Arkadijus Strugackis. Sakmė apie Josicune

Tęsinys,   pradžia >>>>

Taigi, broliai susitiko - 33 m. Joritomo, susikaupęs ir nepasitikintis, visada viską apgalvojantis, ir 20-metis Josicune, karštas ir sklidinas pačių šviesiausių vilčių. Būdinga, kad iš pat pirmojo žvilgsnio jie patiko vienas kitam. Jaunesnysis jautė šventą pagarbą gimtojo klano vadui. Vyresnysis iškart atviraširdyje įsijautusiame jaunuolyje įžvelgė ištikimą pagalbininką būsimuosiuose išbandymuose. Matyt, Josicune buvo kiek nusivylęs, kai paaiškėjo, kad Joritomo nesiruošia nedelsiant vykti tolyn į vakarus, į sostinę, tačiau tikėjo vyresniuoju broliu, kaip dievu ir jų klano globėju Jumija Chatimanu. Puikuotis su žirgais priešais Taira avangardą tolimose sostinės prieigose jie paliko savo dėdulei Jukijije su jo pataršytomis draugovėmis, o patys grįžo į Kamakurą1), kur Joritomo įrengė savo pastovią rezidenciją. Reikalų Minamoto Yoshitsune buvo daugybė. Reikėjo sukurti savą administraciją. Reikėjo grasinimais, pagyromis ir konfiskuotų žemės sklypų dovanojimais į savo pusę patraukti svyruojančius įtakingų klanų vadus. Reikėjo atidžiai stebėti įvykius vakaruose.

O įvykiai vakaruose klostėsi gana palankiai.

1181 m. kovo mėn. pagaliau nusibaigė visos Japonijos baidyklė, pirmas šalies samurajų diktatorius Taira Kijomori. paskutinėmis minutėmis prieš mirtį, kai jo prašė pasakyti paskutinį norą, nesuvaldomas senis, raitydamasis iš kankinančių skausmų, iššaukiančiai sušvokštė: "Kai mirsiu, neaukokite Budai, nesimelskite jam! Tik viena. Nukirskite galvą Joritomo ir pakabinkite ją, tą galvą, priešais mano kapą!"

Netrukus Taira kariai visiškai sumušė Jukijije armiją prie Sunomato upės prie vadinamųjų sostinės provincijų pasienio. Apie tai sužinojęs Joritomo tik paniekinamai susiraukė. "Kaip tigras, išvydęs pelę" - A. Tolstojaus žodžiais. Dėdulė, gavęs princo Motichito raginimą, nuo pat pradžių ėmė kautis savo rizika. Jis nieko nenorėjo žinoti apie klano paveldėtoją, giminaitį iš "laukinių rytų"; ir, aišku, pats matavosi pirmojo tarp Minamoto titulą. Kaip ir reikėjo laukti, senojo kvailio rankos pasirodė per trumpos, gerai, kad savo laiku neblogai kariavo.

Iš sostinės pranešimų Kamakuroje suprato, kad artimiausiais mėnesiais Taira vadai aktyviems ir planingiems veiksmams nepajėgūs. Visu gyliu ir pločiu ėmė reikštis mirusio diktatoriaus užguitos administracijos klaidos. Paskubomis (pirmąkart per du dešimtmečius) surinktos armijos buvo nepatikimos. Sostinės gyventojai bruzdėjo. Rezervai buvo toli vakaruose, resursai pasibaiginėjo. Vėl šalį ėmė bauginti baisi bado šmėkla. Rūmuose tvyrojo visiška panika. Kažkuris vadas pasiūlė trauktis į vakarus, į pradines savo provincijas prie Vidinės jūros - žinoma, kartu su imperatoriumi ir visais eks-imperatoriais, visais dvariškais ir freilinomis. Jį nutildė, tačiau išlaisvintas Go-Sirakava, jau siuntė slapta pasiuntinius pas Joritomo.

Ne, ne sostinėje sau grėsmę matė Joritomo, įžvalgus Kamakuros valdytojas. Dar buvo jo pusbrolis.

Šį vardą irgi verta įsiminti: Minamoto Josinaka pravarde Kiso, Joritomo ir Josicune pusbrolis, gimęs 6 m. prieš Cheidzi maištą.

Šis Minamoto, kaip ir dėdulė Jukijije, irgi pretendavo į klano vado titulą ir taipogi nė už grašį nevertino giminaičio Kamakuroje. Užaugo jis Kiso kalnuose (iš čia ir pravardė) pačiame Chonsiu salos centre, todėl, sukilęs paraginus princui Motichito, visus viltis sudėjo į giminingus kalnų klanus šiaurės pakrantės provincijose. Ir neapsiriko: jau 1181 m. rudenį pasirodė su savo kalniečių draugovėmis į šiaurę nuo sostinės ir sutriuškino prieš jį pasiųstą baudžiamąją ekspediciją, kuriai vadovavo vienas Taira vadų. Toji pergalė nepradžiugino Joritomo, kaip kad nenuliūdino prieš pusmetį dėdulės Jukijiji pralaimėjimas. Kamakuros valdytojas iškart įvertino iš tikro galingo priešininko pasirodymą arenoje. Tačiau tąkart pusbrolis sėkmės neėmė vystyti (matyt, laiku susivokė, kad jėgo sostinės paėmimui vis tik nepakanka) ir pasitraukė į savo kalnus.

