Ankstyvojo Vietnamo valdovai. Vartiklis

Pagal legendą, Hung Vuong¹⁾ era prasidėjo apie 2000 m. pr.m.e., tačiau neturima archeologinių įrodymų. Tėra žinoma, kad Raudonosios upės (Hongha) deltoje egzistavo ryžius auginanti viduriniojo bronzos laikotarpio civilizacija. Tačiau, anot legendos, pirmasis Hung Vuong (Kinh Duong Vuong) įkūrė pirmąją vietų tautos valstybę, suvienijęs 15-a Lac Viet genčių ryšium su poreikiiu bendrai sukurti vandens sistemą ir priešintis priešams. Sostinė įsikūrė Phong Čau (dabar Phu Tho provincijos Viet Tri miestas), kur kalnų papėdėje prasideda Raudonosios upės delta. Šalį sudarė 15 Bo (regionų), kuriuos valdė Lac Tuong (dažniausiai iš Hung giminės). Bo sudarė kaimai pagal matriarchatinius klanus, kuriems vadovavo Bo Činh (dažniausiai išmintingi senoliai). Rytuose valstybė tęsėsi iki jūros (dabartinės Tonkin įlankos), o rytuose iki Ba Šu, Hunf Vuong, poststamp

šiaurėje iki Dongting ežero, o pietuose iki Hu Tun karalystės (Čampa). Ekonomika rėmėsi daugiausia ryžių auginimu, papildomai amatais, medžiokle, žvejyba ir rinkimu. Ypač išsivystęs buvo bronzos apdirbimas. Išgarsėję reliktai yra Dong Son bronziniai būgnai su įvairiais atvaizdais.

Hung Vuong era tęsėsi apie 2000 m. Legendose minima daug herojų, tarp kurių svarbiausi:

¹⁾ Hung Vuong - ankstyvųjų Vietnamo karalių titulas Hong Bang²⁾ laikotarpiu (tiek Vuong, tiek vua reiškia „karalius“ – reiktų versti „stiprus valdovas“). Anot legendos, pirmasis Hung Vuong įkūrė Van Lang („tatuiruotų žmonių valstybė“) valstybę (greičiausiai šiauriau šiuolaikinio Hanojaus) ir ją valdė apie 2879 m. pr.m.e. Atseit jis buvo mitinio Lac Long Quang‘o sūnus. Tačiau archeologiniai tyrinėjimai nepatvirtina senųjų vietnamietiškų raštų fakto, kad tada įkurta Hong Bang dinastija, valdžiusi 2621 m. Pagal turimus duomenis pirmoji valstybė atsirado kažkur 1000-500 m. pr.m.e.
Kai kurie senieji raštai nurodo Hung Vuong valdas nusidriekus nuo Dong Dinh iki šių dienų Vietnamo centro, tačiau kiti – kad jos tebuvo tik apie dabartinį Hue miestą. Jis padalino valdas į administracinius vienetus, kurių valdymą pavedė valstybės tarnautojams ir kariškiams.

²⁾ Hong Bang dinastija - pusiau legendinis, pusiau mitinis Vietnamo istorijos laikotarpis nuo tariamos Kinh Duong Vuong valdymo pradžios 2879 m. pr.m.e. iki užkariaujant An Duong Vuong 258 m. pr.m.e. Hong Bang pažodžiui reiškia mitinį milžinišką paukštį. Jos metu atsirado Hung Vuong karaliaus titulas. Priskaičiuojama 18 buvus Hung Vuong kartų (tikėtina, dinastijų). Iki tol prie Ma ir Hongha (Raudonosios) upių buvo įsikūrę autonominiai kaimai, bendruomenė buvo matriarchatinė.

3 a. pr.m.e. Van Lang pamažu nusilpo ir 257 m. ją nugalėjo Au Viet gentis, gyvenusi šiauriau Van Lang. Thuc Phan suvienijo abi gentis įkurdamas Au Lac valstybę ir pasiskelbdamas An Dzuong Vuong. Sostine tapo Co Loa (dabar Hanojaus srities Dong Anh). 218 m. pr.m.e. Kinijos Činų dinastija pasiuntė 500 tūkst. karių siekdama užgrobti šalį. Vietnamiečiai apie 10 m. atkakliai priešinosi ir galiausiai laimėjo. Thuc Phan gynybos tikslais pradėjo statyti Co Loa citadelę su 9 dideliais pylimais sudarančiais labirintą primenantį sraigės kriauklelę.

