Hagakure. Samurajaus knyga. Vartiklis

Jamamoto Cunetomo¹⁾ „Hagakure“ yra svarbi knyga apie samurajus, jungianti dzen ir konfucionizmo mokymus. Šios filosofijos akcentuoja ištikimybę, pasišventimą, tyrumą ir nesavanaudiškumą; ir Jamamoto pabrėžia gyvenimą su tvirta ir tyra mintimi.

„Hagakure“ pažodžiui reiškia „pasislėpusį tarp lapų“, o taip pat „nukritusius lapus“. Galbūt ji taip pavadinta, kadangi jos rašymo metu samurajų tradicija buvo beišblėstanti.

„Hagakure“ šiuolaikine kalba perrašė Yukio Mišima, kurio požiūriai buvo labai artimi Jamamoto Cunetomo, ypač savęs tobulinimo filosofija.

Nors „Hagakure“ parašyta prieš kelis šimtmečius ir skirta padermei karių, kurių daugiau nebėra, joje išdėstyta filosofija ir išmintis tebelieka praktiška ir mūsų laikais.

Per 100 m. trukę vidiniai karai baigėsi apie 1600-uosius. Būtent tada rūkų gaubiamuose Sekigakaro slėnio ryžių laikuose įvyko mūšis⁴⁾ (1600) po kurio Tokugava Ijejasu tapo vieninteliu Japonijos valdovu. Po to mūšio daugiau nei 0,5 mln. samurajų tapo reninais³⁾, kariais be šeimininko. Šią armiją papildė ne vien nugalėtieji, netekę savo valdų.

Taika atnešė klestėjimo ir gerovės laikotarpį. Augo nauji miestai, vystėsi prekyba ir gamyba, tačiau samurajai tegalėjo guostis, kad jų atlyginimai nedidėja, o socialinis svoris mąžta. Naujasis kario ir mokslininko idealas, susiformavęs Kinijos įtakoje, tiko ne visiems. Situacija su laiku išsilygins, tačiau karas nepaliko galimybės įsisavinti kaligrafijos meną. Ir problema buvo ne tame, kaip kariui tapti valdininku ar apskaitininku, o tame, kas neramino jau daugelį – tolimesnis karių tarpsluoksnio likimas.

Problema aštrėjo ir reikėjo sprendimo. Pasigirdo balsų, raginančių sugrįžti prie buvusio paprastumo ir karinių idealų, arba samprotavusių apie „proto discipliną“, gebančią padėti samurajams naujoje, jiems neįprastoje aplinkoje. Visi sutarė: samurajui būtina iš naujo atrasti save, savo vaidmenį ir svarbą pasikeitusiame pasaulyje. Bušido, Kario kelias, reikalavo naujo apibrėžimo.

Daidodzi Judzan‘as⁵⁾ (1636-1730) su „Budosesinsju“ ir Jamamoto Cunemoto (1659-1719) su „Hagakure“ pasiūlė po savo receptą, savo patarimus jaunajam samurajui. Ir čia jaučiame dviejų amžininkų, dviejų samurajų skirtumą. Daidodzi Judzan‘as dar būdamas jaunas atvyko į Edo [dabart. Tokiją], mokėsi karinių dalykų Obato Kagenori ir Hodze Udzinaga (dviejų didžiųjų to meto karvedžių) mokykloje, kur pajautė palankumą konfucionizmui. Jamamoto Cunetomo kartu su savo šeimininku mokėsi pas mokslininką Kuranaga Richei, - jam įtaką irgi padarė Konfucijaus šalininkas Isida Itėjus ir dzeno šventikas Tanenas. Abu jie buvo naujos kartos samurajai: valdyti teptuką ir kurti eilėraščius jiems buvo taip pat lengva, kaip naudotis kalaviju.

Jų panašumai ir skirtumai kaitaliojasi ir gyvenime, ir požiūriuose. Daidodzi buvo reninu, tarnavo Asano klanui Ako, Macudaira klanui Ecifzene ir Macudaira klanui Aidzu; daug keliavo po šalį keisdamas šeimininkus.
Jamamoto visą gyvenimą tarnavo Nebešimo klanui ir tik seguno ir paties Nebešimo Micusigės draudimas jam sutrukdė atlikti ritualinę savižudybę po šeimininko mirties. Jis tapo dzeno vienuoliu-atsiskyrėliu ir vienatvėje nugyveno 20 m.