(Kiso diversijos sėkmė sukėlė Kamakuroje ne tik nerimą, bet ir varžymosi dvasią. Po mėnesio ten sužinojo, kad Taira ketina dar kartą pataršyti daug iškentėjusią Jukijije kariauną, vis dar esančią sostinės provincijų pasienyje. Tada Joritomo įsakė Josicune išstoti ir sumušti neprietelių. Josicune atliko veržlų žygį į vakarus, tačiau Taira armija išsisuko nuo mūšio ir jo karvediškas debiutas neįvyko. Beje, dėdulė Jukijije vis tik džiaugėsi už save ir jį: tuo metu senasis karys jau pripažino Joritomo viršenybę.)

1182 m. kariniai veiksmai tarp sostinės ir Kamakura visiškai liovėsi. Taira vadai, kaudamiesi su badu ir epidemijomis, pritraukė ir suorganizavo kovinius rezervus, o Joritomo, kaudamasis su badu ir epidemijomis, plėtė ir stiprino savo diktatūrą "laukiniuose rytuose". Tuo tarpu Kiso Josinaka irgi nesėdėjo sudėjęs rankas. Jis vėl išstojo iš savo kalnų rezidencijos ir, triuškindamas pakeliui nepanorusius jam paklusti baronus ir skvairus (tegu atleidžia mums už europietišką terminiją!), patraukė tiesiai į šiaurę. Metų gale jis pasiekė Japonų jūrą ir pasuko pakrante į pietvakarius Chokurikudo traktu. Ten, puslaukinių kalnų klanų viešpatijoje, jis jautėsi kaip namie. Patraukti dosniais pažadais dėl žemių dovanojimo ir nesuskaičiuojamų trofėjų, vargani vadai su šimtais vasalų-samurajų noriai prisiekinėjo jam ištikimybę ir sekė jį.

Joritomo nenuleido nuo jo akių ir 1183 m. pradžioje netikėtai atliko pagąsdinantį manevrą į jo sparną ir užnugarį. Pavojingas momentas Kiso Josinaki! Giminaičiai neapkentė vienas kito, tačiau atviro priešiškumo reikalas nesiekė. Tramdydamas beviltišką įniršį, Kiso pasiūlė derybas. Joritomo sutiko. Kiso išsakė jei ir ne pasirengimą paklusti Kamakurai, tai bent jau visišką lojalumą. Joritomo patikėjo - arba apsimetė, kad patikėjo, - ir atitraukė karius. Kiso Josinaka su palengvėjimu atsiduso, viduje prisiekė atkeršyti ir atnaujino žygį. Palei Japonų jūros pakrantę, vis labiau į pietvakarius, o tada į pietus; ir štai jo penkiatūkstantinė armija iš šiaurės pakibo ties sostine.

Tačiau sostinė jau atsitiesė nuo užpraeitų metų bado. Buvo surinkti nauja kariuomenė, sudaryti maisto atsargų rezervai, atgijo prisiminimai apie neseną galybę. Vienintele realia grėsme tebuvo Kiso Josinaka, nes Jotitomo, kaip ir anksčiau, nejudėdamas tūnojo tolimoje Kamakuroje, o į apdaužytą Jukijije kariauną buvo galima nekreipti dėmesio. 1183 m. balandį, vos kalnuose nutirpo sniegas, ne pasigailėtinas baudžiamasis būrys, o rinktinė 40 tūkst. karių armija, vadovaujama vieno geriausių Taira karvedžių, išėjo į žygį, kad "nuslopintų netvarkas šiaurinėse provincijose".

Mėnesį Kiso Josinaka traukėsi nuo skaitlingesnės kariuomenės. Vieną po kito jis palikdavo savo atraminius punktus ir taip atidavė dvi provincijas. O trečiosios pasienyje, Kurikara perkėloje, gegužės 11-os naktį apsupo pagrindinį priešo korpusą ir visą jį sumušė. Taira kariauna puolė paniškai bėgti. Bėgančius žudė be pasigailėjimo - atgulė 20 tūkstančių užmuštų ir sužeistų., likusieji metė ginklus ir šarvus. Kiso Josinaki netektys buvo mizernos. Surinkusi trofėjus ir susitvarkiusi, jo armija vėl patraukė į pietvakarius. Kelias į sostinę buvo atviras.

Lengva įsivaizduoti, koks siaubas apėmė Taira vadus, jų giminaičius ir pasekėjus gavus žinią apie sutriuškinimą Kurikara perėjoje. "Rokuchare2) tik raudos ir dejonės" - taip apie tas dienas praneša viena iš kronikų. Perėjimas akimirksniu nuo atgyjančių vilčių prie beviltiškumo suvokimo buvo tikrai siaubingas. Dar buvo karių, tačiau jie mąstė tik apie bėgimą. Buvo dar karvedžių, tačiau jie buvo demoralizuoti. O iš šiaurės neišvengiamai slinko negailestingasis Kiso Josinaka, o iš pietryčių artinosi degantis kerštu Jukijije. Neliko nieko kita, kaip paskubomis trauktis iš sostinės į vakarus, prie Vidinės jūros krantų, kur kadaise pakilo Taira žvaigždė, pas ištikimus vasalus ir ištikimą karinį laivyną. Taip ir nusprendė. Pasimeldė dievams dėl išsigelbėjimo ir įveikimo, padegė Rokucharą ir paliko sostinę. Su mažamečiu imperatoriumi, su švenčiausiąja motina, su dvariškiais ir valdininkais, su visa likusia kariauna.

