Baikalas ir jo apylinkės
Papildomai skaitykite: Baikalas ir piešiniai ant uolų
Kadaise Sibiro žemėje gyvenęs žilabarzdis galiūnas Baikalas. Kai įniršęs krustelėdavo pečius, drebėdavusios uolos, ritęsi bangos. Turėjęs jis dukterį, gražuolę Angarą, kurią laikė užrakinęs krištolo rūmuose. Bet ši, išgirdusi apie Sajanų karžygį Jenisiejų, nakčia slapčiomis išsiveržusi pro akmenis ir nubėgusi žemyn.
Pabudęs ir viską supratęs Baikalas čiupęs uolą ir sviedęs ją į dukterį. Bet Angara jau buvusi toli. O tasai luitas, Šamano akmuo, ir šiandien teberiogso upėje, - ten, kur prasideda Ankara...
Tik vėliau Angarą sutramdė tik ne tėvas, o Bratsko hidroelektrinė (apie tai žr. >>>>>).
Buriatai šį ežerą vadina Dala Nor (šventoji jūra), totoriai - Bai Kul (turtingasis ežeras).
Čia auga ir gyvena apie 1200 augalų ir gyvūnų, niekur kitur nesutinkamų. Čia gyvena ir
ruoniai, vadinami nerpomis, kurių apie 30 tūkst. O iš trijų tokių gyvūnų galima pasiūti
kailinius, kokiais Insbruko olimpiadoje vilkėjo Belgijos karalienė...
Susipažinti su Baikalu geriausia nuo Baikalo muziejaus
Irkutske, priklausančiam
Rusijos MA Sibiro skyriaus Irkutsko mokslinio centrui nuo 1993 m. Pasaulyje tėra trys
ežerams skirti muziejai. Nikita Romanovas surinko unikalią medžiagą jos pagrindu
parengtas "Irkutsko metraštis 1854-1924".
Gamtos skyrius įsikūręs dailiame dviaukščiame pastate, architektūros paminkle K.
Markso gatvėje. Namas pastatytas 1903 m. eklektišku stiliumi su gotikiniais bokšteliais,
mauritaniško stiliaus ir senovės Rusios statinių elementais. Iki revoliucijos priklausė švietėjui ir
leidėjui Makušinui. Namo bendrasavininkiu buvo jo pusbrolis Posochinas. Dalis namo buvo
naudojama spaustuvei ir rišyklai, kita dalis knygynui. Dabar dalį namo užima Irkutsko srities topografija Nr. 1.
Gamtos skyrius veikia nuo 3 dešimtm. Per du aukštus išdėstyti muziejaus fondai ir
taksiderminės dirbtuvės. Pirmieji eksponatai datuojami 1879 m., kai imta komplektuoti
paleontologinė kolekcija, kurios įkūrėjas buvo Čerskis. Joje per 1500 eksponatų, tarp kurių yra
ir unikalių: kailinio raganosio kaukolė ir ragas, mamuto kaukolė, iltys ir kaulai, milžiniško elnio
ragai, pirmykščio bizono kaukolė ir kaulai. 1879 m. gauti jūrų karvės (Hydrodamalis gigas) du
nepilni skeletai, išnaikintos daugiau kaip prieš šimtmetį. Ją pirmąkart atrado Vituso Beringo
ekspedicija ir aprašė Georgas Steleris.
Geologijos kolekcijoje per 2500 eksponatų, pristatyta visos stambiausios naudingųjų
iškasenų radimvietės. Įdomiausia Obručevo kolekcija, surinkta po 1890-ųjų, o taip pat gausi
muskovito ir dirbinių iš jo kolekcija, rudosios ir juodosios anglies, naftos pavyzdžiai.
