Viceadmirolo Onisio „dievai“. Vartiklis

Mintis pasiųsti lakūnus-savižudžius prie amerikiečių laivyną Japonijos karo vadovybei kilo dar 1943 m. pabaigoje, tačiau ją įgyvendinti privertė ne tiek karinės, kiek politinės aplinkybės. 1944 m. rudenį japonų armija pasiekė didelių laimėjimų prieš Kiniją. JAV ėmė būkštauti, kad Kinija gali greitai kapituliuoti. Japonijos karinė galia augo, ir JAV jautė jos pavojų. Tačiau Vakarų sąjungininkai nutarė, kad vieni be TSRS pagalbos sutriuškinti Japoniją nepajėgs.

Tai kodėl būtent tuo metu atsiranda kamikadzės, galintys „išgelbėti iš padėties“? ir iš tikro, griebdamiesi neįprasto mirtininkų ginklo, japonų generolai turėjo kitą tikslą. 1944 m. rudenį, tapus aišku, kad „trečiasis Reichas“ bus sutriuškintas, Tokijuje prieita išvados, jog būtina kuo greičiau sudaryti taikos sutartį su amerikiečiais. „JAV ir Anglija šiuo metu nereikalauja Japonijoje keisti valstybinę santvarką... Didžiausią pavojų kelia ... komunistinė revoliucija, galinti įvykti pralaimėjus karą. Dabar Tarybinė armija puola visu frontu. Jei taip tęsis toliau, ji galų gale ateis į Japoniją“, - imperatoriui rašė buvęs premjeras Konoje. Todėl jis ir siūlė artimiausiu metu sudaryti sutartį su amerikiečiais ir anglais.

Ir tokios visiškai slaptos derybos iš tikro prasidėjo 1944 m. rugsėjį, o kad amerikiečiai būtų sukalbami, japonų diplomatai pareikalavo JAV karo laivynui suduoti triuškinamą smūgį sunaikinant jų pagrindinį kozirį – lėktuvnešius.

Kamikadzių plano įgyvendinimas praktiškai priklausė admirolui Onisiui^*). Japonų propaganda, siekdama įtikinti jaunuolius, kad jiems būtina mirti, negailėjo skambių žodžių apie „dievišką imperatorių“, „samurajaus pareigą ir garbę“. Admirolas oficialioje instrukcijoje rašė: „Svarbiausias karininkų uždavinys – surasti savo kariams naudingą ir garbingą mirtį... Aš įsitikinęs, kad savęs paaukojimo misija taps didžiausios meilės imperatoriui įrodymo aktu“.

... Mechanikai šildė motorus, kai po trumpo instruktažo penketas lakūnų išsirikiavo atsisveikinti paskutinį kartą.
- Jūs jau dievai, išsivadavę nuo žemiškųjų aistrų... – skvarbus karininko balsas perrėkė motorų ūžesį. Tačiau sustingusi penkiukė visiškai negirdėjo jo patetikos: jie jau buvo pasirašę sau mirties nuosprendį. Tarsi pagal komandą pakilo jų rankos, sugniaužusios puodelius su sake.
- Tegyvuoja imperatorius! – dusliai riktelėjo penketas į vaikus panašių jaunuolių, kuriems niekuomet nebus lemta tapti suaugusiais.

Grupės vyresnysis poručikas Ekio Setis karininkui padavė voką. „Pasiųskite į Kito...“ – jo balsas virpėjo. Voke pagal seną samurajų paprotį buvo plaukų sruoga, kurią po Sečio mirties pasiųs žmonai, su kuria susituokė vos prieš keletą mėnesių. Setis nuvedė savo grupelę prie lėktuvų. Juos lydėjo padrąsinantys žvilgsniai, rankų mojavimai.

Užsitrenkė kabinos, ir lėktuvai, trumpai įsibėgėję, atsiplėšė nuo pakilimo takų. Toli apačioje pasiliko palmių žaluma ir balta smėlėto paplūdimio juosta. Priekyje, į rytus nuo Filipinų, - vien bekraštis mėlynas dangus ir jūra. Nors iki taikinio rajono juos lydėjo 4 naikintuvai, lėktuvai vis kilo ir kilo, stengdamiesi nesusitikti su amerikiečių aviacija. Bet štai vandenyno tolyje pasimatė 4 taškai. Paklusdami Sečio gestui, lakūnai-kamikadzės didina greitį. Slenka paskutinės minutės. Poručikas padaro nedidelį viražą ir duoda signalą atakai.