Beje, viena švenčiausioji asmenybė neišėjo su besitraukiančia Taira virtine. Pasinaudojęs sumaištimi, eks-imperatorius Go-Sirakava savalaikiai paspruko iš sostinės, susisiekė su Kiso Josinaka ir grįžo į sostinę lydimas kelių tūkstančių kalniečių jau kaip vienintelis suverenus imperatoriaus šeimos atstovas šalyje.

Dabar Kiso Josinaka tapo visišku šeimininku sostinėje ir aplinkinėse provincijose, o taip pat šiaurinėse, vasališkai pavaldžiose žemėse. Jis turėjo savo imperatorių, galingą armiją, operacinę bazę. 1183 m. rudenį jis ėmė slapta ruoštis pulti Kamakurą, Joritomo, pretendentą, tačiau Go-Sirakava jį įtikino - ir savo žodžius patvirtino atitinkamu imperatorišku raštu - kad pirmiausia jam reikia kartu su Jukijije pavyti ir sunaikinti Taira kariauną, kuri lėtai traukėsi palei Vidinės jūros šiaurinę pakrantę. Tuo metu labai laiku sužinota, kad Taira vadai mažametį imperatorių ir imperatoriaus rūmus perkėlė į Sikoku salą, vietovę, vadinamą Jasima3). Ir Kiso susigundė galimybe vienu šūviu nušauti du zuikius: sumušti Taira ir pagrobti "priešo imperatorių".

Likimas lėmė kitaip. Jis pavijo ir atakavo Taira kariuomenę prie Midzusima kaimo (200 su trupučiu kilometrų į vakarus nuo sostinės), tačiau patyrė triuškinantį pralaimėjimą. O tuo tarpu jį pasiekė gandas, tarytum į sostinę žygiuoja Kamakura armija. Tada jis metė savo sumuštą kariauną, nuskubėjo atgal į sostinę ir pasiūlė Jukijije sučiuopti Go-Sirakavą, įkurti šiaurės provincijų kalnuose savą vyriausybę ir iš ten pradėti karą su Joritomo. Mirtinai išgąsdintas dėdulė apie tai pranešė eks- imperatoriui. Tas nedelsiant susisiekė su Kamakura ir Joriromo suprato, kad daugiau delsti negalima. Galinga rytų samurajų armija, vadovaujama Josicune ir Norijori, patraukė į sostinę.

(Norijori - Joritomo ir Josicune brolis, šeštasis nelaimingojo Jositomo sūnus, lėtas ir vidutinis karvedys, dievinęs vyresnįjį brolį ir slapta mylėjęs jaunesnįjį. Jį čia paminime tik todėl, kad Minamoto ir Taika karų analuose jis minimas greta Josicune.)

Sužinojęs apie Jukijije ir Go-Sirakavos išdavystę, Kiso Josinaka pasiuto. Jukijije pasiekti jis negalėjo - tas, vykdydamas eks-imperatoriaus įsakymą, išvyko vytis Tairo kariaunos, - tačiau Go-Sirakava buvo po ranka. Kiso užpuolė eks-imperatoriaus rūmus, sudegino visus pastatus, išžudė visus, patį jį suėmė, gi sostinę atidavė savo ištikimų kalniečių grobimams ir plėšimams. Tuo metu (1184 m. pradžia) atėjo žinia, kad dėdulė Jukijije, gavęs eilinį Taira spyrį, su malonumu pasitraukė ir apsistojo Isikava tvirtovėje, iš kur graso sostinei iš pietų. Iš vakarų nesunaikinta grėsme kvėpavo nugarą ištiesę Taira kariai. O iš rytų dviem kolonomis jau artinosi Josicune ir Norijori korpusai. Ir Kosi susvyravo: ar ne laikas nešti kojas į šiaurę?

Tačiau tada žvalgyba pranešė, kad kairioji Kamakura karių kolona, vadovaujama Josicune, neturi nė 1000 karių. Kiso ryžosi. Pastatęs stiprią užtvarą prieš Jukijije, jis su likusiu tūkstančiu karių puolė priešais jaunesnįjį pusbrolį. Vienu smūgiu sutriuškinti berniūkštį, tada pasukti ir trenkti į sparną netikėliui Norijori, sumalti, suminti jį, pasisukti frontu į vakarus... Arba pasukti į pietus, susijungti su užtvara ir nubausti dėdulę už išdavystę... Taip ar panašiai mąstė Kiso Josinaka, o kai išvedė savo būrį mūšiui į lauką, prieš jį stojo ne tūkstantis, o keturi tūkstančiai užsigrūdinusių rytų veteranų.Tai jis buvo sutriuškintas, sumaltas, sumintas vienu smūgiu. Pusbrolio, berniūkščio.

Vengdamas gėdingos nelaisvės (nutemps į Kamakurą, tardys kankindami, nubaus ir iškels galvą ant karties), Kiso Josinaka puolė atgal, tikėdamasis prasiveržti į kelią, vedantį į šiaurę, tačiau atsitrenkė į Norijori koloną ir žuvo.