Cunemoto pasisakymai pasiekė mus Tasiro Curamoto, užrašiusio tarp jų 7 m. vykusios pokalbius, dėka. Pats jis pataria, perskaičius visas 11 knygas, mesti jas į ugnį. Cunemoto nesiekė toliau Nebesimo klano valdų – ir daugiau nei 150 m., iki pat Meidži restauracijos 1868 m., „Hagakure“ liko mokymu išrinktiesiems. Tuo tarpu reninas Daidodzi, neturėjęs nei šeimininko, nei žemės, nebuvo susirūpinęs kokio nors konkretaus klano likimu – o tai užtikrino platų „Budosesinsju“ paplitimą tarp feodalų dvarų.

Pačioje „Hagakure“ pradžioje tvirtinama: „Samurajaus kelias - tai mirtis“ – kas tapo kamikadzių šūkiu per Antrąjį pasaulinį karą.

„Hagakure“ kviečia atsisakyti pragmatizmo, sveiko proto; tik intuicija gali atvesti prie būties pagrindų, padėti bet kuriuose reikaluose. Ne dzeniškasis Tuštumos apmąstymas, o gyvenimas pasaulyje, gyvenimas šią minutę, gyvenimas apibrėžtas taip: ar teisingu bus kitas tavo žingsnis. Laipsniškumas bei šios minutės judėjimas ir proveržis, akimirka ir amžinybė. Du didieji samurajai bandė atsakyti į klausimus, dėl turime nuspręsti: ar verta juos užduoti?

Pirmasis skyrius

Nors atrodo neabejotina, kad samurajus niekada neturėtų užmiršti apie Samurajaus kelią, tačiau kartais gali pasirodyti, kad visi mes to nepaisome. Tad paklausus: „Kokia tikroji Samurajaus kelio prasmė?“, mažai bus žmonių, kuris greitai ir tiksliai į jį atsakytų. Ir tai todėl, kad mūsų protuose tvirtai įsitvirtino principai. Iš čia ir nerūpestingas požiūris į minėtą Kelią.

Neatsakingumas – baisus dalykas.

Samurajaus kelias – mirtis. Kai reikia ją rinktis, tai vyksta greitai ir paprastai. Tai ne taip ir sunku. Būk ryžtingas ir veik. Imti kalbėti, kad mirti nepasiekus tikslo – tai šuniška mirtis, reiškia beprasmių pokalbių kelią. Kai reikia rinktis „gyvenimas ar mirtis“ – tai ne visada reiškia, kad tikslas pasiektas.

Mes visi norime gyventi. Ir daugeliu atvejų mes sprendžiame savo įsivaizdavimu apie tai, kas mums patinka, ribose. Tačiau gyventi nepasiekus tikslo – tai bailumas. Briauna labai plona ir pavojinga. Tačiau ir mirti nepasiekus tikslo – tai šuniška mirtis ir fanatizmas. Tačiau tame nėra gėdos. Tai Samurajaus kelio esmė. Teisingai nuteikiant širdį ryte ir vakare, galima gyventi taip, tarsi tavo kūnas jau miręs, ir pasiekti laisvę pasirinktame kelyje. Ir tada visas samurajaus gyvenimas praeis be gėdos; ir jis sugebės išpildyti savo paskirtį.

Geras tarnas tas, kuris darbščiai ir atsidavęs tarnauja savo šeimininkui. Tai aukščiausias tarnystės laipsnis. Jei tau buvo lemta gimti žinomoje šeimoje, kurios giminė šaknimis siekia senovę, tau tereikia tik nuolat galvoti apie pareigą protėviams, o taip pat savo kūną ir protą pašvęsti vienam tikslui – tarnauti savo šeimininkui. Galima laikyti didele sėkme, jei prie viso to prijungsi išmintį ir talantą, kuriuos sugebėsi tinkamai panaudoti. Tačiau net jei tu niekam netinki ir pasižymi visišku nerangumu, tu vis tiek būsi patikimu tarnu, jei esi ryžtingai nusiteikęs galvoti apie savo šeimininko gerbūvį. Vien tik talanto ir išminties turėjimas – tai žemiausias naudingumo laipsnis.

Gamta sutvėrė du žmonių tipus: kurie turi skvarbų protą ir kuriems reikia neskubant iš lėto pagalvoti. Tačiau įdėmiai pažiūrėjus tampa aišku, kad širdyje nelaikantis pykčio ir laikosi 4-ių Nebešimo⁶⁾ samurajų priesaikų, nuostabiu būdu prisipildo išminties – nepriklausomai nuo gamtos jam suteiktų privalumų ir trūkumų.