Tai buvo ankstyvasis geležies amžius, tačiau dauguma įrankių ir ginklų tebebuvo iš bronzos. Žemės ūkyje imta naudoti buivolus arimui. Keramika tebebuvo primityvi, tačiau labiau išdegta. Statyboje naudojamos plytos ir čerpės. Valdymo sistema buvo panaši Hung erai.

Kilus suirutei Čino valdžioje, Čao Ta pabandė tapti imperatoriumi, užėmė Kinijos pietus ir įkūrė Nan Yueh valstybę, įsikūrusią greta Au Lac. Daug kartų Čao puolė Au Lac, tačiau nesėkmingai. Tačiau gerai parengtos šnipinėjimo akcijos metu Čao išgavo Au Lac karines paslaptis ir netrukus nugalėjo An Dzuong. 207 m. prijungė Au Lac prie Nan Yueh ir ją valdė beveik 100 m. 111 m. pr.m.e. Čao pralaimėjo Hanams ir, Nan Yueh prijungta prie Hanų, buvo pervardinta į Čiao Čih.

111 m. pr.m.e. Hanų dinastijai ėmus viešpatauti Au lac, teritorija buvo padalinta į 3 Čiao Čih sritis, kurių kiekvieną valdė kinų mandarinas. Tuo tarpu žemesnioji valdytojų sistema liko nepakitus. Vietnamiečiai Hanams turėjo mokėti įvairius mokesčius. Kinų valdytojai bandė krašte ūkius keisti kinietiškais, kuriuose dirbtų kinų imigrantai. Tačiau kinizacija vyko sunkiai, kildavo daug maištų. Išskirtiniausias buvo seserų Trung Trac ir Trung Nhi sukilimas.

Jos gimė kariškių šeimoje Me Linh rajone (į šiaurės vakarus nuo Hanojaus). 40-43 m. seserys pradėjo platų moterų vadovaujamą judėjimą. Jos tapo „Karalienėmis“ ir kinų valdžia buvo nuversta. Savo galios viršūnėje Hanų imperatorius pasiuntė geriausią generolą Ma Yuan (Vandenų sutramdytoją). 43 m. sukilimas buvo numalšintas, tačiau giliai įsirėžė žmonių atmintyje.

Po pergalės kinų valdymas sugriežtėjo, mokesčiai padidėjo. Kartu kinai įvedė kinų raštą, Konfucijaus mokymą, mokslus, mediciną, architektūrą ir daugelį kitų kultūros dalykų. Atkeliavo ir budizmas, daoizmas. 2 a. Luy Lau (Bac Ninh) buvo pastatyta nemažai pagodų. Įsigalėjo geležies technologijos. Iš Kinijos atėjo popieriaus, stiklo ir juvelyrinių dirbinių technologijos. 3 a. Vietnamo popierius buvo netgi eksportuojamas į Romą.

Rytų Hanų dinastija žlugo 220 m. ir Kinija pasidalijo į 3 valstybes: šiaurės Wei, vakarų Šu ir rytų Wu. Čiao Čih priklausė Wu ir buvo pervardinta į Čiaozhou. Rytų Wu valdymas buvo labai nuožmus ir sukėlė daug skausmo.Kinijos analai patvirtina, kad atokių vietovių gyventojai buvo linkę sukilti. 248 m. sukilimui vadovavo mergina Treu Thi Trinh iš Čiu Čen provincijos (dabar Thanh Hoa), per 6 mėn. išvaduojant didesnę teritorijos dalį. Judėjimas išplito į pietus, kur daugelis karinių postų buvo užpulti. Trieu sakė: „Man patinka jodyti audras, nugalabyti ryklius atviroje jūroje, išvyti agresorius, atsikovoti šalį…ir niekada nelenkti nugaros prieš bet ką“.

Raita drambliu ji vedė karius į mūšį. Jos kariai kėlė paniką Wu gretose. Tačiau nesugebėjo labai ilgai priešintis Kinijos imperatoriaus armijai. Sukilimas buvo negailestingai numalšintas. Ba žuvo mūšyje būdama 23 m. amžiaus. Nepriklausoma Viet valstybė žlugo.

Ly Bon (arba Ly Bi) gimė 503 m. valdytojo provincijoje šeimoje. Tėvai mirė jam sulaukus 7 m. ir jį užaugino budistų vienuolis. Gerai išsimokslinęs, tapo vietos gyventojų lyderiu. Žiaurios Sung dinastijos viešpatavimo Vietname laikais jis 542 m. vadovavo sukilimui prieš kinus. Per tris mėnesius Sung valdžia buvo išvyta iš Čiaozhou. Norėdamas atsiimti Čiaozhou, Sung siuntė kariuomenę 542 m. pabaigoje ir 543 m., tačiau toji buvo sumušta.

