Vietnamo valdovai Viduramžiais. Vartiklis

Tran Canh buvo karūnuotas būdamas 8 m. amžiaus tituluojant Thai Tong – kaip bandymas, vadovaujant Tran Thu Do, uzurpuoti sostą iš Ly šeimos. Netrukus po to, kai nuslopino opozicines jėgas, Tran'ai ėmėsi reorganizuoti valdymo sistemą, karališkos šeimos narius skirdami į visus svarbiausius postus, skatindami žemdirbystės vystymąsi, kai buvo statoma ir tvarkoma pylimų sistema. Buvo vystomi ir amatai bei prekyba.

Tran Thai Tang (asmeninis vardas Tran Canh, 1218-1277) – pirmasis Tranų dinastijos (1225-1400) monarchas, 33 m. (1226–58) valdęs Dai Viet (Anamą, Vietnamo karalystę) mongolų pirmojo įsiveržimo metu. Titulo atsisakė sūnaus Tran Hoang‘o naudai ir po to nugyveno dar 18 m. Jo kelias į sostą daugiausia buvo dėdės Tran Thu Šo, buvusio sostinės karo vadu, dėka.
1257 m. mongolų karo vadas Uriyangkhadai Tran Thai Tang‘ui atsiuntė 3 laiškus, reikalaudamas praleisti jo kariuomenę per savo valdas į pietinę Kiniją, kur ketino užpulti Songų dinastiją. Ir kai trys pasiuntiniai buvo įkalinti sostinėje Thang Long‘e (dabart. Hanojus), jis užpuolė Vietnamą. Mūšyje su jais vietnamiečiai naudojo dramblius, ant vieno jų kovai vadovavo pats valdovas. Mongolai ėmė šaudyti strėlėmis į dramblių kojas ir šie supanikavo, Pagrindiniai vadai pabėgo iš anksto paruoštomis valtimis, o likusi kariuomenės dalis sutriuškinta mongolų prie No Nguyen‘o (dabart. Viet Tri prie Hongo upės). Tran Thai Tang‘as įsakė evakuoti sostinę. Mongolai tada puolė Kinijos Songus, o Vietnamas kas 3 m. mokėjo duoklę mongolams.
Būdamas konfucionizmo ir budizmo žinovu, Tran Thai Tang‘as gerai valdė šalį ir net parašė kelis traktatus apie budizmą, kurių žinomiausias „Khoa Hu Luc“ („Pamokymai apie tuštumą“), dzen budizmo vadovas.

Šalis padalinta į 12 Lo (provincijų), kurių kiekviena toliau skirstyta į Phu (regionus) ir Huyen (sritis), kuriuos valdė karaliaus skirti valdytojai. Huyen susidėjo iš kažkiek Xa (kaimų), kuriuos valdė valdytojas iš Rūmų ir išrinkta taryba. Pagrindiniai įstatymai perimti iš Ly. Buvo demokratijos požymių – kartais žmonės gajėjo susitikti tiesiogiai su Imperatoriumi ir paprašyti pagalbos. Valstybė ir ekonomika pamažu atsigavo. Ypač stiprinama karinė sritis. Budizmas tebebuvo valstybinė religija.

1257 m. mongolų Yuan dinastija, užkariavusi didžiąją Kinijos dalį ir pasiekusi garsių laimėjimų Europoje, užpuolė Dai Viet, pasiuntusi 100 tūkst. karių. Jų kavalerija buvo pagarsėjusi visame pasaulyje. Todėl Thai Tong atitraukė armiją į miškus ir vedė partizaninį karą iki 1258 m., kai juos kontratakavo ir išvijo.

Vėlesnių valdymų metu šalis suklestėjo, nes valstiečiai buvo skatinami įdirbti naujas žemes, buvo padedama vargšams, skatinamas mokymasis, rengiami konkursai talentingiems jaunuoliams atrinkti. Tuo laikotarpiu pasireiškė nemažai garsių mokslininkų. Le van Huu pirmąkart parengė Vietnamo istorijos knygas. Kartu stiprinta armija, kauoti ryžiai ir amunicija galimo karo atvejui.

Valdant Nhan Tong (1279-1293), kaip ir spėta, Yuan surengė du antpuolius. 1285 m prieš Vietnamą buvo pasiųsta beveik pusė milijonų armija, kuriai vadovavo geriausi karvedžiai. Nhan Tong vyriausiu karo vadu skyrė Tran Hung Dao ir surengė kaimo vyresniųjų apklausą: pasiduoti ar kautis su Yuan. Vėl buvo pasitraukta miškus ir kariauta partizaniniu būdu. Kai priešas buvo išvargintas, jis buvo visur užpultas ir po įnirtingū mūšių prie Chuong Duong, Ham Tu, Van Kiep ir kitur išvytas, daugybę priešo generolų krito mūšiuose. Karas truko 6 mėn.

