Čingis chanas ir jo kapas. Vartiklis

Visų mongolų pramote yra Alan-Goa¹⁾, gyvenusi 8-oje (ar 10-oje) kartoje iki Čingis chano (1162-1227), nuo saulės spindulio jurtoje pagimdžiusi vaikus.

Tiksli Čingis chano gimimo data nėra žinoma. Rašid ad-Dinas nurodė 1155 m., o dabartiniai mongolų istorikai laikosi 1162 m. datos.

Pagal „Slaptąją mongolų sakmę“ Čingis chano protėviu buvo mėlynakis vilkas Borte-Čino, o motina danielė Goa-Maral. Jie atsirado persikėlę per Tengį (vidinę jūrą; gal Baikalą?). Klajojo prie Onono²⁾ ištakų, Burchan-chaldune, o jų palikuonis buvo Bata-Čiganas.

Jo gimimo vietą Deliun-buldaną tyrinėtojai lokalizuoja šiaurės Mongolijoje 230 varstų atstumu nuo Nerčinsko (Čitos sritis) ir 8 varstai nuo Kinijos sienos. Jis buvo pavadintas Temudžinu („kalviu“) ir jo tėvas buvo Jesugėjus-baaturas, Chabul-chano³⁾ anūkas, daugelio mongolų genčių vadas (40 tūkst. jurtų). Jo gentis valdė derlingas žemes tarp Keruleno⁴⁾ ir Onono upių. Jesugėjus pavergė totorius ir daugelį kitų genčių.

Tėvą totoriai nunuodijo, kai Temudžinui buvo 13 m. Genties vyresnieji atsisakė paklusti pernelyg jaunam ir nepatyrusiam vadui ir ėmė ieškoti naujo vado, kuriuo tapo Targutajus iš kilmingos Bordžiginų giminės. Temudžinas liko su nedaugeliu likusių giminaičių: jaunesniaisiais broliais ir seserimis ir netrukus buvo priverstas slėptis nuo Targutajaus persekiojimų. Visas jo turtas tebuvo 8 žirgai ir „bunčukas“ – balta vėliava su 9-m jako uodegom, simbolizuojanti 4 dideles ir 5 mažas jo giminės jurtas.

17 m. amžiaus, jau lydimas kelių šimtų jaunų raitelių, atvyko pas gražuolės Bortės tėvą (jų vedybas tėvai buvo sutarę kai jai buvo 9 m.) ir paėmė ją į žmonas. Vėliau ji žinoma kaip „Bortė Fudžin“, imperatorienė, 4 sūnų ir 5 seserų motina.
Tolesnis Čingis chano gyvenimas pateikiamas mažai, o ir tai prieštaringai. Galiausiai jo pavaldume jau buvo apie 100 tūkst. jurtų ir jungtinės mongolų pajėgos sumuša totorius. Tada įveikia merkitus⁵⁾ ir keraitus⁶⁾ Tada siunčia karius į vakarines tiurkų, naimanų⁷⁾ ir uigurų žemes. Detaliau jo žygiai aprašomi po to, kai jam sukanka 41-eri.

1246 m. kurultajus (visų mongolų genčių chanų susirinkimas) paskelbė Temudžiną didžiuoju kaganu ir priskyrė jam Čingis chano (Čingis Cha-chanas) titulą (vėliau istorikai jį vadino „Pasaulio užkariautoju“). Rašid ad-Dinas aiškina taip: „Čingis chano pravardę jam skyrė jis (šamanas Teb-Tengris) sakydamas: Amžinai žydro dangaus potvarkiu tavo vardas turi būti Čingiz-chanas! Juk mongolų kalba ‚čin‘ reiškia ‚tvirtas‘, o ‚čingiz‘ yra daugiskaita. Mongolų kalba Čingiz-chanas turi tą pačią reikšmę kaip gur-chanas, tačiau platesne reikšme, nes yra daugiskaitoje ir apibendrinti tą žodį galima, pavyzdžiui, persų ‚šachanšachas‘ (valdovų valdovas)“.

Čingis chano valdymas sustiprino centrinę valdžią ir Mongoliją padarė viena galingiausių karinių Centrinės Azijos šalių. Čingis chanas į istoriją įėjo kaip vienas negailestingiausių užkariautojų: „... ypatingu šaunumu paskelbė: apiplėšti, apvogti ar užmušti kitos, ne mongolų kilmės, žmogų, kad jam pavaldžios gentys sudaro vienintelę dangaus išrinktą tautą, kad nuo šiol jie vadinsis mongolai, kas reiškia ‚laimintys‘. Visos likusios tautos žemėje turi būti mongolų vergai. Nepaklusnias gentis reikia išvalyti nuo žemės paviršiaus kaip piktžoles, kenkiančias žoles, - ir liks gyventi vien mongolai“.