545 m. Ly Bon pasiskelbė Pietų (Nam De) imperatoriumi ir kraštą pavadino Van Xuan (Amžinuoju šaltiniu), kurios sostinė Bien buvo dabartinio Hanojaus vietoje. Jis įsakė pastatyti Šalies įkūrimo (Khai Quoc) pagodą (dabar Tran Quoc), kad pagerbtų budizmo vaidmenį šalies istorijoje.

545 m. Sungai prieš Van Xuan pasiuntė kariuomenę ir laivyną. Nesugebėjęs atsilaikyti jiems, Ly pasitraukė į dabartines Vinh Phuc džiungles. Ten įvyko smarkus mūšis ir Ly turėjo trauktis į Phu Tho miškus. Čia jis armiją padalijo pusiau: vienai, ginančiai vietovę, vadovavo pats, o kitai vadovauti skyrė pusbrolį Ly Thien Bao ir giminaitį Ly Phat Tu ir pasiuntė į Thanh Hoa tęsti pasipriešinimą. Netrukus Ly Nam De sunkiai susirgo ir pavedė generolui Trieu Quang Phuc vadovauti kovai. Ly mirė 45 m. amžiaus 548 m.

Po jo mirties karaliumi Dao Lang pasiskelbė Ly Thien Bao, įsikūręs Thanh Hoa. Tuo tarpu Trieu Quang Phuc pasiskelbė karaliumi Trieu Viet ir įsikūrė prie dabartinio Hung Yen tvenkinių ir miškų. 550 m. Trieu Viet Vuong sėkmingai puolė Sungų kariuomenę ir užėmė Raudonosios upės deltą. 555 m. Ly Thien Bao mirė ir jo įpėdiniu tapo Ly Phat Tu.

557 m. Ly Phat Tu nesėkmingai puolė Trieu Viet Vuong, todėl sutarė taikiai valdyti po pusę šalies. Tačiau 571 m. Ly Phat Tu netikėtai atakavo Trieu Viet Vuong ir, užėmęs sostą, pasiskelbė Antruoju Ly Nam De. Jis sostinę įkūrė Phong Čau (dabar Viet Tri). 602 m. į valdžią atėjusi Sui dinastija savo valdžią išplėtė apimdama ir Van Xuan.

618-905 m. krašte dominavo Kinija (Tang dinastija). 671 m. Tangai padalijo Čiaozhou į 12 zhou (mažų provincijų) ir 59 sritis, kuriems vadovavo kinų valdytojai. Centras buvo Tong Binh (Hanojus), kur buvo gausi kariuomenė. Gyventojai privalėjo mokėti didelius mokesčius. Tačiau dėl Kinijos ir Indijos atėjusių naujų technologijų, kažkiek vystėsi žemės ūkis ir amatai. Kinijos valdžia taip pat atidarė nemažai mokyklų, kuriose buvo mokoma kinų rašto ir kultūros. Svarbią vietą užėmė budizmas. Tačiau Tang valdžia buvo tokia griežta ir brutali, kad tuo metu kilo daug sukilimų, kurių išskirtiniausias yra šis.

Mai Hac De gimė vargingoje valstiečių šeimoje ir garsėjo savo jėga, protu ir juoda kūno spalva. 722 m. jis buvo vienas uosto darbininkų, krovusių ličių vaisius Tangų favoritei Yang Kuei-fei. Jis pakvietė žmones sukilti. Tangai buvo išvytas iš Vietnamo ir pasiskelbė imperatoriumi Mai Thuc Loan (Juoduoju imperatoriumi), sostinę įkūrė Van An (dabar Nghe An). Tačiau Mai Hac De nesugebėjo atsilaikyti 100 tūkst armijai ir turėjo bėgti į džiungles, kur susirgo ir mirė. Jo sūnus trumpai valdė po tėvo mirties, pasivadinęs Mai Thieu De (Jaunuoju imperatoriumi). Netrukus sukilimas buvo numalšintas.