Po 2 m. Yuan vėl puolė Dai Viet. Šįkart, potvynio metu pastačius nusmailintus medinius polius Bach Dang upės žiotyse, buvo nuskandinta daugybė Yuan laivų, likę 400 buvo užgrobti. Po šio pralaimėjimo, Yuan dinastija daugiau nebandė pulti Vietnamo. Po kelių metų, 1293 m., Nhan Tong atsisakė sosto, atiduodamas jį sūnui, ir pasitraukė į pagodą Yen Tu kalnuose, kur vėliau tapo pirmuoju Truc Lam budistinės sektos vadovu. Tuo metu budizmas klestėjo labiausiai – pagodos pastatytos kiekviename kaime. Iki šiol liko kai kurie architektūros paminklai: Pho Minh pagoda (Nam Dinh), Ho citadelė (Thanh Hoa) ir kt. Thai Tong period

Tran dinastija pradėjo silpnėti valdant Du Tong (1341-1369), kai Imperatorius paskendo žaidimuose nesirūpindamas valstybe. Žmonės nuskurdo, visur kilo maištai. Čampa karalystė pietuose daug kartų puolė Dai Viet, dukart buvo užėmę Thang Long (dabar Hanojų), išsivežę turtus ir merginas ir sudeginę karališkuosius rūmus.

Thuan Tong (1388-1398) valdymo metu praktiškai valdžia buvo sutelkta Ho Quy Ly rankose. 1394 m. jis įsakė statyti naują sostinę Thanh Hoa ir 1397 m. privertė Imperatorių persikelti ten. Kitais metais privertė atiduoti sostą 3 m. amžiaus sūnui ir pasitraukė į religinį gyvenimą. Thieu De buvo paskutinysis Tangų valdovas (1398-1400). 1400 m. Quy Ly nužudė Thuan Tong, buvusį vienuoliu pagodoje, ir privertė Thieu De perleisti jam sostą.

Tran Thi Dzung (gyvenimo metai nežinomi) – garsi moteris, Buvusi žvejo (iš dabartinio Nam Dinh) dukra, ji ištekėjo už Ly dinastijos princo Sam, kai jis atvyko į ten Quach Boc sukilimo metu Ly Cao Tong valdymo metu (1176-1210). Tran 6eima padėjo Sam numalšinti sukilimą ir tapti valdovu. Tačiau viskas buvo daroma ponios Dzung įtakoje, kuri slapė savo meilę su Tran Thu Do, svarbiausiu veikėju iškėlusiu į valdžią Tran dinastiją.

Tran Nhat Dzuat (1253-1330) – garsus savo žiniomis ir daugelio kalbų mokėjimu. Taipogi buvo geras karvedys, pasiekęs keletą pergalių, ypač Ham Tu mūšyje. Jis garbinamas kaip šventasis ir vadinamas „7-uoju princu“.

Le Van Huu (1230-1322) – istorikas ir mokslininkas. 1247 m., 17 m. amžiaus, gavo daktaro laipsnį, Jo veikalą „Dai Viet Su Ky“ (Vietnamo istorija, 1272 m.) sudarė 22 tomai.

Ho Quy Ly, 1400 m. uzurpavęs valdžią, šalies pavadinimą pakeitė į Dai Ngu, sostinę perkėlę į Tay Do (Thanh Hoa) ir padarė daugybę reformų: riboje žemių valdų dydį, sumažino vergų skaičių, sumažino vienuolių kiekį, apribojo žemvaldžių galias. Parašė knygą „Minh Dao“, kurioje kritikavo Konfucijaus mokyklą. Atidarė naują mokymo centrą bei viešą sveikatos departamentą. Nutiesė daug kelių, iškasė kanalų, įsteigė pašto skyrių. Sustikrino kariuomenę, įrengė gynybines užtvaras, pastatė ginklų gamyklas ir t.t.

1401 m. jis perdavė sostą sūnui Ho Han Thuong, o pats pasiskelbė Aukščiausiuoju tėvu, tačiau tebetvarkė valstybės reikalus.

1406 m. kinų Ming dinastija prieš Vietnamą pasiuntė 800 tūkst. karių. Quy Ly stengėsi suvienyti tautą kovai, tačiau tebebuvo kaltinamas už Tran šeimos išžudymą. Jam nepavyko sustabdyti Mingų puolimo ir jis pasitraukė į Thanh Hoa. 1407 m. kinai apsupo jo paskutinę citadelę ir suėmė Quy Ly su sūnumi. Mingų kariai elgėsi brutaliai, išgrobstė vertybes, prievartavo moteris, žudė vyrus ir kastravo vaikus bandydami asimiliuoti vietnamiečius.