Karas buvo paskelbtas patikimiausia materialinio gerbūvio užtikrinimo priemone. Taip prasidėjo grobikiškų karų epocha. Buvo sukurta didžiausia pasaulyje imperija. Metraščiuose pilna barbariškų plėšimų ir taikių miestų gyventojų išžudymo istorijų. Pvz., persų istorikas Džuveinis, dalyvavęs kare prieš mongolus, savo „Istorijoje“ liudija: „13 dienų ir 13 naktų skaičiavo mongolų nužudytus žmones Mervo mieste. Skaičiuojant tik tuos, kurių kūnai buvo rasti, neskaičiuojant tų, kurie buvo nužudyto grotose ir olose, kaimuose ir dykynėse, suskaičiavo per 1,3 milijono“. Tada mongolams buvo įsakyta paimti Nišapurą: „sugriovė miestą taip, kad jame buvo galima arti plūgu, o iš keršto napaliko gyvų nei kačių, nei šunų“.

Tik gyvenimo pabaigoje, paskutinio žygio prieš tungusus metu, Čingis chanas pradėjo suprasti, kad naudingiau palikti miestus, kad galima iš jų imti duoklę.

Mongolų armija nebuvo vien sausumos. 1279 m. Kantono įlankoje mongolų laivai sutriuškino kinų Sunų imperijos laivyną (Jameno mūšis). O prieš 5 m. 40 tūkst. kariauna su 900 laivų įsiveržė į Japoniją, užėmė Cuzimo, Ikio salas ir dalį Kiusiu salos. Tačiau netikėtai kilęs taifūnas paskandino puolančiųjų laivus ir teko atsitraukti. Antras Chubilajaus bandymas 1281- ais taip pat buvo nesėkmingas. Ir vėl 142 tūkst. kariaunos su 3400 laivais puolimą nutraukė taifūnas, praktiškai visiškai sunaikinęs mongolų laivyną.

Čingis chano įvestas įstatymų rinkinys „Jasa⁸⁾“ ilgą laiką buvo Azijos klajoklių tautų teisiniu pagrindu. Jo įvestas sąvadas „Jasakas“ (daugiausia išlikęs pas Rašid ad-Diną) skelbia: „Čingis chano Jasa draudžia melą, vagystes, paleistuvavimą, liepia mylėti artimą kaip save patį, nedaryti skriaudų ir jas visai užmiršti, pasigailėti šalių ir miestų, paklususių savanoriškai, neapdėti jokia duokle ir gerbti Dievui skirtas šventyklas bei jų tarnus“.

Čingis chanas mirė 1127 m. žygio prieš tungusus metu. Pagal jo priešmirtinį pageidavimą, kūnas buvo parvežtas į gimtinę ir palaidotas Burkan-chalduno⁹⁾ apylinkėse. Pagal oficialią versiją jis susirgo medžiojant laukinius arklius, Markas Polas tvirtina, kad nuo sužeidimo strėle, O Plano Karpinis – kad nutrenkė žaibas. Anot legendos, nuo tungusų princesės padarytos žaizdos, padarytos dantimis per vestuvinę naktį (o tada nusižudė Chuan-che upėje, kurią mongolai ėmė vadinti Charun-muren – „karalienės upe“). Žr. analizę apie Čingis chano mirtį.

Gabenant kūną pakeliui buvo išžudoma visa, kas gyva: žmonės, gyvuliai, paukščiai – kad nepasklistų gandas apie jo mirtį. Pagal padavimą, Čingis chanas palaidotas giliame kape giminės kapinėse „Ich Chorig“ – sėdintis Mahometo auksiniame soste, atvežtame iš Samarkando. Kad kapas nebūtų atrastas ir išniekintas, per stepę kelis kartus praginė daugiatūkstantinį žirgų būrį. Pagal kitą versiją, kapas buvo įrengtas upės vagoje – tuo tikslu upė buvo laikinai nukreipta kita vaga. Visus, kurie dalyvavo laidojant ir galėjo įsiminti vietą, nužudė; vėliau nužudė ir tuos, kurie įvykdė tą įsakymą.
Po mirties gedulas truko dvejus metus. Nuo Čingis chano laikų vietovių pavadinimai keitėsi, - ir dabar netgi negalima tiksliai nustatyti, kur buvo Burkan-chalduno kalnas.

Pastabos apie šaltinius

Nežinome apie mongolų rašytines kronikas, o visi vėlesni metraščiai, kitomis kalbomis ir parašyti kitose šalyse, pasakoja apie praėjusių laikų didingus Čingis chano darbus, papuošdami pasakojimus herojiškomis legendomis. Visa „fantastinė“ istorija apie Čingis chaną daugiausia žinoma iš persų istoriko Rašido ad-Dino (jis rėmėsi neišlikusiu „Altan deptera“ – „Auksiniu metraščiu“). Neišliko nė vieno mongolų metraščio iš dažnai minimos „Slaptosios sakmės“, kurios turinys pirmiausia tapo žinomas ir 17 a. teksto varianto kinų kalba. Kokia kalba buvo parašytas originalas nėra žinoma.