Genpei: Battle Sunku pasakyti, ar skaito karo istorijos fakultetuose Minamoto Josicune strategijos ir taktikos kursą. Greičiausia, ne. Vadovavo jsi viso labo tik keturiems mūšiams, ir karvediška jo karjera tetruko tik 13 mėnesių. Iš kitos pusės, amžiams užsitarnauti didžiojo karvedžio šlovę kad ir savoje šalyje tik per 4 mūšius ir per juokingą 13 mėn. laikotarpį - jau tai kalba daug.

Pradžioje verta įsigilinti į mūšio eigą sostinės prieigose 1184 m. sausį. Kiso Josinaki sutriuškinimas apibūdinamas dviejų lentingų jam aplinkybių susiklostymu. Pirma, Jukijije, užsilaižydamas žaidas po susidūrimo su Taira kariuomene, staiga pačiu sunkiausiu Kiso momentu netoli sostinės parodė grėsmingą aktyvumą. Antra, Kiso žvalgai baisiai ir nepaaiškinamai apsiriko vertindami Josicune jėgas. Akivaizdu, nebūtų kurio nors tų atsitiktinumų, įvykiai būtų klostęsi visai kitaip. Jei Kiso nebūtų buvęs priverstas didesnė savo pajėgų dalį skirti užtvarai, jis būtų užgriuvęs Kamakuros karius visa savo galia. Jei jis nebūtų tikras, kad Josicune teturi tik 1000 karių, jis nebūtų rizikavęs ir būtų pasitraukęs į šiaurę.

Gali būti, kad iš tikro įvyko lemtingų aplinkybių susiklostymas. Tačiau labiau tikėtina, kad už tų aplinkybių glūdėjo ne aklas atsitiktinumas, o karinis Josicune genijus. Tai jis per slaptą pasiuntinį įsakė dėdulei Jukijije (kuris, tarp kitko, mirtinai bijojo Kiso Josinaku) sutartą dieną atlikti demonstraliją sostinės linkui. Tai jis sugebėjo arba papirkti, arba apsukriai apgauti priešo žvalgus. Ir taip, tai jis iš anksto nulėmė būsimo mūšio eigą nuo pat pradžios iki pabaigos. Beje, iššaukti į save grėsmingo nugalėtojo Kurikara perėjoje smūgį irgi reikalavo nepaprastos drąsos ir užtikrintumo. Net esant keturgubai jėgų persvarai. Visai Josicune dvasia, kaip parodė būsimi įvykiai.

Tačiau tęskim iš eilės.

Įžengę į sostinę, Josicune ir Norijori, įsakymu iš Kamakuros, nedelsiant puolė į kojas eks-imperatoriui Go-Sirakavai, prašydami leisti pulti Taira karius. Leidimas buvo maloningai duotas.

Tuo metu Taira pavaldiniai atsivalgė naminių ryžių, sustiprėjo ir pritvinko optimizmo. Bazavosi jie Sikoku saloje, kur jau daugiau kaip amžius jų namų globoje klestėjo ištikimi klanai-valasai. Mažasis imperatorius su savo mažaisiais rūmais sėkmingai kvėpavo sveiku jūros oru Jasimoje. Jūroje nevaržomas viešpatavo karinis laivynas su raudonomis vėliavomis4). Taira dar nedrįso išstoti, tačiau manė, kad laikas ruoštis puolimui.

1184 m. pirmojo mėnesio pabaigoje jie išsilaipino Chonsiu krante maždaug 60 km į vakarus nuo sostinės (netoli tos vietos, kur dabar įsikūręs Kobe miestas). Pasirinktas jų placdarmas buvo nepaprastai vykęs: pusantros dešimties kilometrų ilgio ir 2-3 km pločio plotas, įspraustas tarp jūros ir neįsivaizduojamo statumo kalnų šlaitų, siaura juosta tarp dviejų lygumų. Vakaruose ją užbaigė Iti-no-tani kaimelis, o rytuose ją užsklendė Ikutamori šventykla. Placdarme įsikūrė 50 tūkst. karių armija, praktiškai visos Taira sausumos pajėgos. Iškart po išsilaipinimo imta įtvirtinti kaimelį ir šventyklą - rausti griovius, įkasti kuolus, statyti bokštelius lankininkams. Ir tokia pakili buvo nuotaika, toks didelis pasitikėjimas, kad Taira vadai į placdarmą perkėlė ir imperatorių. O ir ko reikėjo baimintis? Iš šiaurės - statūs kalnai. Iš pietų - visas karinis laivynas. Iš vakarų ir rytų - šiauri praėjimai, pertverti įtvirtinimais. Ir viduje 50-tūkstantinė kariauna.

Skaitytojui patariama įsiminti kaimelio, užtveriančio placdarmą iš vakarų, pavadinimą: Iti-no-tani.

Gavęs palaiminimą, Josicune ir Norijori nedelsiant patraukė į vakarus. Norijori korpusas (tūkstantis karių) neskubėdamas praėjo Sanjodo traktu ir tiksliai po trijų dienų anksti rytą pradėjo įtvirtinimų priešais Ikutamori šventykla šturmą. Josicune korpusas (tūkstantis karių) veržliai atliko 100 km aplinkinį žygį ir lygiai po trijų dienų ryte pradėjo įtvirtinimų priešais Iti-no-tani kaimelį šturmą. Tai retas atvejis karo istorijoje: dviejų tūkstančių armija šturmavo tvirtovę su 5000 garnizonu. Kamakura kariai kovėsi, kaip visada, pasiutusiai ir kraujo negailėjo. Tačiau Taira kariai nesitraukė nė per žingsnį.