Zoologinė kolekcija pradėta formuoti 19 a. pabaigoje. Vertingiausios kolekcijos paukščių
ir gyvūnų iškamšos iš pietų Kinijos, perduotų 19 a. pabaigoje žinomo tyrinėtojo Potanino,
1876-93 m. rengusio ekspedicijas į centrinę Mongoliją, rytų Tibetą ir Kiniją, preparatoriaus
Berezovskio. Jis per 3 m. surinko 1400 paukščių, tarp kurių nemažai retų ir egzotiškų:
Himalajų manalo (Lophoporus impejanus), Tibeto ularo (Tetraogallus tibetanus), auksinio
fazano (Thaumalia picta), keršojo tulžio(Ceryle lugubris).
Prie Baikalo sutiktas žvejys būtinai papasakos, kaip kartą užmetęs tinklą ir ištraykęs
žuvelę: ne paprastą, o auksinę. Tik jis neprašęs, kad ji išpildytų tris norus, o pasidėjęs
valtyje, ant suoliuko. Buvę karšta, kepino saulė. Žuvis bematant ir ištirpusi, tarsi vaškas.
Likęs tik smulkus skeletas ir riebalų dėmelės...
Tai ne pasaka ši žuvelė (skaidrioji plernė) čia vadinama golomianka ; ji visa
permatoma, beveik be kaulų (daugiau >>>>>). Dauginasi ne ikrais, o yra gyvavedė. Ir gyvena tik Baikale
(kaip ir gelmių karalius omulis, tirpte tirpstantį burnoje). Ir tai ne vienintelė šio krašto
keistenybė čia galima pamatyti net vaikščiojančių medžių: stiprūs vėjai apnuogina
spygliuočių medžių šaknis, kurios šliaužia, driekiasi palei žemę, kol suranda tvirtesnę
dirvą... Ir stovi kedrai ant keistai susipynusių šaknų rezginio, - žvelgdami į žydrą Baikalo vandenį.
O kartais pradeda dainuoti smėlis. Giedrą dieną, kai idealiai švarios, išdžiūvusios
smulkaus smėlio smiltelės įsielektrina ir, vėjo pustomos, ima skambėti ir pakrantėje
pasklinda tarsi švelnūs fleitos garsai.
Prie Baikalo ir vėjai ypatingi, baikališki. Jų vardais pavadintos vietovės; jie tapę
legendų herojais. Legendinis barguzinas, išsiveržęs iš Barguzinos slėnio, lekia skersai
ežero ir galingu alsavimu tarsi dalija jį pusiau. O kultukas, įsibėgėjęs per visą Baikalo ilgį,
verčia su juo elgtis pagarbiai. Tačiau labiausiai pavojinga sarma ji užgriūva netikėtai,
bemaž visada sukeldama audrą. Daigiau žr. >>>>>
Šiaurės Baikalo mineraliniai šaltiniai
Visi jie prisotinti azoto, kartais metano, o sieros vandenilis tėra junginiuose. Kai kurie
šaltinių labai karšti, temperatūra aukštesnė nei 38o C. Jie gydomieji: padeda
nuo reumato, nervų ir širdies-kraujagyslių sistemų sutrikimų, urologinių ir ginekologinių susirgimų.
Kotelnikovo iškyšulio šaltiniai yra vakariniame krante apie 80 km į pietus nuo
Severobaikalsko. Tai vienintelis karštų vandenų išėjimas vakariniame krante. Jie priskiriami
prie rūgštinių silpnai mineralizuotų terminių vandenų (0,4 g/l) balneologinei Uvildinsko grupei.
Gerti vandens nerekomenduojama dėl didelio fluoro kiekio (20-22 mg/l). Vandens
temperatūra siekia 81o C. Gamtiniai šaltiniai nepritaikyti maudynėms.
Pastatytame profilaktoriume "Bamtonnelstroj" 20 m atstumu nuo natūralaus šaltinio išgręžtas
44 m gylio gręžinys. Fluoro-hidrokarbonatų-natrio vanduo tinka išoriniam naudojimui sergant
odos, kraujotakos, virškinimo, nervų, kaulų-raumenų, endokrininės, šlapimo sistemų ligoms.