„Naujosios chronologijos“ autoriais dažniausiai būna neprofesionalūs istorikai (šachmatininko G. Kasparovo straipsnis; matematiko A. Fomenko¹⁷⁾ istorijos variantas) – jose skamba istorinių duomenų „falsifikavimo“ motyvas. Bet nesufalsifikuosi visko, kas prieš daugelį amžių parašyta daugybe kalbų, o taip archeologinių radinių.

1900 m. greta Dunchuano, esančio Šilko kelyje, Mogao olų²²⁾ komplekso vienoje nedidelėje oloje užmūrytoje slaptoje patalpoje Aurelis Steinas²³⁾ atsitiktinai rado knygų, rankraščių, tapytų drobių ir kitų budistinių relikvijų lobį, datuojamą 4-12 a. (per 50 tūkst. raritetų): „vieno ant kitų sudėtų rankraščių aukštis siekė kelis metrus“. Ten buvo tekstai sanskrito, kinų, chotanų²⁴⁾, tibetiečių, sogdų²⁵⁾, senovės uigurų, sirų kalbomis. Hieroglifinė „Deimantinės sutros²²⁾“ (868 m.) versija laikoma ankstyviausiu spausdintu leidiniu.

Kitaip dėstoma istorija 15-16 a. totorių epe, kurio pagrindinė tema Džučio uluso (Aukso ordos) 14 a. istorija. Jis tęsėsi nuo Sarajaus prie Volgos iki Samarkando. Tarp chano Toktamyšo¹⁸⁾ (Aukso ordos chanas 1376-1395 m.) protėvių minimas Čingis chanas, tačiau gimtine nurodoma ne Mongolija, o Pavolgis – prie Ak Tubos¹⁹⁾ (Žemutinės Volgos kilpa), iš kur surengtas žygis į Kiniją ir pavergtas judėjų kraštas.

O kaip tada su užrašais ant akmeninių stelų (jų yra 86-i) ir dokumentais, kurie užrašyti uigurų rašmenimis? Mongolijoje ir Rusijoje rastos „paize“, metalinės plokštelės su mongolų chanų įsakais. Tarp jų ir sidabrinė plokštelė (1252-1259 m.) 1845 m. rasta Jekaterinoslavskio gubernijoje, Chubilajaus manifestas (1269), Toktamyšo lentelė (1392)... Uigurų rašmenys naudoti monetose, žinomi du mongolų chanų laiškai uigurų kalba prancūzų karaliui Pilypui IV (1289 ir 1305 m.; saugomi Luvre). Mongolų imperijos įstatymo sąvado „Džasak“ fragmentai išliko persų ir kinų šaltiniuose. Persų istoriko A.M. Džuveinio (m. 1283 m.) „Pasaulio užkariautojo istorija“ smulkiai aprašo Jasos Didžiosios knygos turinį. Dažnai cituojami ir kinų šaltiniai, tarp jų Čžao Huno „Men-da Bei-lu“ apie Čingis chano nelaisvę Čžur-Čžene.

Išlikę užrašai orchonų kalba²⁰⁾ ant stelų apie Čingis chano pergales. Išlikę originalūs Tibeto dokumentai apie Čingis chano laikmečio ypatingus „čoi-jon“ (dvasinio patarėjo) santykius tarp Tibeto ir Mongolijos, kuriuose atspindėti Mongolijos valdytojų vardai, Čingis chano žygių datos ir budizmo plitimo Mongolijoje istorija. Išlikusiose Mongolijos šamanų knygose (saugomos Maskvos Rytų tyrimų inst-te) aprašytos nuliejimo apeigos, kurias reikia daryti Čingis chano protėvių žemėse. Detalų pokalbio su Čingis chanu aprašymą ir kelionę į Mongoliją paliko daosistas vienuolis Čan-Čunis.

Be to, įtarimą kelia tai, kad europiečiai į mongolų sostinę Karokorumą²¹⁾ atvykdavo labai greitai – gal ji buvo ne Mongolijoje, o daug arčiau? Gal Charchorino prie Orchono vietoje? (bet jis ne taip smarkiai ir arčiau…).