Tarp kitko, paties Josicune nebuvo tarp puolančiųjų. Dar žygio metu, 20 km iki tikslo, jis paliko korpusą ir su šimtine rinktinių skerdikų pasuko į kalnų statumas. Uolomis, elnių takais. Su žirgais. Iki dantų apsiginklavę. Tikrai, tai buvo ne mažiau, nei Suvorovo žygis per Alpes. Per patį šturmo įkarštį, būrys užsiropštė ant kalno atbrailos, kybančios virš Tairo karių užnugario, prie Iti-no-tani kaimelio. Ten, pasislėpę tankiuose krūmynuose, jie sulaukė vakaro.

Siaubingai staugdami, mosuodami degančiais fakelais, raiti žemyn nenusakomu statumu užgriuvo priešą. Priblokštiems Taira kariams, matyt, pasivaideno, kad tai pragaro demonai krenta iš dangaus jiems ant galvų. O demonai jau svaidė fakelus į šiaudinius lūšnų stogus, kapojo į kairę ir dešinę ir su antgamtišku greičiu šaudė iš lankų. Traškėjo ir plaikstėsi vėjo blaškomos liepsnos, džiūgaujantis staugimas susimaišė su nevilties ir siaubo riksmais, ir raudoni kilo negailestingi kalavijų ašmenys... Prasidėjo laukinė panika. Įtvirtinimų gynėjai pasitraukė, Kamakura kariai įsiveržė į placdarmą ir prasidėjo pjautynės.

Iti-no-tani gynęs vadas žuvo. Ikutamori gynęs vadas pateko į nelaisvę. Imperatorių pavyko perkelti atgal į Jasimą. Vietoje liko tūkstančiai lavonų, sužeistų ir belaisvių. Likusieji spėjo išsigelbėti išplaukdami valtimis ir laivais.

Toks buvo pirmasis Josicune karinis šedevras: kautynės prie Iti-no-tani. 1184 m. vasario 7 d.

Po šios nuostabios pergalės Kamakuros valdytojas Joritomo skyrė Josicune savo įgaliotiniu sostinėje. 25-metis karvedys maudėsi šlovės spinduliuose, naudojosi eks- imperatoriaus palankumu ir priiminėjo dvariškių draugystės ir ištikimybės priesaikas. Reikalus tvarkė, aišku, griežti ir atidūs valdininkai iš Kamakuros, o jis atsidavė sostinės gyvenimo džiaugsmams (aišku, laukdamas ir pasiruošęs, kai vyresniajam broliui ir valdovui vėl prireiks jo karvediško meno).

O reikalai buvo sudėtingi. Pagrindinės Taira pajėgos dabar nekišdamos nosies lindėjo Sikoku, jų laivynas kaip ir anksčiau viešpatavo jūroje, ir prasibrauti iki jų buvo visiškai neįmanoma. Taira turėjo ir dar vieną bazę - nedidelę Chikosima salelę už Simonoseko sąsiaurio pačiame vakariniame Chonsiu išsikišime. Ji irgi buvo neprieinama Minamoto sausumos pajėgoms. Bendari imant, viskas nepaprastai sudėtinga. Taira ir jo vasalai per amžius turėjo jūreivystės patirtį ir net jūros kautynių su piratais, o bebaimius rytų raitelius baidė vien pats sūraus vandens vaizdas.

Bėgo mėnesiai. Joritomo delsė, nežinodamas, kam ryžtis. Be to jis iki kaklo buvo užimtas diplomatija bei administraciniais reikalais, susijusiais su įnoringais rytų kalnų vadais. Josicune atsipalaidavęs linksminosi sostinėje. Taira, pasinaudodamas atokvėpiu, papildė žmonių ir produktų ir pavaldžių provincijų. Ir tos pauzės metu tarp Joritomo ir Josicune įvyko konfliktas.

Vienu pagrindinių principų, kuris kruopščiai buvo rengiamas Kamakuroje, buvo visišška visų samurajų, nuo pačios iki viršaus, priklausomybė asmeninei Joritomo valiai. Atskiru atveju, tai lietė jautrią samurajų ir imperatoriaus rūmų santykių sferą. Joritomo išleido įsakymą, draudžiantį kas bebūtų priimti imperatoriško palankumo ženklus be jo tarpininkavimo. Pažeidėjui grėsė žemės valdų konfiskavimas ir netgi mirties bausmė (šio įsakymo prasmė aiški: Joritomo siekė visiškai izoliuoti rūmus nuo savo pavaldinių). Metų viduryje per pagarbiausią atstovybę iš Kamakuros eks- imperatorius apdovanojo provincijos vadovybę ir suteikė aukštą rūmų titulą Norijori. Gi Josicune, jo didžiai nuostabai, imperatoriaus malonė aplenkė, nors jis ne kartą kreipėsi į Kamakura valdytoją dėl tarpininkavimo. Kodėl vyresnysis brolis buvo kurčias jo prašymams - klausimas atskiras, tačiau senasis intrigantas Go-Sirakava akimirksniu pastebėjo Iti-no-tani nugalėtojo įsižeidimą ir, puikiai žinodamas, kuo tai gali baigtis, jį pakėlė į imperatoriškojo teisėjo rangą ir suteikė rūmų gvardijos karininko titulą.