Į orą pakilę amerikiečių naikintuvai skrenda priešais. Virš laivų išsiskleidžia patrankų šūvių debesėliai. Iš lėktuvnešio „Saint Lo“ su nerimu žvalgosi į dangų, stengdamiesi nepraleisti momento, kada japonai pradės bombarduoti. Tačiau kaukiantis Sečio lėktuvas tarsi meteoras įsminga tiesiai į laivo denį. Nespėjo nurimti sprogimo aidas, kaip į „Saint Lo“ trenkė antrojo kamikadzės mirtinas smūgis. Laivas ėmė skęsti. Kiti trys amerikiečių laivai, pirmąkart patyrę, kas yra kamikadzės, smarkiai nukentėjo.

Vienas japonų naikintuvas buvo numuštas, tačiau kiti sėkmingai grįžo į Mabalakatro bazę, atnešdami žinią apie pirmąją sėkmingą ataką. Tai įvyko 1944 m. spalio 25 d.

Japonijos karo vadovybė suprato, jog šią kamikadzių sėkmę nulėmė netikėtumas ir kad ateityje tokio efekto nebus. Tačiau kol kas šią pirmąją pergalę propaganda labai išpūtė – juk reikėjo pirmiesiems savižudžiams uždėti aureolę ir privilioti daugiau savanorių.

Sunku pasakyti, kas padėjo poručikui Naosijo Kano užsitarnauti vieno geriausių asų vardą – skraidymo meistriškumas ar tai, kad jis iš anksto susitaikė su mintimi, jog mirtis neišvengiama: ant jo kuprinės buvo užrašyta liūdna ateitis: „Asmeniniai kapitono Naosijo Kano daiktai“. Todėl Kano, išgirdęs apie pirmųjų kamikdzių mirtį, raštu kreipėsi į karinės dalies vadą: „Prašau man suteikti garbę tapti naujos kamikadzių grupės vyresniuoju...“

Tačiau jam nepavyko tapti savižudžiu. Vadovybės nutarimas buvo trumpas, nors jo turinio Kano nežinojo: „Raportą atmesti. Lakūnas-naikintuvo vadas yra perdaug brangi medžiaga, kad būtų panaudota vienkartiniam uždaviniui“. Paslaptis buvo paprasta: jei patiems kamikadzėms jų poelgis buvo kilnus gyvybės paaukojimo aktas, tai vadovybei – tik eilinė taktinė naujovė, turinti visų pirma paveikti priešo psichiką. Todėl slaptu nurodymu kamikadzėmis galėjo tapti tik lakūnai-naujokai. USS Bunker Hill kamikadzes

Prieš išskrisdamas su užduotimi kievienas kamikadzė kelias dienas buvo apmokomas. Jiems skirtas „zero“ naikintuvas su 250 kg bomba buvo sunkiai valdomas, todėl lakūnai dieną ar dvi turėjo ruoštis skrydžiui. Be to reikėjo parengti ir taikinio puolimo taktiką. Praktika parodė, kad geriausia pulti arba iš didelio aukščio (per 20 tūkst. pėdų), arba skutamuoju skridimu (ne aukščiau 50 pėdų), nes tik tada buvo sunkiausia numušti lėktuvą.

Tačiau kamikadžių atakoms tapus įprastinėmis, jiems vis sunkiau ir sunkiau tapo prasibrauti pro priešo radarais, naikintuvais ir zenitine artilerija saugomą liniją. Tad vadovybė, nusprendusi, kad netikslinga rizikuoti naujais lėktuvais – o jų vien per 7-is 1943 m. mėnesius pagamino virš 11 tūkst. – įsakė panaudoti senus naikintuvus. Pvz., kovojant už Filipinų salas, vienoje japonų bazėje buvo 28 kamikadzės, o jiems nebuvo nė vieno lėktuvo. Teko skubiai perdirbinėti visokį seną aerodromuose susikaupusį laužą ir iš jo pagaminti bent kokius skraidančius aparatus. Apie 250 kg bombas nebuvo ko nė svajoti – naujieji „hibridai“ teįstengė pakelti tik po dvi 30 kg bombikes, galinčias nuskandinti nebent menką kinų laivą. Tačiau japonų karininkas, gavęs pranešimą, kad šie „sukombinuoti“ lėktuvai gali kaip mat subyrėti, buvo neperkalbamas: „Galiausiai juk tai nesvarbu; tegu tik tos žibalinės pakyla į orą ir sukelia triukšmą“.