Chentėjaus kalnai - kalnynas šiaurės Mongolijoje, Tiobo ir Chentėjaus aimakuose, šiaurinės atšakos pasiekia Rusijos teritoriją Užbaikalėje. Pietvakarinės atšakos supa Ulan-batorą. Aukščiausias kalnas – Asralt-Chairchan-Uulas (2800 m). Senovės Kinijoje vadinti dar Langdžuksu kalnais. Jie, sudaryti daugiausia iš granito, su Chindiin dardago (2665) ir Chan Chentėjaus (2362) viršukalnėmis, yra miškais apaugę kalnai su plokščiomis viršukalnėmis, iš kur išteka Onono, Keruleno) ir Tulo upės. Dalis Chentėjaus kalnų įeina į Chano Chentėjaus rezervatą. Pietiniai šlaitai – kalnų stepės. Anot „Slaptosios mongolų sakmės¹⁰⁾“, ši vietovė yra jaunojo Temudžino, būsimojo Čingis chano, gimtinė. Čia, spėjama, yra ir šventasis Burchan-chalduno kalnas, kuriame, anot padavimų, palaidotas Čingis chanas. Pasakojama, kad jis šiuose kalnuose buvo radęs nuostabią vietą, vadinamą Ikh Khorig'u¹¹⁾, kur, ilsėdamasis po medžioklės sėdėdamas po medžiu sakė, norįs būti čia palaidotas. Toji vieta buvo labai saugoma, leidžiama apsilankyti tik darkhadams (elitiniams kariams ir jų šeimų nariams) ir tik vieninteliu tikslu – palaidoti Čingis chano giminės narį. Tik 20 a. 9-o dešimtm. pabaigoje leista dirbti archeologams. Tačiau jo kapas iki šiol nėra rastas – kaip ir nė vieno iš 30-ies didžiųjų mongolų chanų.

Pirmąja buvo „Trijų upių“ bendra mongolų-japonų ekspedicija 1989-1992 m., tyrusi vietovę ultragarsu. O 2001 m. rugsėjį pasaulio žiniasklaida užtrūbino apie sensacingą Čingis chano kapo atradimą, kurį padarė mongolų-amerikiečių ekspedicija. Ji, Čikagos un-to. prof. Dž. Vudso, 360 km nuo Ulan-Batoro, Batšireet Hentėjo sume netoli Bindero kalno aptiko keturias dešimtis kapų, iš trijų pusių supamų 3-4 m aukščio akmenine siena, kurios bendras ilgis apie 3 km. Uglugčio tvirtovės priekinės sienos ilgis yra 500 m, o rytinės, einančios per kalno viršūnę – 600 m. Iš vidinės pusės sienos Sūnūs prie mirštančio Čingis chano

sustiprintos dideliu žemės kiekiu, kuri, kaip mano mokslininkai, galėjo būti iškasta įrengiant didelį kapą. Aptvėrimo viduje randasi įspūdinga uola. Vietiniai šią vietą vadina „Čingis chano pilimi“, o taip pat „raudonąja uola“. Pietinėje aptvėrimo dalyje 11 m gylyje prietaisais užfiksuoti per 60 žmonių palaikai, sprendžiant pagal rastus šarvus ir ginklus priklausančius mongolų kilmingiesiems. Dž. Vudsas spėjo, kad tai didžiųjų mongolų chanų laidojimo vieta, o visi radiniai priskiriami 13 a. pirmai pusei.

Uglugčiim-heremas yra šiauriniame Uglugčiim-golo upės krante ir pietinėje Urgon Bajanzat-ulo kalno pusėje. Jis yra 1200-1420 m aukštyje. Aptvare yra neaiškūs grioviai, takai ir kalvelės. Ant Chašant-hado uolos per 400 tamgų (giminės ženklų) ir mongolų genčių pavadinimų. Spėjimą sustiprina ir tai, kad Bogdo chanas Žavzandamba dukart aukojo Bindero kalne – juk neatsitiktinai jis beldėsi taip toli, gali būti, kad pagarbintų protėvius.

56 km nuo tos vietos, rytinėje Bindero kalno pusėje, buvo rastas dar vienas kapas, vietinių vadinamas „100 kareivių kapu“. Anot Vudso, tai tie kariai, kurios, kaip skelbia legenda, nužudė, kad nuslėptų Čingis chano kapo vietą. Pagal legendą, Čingis chaną laidojo 50 karių, juos nužudė kiti 50, o tie irgi savo ruožtu buvo nužudyti. Visus nužudytus karius palaidojo vienoje vietoje.

Tačiau jau 2001 m. spalio 20 d. žiniasklaida paskelbė, kad Čingis chano kūno nerado. Kitų metų sezonas irgi buvo be rezultatų. 2002 m. rugpjūtį paskelbta apie nutraukiamas paieškas: didelė sausra, anksčiau Mongolijoje nesutinkamų šilkverpių antplūdis, gyvu sluoksniu uždengęs spėjamo palaidojimo vietą, vietinių protestai, tame įžvelgusių dangaus bausmę. Neoficialiais duomenimis jokie kasinėjimai nebuvo daromi ir daiktų, kuriuos galima būtų datuoti tuo laikmečiu, nebuvo rasta. Palaikai užfiksuoti tik prietaisais. Be to, šią vietą 6-o dešimtm. gale tyrinėjo mongolų archeologai, datavę ją laiku iki Čingis chano. Be to, vietos reljefas skiriasi nuo aprašytojo Rašid ad-Dino, pagal kurį didysis chanas palaidotas lygumoje.