Tran Ngoi (1407-1409 m.) iš Tran šeimos Ho valdymo pabaigoje suorganizavo sukilimą ir 1407 m. pasiskelbė imperatoriumi Gian Dinh ir įsikūrė nedideliame regione. Tačiau nebuvo gabus valdytojas ir jo valdymas žlugo 1409 m.

Tran Quy Khoang (1409-1414) irgi (1409 m.) pasiskelbė imperatoriumi Trung Quang ir įsikūrė Nghe An. Su nedidele armija priešinosi Mingų užpuolikams. 1414 m. buvo suimtas ir, vežamas į Kiniją, pakeliui nusižudė nusiskandindamas jūroje.

Mingai Vietnamą padalino į sritis, kurias brutaliai valdė kinų valdytojai. Jie rinko dramblius, arklius, buivolus, įvairias vertybes ir siuntė į Kiniją. Bet kokį pasipriešinimą žiauriai slopino plėšdami kaimus, degindami namus ir gyvus žmones. Mokesčiai išaugo bent tris kartus. Jie reikalavo duoklės merginomis, darbininkais, gydytojais ir pan. Jie sugriovė architektūros paminklus, degino senąsias knygas, varžė mokymąsi.

Kilo daug sukilimų, tačiau jie greitai buvo numalšinami. Tik Lam Son stiprėjančios pajėgos, vadovaujant Le Loi, sugebėjo išlikti 10 m. ir tapti stipria armija. Pradžioje jis kovojo partizaniniu būdu, o po 1425 m. jau įstengė apsupti priešo postus. 1427 m. jis blokavo Dong Quan citadelę (dabar Hanojus), kuriai išvaduoti Mingai pasiuntė 100 tūkst. karių su garsiu karvedžiu Liu Šan. Pasaloje prie Či Lang vartų, Liu Šan neteko galvos, ir tai sustabdė Kinijos intervenciją. Dong Quan vadas pasidavė Le Loi.

1428 m. Le Loi užėmė sostą pasivadinęs Thai To. Jis buvo vyriausias teisėtvarkos, vykdomosios valdžios ir armojos vadovas. Jam padėjo ministerijos, karaliaus departamentas, valdymo departamentas ir Aukštojo mokslo institucija. Valdymo sistema neturėjo premjero. Nebuvo leista sudaryti vietinių kariuomenės dalinių.

Le Loi sutvarkė teisėsaugos sistemą, reorganizavo mokymo sistemą, leido reikalingas knygas ir pan. Plėtėsi Konfucijaus mokymas silpnėjant budizmui. Vėliau ekonomika iškilo, buvo naudojama pažangesnė žemdirbystė, kuriamos pylimų ir drėkinimo sistemos, išsivystė amatai (su specializuotais kaimais), išsiplėtė prekyba.

Valdant Thanh Tong (1460-1497) šalis padalinta į 13 Dao (provincijų), kurias valdė trys įstaigos: administravimo, karinė ir teisinė. Tai buvo vienas šviesiausių periodų Vietnamo istorijoje. Parengtas pirmasis Dai Viet žemėlapis. Istorikas Ngo Si Lien parengė „Pilną Vietnamo istoriją“. Surinkta 28 poetų grupė ir išleistas jų eilėraščių rinkinys.

Le dinastijos nuosmukis prasidėjo valdant Uy Muc (1505-1509). Imperatorius nebuvo iškilus, įjunko į gėrima ir merginas. Šalyje tvyrojo chaosas, žmonės nuskurdo, dažnai maištavo. Tolimesni valdovai nebuvo geresni ir Čieu Tong valdymo metu (1516-1522) valdžią perėmė karo vadas Mac Dang Dung, 1527 m. išžudęs karališką šeimą. Nguyen Trai, Medieval Vietnam

Nguyen Trai (1380-1442) – nacionalinis didvyris, politikas ir karinis strategas, poetas. 1980 m. UNESCO įtrauktas į garsių žmonių sąrašą. Jis sukūrė Lam Son judėjimo ideologiją, išdėstytą knygoje „Binh Ngo Sač“ (Kaip nugalėti Kiniją). Pergalės dieną jis parašė „Binh Ngo Dai Cao“ – antrąją Vietnamo nepriklausomybės deklaraciją ir puikų literatūros kūrinį. Jis karaliaus rūmuose užėmė aukščiausius postus, tačiau taikos metu jo ideologija nebuvo reikalinga. Nusivylęs, jis pariko Rūmus ir gyveno kaip atsiskyrėlis Con Son kalnuose (Hai Duong). Tuo metu parašė daug iškilių veikalų. 1442 m. imperatorius Thai Tong (1433-1442), lankydamas rytinius dalinius, apsistojo toje vietovėje nakčiai kartu su Nguyen Thi Lo, buvusia Nguyen Trai žaviąja meiluže, garsėjusią išmintimi. Nguyen Trai ir visa šeima buvo suimti, kaltinant nužudymu, ir nubausti mirties bausme. Po 20 m., valdant Thanh Tong, buvo išleistas įsakas reabilituojantis Nguyen Trai.