Apylinkės sunkiai pasiekiamos (autokelių nėra), tačiau jose sutinkamos pėsčiųjų ir raitų turistų
grupės. Nuo Kotelnikovo iškyšulio prasideda vienas populiariausių pėsčiųjų maršrutų link
aukščiausios Baikalo kalnagūbrio viršūnės, Čerskio kalno (2588 m). Profilaktoriumą galima
pasiekti tik vandens keliu vasarą nuo Nižneangarsko, Severobaikalsko, Baikalsko kaimo.
Žiemą iki Kotelnikovo iškyšulio iš Baikalsko veikia automobilių kelias (ledu 35 km).
Rytinėje pakrantėje išpopuliarėjo Chakusy šaltinis. Chakusy įlanka plati, apie 6 km,
šiaurėje ribojama Chakusy iškyšulio, prie kurio randasi nedidelė Akmens salelė. Chakusy
pavadinimo kilmė evenkų kalboje: pagal vieną versijų iš "akuši" (karštas); pagal kitą iš
"chaku" (karštis). Kelias nuo kranto link šaltinio veda per mišką atstumas apie 1 km ir eiti
svaiginant pušų ir kadagių dervos kvapams tikras malonumas. Akį džiugina ir žemaūgių
berželių sąžalynai, papartynai ir įvairios reliktinės gėlės. Pagrindinis šaltinis išteka stipria
čiurkšle tiesiai iš nedidelio skardžio, sudarydamas karšta upelį.
Švariame ir sausame šile randasi vasarą veikianti vandens gydykla "Chakusy". Čia
įrengta 11 miegamųjų korpusų. Šaltinio vanduo priklauso silpnai mineralizuotai balneologinei
4.2 grupei (karštas, 47o C). Silpnai rūgštiniame hidrokarbonatų-sulfatų-natrio
vandenyje yra 5 mg/l fluoro, 60-65 mg/l silicio rūgšties (ph per 8,4), 2-3 mg/l sieros vandenilio.
Anot Tomsko kurortologų, vanduo tinka gydant kaulų-sulfatų (artritai, artrozės,
osteochondrozė), periferinių kraujagyslių, odos (dermatitų, egzemų, psoriazės), ginekologinių
ligų, nutukimo, prostatos, 1-2 stadijų hipertonijos.
Dzelindos šaltinis yra 70 km į rytus nuo Nižneangarsko (arba 92 km nuo
Severobaikalsko) Aukštutinės Angaros slėnyje. Mažai mineralizuoto vandens temperatūra
siekia 44o C. Didelis silicio rūgšties kiekis, padidinta fluoro koncentracija,
aukštas rūgštingumas, rodonas, tačiau mažai sieros vandenilio. Anot kurortologų, vanduo
tinka gydant kraujotakos (miokarditas, išeminė širdies liga, 1-2 lygio hipertonija), periferinių
kraujagyslių, kaulų-raumenų bei nervų sistemų (pvz., radikulitų), odos, ginekologines ligas,
apsinuodijus sunkiųjų metalų druskomis..
Link natūralaus šaltinio nuo kairiojo Severobaikalsko-Naujojo Uojano kelio atsišakojimo,
nuo geležinkelio tilto palei upę veda 200 m ilgio takas. Terminiai vandenys teka iš po žemių,
čia išrausta duobė. Virš jos pastatytas medinis rentinys ir lentų pašiūrė. Greta įrengta
stovyklavietė. Aplink miškas. Šaltinio vanduo įteka į Dzelindos upelį. Netoli šaltinio veisiasi
gyvatės, daug žalčių. Birželio mėnesį sutinkama vėžių.