Spėjama, kad Čingis chano kapas gali būti ir Rusijoje. Tikėtiniausiomis vietomis laiko vietoves prie Onono upės Čitos srityje bei Barguzino slėnį¹²⁾ Buriatijoje. Aišku, yra versijų, kad palaidota ir Kinijos teritorijoje.

Išanalizavę 2004 m. Mongolijos rytuose Tavan Tolgojuje rastas Čingis chano artimų giminaičių palaikus (4 vyrų ir 3 moterų), mokslininkai nustatė, kad juose yra haplogrupė R1b-M343. O tai jau Vakarų Europos gyventojų požymis. Tad gali būti, kad didžiojo užkariautojai protėviai buvo Mongolijoje asimiliavęsi europiečiai.

Mongolų stepėse galima dažnai pamatyti tiurkų „akmenines bobas“, mengirius, kereksurus¹³⁾ ir senovės gyvenviečių griuvėsius, kurių amžius iki Čingis chano laikų. Tačiau jo epochos paminklų nėra rasta. Tas laikmetis istorikams tebelieka Mongolijos istorijos „tamsiuoju“ arba „tylos“ amžiumi.

Vienintelis „istorinis“ Čingis chano portretas nupieštas praėjus 100 m. po jo mirties valdant Chubilajui (13 a.; saugomas Pekino muziejuje). Jis atliktas tušu ant šilko ir vaizduoja Čingis chaną visu ūgiu su lanku dešinėje rankoje, strėlių dėklu už nugaros, kaire ranka laikantį kardo, esančio makštyje, rankeną. Statula Daluun buldoge

Vienintelė akmeninė stela („Čingizo akmuo¹⁴⁾”, 1219 m.) buvo rastas Užbaikalės Nerčinsko rajone. Anot I. Šmidto¹⁵⁾ (kas stipriai kritikuojama) užrašas yra: „Nuo Čingis chano, kai jis, pavergęs sartagolus¹⁶⁾, grįžo ir užbaigė ankstesnių laikų mongolų tautų vaidus, visiems 335 kariams tremties ženklan“.
Dar yra padavimas apie Čingis chano žiedą su svastika, kurio pėdsakai dingsta 20 a. pradžioje.

Tėra tik šiuolaikiniai paminklai, pastatyti spėjamose Čingis chano gimimo ir gyvenimo vietose.

1962 m. prie Gurvan-nuuro mineralinio vandens versmės pastatytas pirmasis Mongolijoje paminklas Čingis chanui. Trys Gurvan-nuuro ežerai yra apie 90 km į šiaurės rytus nuo Bindero sumo.
Į pietryčius nuo Bindero sumo centro yra 1231 m aukščio Deluun-boldogo kalva, mongolų laikoma Čingis chano gimimo vieta.
Bindero sumo centre randasi milžiniška Čingis chano obo (akmenų krūva, papuošta juostelėmis ir vėliavėlėmis), kurią vietiniai tiesiogiai sieja su Čingis chano gyvenimu šiose vietose.

808 km ilgio Onono upė, prasidedanti Chentėjo chano kalno šiauriniame šlaite ir įtekanti į Šilkos upę Rusijos teritorijoje, metraščiuose neatsiejama nuo Čingis chano gyvenimu. Čia jo gimtinė. 1990 m. Chudo Aralo stepėje, nusitęsusioje 30 km, pastatytas obeliskas „Slaptosios mongolų sakmės“, aprašančios Čingis chano darbus, 750-mečio priminimui. Su Čingis chanu susijusi aukščiausia Chentėjo chano atšakos viršūnė Delgerchan-uulas (2111 m) – čia buvo įsikūrusi jo kariauna.

¹⁾ Alan Gua („Aluna Gražioji“) – mitinė nirūnų-mongolų protėvė, sutinkama „Slaptojoje mongolų sakmėje“. Jos penki sūnūs laikomi įvairių mongolų klanų pradininkais. Taip pat ji veikia Centrinės Azijos versijoje apie penkias strėles (kurių ryšulio jos sūnūs nepajėgė perlaušti, tačiau sugebėjo perlaužti gavę po vieną strėlę; taip ir sūnūs, jei jie nebus vieningi, bus įveikti, tačiau visi kartu atsilaikys). Atseit, trys jos jaunesnieji sūnūs gime jai pastojus nuo saulės spindulio, tad laikė, kad tai dangaus sūnūs.