8 a. gale Tangų dinastijos galia nusilpo. Ją susilpnino ir karas su "phien tran" – civiliais valdininkais šalies pakraščiuose. Šie įgaudavo vis daugiau galios. Po pergalės Čudan'e prieš Čava, Annam departamento (kuriam priklausė Vietnamas) gubernatoriumi buvo paskirtas Cao Chinh Binh. Jis smarkiai padidino mokesčius ir tuo sukėlė vietnamiečių pasipiktinimą.

Phung Hung buvo vietos valdytojas ir buvusio Mai Hac De kario iš Duong-lam (dabar Cam Lam komuna Ha Tay provincijos Bavi rajone) sūnus. Jis su broliu Phung Hai garsėjo jėga (galėjo užmušti tigrą, galynėtis su buivolu, kelias mylias nešti sunkią valtį). 766 m. jiedu organizavo sukilimą ir atkakliai priešinosi. Galų gale užpuolė Hanojų ir užėmė citadelę po 7 įnirtingų mūšių dienų. Cao Chinh Binh taip baiminosi po šio pralaimėjimo, kad susirgo ir numirė. Phung Hung žmonės paskelbė Bo Cai Dai Vuong. Jis šalį valdė 7 m. ir mirė 789 m. Jo sūnus Phung An valdė iki 791 m., kai pralaimėjo Tangų armijai.

9 a. pabaigoje padėtis Kinijoje buvo nerami ir Tangai negalėjo valdyti Vietnamo kaip anksčiau. Khuc Thua Du buvo turtingas žmogus ir gerbiamas žmonių už gerą būdą. Tangų brutalus valdymas paskatino jį sukilti ir pulti Tong Binh (dabar Hanojų). Tangų kariai pralaimėjo 905 m. ir jo prašymas tapti gubernatoriumi buvo patenkintas. Jis buvo pirmu vietnamiečiu užėmusiu tokį postą. Jis mirė po 2 m. ir jo įpėdiniu tapo sūnus Khuc Hao. Jis atliko daug progresyvių pakeitimų, reorganizavo administracinę sistemą su 5 vietinėmis hierarchijomis.

Tuo metu padėtis Kinijoje visai pasikeitė, Tangų dinastija žlugo ir Kinijos pietūs suskilo į 10 nepriklausomų valstybių. Antroji Sungų dinastija ėmė valdyti Annam, pripažino Khuc Hao gubernatoriumi, kuriuo išbuvo iki mirties 917 m. Postą perėmė sūnus Khuc Thua My. 930 m. Pietų Hanas pasiuntė karius prieš Sungus. Khuc Thua My buvo suimtas ir Annam ėmė valdyti Pietų Hanas. Tačiau jau 931 m. Duong Dinh Nghe (arba Dien Nghe) organizavo sukilimą ir išvijo pietų Hanus, atstatydami autonomiją. 938 m. Kieu Cong Tien nužudė Dien Nghe ir paėmė gubernatoriaus postą. Žmonės piktinosi ir kilo daug maištų. Bijodamas susidorojimo, Kieu Cong Tien paprašė Pietų Hanų pagalbos. Šie vėl užėmė Annam.

Ngo Quyen buvo Duong Dinh Nghe sūnėnas ir gabus generolas, vadovavęs Čau Ai (dabar Thanh Hoa) garnizonui. Išgirdęs apie pasikėsinimą, nedelsdamas pasiuntė karius prieš Kieu Cong Tien. Jis surengė pasalą Pietų Hano kariams. Jis potvynio metu Bach Dang žiotyse liepė įkasti medinius polius aštriais galais. Įplaukę Pietų Hano laivai, pasibaigus potvyniui, buvo užpulti, bandė trauktis ir daugelis jų nuskendo, pasismegę ant tų polių. Pietų Hanas neteko didelės laivyno dalies ir buvo priverstas nutraukti puolimą. Vietnamu atsivėrė nauja era – nepriklausomybė nuo Kinijos.

939 m. Ngo Quyen užėmė sostą pasivadindamas Ngo Vuong (karaliumi Ngo), sostinę įsteigė Co Loa (dabar Hanojus). Administracinė sistema buvo primityvi: karalius sprendė viską. Jo valdymo metas buvo taikus, mirė 944 m.

Po jo mirties pusbrolis Duong Tam Kha uzurpavo sostą, pasiskelbė Duong Binh Vuong ir valdė iki 950 m., kai Ngo Xuong Van, Ngo Quyen jauniausias sūnus, buvo karūnuotas kaip Ngo ceramics

Nam Tan Vuong ir pasiuntė pasiuntinius ieškoti vyresniojo brolio Ngo Xuong Ngam, pabėgusio iš rūmų 944 m. 951 m. ir Ngo Xuong Ngam buvo karūnuotas kaip Thien Sach Vuong.