Mac Dang Dung tevaldė du metus, perleido sostą sūnui Dang Dzoanh. Vėliau Mac valdymas susidūrė su stipria jėga, vadovaujama Nguyen Kim, siekusiu atkurti Le dinastiją. 1533 m. jis pasodino princą Thanh Tong į sostą, tačiau didžiąją šalies dalį tebevaldė Mac dinastija. 1559 m. karas įsiplieskė visoje Raudonosios upės deltoje ir Mac turėjo atsitraukti prie Dong Do. 1592 m. Trinh Kiem vadovaujamas Le laivynas surengė puolimą, imperatorius buvo suimtas, o karališkosios šeimos nariai pabėgo į šiaurinę Cao Bang provinciją ir įsikūrė miške, paklausydami Nguyen Binh Khiem patarimo.

Nguyen Binh Khiem (1491-1586) – garsus mokslininkas, poetas ir pranašautojas, gimęs išsilavinusioje mandarinų šeimoje. Mac valdymo metu užėmė aukštas pareigas. Phuc Hai valdymo metu (1541-1546) paliko Rūmus ir įsteigė mokyklą vaikams. Paliko pranašysčių knygą. Tautos garbintas kaip Trang Trinh.

1553 m. Nguyen Kim į sostą gražino princą Thanh Tong. Tačiau Mac dinastija žlugo tik 1592 m. Tada daugumą valdžios turėjo žemvaldžiai Trinh'ai, kurių pirmasis buvo Trinh Kiem, kuris, bijodamas valdžios uzurpavimo, pabandė nužudyti Nguyen Kim sūnus: Uong ir Hoang. Hoang liko gyvas ir 1558 m., patartas Nguyen Binh Khiem, paprašė Kiem leidimo valdyti pietinę Thuan Hoa provinciją. Maždaug po 10 m., sustiprėjęs jis pradėjo karą su Trinh'ais. Dauguma šio meto istorijos yra konfliktai tarp Nguyen'ų ir Trinh'ų, kai juos skyrė Gianh upė (Quanq Binh). Valdant Hien Tong (1740-1786), 1771 m. kilo Tay Son sukilimas. Paskutinis Le imperatorius Čieu Thong (1787-1788) nesugebėjo priešintis ir pabėgo į Kiniją, prašydamas Mančou dinastijos pagalbos. 1788 m kinai prieš Dai Viet pasiuntė 290 tūkst. karių ir užėmė šalies šiaurę, atidavę valdyti Čieu Thong, tačiau 1789 m. pradžioje Nhuen Hue atgavo valdžią šiaurėje.

Trys Nguyen šeimos broliai Tay Son kaime (Binh Dinh provincija) 1771 m. pradėjo sukilimą. 1778 m. Tay Son nuslopino sukilimą ir vyriausias Tay Son brolis Nguyen Nhac pasiskelbė imperatoriumi Thai Duc, pradėdamas Tay Son dinastiją. Tačiau padėtis šiaurėje buvo sunki.

Per Tayson sukilimą 1773 m. išliko vienintelis Nguyen šeimos princas Nguyen Anh. Po 29 m. trukusio karo jis galiausiai laimėjo 1802 m., padedant prancūzams. Jis pasiuntė raštą Kiniją prašydamas aprobuoti jo vadovavimą ir šalies pavadinimo pakeitimą į Nam Viet, tačiau šalis buvo pavadinta Vietnam. 1838 m. šalis buvo pervadinta į Dainam. Nguyen dinastija valdė iki 1945 m. rugpjūčio revoliucijos. 1945 m. rugsėjo 2 d. Ho Či Minh paskelbė apie Vietnamo Demokratinės Respublikos įkūrimą.

1954 m. Ženevos konferencijoje įtvirtintas Vietnamo pasidalijimas į dvi valstybes: Šiaurės ir Pietų, tarp kurių kilo karas (1954-75), į kurį įsitraukė ir JAV (1965-73), po kurio Vietnamas vėl susivienijo. 1986 m. Vietname paskelbtos Doimoi reformos, po kurių šalis ėmė sparčiau vystytis. Dabar Vietnamo socialistinėje respublikoje gyvena apie 100 mln. gyv.