Žmonės galvoja, kad jie gali išspręsti sudėtingas problemas, jei giliai panirs į jų esmę, tačiau jie tik treniruos atkaklias mintis ir nieko gero nepasieks, jei ką nors apmąstydami į centrą dės asmeninius interesus ir naudą.

Sunku atsisakyti kvailų įpročių ir atsiriboti nuo egoizmo. Tačiau, jei sudėtingose situacijose tu pradžioje atsisakai asmeninių intersų, o tada savo širdyje palieki tuos 4-is priesakus ir, išvengdamas egoizmo, dedi pastangas, būtinai pasieksi sėkmę.

Dėl to, kad dažniausiai darydami kažką, mes remiamės tik savo įžvalgumu, tampame pernelyg suinteresuoti to reikalo, nepastebime proto išvadų - ir tada visa vyksta ne taip gerai. Kiti gi žmonės laiko tokį elgesį pasigailėtinu, silpnu, siauru ir nevedančiu į sėkmę. Jei tu nepasižymi tikru protu, tai tau geriausia būtų pasitarti su tuo, kas turi sveiką protą. Patarėjas, padėdamas sprendimui, neleis tai pasukkti iš kelio, nes jis nesavanaudis ir turi sąžiningą bei nuoširdų protą, juk tasai reikalas jo asmeniškai neliečia. Štai tokį veiksmų būdą kiti žmonės, be abejo, palaikys gerai pagrįstu. Tai galima palyginti su dideliu medžiu, turinčiu daug šaknų. Vieno žmogaus protas tarsi šakelė, kurią tiesiog įsmeigė į žemę.

Mes nagrinėjame senų laikų patarles ir žmonių pasisakymus, kad įsitikintume jų išmintimi ir netaptumėm nesavanaudiški. Kai atmetame visus išankstinius įsitikinimus, sekdami protėvių išmintimi, ir tariamės su kitais žmonėmis, mūsų reikalai eina gerai, be jokių nesėkmių. Ponas Kacusige mokėsi išminties pas poną Naošigę⁷⁾, kas minima „Ohanasikikigaki⁸⁾“. Turime būti dėkingi už jo rūpestį ir dalyvavimą.

Be to, buvo dar vienas žmogus, kuris tarnais priėmė savo jaunesniuosius brolius. Ir kaskart, kai jis vyko į Edo ar Kamigato provinciją, jie lydėjo jį. Kadangi jis visada tarėsi su jais tiek dėl asmeninių, tiek dėl visuomeninių dalykų, jo niekada, kai pasakoja žmonės, neištiko nesėkmė.

Sagara Kyuma buvo vienu tų, kuris buvo visiškai atsidavęs savo ponui ir jam tarnavo taip, tarsi jo paties kūnas jau būtų miręs. Jis buvo tasai, apie kuriuos sakoma: vienas iš tūkstančio.

Kartą pas poną Sakyo sodyboje Mizugae vyko svarbus susirinkimas ir Sagara Kyumai buvo liepta pasidaryti sepuką. Tais laikais Osakėje pono Taku Nut‘o užmiesčio sodyboje trečiame aukšte buvo arbatos kambarys. Kyuma išsinuomojo tą kambarį ir jame sukvietė visus Saga vargšus. Jis surengė lėlių vaidinimą, kurio metu vieną lėlę valdė pats. Žmonės puotavo ir gėrė visą dieną ir naktį. O namo, kuriame visa tai vyko, langai buvo į Sakyo sodybą; triukšmas gerokai nervino šeimininkų gyventojus. Surengdamas visą tą sumaištį, Kyuma galvojo tik apie savo šeimininką ir buvo kupinas ryžto nusižudyti.

Būti tarnu tereiškia viskuo palaikyti šeimininką, remiantis jo gėrio ir blogio samprata ir atsisakyti asmeninių naudų ir interesų. Jei valdose yra nors 2-3 tokie ištikimi žmonės, tai sodyba bus saugi.