Nuo 944 m. padėtis krašte buvo nerami, kilo daug maištų, apie 20 m. vyko karai tarp Ngo dinastijos ir vietinių valdytojų. Viename tokių mūšių 965 m. Nam Tan Vuong žuvo ir Ngo dinastija žlugo, šalis suskilo į 12 regionų, kuriuos valdė karo vadai.

Susirėminai tarp karvedžių 966-968 m. įsismarkavo. Dinh Bo Linh, Tran Lan, valdžiusio Bo Hai Khau regioną (dabar Thai Binh), tapo Tran įpėdiniu ir 968 m. privertė paklusti kitus 11 karo vadų. Jis pasiskelbė Dinh Tien Hoang De (Pirmuoju Dinh imperatoriumi) ir šalį pavadino Dai Co Viet su sostine Hoa Lu (dabar Ninh Binh). Taip pat suteikė titulus: Nam Viet Vuong (Nam Viet karalius) – vyresniajam sūnui Dinh Lien ir Thap Dao Tuong Quan (10 korpusų vadas) – Le Hoan.

Visa valdžia priklausė karaliui, jam padėjo du padėjėjai: Thai Su (aukščiausio vango valdininkas) ir Dai Su (garsus budistų vienuolis). Šalis padalinta į 10 Lo (provincijų). Ekonomikos pagrindas buvo žemės ūkis, tačiau skatinti ir amatai, atsidarė daug dirbtuvių ginklų gamybai, audimui, monetų kalimui, laivų statybai ir pan. Pastatyta daug rūmų ir pagodų. Pagrindinis elementas buvo kaimas. Mokymas nebuvo plėtojamas. Dauguma išsilavinusių žmonių buvo budistų vienuoliai, tapę patarėjais rūmuose. Nusikaltimai griežtai baudžiami.

979 m. Do Thich, eunuchas ir jaunesnysis Dinh Tien Hoang sūnus, nužudė iškart Dinh Tien Hoang ir Dinh Lien. Į sostą sėdo 6 m. amžiaus Dinh Toan. Siekdama pasinaudoti padėtimi, Sungų dinastija 981 m. pasiuntė kariuomenę Dai Co Viet užkariavimui. Karaliaus motina Duong Le Hoan nusprendė sostą perleisti Thap Dao Tuong Quan Le Hoan, Šiam per mėnesį pavyko sustabdyti Kinijos puolimą įnirtinguose mūšiuose prie Či Lang upės (dabar Lang Son) ir Tay Ket bei suimti abu vyriausius kinų generolus. Šia pergale vietnamiečiai patvirtino savo suverenitetą.

Le Hoan sostą gavęs 980 m. nekeitė šalies pavadinimo ir sostinės, kaip ir daugelį nustatytų tvarkų. Tačiau sparčiau vystėsi ekonomika, nes daugiau lėšų skirta transportui, keliams, vandens sistemoms. 981 m. užpuolė Sungų armija – laivynas iš Bach Dang žiočių ir sausuma nuo Či Lang (dabar Lang Son). Le Hoan surengė dvi pasalas kurių metu buvo sunaikinta dauguma laivyno ir pusė pėstininkų.

Le Hoan mirė 1005 m. Sostas, dar esant gyvam Le Hoan, buvo numatytas trečiajam sūnui Le Long Viet, tačiau po mirties tarp 4 princų įsižiebė aštrūs kivirčai – ir tik po 7 mėn. Long Viet nugalėjo. Tačiau jis tevaldė 3 d. ir buvo nužudytas Long Dihn, jaunesniojo brolio, kuris pasiskelbė Dai Thang Minh Quang Hieu Hoang De (Didysis šlovingas, išmintingas ir pergalingas imperatorius). Buvo palaido būdo ir brutalus. Mirė 1009 m. sulaukęs tik 24 m. Kadangi jo sūnus tebuvo kūdikis, Rūmų taryba nusprendė valdovu skirti generolą Ly Cong Uan.