²⁾ Ononas - upė, tekanti Mongolijoje ir Užbaikalėje (Rusija); jos ištakos Chentėjaus kalnų rytiniame šlaite. Teka į šiaurės rytus Rytų Užbaikalės lygumomis. Galiausiai susilieja su Ingoda ir suformuoja Šilką. Jos ilgis 1032 km.

³⁾ Chabul-chanas - pirmasis žinomas Visos Mongolijos konfederacijos chanas (juo tapęs maždaug 1146 m.), laikomas Mongolijos valstybės įkūrėju.

⁴⁾ Kerulenas arba Cherlenas - upė, tekanti Mongolijoje ir Kinijoje, prasidedanti Chentėjo kalnuose, 180 km į šiaurės rytus nuo Ulan Batoro. Teka rytinės Mongolijos stepėmis, įteka į Dalainoro ežerą Kinijos Vidinės Mongolijos provincijoje. Jos ilgis 1264 km.

⁵⁾ Merkitai („išmanūs“) – viena iš pagrindinių 5-ių (tiurkų ar mongolų) genčių konfederacijų, buvojusi Selengos ir žemutinio Orchono baseinuose (pietvakarių Užbaikalė ir centrinės Mongolijos šiaurė). 13 a. pradžioje įėjo į Čingis chano imperiją.

⁶⁾ Keraitai („tamsiaveidžiai“) - 10-13 a. mongoliškai kalbančių genčių sąjunga Užbaikalėje ir Mongolijoje, turėjusi savo raštą, valstybę ir įstatymus. Anot Rašidą ad-Dino, jie 13 a. buvo įsikūrė prie Onono ir Keruleno upių. „Slaptoji sakmė“ sako, kad jų chano Togorilo stovykla buvo prie Tūlo upės.

⁷⁾ Naimanai („aštuoni“) – gentis vakarų Mongolijoje Viduramžiais. Prisidėjo prie kazachų, kirgizų, uzbekų, altajiečių, nogajų (jų padalinys buvo LDK kariuomenėje), buriatų ir kt. etnogenezės.

⁸⁾ Jasa („didžiosios valdžios įstatymas“) – Čingis chano įsakai, jo išdėstyti didžiajame visos Mongolijos kurultajuje Bucharoje ir nuolat patvirtinami jo įpėdinių. Niekada nebuvo vieši ir mūsų laikų nepasiekė – apie juos žinome iš persų ir arabų istorikų. Laikoma, kad nuodugniausiai apie Jasą pateikė 15 a. Egipto rašytojas al-Makrizis.

⁹⁾ Burkan-chaldunas - kalnas Chentėjaus kalnyne šiaurės rytų Mongolijoje, 2,450 m aukščio. Laikoma, kad jo apylinkėse gimė Čingis chanas, taip pat manoma, kad čia jis ir palaidotas. Čia gimė ir vienas jo karvedžių Subudajus.

¹⁰⁾ Slaptoji mongolų sakmė - seniausia išlikusi mongolų kalba parašyta knyga, sukurta netrukus po Čingis chano mirties (maždaug 1240 m.) ir yra bene svarbiausias šaltinis apie jį, bei 12-13 a. Mongolų imperiją. Jos originalas nėra išlikęs; teišlikę tik 14 a. pabaigos transkripcijos į kinų kalbą. Daug ištraukų iš jos aptinkama 17 a. mongolų veikale „Auksinė santrauka“.

¹¹⁾ Ikh Khorig („didysis tabu“) –240 km² sritis Mongolijos Chentų aimake, kurioje, kaip manoma, yra Čingis chano kapas. 1924 m. įkūrus Mongolijos liaudies respubliką sritis ir aplinkinis 10,5 tūkst. km² ploto regionas pakelbta „uždrausta teritorija“. Pirmajai archeologinei ekspedicijai leista čia dirbti tik 1989 m.

¹²⁾ Barguzinas - upė Buriatijoje, prasidedanto Ikato kalnagūbryje ir teka į pietvakarius Barguzino dubuma, kol įteka į Baikalo ežero Barguzino įlanką ties Ust Barguzinu. Jos ilgis - 480 km. Upės žemupyje yra įsikūręs Barguzino rezervatas.

¹³⁾ Kereksurai - laidojimo statiniai žemės ir akmenų supylimo pavidalu Mongolijoje ir Pietų Sibiro rajonuose. Jų aukštis – 1-3 m. Jie turi aptvarėlį iš ratu arba kvadratu išdėstytų nedidelių akmenų (apie 20 m skersmens). Kartais viduje akmenimis išdėliojami ir „takeliai“ („spinduliai“). Jie dažniausiai būna šlaituose ir sopkų papėdėse. Datuojami apie 1 tūkstantmečio pr.m.e. pradžią – vėlyvuoju bronzos ir skitų eros pradžios laikotarpiu. Kai kas laiko esant priešmongolinės stepių civilizacijos, nesusijusios su mongolais. Pavadinimą 19 a. 9-me dešimtm. įvedė G. Potaninas.