Apžvelgus pasaulį, kai reikalai vystosi sklandžiai, galima pamatyti daug tokių žmonių, kurie atrodo labai naudingais, yra išmintingi, įžvalgūs ir vikrūs. Tačiau, kai tik šeimininkas nutolsta nuo reikalų arba apsigyvenama vienumoje, atsiranda labai daug tokių, kurie greitai nusigręžia ir ima ieškoti palankumo to, kam šiandien palankus likimas. Apie tai net nemalonu galvoti. Žmonės, užimantys aukštą arba žemą padėtį, turintys patirties ir vikrūs – visi pasirengę tarnauti iki tam tikro laiko, tačiau, kai tik reikalai pakrypsta prie būtinybės atiduoti gyvybę už savo šeimininką, jie staiga pajunta silpnumą ir kelių virpėjimą. Tai tiesiog bjauru! O juk dažnai būna, kad reikiamą akimirką ir nenaudingas žmogus tampa neįveikiamu kariu, nes jis jau atidavė gyvybę savo šeimininkui ir tapo su juo viena visuma. Mirties metu Micusige buvo toks pavyzdys. Tuo metu pas jį tebuvo vienas ryžtingas tarnas – tai aš. Kiti sekė mane. Daug mintijantys apie save, nesavanaudžiai dvariškiai visada nusisuka nuo šeimininko, tereikia mirčiai uždengti jo akis.

Kalba, kad šeimininko ir tarno santykiuose svarbiausiu yra ištikimybė. Nors iš pirmo žvilgsnio ji gali pasirodyti nepasiekiama, ji yra tiesiai prieš tavo akis. Jei sugebėsi iškart nusiteikti ištikimybei, tai tą akimirką tapsi puikiausiu tarnu.

Žmogui labai svarbu išsakyti savo nuomonę ir ištaisyti klaidas. Tai ir vadinama užuojauta, kuri padeda tarnyboje. Tačiau sieloje turėti užuojautą ir elgtis atitinkamai pagal ją yra labai sunku. Atskleisti žmoguje gerąsias ir blogąsias puses lengva, išsakyti savo nuomonę dėl to irgi nesunku. Daugeliu atvejų žmonės laiko save gerais, kai kalba tą, ką kiti laiko nepadoriu arba sunkiu išsakymui. Tačiau jei jų kritiniai žodžiai priimami blogai, tai jie mano, kad toliau ir neverta kištis, nes nieko negalima padaryti. Tai visiškai klaidinga. Tai galima palyginti su tuo, kai smerki žmogų, jį šmeiždamas. Čia nėra nieko be savo sąžinės nuraminimo.

Prieš išsakant savo nuomonę, reikia gerai pagalvoti, ar žmogus pasirengęs ją išklausyti ir priimti tavo nuomonę. Turi būti jam artimu, o jis turi pasitikėti tavo žodžiais. Aptarinėdamas tai, kas jam svarbu, rask geriausią būdą išsakyti savo nuomonę ir įsitikink, kad ji bus teisingai suprasta. Spęsk pagal situaciją ir rask tinkamiausią laiką pokalbiui – galbūt, verta viską iškloti ir laišku, o galbūt tai teisingiau padaryti atsisveikinant.

Samurajaus kelias Pagirk jo gerąsias puses ir panaudok bet kokią progą ir pretekstą, kad jį paremtum. Galbūt, verta papasakoti ir apie savo klaidas, tarsi tuo neliečiant jo, o perspėjant, kad tas pats gali nutikti ir jam. Padaryk taip, kad jis gautų tavo patarimą kaip žmogus, trokštantis iš troškulio, gauna gurkšnį vandens nutekančio išdžiūvusia gerkle. Ir tai turi būti nuomonė, kuri padės jam ištaisyti trūkumus.

Tai labai sunku. Jei žmogaus trūkumas jau įsišaknijo į ilgametį įprotį, tai, greičiausia, jis niekada jo neatsikratys. Aš tai žinau iš savo patirties. Būti atviru visiems draugams, taisyti vienas kito trūkumus ir klaidas, turėti bendrus principus, ištikimai tarnauti šeimininkui – štai kame glūdi tikrojo tarno užuojauta. Jei tiesiog gėdinsi žmogų, tai kaip jis galės tapti geresniu?

Žiovauti kitų žmonių akivaizdoje – blogas tonas. Kai tau staiga užsinori nusižiovauti, reikia kaktą patrinti iš apačios į viršų – ir noras praeis. Jei tai nepadeda, apsilaižyk lūpas, tačiau užčiaupęs burną. Arba tiesiog uždenk burną ranka ar rankove – ir niekas nesužinos, kad žiovavai. Tas pat ir dėl čiaudėjimo. Čiaudint tarp kitų atrodai kvailu. Yra dar ir kitų dalykų, apie kuriuos tau reikia galvoti ir dėl jų praktikuoti.