Goudžekito (Saulėtasis) šaltinis yra terminiai vandenys iš gręžinio nr.20, esančio 3
km į vakarus nuo Severobaikalsko palei kelią Severobaikalskas-Davano perėja-Žigalovas-
Irkutskas. Vanduo silpnai mineralizuotas su silicio rūgštimi-hidrokarbonatais ir natriu, trupučio
rodono. Priskiriamas balneologinei Lipovsko grupei ir tinka sergant kraujotakos, nervų, kaulų-
raumenų, endokrininės, šlapimo sistemų ir virškinimo ligomis. Prie šaltinio įrengtas
kompleksas su baseinu atvirame ore.
Baikalo katastrofa: Įgriuvos įlanka
Iš pirmo žvilgsnio Įgriuvos (Proval) įlanka niekuo neypatinga: žemi, vietomis užpelkėję
krantai, už jų smėlio kalvos, o dar toliau neaukšti Jūros kalnagūbrio kyšuliai
Ši vieta garsi
savo staigiu atsiradimu naktį prieš naujus metus (senuoju stiliumi), 1862 m. sausio 12 d.
Selengos upės deltos ir gretimos Cagankos stepės lygumos dalis 260 km2
plote staiga nusileido žemyn.
Įlankos susidarymą lydėjo stipriausias iš žinomų žemės drebėjimų, 7,5 balų. Maždaug po
šimtmečio, 1959 m. rugpjūčio 29 d., šitoje pačioje vietoje stiprus žemės drebėjimas
pasikartojo šįkart 6,8 balo. Šių įvykių pasekmes puikiai apibūdina geografinių darinių
pavadinimai: Įgriuvos įlanka ir į šiaurės rytus nuo jos esantis Nuolaužos (Oblom) iškyšulys.
Liudininkai pasakoja, kad tą dieną buvo keletas smūgių, iš šulinių ėmė lietis vanduo. Tačiau
stipriausias stuktelėjo paryčiais pasigirdo keistas triukšmas ir gaudesys. Žmonės išbėgo iš
namų jautėsi, kad smenga žemė. Naminiai gyvuliai bliovė, žmonės meldėsi ir šaukėsi
dvasias į pagalbą.
Šiaurinė dalis ir anksčiau buvo įlanka, vadinama Senasis Soras. Per žemės drebėjimą
atsirado žemės plyšiai, per kuriuos iš gelmės liejosi vanduo. Žmonės iškart ėmė sėsti į valtis
(kurias turėjo visos šeimos, kartais net po dvi). Vanduo sparčiai kilo. Kai prašvito ir tolumoje
rytuose pasirodė Oimursko kalnas, žmonės nuplaukė į ten. Pasisekė, kad pradžioje iš plyšių
tekėjo šiltas vanduo tai žmonėms davė papildomo laiko.
Žemė siūbavo taip,kad žmonės ir gyvuliai nesilaikė ant kojų, 20 pūdų svorio statinės su
žuvimi ritinėjosi kiemuose iš vienos pusės į kitą. Iš plyšių ir šulinių tarsi fontanai veržėsi
vanduo su dumblu. Iš plyšio netoli Inkinos kaimo 1 aršino pločio ir dviejų sieksnių gylio plyšys
vanduo veržėsi ypatinga jėga ir užpylė beveik varstą žemės.
Cagankos stepė nusėdo su 5 ulusais, kuriuose buvo 310 namų ir 357 medinės jurtos.
Žuvo per 17 tūkst. galvijų, sunaikinta apie 45 tūkst. pūdų grūdų ir miltų, beveik 100 tūkst.
kupetų šieno neskaitant dirbamos žemės ir pievų. Be pastogės, namų rakandų ir galvijų
sausio mėnesį liko beveik 1300 gyventojų (žuvo trys Kudaros gyventojai). Nuo drebėjimo
nukentėjo didelė pietinio Sibiro dalis apie 600 km spinduliu nuo epicentro.
Irkutske apie nelaimę sužinojo po kelių valandų. Gana smulkiai ją garsiajame metraštyje
aprašė Nitas S. Romanovas: "1862 m. sausio 12. Gauti pranešimai, kad gruodžio 31 d.