Toli gražu ne visi kamikadzės buvo fanatikai savanoriai. Jau vien iš to, kaip augo kamikadzių poreikis – tik per tris kovų už Filipinus mėnesius jų žuvo 378, o Okinava kainavo 2400 jų gyvybių. Tad vis mažiau beatsirasdavo entuziastų, pasirengusių pasiaukoti už imperatorių. Ir vadovybė imdavosi įvairių gudrybių....

... Honšu salos centre, sniegynais apklotuose kalnuose, įsikūręs Macumoto miestelis. Jo gyventojams karas buvo kažkas tolima, beveik nerealu. Bet štai 1944 m. pradžioje vis dažniau pasigirsdavo netolimi duslūs sprogimai. Amerikiečių „skraidančios tvirtovės“?.. bet juk aplink nėra jokių karinių objektų! Netrukus pastebėta, kad sprogimai vyksta netoli mokyklos – ir pasklido gandas, kad bandomas kažkoks slaptas ginklas, tačiau niekas nieko tikra nežinojo. Juk mokykloje jau seniai buvo įsikūrę kareiviai, o visus kelius į ją saugojo sargybiniai.

Jei kam iš vietinių būtų pavykę prasmukti į paslaptingos mokyklos kiemą, būtų pamatęs ugnimi apsvilintas betonines plytas, kuriomis buvo išklota nedidelė aikštelė, o tolimam kampe – raketinio kuro požeminio sandėlio šarvuotą gaubtą. Čia, kalnų ramybėje griežčiausioje paslaptyje buvo kuriamas japoniškas FAU, tačiau skirtingai nuo vokiško, jį turėjo pilotuoti kamikadzė, kurio užduotis buvo padidinti taiklumą.

Kada ir kokiomis sąlygomis Hitleris sutiko perleisti sąjungininkui slaptojo ginklo brėžinius, - vis dar neaišku. Žinoma tik kad jie buvo gabenami japonų povandeniniu laivu; tačiau laivas Tekančios saulės šalies nepasiekė: 1944 m. liepą dėl neaiškių priežasčių nuskendo netoli Singapūro. Vėliau japonų narams pavyko iškelti dalį brėžinių, kurių, deja, pasirodė per maža, kad galėtų sukurti FAU tipo reaktyvinį lėktuvą-sviedinį. Tad japonų inžinieriai nusprendė sukurti paprastesnį variantą – skrendančią torpedą, kuriai buvo duotas poetiškas „Oka“ („Vyšnios žiedas“) pavadinimas (plačiau appie tai žr. >>>>>).

Tai buvo miniatiūrinis lėktuvas su šešiais reaktyviniais varikliais, pasiekiantis 900 km/val. greitį ir nešantis visą toną sprogmenų. Į taikinio rajoną „Oka“ buvo nugabenama dvimotoriu bombonešiu. Jame pro bombų liuką kakūnas patenka į mažutę „Oka“ kabiną ir atsijungia nuo bombonešio. Po kelių minučių, pasitraukus bombonešiui, įjungiami varikliai. Tarsi meteoras, kuriam nebaisi zenitinė ugnis, „Vyšnios žiedas“ sminga į priešo laivo denį.

1944 m. gale Japonijos aviacijos gamyklos pagamino pirmąją naujųjų lėktuvų partiją. Viceadmirolas Onisis baisiai skubėjo juos panaudoti, tačiau reikalai netikėtai komplikavosi: pirmųjų bandymų metu „Oka“ susprogdavo debesyse ten pražudydama ir kamikadzę. Skraidančioji torpeda pasirodė taip sunkiai valdoma, kad tik tikri asai, ir tai po ilgos treniruotės, pajėgė su ja susidoroti.

1945 m. kovo 21 d. į orą pakilo pirmoji 16 bombonešių eskadrilė, tačiau rezultatai buvo apverktini: juos pasitiko amerikiečių naikintuvai ir į bazę grįžo tik vienas bombonešius lydėjęs naikintuvas. Bet vis naujos ir naujos kamikadzių grupės kilo į orą, tačiau joms nebuvo lemta prasiveržti pro priešo ugnį.