Joritomo, Kamakuros valdytojas, įsiuto (arba tokiu apsimetė). Tiesa, jis neėmė nei priekaištauti, nei ką baudė. Jis pagaliau davė įsakymą naujam žygiui prieš Tairą, tačiau vadovauti jam skyrė ne Josicune, o Norijori. Ką manė ir jautė įžeistasis Josicune - galima tik spėlioti. Išoriškai jis priėmė tą žinią su visišku nuolankumu. Vienaip ar kitaip, 1184 m. rugsėjį Nojijori, vadovaudamas 3000 armijai, išvyko iš Kamakuros.

Matyt, iki pat kvailoko miesto valdytojo Borodavkino žygių istorija nežinojo idiotiškesnio karinio sumanymo. Pakeliui sumušęs kelias plėšikų bandas ir visiškai apvalgęs pakeliui buvusias gyvenvietes, Norijori per du mėnesius pagaliau atsivilko su savo armija iki vakarinių Chonsiu pakraščių ir sustojo. Toliau buvo jūra. Pietuose už sraunios tėkmės kyšojo Chikosima salos krantas, vakarinė Taira bazė. Už nugaros buvo 400 km žiojinčios tuštumos, kur kiekvienas kilometras grėsė nauju desantu iš toli už nugaros likusios Sikoku salos. Eiti toliau nebuvo kur, valgyti nebuvo ko. Armijoje prasidėjo bruzdėjimai. Norijori siuntė į Kamakurą pasiuntinį po pasiuntinio su protingo patarimo maldavimais ir prašymais atsiųsti provizijos. Joritimo atsakinėjo neapibrėžtai, raminančiai. Jis jau senai suprato, kad žygis žlugo. Tačiau tik 1185 m. pradžioje, suspausta širdimi, (kaip tvirtina kronikos), jis perdavė įsakymą Josicune.

(Galiausiai likimas pasigailėjo Norijori. Jam pavyko susitarti su vietos piratais, kurie - karinio Taira laivyno panosėje! - perkėlė jo armiją iš Consiu maišo į Kiusiu salos šiaurės rytus. Išbadėję kovotojai nesunkiai palaužė vietinių baronų, pabandžiusių sutrukdyti išsilaipinimui, priešinimąsi. Kai armija kiek atsivalgė, Norijori nuvedė ją kur akys veda. Taip ir blaškėsi jis po Kiusiu iki karo pabaigos.)

Gavęs įsakymą žygiui, Josicune nurūko pas eks-imperatorių būtino rašto.

Jis pasakė, kad negrįš, kol nesunaikins Taira klano. Net jei tam teks vytis priešą iki pat Korėjos.

Tada nuvyko į Vatanabe uostą (Vidinės jūros šiaurės rytų kampas). tai buvo 1185 m. sausio 10 d.

Reikia atminti, kad Josicune nė karto nebuvo buvęs laivo denyje. Tačiau, skirtingai nuo Norijori, jis puikiai suprato, kad tokiomis aplinkybėmis priešą galima pasieki tik jūra. Pergalę žadėjo tik netikėtas Sikoku užpuolimas.

Išėjimas į jūrą buvo paskirtas vasario 17-os vakare. Desantinė armija jau ruošėsi įlaipinimui į laivus, kad netikėtai užgriuvo stipriausia audra. Didesnę laivų ir valčių dalį išblaškė, kariai baimingai traukėsi nuo siautėjančių bangų, jūreiviai vienu balsu pareiškė, kad plaukti į jūrą negalima. Negalima? Josicune dvasia pakilo. Jei plaukti į jūrą negalima, vadinasi Sikoku saloje jo dabar nelaukia. Jis atrinko pusantro šimto pačių drąsiausių skerdikų ir liepė jiems lipti į likusius laivus. Apimti baimės, jūreiviai norėjo protestuoti - bet buvo pagrasinta kalavijais. Antrą valandą nakties penki laivai išplaukė į putojančią jūrą.

Skaitytojas gali įsivaizduoti, kaip Josicune stovi denyje, įsitvėręs į stiebą, kiaurai permirkęs, sūrus vanduo su putomis teka nuo jo dviragio šalmo, kaip jis keikiasi ir spjaudosi ir užkimusiu balsu drąsina jūreivius ir kenčiančius nuo jūros ligos karius... Tai bent pasiplaukiojimas! Tačiau smarki audra laivus ginė taip sparčiai, kad trijų dienų kelią įveikė per tris ar keturias valandas. Švintant būrys išsilaipino nedideliame užutekyje rytiniame Sikoku krante. Iš čia iki Jasimos nebuvo ir 15 km. iki imperatoriaus. Iki nekenčiamų Taira vadų.

Jie dviejų dienų žygį atliko per vieną dieną, žudydami ir degindami pakeliui viską; ir 19-osios ryte užgriuvo imperatoriaus rūmus. Taira stovykla buvo užimta nepasiruošusi. Dūmų kamuoliai, pakilę aukštyn iškart keliose vietose, karingi riksmai, pasigirdę iškart iš kelių pusių, strėlių, skriejančių iš neaišku kur, zvimbimas, - nenuostabu, kad Taira kariams pasivaideno, tarsi juos užpuolė visa armija. Jie panikoje puolė prie laivų. Ir tik ant kranto paaiškėjo, kad puolančiųjų ne taip ir daug. Užvirė mūšis.