žemės drebėjimas didžiausius sugriovimus padarė Baikalo krante Selengos upės deltos
šiaurės rytų dalyje Kudaros valsčiuje, gyvenvietėse: Kudara, Šaraševa, Inkina, Krasnikova,
Dubanina, Oimurgi ir
buriatų ulusuose. ... Olchono saloje jautėsi didelės galios smūgiai ir
gausmas. ...".
Šis įvykis primena, kad reikia būti pasiruošusiems, nes katastrofa gali pasikartoti. 1960 m.
V. P. Solonenko ir A. A. Treskovas, išnagrinėję 1959 m. drebėjimą, paskelbė Selengos deltą
neramiausia Sajano-Baikalo seisminės zonos vieta.
Užutekis Pesčianaja
Viena gražesnių vietų, gavusi Sibiro Rivjeros vardą ir paskelbta gamtos paminklu.
Pamario kalnagūbrio šlaitai su keistų formų uolų grupėmis leidžiasi prie vandens. Ypač gražu
vėlų rudenį, kai šlaitus puošia ryškios miško spalvos. Iš miško kyšo vėjų nugairinto granito
"varpinės" ir stulpai. Švarus smėlio pliažas, pusračiu gaubia Didžiosios ir Mažosios varpinių
uolas. Nuo Didžiosios varpinės viršūnės atsiveria nuostabus Senelės buchtos vaizdas.
Mažosios varpinės papėdėje galima sutikti saulėtekį. Virš turistinės bazės kalnuose yra
apžvalgos uola.
Čia vienintelė vieta, kur "vaikštantys" medžiai taip smarkiai apnuoginę savo šaknis
galingos pušys ir lapuočiai virš žemės ant šaknų iškilę net žmogaus ūgyje.

Čivyrkuisko įlanka
300 km2 ploto įlanka susidarė Barguzino kalnagūbrio lūžio, atskyrusio
kalnuotą Šv. Nosies iškyšulį, vietoje. Todėl rytinis ir vakarinis krantai sudaryti iš senųjų
kristalinių uolienų, granitų. Jie aukšti, suaižėję, daug užutekių ir iškyšulių. Pietų krantas
žemas, nuosėdinis, sudarytas iš Barguzino upės sąnašų. Įlankos gylis retai viršija 10 m, todėl
jo vanduo gerai įšyla ir rugpjūčio mėn. siekia 19-20o C, o Krutoj ir Monachovo
užutekiuose - 22-23o C. Čia yra smėlio pliažų. Taip pat galima žvejoti,
rytiniame krante gausu bruknių ir mėlynių.
Pavadinimas "čivyrkui" kilęs iš
buriatų "šeber" "tankus miškas, brūzgynas"; "ševerchuu"
"apaugęs tankiu mišku". Palei pietinį įlankos krantą eina smėlio pylimai (1-1,5 m aukščio), o
atstumai tarp jų 20-50 m. Įdubimuose tarp pylimų ežerai, pelkės, o pylimai daug kur apaugę
pušų ir mišriu mišku.
Gyvačių užutekis garsus savo šaltiniais, kurių yra tiek krante, tiek po vandeniu.
Pavadinimą užutekis gavo dėl žalčių, kurie kartais čia pasirodo. Šaltinio vietoje pastatytas
medinis rentinys maudymuisi. Greta prie vandens grunte iš gargždo yra dar 4 sifonai,
kuriuose vanduo yra 28-34o. Vandens mineralizacija 0,5 g/l, fluoro 10-23 mg/l,
jaučiamas sieros vandenilio kvapas ir prieskonis. Vasarą čia gausu turistų, žiemą aplink šaltinį
nėra sniego, o neužšąlančiame vandenyje dauginasi spalvoti dumbliai.