Ly Cong Uan gimė 974 m. Jo motina mirė iškart po gimdymo, tad jis buvo užaugintas budistų vienuolio. Jis buvo visapusiškai išlavintas moksle ir karo pratybose, - sako, kad jį auklėjęs vienuolis galėjo numatyti ateitį. Labai jaunas tapo generolu. 1009 m. ,paskirtas į sostą, pasivadino pirmuoju Ly Imperatoriumi (Thai To). Ly dynasty

1010 m. jis įsakė perkelti sostinę į Dai La (dabar Hanojus) ir pervadino ją į Thang Long (Kylantis drakonas), nes, atseit, atvykęs laivu, pamatė iš citadelės pakylantį drakoną. Čia buvo statomi karališki rūmai, tvirtovės ir pagodos. Reorganizavo valdymo sistemą. Šalis buvo suskirstyta į 24 Lo (provincijas), susidedančias iš Huyen (rajonų), kuriuos, savo ruožtu, sudarė Xa (kaimai). Imperatorius teskyrė tik Lo valdytojus, Huyen ir Xa buvo valdomi išsirinktų tarybų. Bet koks nepasitenkinimas galėjo būti pareikštas tiesiai imperatoriui paskambinus dideliu varpu, kabojusiu priešais rūmus.

1042 m. Ly išleido „Kriminalinį kodeksą“, ginantį karaliaus ir žmonių nuosavybę, pagal kurį buivolo užmušimas galėjo būti smarkiai baudžiamas. Kariuomenė sudarė dvi dalys – karališkoji ir vietinė. Vietinei buvo leista eiti namo atitarnavus 6 mėn. ir vėl susirinkti po 6 mėn. 1054 m. šalis pervardinta į Dai Viet (Didysis Vietas).

Žemės ūkyje buvo skatinamas žemės įdirbimas, statomos užtvankos ir pylimai, sumažinami mokesčiai nederliaus metais. Buvo vystomi amatai, ypač šilkas iš šilkverpių bei keramika. Dėmesys skirtas išsilavinimui. 1070 m. įkurta Van Mieu (Literatūros šventykla). Sostinėje atidarytoje mokykloje mokyta Konfucijaus mokymo, literatūros, filosofijos ir kt. dalykų. Oficialiu raštu buvo kinų raštas.1975 m. surengti pirmieji egzaminai talentų nustatymui. Budizmas buvo visuotinė religija, visur statomos pagodos. Klestėjo architektūra ir skulptūra: 12 pakopų Bao Thien stupa, 60 m aukščio Vienos kolonos Thang Long pagoda, milžiniškas 3 t svorio varpas Ha Bac, didelė Dzi Lac Budos skulptūra Quang Ninh ir t.t.

1075 m. Sungai pasinaudojo proga, kad Ly Nhan Tong tebuvo 7 m. amžiaus ir šalį valdė jo motina Y Lan, užpuolė šalį iš Naning'o. Talentingas generolas Ly Thuong Kiet pasiuntė savo specialiąsias pajėgas į Naning'ą ir sustabdė invaziją. Taip pat jis paliepė palei pietinį Cau (dabar Bac Giang) upės krantą įrengti 100 km gynybinį pylimą. Kaip ir nuspėta, 1077 m. pradžioje Sungai pasiuntė 100 tūkst. karių ir 10 tūkst. raitelių, tačiau ties Cau buvo sulaikyti dviem mėnesiams, kentė nuo nuožmių atakų ir galiausiai buvo priversti trauktis.

Ly dinastijos nuosmukis prasidėjo valdant Ly Anh Tong (1138-1175), jį pakeitęs Cao Tong nieko nepagerino, nes jaunystėje užsiėmė žaidimais, o ne valdymu. Šalyje buvo suirutė, skurdas, visur buvo maištaujama. 1208 m. Quach Boc sukilimas privertė valdžią pasitraukti iš Ly ceramics

sostinės, imperatorius pasislėpė (dabartiniame) Phu Tho, o princas Sam (dabartiniame) Nam Dinh. Sam vedė vietinio žvejo dukrą Tran Thi Dzung ir galų gale numalšino maištą. Tran šeimos nariai buvo paskirti į svarbius postus. 1224 m. jis buvo priversta perleisti karūną jauniausiai dukrai, princesei Čieu Thanh ir pasitraukė į vienuolyną. 1227 m. Tran Thu Do privertė jį nusižudyti (esant 33 m. amžiaus).

Princesė Ly Čieu Hoang (arba Phat Kim) ėmė valdyti būdama 7 m. amžiaus. Siekdamas uzurpuoti sostą, Tran Thu Do pasiuntė 8 m. amžiaus sūnėną Tran Canh, kad draugautų su princese. Tada Tran Thu paskleidė gandą, kad jie siekia apsivesti ir buvo surengtos vestuvės. Galų gale 1225 m. sostas perėjo Tran Canh.