¹⁴⁾ Čingis chano stela - granitinė stela su įrašu senąja mongolų kalba Čingis chano sūnėnu Jesunkei, datuojama 1224-25 m. Atrasta 1802 m. Užbaikalėje; nuo 1936 m. saugoma St. Peterburge Ermitaže. Pirmąkart apie akmenį „su rytietiškomis raidėmis“ 1818 m. paskelbė Sibiro tyrintojas G. Spaskis.
Šiuo metu eksponato aprašyme naudojamas toks vertimas: „Kai po sartaulų tautos užkariavimo Čingis chanas surinko visų mongolų ulusų nojonus Bucho-Sudžichajaus vietovėje, Jesunkė iššovė 335 sieksnių atstumu.

¹⁵⁾ Jakobas Šmidtas (Isaac Jacob Schmidt, 1779-1847) - vokiečių orientalistas, mongolų, Tibeto ir budizmo žinovas, vertėjas, į Europos mokslą atnešęs mongolų kalbos mokymąsi. 1798 m. atvyko į Rusiją, 1819 m. galutinai paliko komercinius reikalus ir užsiėmė vien mokslu. Išvertė Naująjį testamentą į kalmukų ir mongolų kalbas (išleista 1827 m.), į rusų kalbą išvertė Sanan-Seceno mongolų metraštį („Rytų mongolų istorija“, 1829), epą „Hesser-chano žygdarbiai“ (1836) bei parašė pirmąją mongolų kalbos gramatiką (1831 m., rusų ir vokiečių kalbomis).

¹⁶⁾ Sartagolai, sartolai - Čingis chano laikais taip vadinti abiejų Turkestanų gyventojai; į Mongoliją nugabenti belaisviai tikriausiai sudarė tą tautą. Dalis sartolų 17 a. pabėgo į Užbaikalę, dalis liko gyventi Czabchano slėnyje.

¹⁷⁾ Anatolijus Fomenko (g. 1945 m.) - iš Ukrainos kilęs matematikas, topologas, MVU profesorius. Yra daugiamačio variacinio skaičiavimo, diferencialinės geometrijos, grupių teorijos ir Li algebrų, simpleksinės ir kompiuterinės geometrijos, Hamiltono dinaminių sistemų teorijos žinovu. Nuo 2015 m. jis kartu su kitais kuria naują „topologinių biliardų“ sritį. Jis taip pat sukūrė pseudomokslinę teoriją („Naująją chronologija“), besiremiančią N. Morozovo kūriniais – pagal ją esama įvykių chronologija yra neteisinga ir turi būti peržiūrėta. Anot jo, visa senoji istorija (Romos, Graikijos, Egipto) viso labo tėra Viduramžių įvykių atspindys, o kinų ir arabų istorija yra ištisai sufabrikuota 17-18 a. jėzuitų. Be to, jis yra ir dailininkas bei iliustratorius, dažnai atvaizduojantis objektus iš matematikos, ypač topologijos srities.

¹⁸⁾ Tochtamyšas (apie 1342-1406) - mongolų Baltosios ordos chanas. Pradžioje bandė nuversti Baltosios Ordos chaną Urusą. Nepavykus, pabėgo pas Timūrą. 1378 m., po Uruso ir jo sūnų mirties remiamas Timūro tapo Baltosios Ordos chanu. 1380 m. jis užpuolė ir įveikė Mėlynąją Ordą atstatydamas vieningą Aukso ordą. 1382 m. sėkmingai kariavo prieš Maskvą ir per 6 m. Tochtamyšas suvienijo mongolų žemes nuo Krymo iki Balchašo ežero. Bet norėjo prisijungti ir Persiją, todėl 1385 m. su 50 tūkst. armija jis netikėtai užpuolė ir išplėšė Tebrizą. Tačiau Persijos žemes prie savo valdų jungė ir Timūras. Tarp buvusių sąjungininkų prasidėjo karas. Pirmąjį mūšį prie Kondurčos upės laimėjo Timūras. Jis tuomet savu ruožtu pradėjo puldinėti ir Aukso Ordą. Antrą mūšį 1395 m. vėlgi laimėjo Timūras, po to užėmęs 4-is Aukso ordos miestus. Tochtamyšas pabėgo, valdžią perėmė Edigu, o Tochtamyšas ir pagalbos paprašė LDK kunigaikščio Vytauto, - ir jųdviejų jungtinės pajėgos prie Vorsklos patyrė sutriuškinimą. Buvo nužudytas Tiumenėje Edigu žmonių.

