo 794 metų, kai sostinė buvo perkelta iš Naros į Kioto. iki 1185 metų.

6) Autorius nelaiko savęs japonų kultūros žinovu. Jo pagrindinis tikslas - jo išversta knyga. Besidominčius Chejano kultūra jis pirmai pažinčiai nurodo nuostabų amžinatilsį N.I. Konrado darbą "VII-XVI amžių Viduramžių Japonijos istorijos apybraiža" (leid. "Iskustvo", M., 1980).

7) "Chogen" - tų dienų (1156-58) valdymo įvardijimas (lozungas). Vieno imperatoriaus valdymo laiku devizai galėjo keistis kelis kartus.

8) Palei valdymo metų (1159-60) devizą.

9) Siogunatas (iš "siogun" - aukščiausiasis vadas) - politinė Japonijos karinės-feodalinės diktatūros sistema, gyvavusi nuo 1192 iki 1867 metų. Vadovavo jai autokratų-siogunų dinastijos. Pirmasis siogunatas (Minamoto dinastija) truko nuo 1192 iki 1333 metų.


*) Chubilajus (1215-1294) – mongolų didysis chanas, Čingis chano anūkas, įkūręs Kinijos Juanių dinastiją. Vakaruose tapo žinomas iš Marko Polo kaip „Kublai-chanas“. Kinijos istorijoje žinomas pomirtiniu dinastiniu Ši-czu (Dinastijos įkūrėjas) vardu.
Rėmė budizmo plitimą Kinijoje, buvo tolerantiškas ir kitų religijų atžvilgiu – jo rūmuose tarnavo krikščionis Ai-siue bei trys dešimtys musulmonų valdininkų (tarp jų ir astronomas Džamalis ad-Dinas). Buvo nustatyti ryšiai su Europa.
Neužmiršo savo mongoliškos kilmės, įvedė mongolų kalbą, pavedė sukurti ypatingus rašmenis, gavusius „kvadratinių“ pavadinimą, naudotus valstybės raštvedyboje.
Rašė poeziją, iš kurios teišliko tik vienas eilėraštis. Jo karas su jaunesniuoju broliu Arik Buka nulėmė vieningos Mongolų imperijos žlugimą.

Japonų 'Kodziki'
Samurajų ideologija
Czi Čen. Sodų sutvarkymas
Šinto ir japonų tikėjimai
Išmanusis ginklas japoniškai
Riiti Jokomicu: 4-o asmens požiūris
A. ir B. Strugackiai. Narcizas
Kinų filosofija: Konfucijus
Paslaptingos Dogu skulptūrėlės
Hun ir po, siela ir gyvybės syvai
Plutarchas. Biografijos: Solonas
Ankstyvoji Vietnamo istorija
E. Weinberger. Karmos pėdsakai
Sibiro ir šiaurės tautos
Strugackiai. Smėlio karštinė
Buda ir budizmas
Ką nutyli būgnai?
Budizmas Kinijoje
Filosofijos puslapis
NSO skyrius