Olchono sala Baikalo širdis
Sala geografinis, istorinis ir sakralinis ežero centras. Jis vienodai nutolęs nuo šiaurinio ir
pietinio Baikalo galų. Netgi savo forma primena Baikalo kontūrus. Gausi gamtovaizdžių
įvairovė: jame yra stepių kraštovaizdžių su giliai į sausumą įsirėžusiomis ir vasarą
įšylančiomis įlankomis, retai palei Baikalą sutinkami smėlynai ir smėlio kopos, mišrūs lapuočių
miškai su reliktinio eglyno intarpais, vaizdingos marmuro uolos, apaugusios raudonomis
kerpėmis.
Su juo susijusi
buriatų kilties legenda, - apie medžiotoją Choridą, vedusį dangaus
mergelę gulbę. Jiems gimė 11 sūnų, tapusių chorinų giminių protėviais. Saloje geriausiai išliko
buriatų tradicinė pasaulėžiūra ir daugelis jų papročių. 20 a. pabaigoje Buriatijos šamanai
Olchoną paskelbė "svarbiausia šventove, visuotiniu mongolų ir Centrinės Azijos kulto centru,
įkūnijančiu sakralinę buriatų protėvynę".
Buriatai Olchoną laiko grėsmingų dvasių buveine. Čia iš dangaus nusileido svarbiausias
chanas Chaan-Chute-baabai, aukštesniųjų dievų pasiųstas į žemę. Čia kaip baltagalvis erelis-
berkutas gyvena jo sūnus Chan Šubuu-nojon, tengrijų įšventintas pirmuoju šamanu. Ir saloje
slėpėsi šamanai, kai Čingischano laikais juos persekiojo lamos.
Iš mitų žinomos ypatingai šventos vietos, "draudžiamos lankyti" tarp jų šventasis
Ižimėjo kalnas, Šamano iškyšulio vaiduokliška Chaan-Chute-baabai pilis, Chobojaus
iškyšulio Mergelės uola (Dieva) sustingusi šamano žmona, Sagan-Chušuno balto marmuro
uolos.
Kurumčino kultūros laikais (6-10 a.) Olchonas laikytas stambiu kulto centru. Jame
randama daug kurumčinų paminklų-gyvenviečių, šatrinių kapaviečių. Saloje gausu
archeologinių paminklų jų užregistruota per 140. Išvaizdžiausia laikoma kurikano laikmečio
gynybinė siena, atitvėrusi Chorgojo iškyšulį.
Burchano (Šamano) iškyšulys
Jis yra netoli Chužiros gyvenvietės. Tai vienas Azijos gamtos šventenybių, be kurio
vaizdų nėra nė vieno nuotraukų rinkinio ar filmo apie Baikalą. Švenčiausia vieta jame yra ola,
kurioje nuo pat pirmųjų šamanų laikų aukojo aukas ir duodavo įžadus. Ji laikoma Olchono
šeimininko-ežino buveine. . 150 m. į rytus ant balto marmuro uolos išliko šamanų būgnų
atvaizdai iš ankstyvojo geležies amžiaus.
Šamano uolos pavadinimas pasikeitė pradėjus plisti budizmui. Uolą ėmė vadinti
Burchanu Dievu, Buda. Vienuoliai-lamos tikėjo, kad oloje gyvena mongolų dievas, čia
atsikėlęs nuo neatmenamų laikų, todėl lamos iš visų 34 Buriatijos dacanų į čia suvažiuodavo
melstis (dažniausiai žiemą). Prie olos rasti užrašai senąja tibeto ir mongolų kalbomis
Senoviniuose padavimuose kalbama apie 13 šiaurės nojonų- dieviškųjų tengrijų sūnų.
Vyriausias ir stipriausias Chaan-Chute-baabai savo buveine pasirinko būtent šią olą. Į kiaurai
praeinamą olą 481 m aukštyje (12 m ilgio, 3-4,5 m pločio ir iki 6 m aukščio) įeiti gali tik
šamanas. Patogiausia įeiti iš vakarų pusės, kur prieš olą yra aikštelė. Anksčiau oloje dar buvo
ir šoninis koridorius, kuris dabar užverstas nugriuvusiais akmenimis.