¹⁹⁾ Achtuba (totor. ak-tiube - „baltosios kalvos“) – kairioji Volgos deltos atšaka, atsiskirianti priešais Volgogradą. Ilgis 537 m., plotis siekia 200-300 m. Įteka į Kaspijos jūrą. Senąjį įtekėjimą į Achtubą užtvėrė Volgos HES (statyta 1950-62 m.). Sritis tarp Volgos ir Achtubos yra didžiausia Rusijoje daržovių auginimo vieta (ypač arbūzų). Tikėtiniausia, kad prie Achtubos buvo įsikūrusi Aukso ordos sostinė Sarai Batu.

²⁰⁾ Orchonų-Jenisiejaus kalba - sąlyginis senovės tiurkų genčių kalbos išlikusios runose (7-13 a.) apibūdinimas. Jos raštą 1893 m. iššifravo danas V. Tomsenas. Runų užrašai laikomi parašyti „ogūzų kalba“ – tad arba ogūzai buvo ta tauta, kurią kinai vadino „tupo“, arba tiurkų gentis kalbėjo ogūzų kalba.

²¹⁾ Karakorumas („juodieji akmenys“) - mongolų imperijos sostinė 1235-60 m. ir Šiaurės Juano sostinė 14-15 a. Jo griuvėsiai greta dabartinio Charchorino centrinėje Mongolijoje. Įkurtas 1220 m., kai Čingis chanas šioje vietovėje sutelkė kariuomenę kampanijai prieš Chorezmą. Visiškai apleistas po 16 a.

²²⁾ Mogao urvai arba Tūkstančio budų olos - kultūrinis budistinės architektūros kompleksas iš 500 šventyklų vidurio Kinijoje, Gansu provincijoje, 25 km į pietryčius nuo Dunhuango, Altyntago priekalnėse. Jis randasi prie Šilko kelio trasos. Dauguma olų iškaltos 9-10 a. Urvų sienas ir skliautus puošia 4-14 a. freskos (bendras plotas apie 45 tūkst m²). Išliko daugiau kaip 2000 medinių ir molinių Budos skulptūrų. 1900 m. vienoje olų rastas nepaprastai didelis kiekis budistinių tekstų.

²³⁾ Markas Aurelijus Steinas (Marc Aurel Stein, 1862-1943) – žydų iš Vengrijos kilmės anglų archeologas ir orientalistas. Dalyvavo trijose ekspedicijose į Centrinę Aziją. Vienas reikšmingiausių jo atradimų buvo Tūkstančio Budų olos su 40 tūkst. budistinių tekstų ritinių Dunhuange (tame tarpe ir spausdintinės „Deimantinės sutros“ kopijos). Paskutiniais metais užsiėmė dviem klausimais: a) graikų-budizmo sąryšiai; b) Aleksandro Makedoniečio žygių rytinės ribos, savo darbais paaiškinant makedoniečių armijos judėjimą Indijoje.

²⁴⁾ Chotanas - miestas oazėje vakarų Kinijoje, Sindziango regione, prie senovės Šilko kelio. Jame kalbėta atskiru saka kalbos, vienos iš vidurio iranėnų kalbos, dialektu. Ji ėmė nykti užkariavus tiurkų musulmonams – tačiau ja kalbėta iki 12 a. % j1 buvo išversta ir budistinių tekstų.

²⁵⁾ Sogdų kalba - mirusi vidurio iranėnų kalba, kuria kalbėta Sogde (dabart. Tadžikistano ir Uzbekistano teritorijoje) bei kolonijose palei „Šilko kelią“ iki 12 a. Turėjo savo raštą. Ją po arabų užkariavimo 8 a. pradėjo išstumti persų ir tiurkų kalbos. Iš vieno jos dialektų išsivystė tebenaudojama jagnobų kalba Tadžikistane.

²⁶⁾ Vadžračedika pradžnaparamita sutra arba Deimantinė sutra - pradžnaparamita (tobulos išminties) ciklo sutra mahajanos budizme, sukurta 3-4 a. Ji laikoma antrąja pasaulyje spausdinta knyga. Labai ryški (kartu su Širdies sutra) čan (arba dzen) tradicijoje. Sutroje pateikiamas Budos elgesys, pasisakymai ir mąstymo būdas siekiantiems bodhisatvų kelio. Joje perteikiamos tokios pagrindinės idėjos: 1) asmenybė ir jos psichofizinės būsenos neturi savo esmės; 2) Gyvos būtybės randasi nirvanoje ir tik nežinojimas sukuria iliuziją, kad jos sansaroje; 3) Buda – ne žmogiškoji būtybė, o tikroji realybė; 4) Tikroji realybė neturi vaizdo ir negali būti aprašyta; 5) Tik jogo intuicijos dėka galima pasiekti tikrąją realybę.