(Žinoma, Josicune buvo neapsakomai drąsus ir turėjo puikų karinį talentą. Žinoma, visi 150 jo būrio samurajai buvo rinktiniai kariai, galbūt, geriausi Japonijoje. Bet net ir tada jam buvo kvaila tikėtis pergalės prieš visą Taira armiją. Tačiau čia buvo dar viena aplinkybė. Pagrindinė Sikoku garnizono dalis lyg tyčia tuo metu buvo už 150 km nuo Jasimos, vakariniame salos pakraštyje, kur tarp vietinių skvairų ir vienuolių kilo kažkokie nesutarimai. Ar apie tai žinojo Josicune? Be abejo. Kitaip jo diversija tebūtų kiaura avantiūra. Tačiau kaip jis galėjo sužinoti? Ar nelogiška tarti, kad minėtus neramumus sukėlė jo agentūra? Tada tampa aišku, kodėl jis, visada toks veržlus, daugiau nei mėnesį delsė Vatanabe uoste: rengė, instruktavo ir siuntė agentus bei laukė sutarto meto. Visai šio karo meistro dvasioje.)

21 dieną po atkaklaus pasipriešinimo Taira kariai paliko Jasima, kažkaip sulipo į laivus ir išplaukė. Į Chikosima salą, savo paskutinę bazę. Imperatorius vėl išslydo iš Minamoto rankų, Josicune liko tik 80 karių, tačiau Sikoku sala buvo išvalyta nuo priešų (Taira kariai, buvę vakarinėje salos dalyje, apstulbę tuo, kas nutiko, iš dalies išsiskirstė, iš dalies pasidavė nugalėtojo malonei).

Toks buvo antrasis Josicune karinio meno šedevras: mūšis prie Jasimos. 1185 m. vasario 21 d.

22-ąją iš Vatanabe į Sikoku atvyko visa armija. "Kepurių reikalų pasiaiškinimui!" - taip galima išversti pašiepiančius juokelius, kuriais pergalingi Josicune galvažudžiai sutiko draugus. Tie kaltai atsikirtinėjo.

Dabar Josicune turėjo apie 4 tūkst. karių ir pusantro šimto laivų. Maža! Tai yra, maža laivų. Reikėjo smogti paskutinei Taira namų prieglaudai, o tai reiškė neišvengiamą jūrų mūšį. Kukliausiais paskaičiavimais Taira turėjo iki 5 tūkst. karių ir apie 800 laivų su patyrusiais jūreiviais.

Josicune mąstė. Siuntinėjo slaptus agentus. Siuntė į Kamakurą pagarbiausius laiškus. Armija, pavėlavusi į pergalės prie Jasimos puotą, išgėrinėjo, užkandžiavo ir nekantriai mindžikavo. Josicune pagalbininkai, pasirengę bet kurią minutę, metę galvą, lėkti per Visinę jūrą kad ir briste, šnabždėjosi, kad Josicune (naudojantis Leonido Leonovo išsireiškimu) delsia, ar tai saugodamas jėgas, ar tai kaupdamas pačių samurajų aršumą.

Tačiau kovos meistras delsė visai ne todėl. Mėnesio viduryje pas jį atvyko pasiuntinys nuo kažkokio Mijuros, vienos vakarinių Chonsiu provincijų valldytojo, žinomo Vidurio jūros pirklio ir pirato. Josicune perskaitė žinutę ir liepė nedelsiant sėsti į laivus. Kitą dieną Jasimoje buvo likęs tik nedidelis garnizonas. Pusantro šimto gerokai perkrautų laivų nuplaukė į vakarus.

Mijura Josicune pateikė būtent tai, ko šiam taip trūko: 300 pilnai sukomplektuotų laivų su patyrusiais jūreiviais (jei tuometinių Taira vadų vietoje būtų buvęs jų grėsmingasis tėvas Kijomori, jis beveik neabejotinai būtų pasirūpinęs užblokuoti Josicune Jasimoje savo galingu kariniu laivynu ir, jau tikrai, būtų sudeginęs visus kitus laivus Choonsiu pietinės pakrantės uostuose. Tačiau šiems nelaimėliams- karvedžiams tai neatėjo į galvą). Armija pasiskirstė po laivus ir eskadra su baltomis vėliavomis5) nuplaukė tolyn į vakarus. Priešais Simonoseko sąsiaurį, palei Dan-no-ura miestelį, jai priešais išplaukė Taira eskadra. 800 laivų. Buvo kovo 25-osios rytas.

Neabejotina, Taira vadai tikėjosi greitos pergalės. Jie buvo tiek tikri pergale, kad į mūšį pasiėmė mažąjį imperatorių, visus jo rūmus, savo žmonas ir dukteris. Jų jūreiviai mintinai žinojo visus klastingas vietas atoslūgio metu, potvynio srovės buvo jiems palankios. Ties, jie visai neatkreipė dėmesio, su kokiu varžovu susidūrė. Jie pritrūko vaizduotės įsivaizduoti, kad Josicune, sausumos gyventojas, irgi geba su patyrusių jūreivių pagalba iki smulkmenų išsiaiškinti vietinių vandenų ypatybes bei kaprizus ir atitinkamai suplanuoti savo manevrus. Sea battle at Dan-No-Ura

Ir taip, iš ryto tėkmė buvo palanki Taira. Juos nešė link Kamakuros laivų, o tie lėtai traukėsi, atsišaudydami iš lankų. Taira laivininkai ne iškart pastebėjo, kad puikūs Josicune šauliai kruopščiai taikosi ne į karius, o į irkluotojus. Taira laivai lėtėjo, viltys susikibti su priešininku abordažui tirpo kiekvieną valandą. Ir tada staiga kelios dešimtys laivų, kuriems vadovavo kažkoks Sikoku baronas, nuleido raudonas vėliavas ir perėjo į Josicune pusę (suveikė agentūra!). Nejučia atėjo vidurdienis, potvynio tėkmė liovėsi ir pasuko atgal.