1945 m. rugpjūčio 9 d. ankstų rytą rusų armija sudavė triuškinantį smūgį ir japonų galia visiškai pašlijo. Rugpjūčio 15 d. viceadmirolas Onisis gavo įsakymą „nutraukti ugnį“ – karas buvo pralaimėtas. Kitą dieną Onisis atliko ritualinę savižudybę (seppuku).

Šikšnosparnių bomba

Mažai kas girdėjo apie šio tipo ginklą, amerikiečių sukurtą Antrojo pasaulinio karo metais. Ši eksperimentibnė bomba buvo iš 26-ių lovelių, kurių kiekviename buvo po 40 užmigdytų atvėsinus (4^oC) šikšnosparnių (braziliškų buldoginių raukšlėtalūpių) su pritaisytu mažu padegamuoju įtaisu su taimeriu. Išmetus bombą, ji suskyla į atskirus lovelius, šikšnosparniai sušyla ir pabunda, o išsiskleidus parašiutui jie išskrenda ir ieško vietos, kur galėtų pasislėpti. O tada įtaisas sprogsta ir užsidega. Tokiu būdu Šikšnosparnių bomba viena bomba gal sukelti iki 1000 gaisro židinių, t.y. poveikis didesnis nei įprastinės padegamosios bombos.
Bomba kurta kovai prieš Japoniją, tačiau projektą 1944 m. nutraukė admirolas Ernest J. King’as Manheteno (atominės bombos) projektui (o ir karui) artėjant prieš pabaigos, nes paaiškėjo, kad bomba bus neparengta iki 1945 m. vasaros.

Šios bombos idėją pasiūlė dantų chirurgas Lytle S. Adams’as (1881-1970) iš Irvino miesto Pensilvanijos valst. Jis, būdamas prezidento D. Ruzvelto žmonos draugu, pasiekė, kad projektas būtų pradėtas ir jo vykdymui skirti keli milijonai dolerių. Šikšnosparniai svėrė maždaug 9-15 g., tačiau galėjo nešti svorį 3 kartus didesnį už savo svorį. Planuota, kad 10-mt bombonešių B-24, kiekvienas su 100 konteinerių, išskridę iš Aliaskos, galėjo Osakos įlankoje išleisti apie 1 mln. šikšnosparnių su napalmu. Poveikį būtų sustiprinę tai, kad dauguma pastatų Japonijoje buvo iš degių medžiagų.

Bombos veiksmingumo patikrinimui 1943 m. dykumoje buvo pastatytas japonų kaimo maketas. Numetus bomba, šikšnosparniai sėkmingai išsislapstė namuose – ir bomba buvo pripažinta „efektyvia“. Bet kitą dieną Karlsbado bazėje kažkiek šikšnosparnių netikėtai pabudo ir išskrido , slėpdamiesi mediniuose bazės angarus – ir rezultatas buvo tas, kad tie angarai supleškėjo iki pamatų (kas, beje, dar kartą patvirtino naujo ginklo potencialą).

Beje, gyvūnai ne kartą mėginti panaudoti kare – tai šunys, žiurkės, delfinai, balandžiai...

^*) Onisis Takidžiro (1891-1945) – japonų karo laivyno veikėjas, viceadmirolas (nuo 1945 m.), „kamikadzių tėvas”. 1938 m. įkūrė Oro pajėgų tyrimų draugiją ir išleido knygą „Imperatoriškojo karo laivyno karo etika“, kurioje aptarė pavaldinių pasirengimą vykdyti užduotį net ir savo gyvybės kaina. 1941 m. 11-o oro laivyno štabo vadas, kartu su M. Gendoi rengęs JAV karo laivyno sunaikinimą Perl-Harbore. 1944 m. spalį pakeitė admirolą K. Teraoku, imdamas vadovauti 1-am oro laivynui Filipinuose, ir ėmė aktyviai rengti kamikadzių būrius. Spalio 25 d. surengė sėkmingą jų antpuolį, paskandindamas 1-ą JAV lėktuvnešį, o dar 6-is apgadindamas. Nuo 1945 m. gegužės 19 d. Laivyno generalinio štabo pavaduotojas. Kapituliavus Japonijai, atliko ritualinę savižudybę (charakiri).