Kai kas nors sako, kad reikia labai atidžiai įsižiūrėti į kitų privalumus ir trūkumus, man norisi prieštarauti – tai visai nėra gerai. Mat žuvis gyvena ten, kur vanduo gana švarus. Tačiau jei vandens telkinyje yra plūdenų ar dar kažko, tai žuvis gali slėptis tuose dumbliuose ir klestėti. Tokiu būdu, apatinės klasės gyvens ramiai, jei jos kažko nemato ir kažko negirdi. Iš tikro reikia suprasti, kad tas pats vyksta ir žmonių elgsenoje. Kartą, kai ponas Micusigė dar buvo berniūkščiu, jam pasiūlė paskaityti šventikui Kaionui. Jis sukvietė kitus vaikus bei patarnautojus ir pasakė: „Prašau, ateikite ir paklausykite. Labai sunku skaityti, kai niekas neklauso“. Šventiką nustebino šie žodžiai ir jis tarė tarnams: „Štai taip turi būti visame kame, ką darote“.

Kiekvieną rytą reikia pirmiausia nusilenkti šeimininkui ir jo tėvams, tada šeimininko dievybėms-globėjoms ir budoms- gynėjoms. Jei šeimininką laikysi svarbiausiu tau, tai nudžiugins tavo paties tėvus, o dievybės ir budos tavo elgesiui. Kariui nėra nieko svarbiau, nei mintys apie šeimininką. Jei ištikimybė glūdi jo viduje, jis visad bus atidus šeimininkui ir jo nepaliks nė minutei.

Be to, moteris turi lygiai taip pat gerbti savo vyrą, kaip jis savo šeimininką.

Vienas žmogus tvirtino, kad prieš kurį laiką Macuguma Kyoanas papasakojo tokią istoriją:
„Medicinoje vaistai skiriasi priklausomai nuo jin ir jan, t.y. vyriškų ir moteriškų pradų. Skiriasi ir pulsas. Tačiau per praėjusius 50 m. vyrų pulsas ėmė panašėti į moterų. Tai pastebėjęs, aš gydydamas akis ėmiau skirti moteriškus vaistus vyrams ir aptikau, kad jie padeda sergantiems. Kai ėmiau taikyti vyriškus vaistus vyrų gydymui, tai jie neveikė. Taip aš supratau, kad vyriška dvasia nusilpo, o patys vyrai tapo pernelyg panašūs į moteris, - kas reiškia greitą šio pasaulio pabaigą“.

Atsimenant šias išvadas žvelgiant į šiuolaikinius vyrus galima pastebėti, kad turinčių moterišką pulsą yra labai daug, tuo metu kai tikrų vyrų teliko saujelė. Tad galiu teigti, kad net pridėjęs nežymias pastangas, gali gana lengvai laimėti. O tai, kad tik nedaugelis vyrų sugeba nukirsti galvą, dar kartą įrodo, kad vyrų drąsa sunyko. Kai prabylama apie kaisiaku⁹⁾, tai galima sakyti, kad mūsų laikais vyrai pernelyg išmanūs ir protingi, kai reikia sugalvoti atsikalbėjimą ar pasiteisinimą. Prieš 40-50 m., kai tokie dalykai kaip matanuki¹⁰⁾, buvo laikomi būtinais vyrui, jie gėdinosi draugams parodyti savo šlaunis be randų ir patys persiverdavo jas.

Kiekvienas vyriškas darbas – kruvinas darbas. Šiandien tai laikoma kvaila, o visi reikalai vikriai išsprendžiami vien pasikalbėjimais; žmonės vengia darbo, kuriam reikia pastangų. Norėtųsi, kad jauni žmonės pabandytų tai suprasti.

¹⁾ Jamamoto Cunetomo (1659-1719) – Hidzeno provincijos Saga domeno samurajus, kurio šeimininku buvo daimyo Nebešima Micusigė, kuriam mirus 1700 m., Cunemoto nepasidarė charakiri, nes jo šeimininkas buvo prieš šį paprotį. Dėl nesutarimų su įpėdiniu, Cunemoto pasitraukė į kalnus ir gyveno kaip atsiskyrėlis. 1709-16 m. jis savo mintis išdėstė draugui samurajui Curamoto Tasiro. Daugelis Jamamoto aforistų buvo susiję jo daimyo (Nebešima Micusigė) tėvu ir seneliu. Jo pasisakymai buvo išleisti 1716 m. „Hagakure“ pavadinimu.