Akimirksniu visa Josicune eskadra rovėsi pirmyn ir į dešinę, stumdama Taira laivyną prie kranto, prie išdavikiškų rifų ir seklumos. Taira laivai susimėtė. Dalis pramuštu dugnu nuėjo į dugną. Dalį išmetė į krantą. Likusius, sugriebus u- bortų "lokio letenomis" aršiai ėmė abordažu. Žuvo bangose nelaimingasis mažasis imperatorius, Taira vada buvo užmušti arba paimti į nelaisvę. Sutriuškinimas buvo žaibiškas, visiškas ir galutinis.

Taira namai liovėsi egzistuoti. Didysis Minamoto ir Taira karas baigėsi. Kamakura valdytojas Joritomo tapo vieninteliu ir nevaržomu Japonijos valdytoju.

Josicune pasiuntė į Kamakurą pranešimą:

Šio mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną daugiau nei penki šimtai mūsų laivų išplaukė į Amagaseki sąsiaurį prie Nagato provincijos. Jie buvo sutikti aštuonių šimtų Taira laivų6). Po pusiaudienio kautynės baigėsi maištininkų pralaimėjimu. Buvęs imperatorius nugrimzdo į jūros dugną. Žemiau išvardinti nuskendo. [ Pateikiamas nuskendusių Taira vadų sąrašas, jame ir Kijomori našlės vardas ] Ponia Kenraimon-in ir jaunasis princas [nuskendusio imperatoriaus motina ir jaunesnysis brolis ] išgelbėti. Suimtieji [dviejų dešimčių Taira vadų ir jų giminaičių sąrašas ]. Taip pat suimti ir vyrai bei moterys, kurių sąrašas bus pateiktas vėliau. Švenčiausiasis antspaudas surastas. O Kalavijas dingo, ir jo dabar ieško7).

Kalba, kad rūstus ir nesujaudinamas Kamakuros valdytojas pašoko iš sušuko iš nuostabos, perskaitęs tas eilutes.

Toks buvo trečiasis ir paskutinis Josicune karinio meno šedevras: jūrų kautynės prie Dan-no-ura.

Instrukcija skaitymui pasibaigė. Dabar skaitytojas įsivaizduoja istorinę situaciją, kurios fone vyksta romano veiksmas. Jis dabar žino, kuo ir kaip pagarsėjo pagrindinis veikėjas. Tolimesnis Minamoto Josicune likimas romane apprašytas gana smulkiai ir įtikinamai: priekabės, Joritomo nepalankumas, pabėgimas, klajonės ir siaubinga pabaiga. Tik viena smulkmena: karo meistro galvą pristatė į Kamakurą juodoje lakuotoje dėžutėje, pilnoje saldžios sakės.

Tai tęsinys,   pradžia >>>>

Paaiškinimai

Pastaba: Paaiškinimai, jei nepaminėta kitaip, autoriaus.

1) Kamakura - miestas tuometinėje Sagami provincijoje, dabar valanda kelio traukiniu į pietus nuo Tokijo. Joritomo padarė jį sostine su vyriausybe ("bakufu" - lauko stovykla). Kamakura buvo kariniu-politiniu Japonijos centru iki nuverčiant Minamoto siogunatą 1333 m.

2) Rokuchara - Taira vadų rūmai-rezidencija sostinėje. Ten įsikūrusi ir sekimo kanceliarija.

3) Dabar tai miestas ir uostas Takamanu su šimtu tūkstančių gyventojų Sikoku šiaurinėje pakrantėje.

4) Raudona - Taira klano giminės spalva.

5) Balta - Minamoto klano giminės spalva.

6) Cituojama pagal "Adzuma Kagami" (Rytų veidrodis) kroniką. Priešo jūrų pajėgų skaičius originale pateiktas netiksliai. Čia jis ištaisytas.

7) Švenčiausias antspaudas, Kalavijas... - kalbama apie švenčiausias imperatoriaus valdžios regalijas (Antspaudas, Kalavijas, Veidrodis), atseit, pirmajam Japonijos imperatoriui padovanoti jo dieviškosios senelės Amaterasu.

Japonų 'Kodziki'
Samurajų atsiradimas
Samurajų ideologija
Šinto ir japonų tikėjimai
Išmanusis ginklas japoniškai
A. ir B. Strugackiai. Narcizas
Kinų filosofija: Konfucijus
Paslaptingos Dogu skulptūrėlės
Riiti Jokomicu: 4-o asmens požiūris
Hun ir po, siela ir gyvybės syvai
Ankstyvoji Vietnamo istorija
E. Weinberger. Karmos pėdsakai
Sibiro ir šiaurės tautos
Czi Čen. Sodų sutvarkymas
Strugackiai. Smėlio karštinė
Buda ir budizmas
Ką nutyli būgnai?
Budizmas Kinijoje
Papročių paskirtis
Slontaho šventykla
Filosofijos puslapis
NSO skyrius