²⁾ Jukio Mišima (tikr. vardas Kimitake Hiraoka, 1925-1970) – japonų rašytojas, dramaturgas, aktorius ir režisierius. Išgarsėjo tiek savo nihilistiniais kūriniais, tiek ritualine savižudybe sepuku ir jos aplinkybėmis. Jis tris kartus buvo nominuotas Nobelio premijai. Pirmąjį savo kūrinį „Žydintys miškas“ parašė būdamas 16 m. Tokijo un-te įgijo advokato specialybę, tačiau atsidavė literatūriniam darbui. 1951-52 m. išvyko į kelionę aplink pasaulį, pakeitusią jo kūrybinį stilių ir požiūrį į gyvenimą: jis ėmė domėtis nacionaliniais kovos menais – kendo, karate, taip pat kultūrizmu ir boksu. 1970 m. lapkričio 25 d. bandė atlikti perversmą atkuriant imperialistinę Japoniją, tačiau supratus, kad jis nepavyko, atliko ritualinę savižudybę. Debiutinis romanas „Kaukės išpažintis“ (1949) šokiravo Japonijos visuomenę savo atvirumu, seksualumu, dramatizmu ir tuo, jog buvo homoseksualumo tema. Iš viso Mišima parašė 34 romanus, apie 50 pjesių, 25 trumpas istorines knygas, bent 30 esė ir kitų kūrinių.

³⁾ Reninai – samurajai, neturintys šeimininko, egzistavę Japonijoje 1185–1868 m. Jie buvo išlaikę samurajams suteiktas privilegijas nešioti du kardus ir nebaudžiamiems žudyti prastesnės kilmės žmones. Netekę savo šeimininkų ir žemių nuskurdę kariai būdavo priversti klajoti, neretai susiburdavo į gaujas, užsiimančias plėšikavimu.

⁴⁾ Sekigakaro mūšis – mūšis Japonijoje 1600 m. spalio 21 d., nulėmęs šogūnų Tokugavų dinastijos valdymą įveikiant Toyotomi klaną. Didelę įtaką mūšio baigčiai turėjo Kobayakawa Hideaki, vadovavusiam 15,6 tūkst. karių, išdavystė. Įdomi, kad Miyamoto Musashi, garsiausias visų laikų samurajus, dalyvavo Sekigaharos mūšyje, ir kovojo vakarinėje sąjungoje, tačiau jam pavyko išvengti sužeidimų ir sėkmingai pasitraukti iš mūšio lauko, kai vakarinė sąjunga pralaimėjo.
Sekigakaro mūšis

⁵⁾ Daidodži Judzanas (1639-1730) – samurajus, karo strategas, istorikas, filosofas, savo kilmę vedantis nuo Tairos klano. Buvo konfucionizmo pasekėjas. Visu gyvenimu jis įkūnijo savo mokymą. Žinomas ir savo eilėmis. Jam priklauso „Ivabuti Java“ („Vakaro pokalbiai Ivabutyje“) – chronologine tvarka sudėti anekdotai apie Tokugava Iejasu. Taip pat jis parašė „Budošošinšu“ (Patarimai einančiam į kario kelią). „Taisioden“ („Užrašai apie didžiuosius karvedžius“) ir kt.

⁶⁾ Nebešima Kacusigė (1580-1657) – Hidzeno provincijos Saga domeno daimyo (nuo 1607 m.). Sekigakaro mūšyje nedalyvavo ir Tokugavai buvo pristatytas tik po pergalės. 1637-38 m. kartu su sūnumis dalyvavo malšijant valstiečių sukilimą Simabaro pusiasalyje.

⁷⁾ Nabešima Naošigė (1537-1619) – samurajus ir Sago domeno daimyo (nuo 1587 m.). 1600 m. parėmė Tokugavą.

⁸⁾ Ohanasikikigaki - Naošigės, Kacisigės ir Micusigės (pirmųjų Nebešimo klano daimyo) pasisakymų.

⁹⁾ Kaisiaku - pagalbininkas atliekant sepuku ritualą, kuris tam tikru momentu turi nukirsti mirštančiajam galvą, kad tasai išvengtų priešmirtinės agonijos.

¹⁰⁾ Matanuki - paprotys kalaviju ar kitų aštriu daiktu persidurti šlaunį savo vyriškumo pademonstravimui.