Moteris drausta artintis prie iškyšulio ir jos apeidavo jį 2 varstų atstumu. Tas draudimas
aiškintas dvejopai: a) kad "netyra ir nuodėminga" moteris gali suteršti šv. vietą; b) siekiama
apsaugoti moteris, nes olos aplankymas gali apsunkinti gimdymą ir sukelti vaisingumo
praradimą. Tačiau ypač draudžiama čia lankytis vaikams. Šamanų įsitikinimu, jei vaikas
jautrus ir neparuoštas susitikimai su dvasiomis, pasekmės gali būti nenuspėjamos.
Chobojaus iškyšulys
Tai šiauriausias Olchono salos iškyšulys. Įspūdinga stulpo formos uola, primenanti aštrią
iltį (choboj buriatų kalba reiškia "iltis"), iš jūros pusės panaši į moters galvą. Todėl
vietiniai uolą vadina Mergele (Dieva), nes pagal legendą, ji, iš pavydo vyrui, prašė tengrijų
duoti tokią pat pilį, kaip ir jos vyrui. Tengrijai pavertė ją akmeniu tarę: "Kol žemėje bus pyktis ir
pavydas, būsi akmeniu".
Iškyšulyje labai patogu stebėti Saulės patekėjimą. Saulės diskas pasirodo iš už kalnuoto
Šv. Nosies pusiasalio ir esant geram orui, dėl virš vandens besidraikančių rūkų atplaišų,
reginys labai įspūdingas. Salos rytinio kranto viršūnėje, netoli Chobojaus iškyšulio, greta
randasi du grotai, kurių angos tiesiai į rytus. Sausos lygios smėliu nubertos groto grindys
puikiai tinka nakvynei ir Saulės patekėjimą galima stebėti neišlendant iš miegmaišių.
Vieta išsiskiria nepaprastu daugiabalsiu aidu, atsispindinčiu nuo monolitinės uolos. Čia
randamos ir reti, reliktiniai augalai. Žiemą galima apžiūrėti grotus, pasakiškai pasipuošusius
ledais ir varvekliais. Įėjimai į juos iš šiaurės, vandens lygyje. Kai kurių ilgis siekia 22 m.
Įvairios dvasinės mokyklos iškyšulį pasirinko meditacijoms. Šiaurinėje pusėje jos
"nepasikuklino" nupiešti Rericho ženklą raudoną apskritimą su 3 taškais viduje. Tačiau
tikrasis ir šventasis iškyšulio ženklas ne šis tai sunkiai pamatomi erelių lizdai. Pagal
legendą, pirmasis šamano vardą gavo Olchono dvasios sūnus, gyvenęs baltagalvio erelio
pavidalu.
Vakarinėje salos pusėje yra nuožulni aikštelė, kurioje pavasarį atliekamos šamanų
tailaganos. Iš čia matoma "ilties" uola, o aikštelėje įkasti mediniai serge, stulpai žirgams
pririšti. Pakrantėje, piečiau nuo šios vietos, pora metrų virš Mažosios jūros pliažo, yra kiaura
ola, turinti atsišakojimą, vedantį į kalno gilumą. Šiauriau, prie Chobojaus uolos, yra arka su
vaizdu į vakarinį Baikalo krantą.
Uškanų salos
Jos yra Baikalo centrinėje dalyje, 7 km į vakarus nuo Šv. Nosies pusiasalio ir yra virš
vandens iškilusios Akademinio kalnagūbrio viršūnės. Jos yra gamtos paminklas, lankyti
galima tik su nac. parko leidimu. Bendras 4 salų (Did=iosiso, Apvalios, Ilgosios ir Siaurosios)
plotas 10 km2.
Pavadinimą įgavo nuo "uškan", - taip Sibire vadina kiškius. Tačiau saloje kiškiai
negyveno, o pavadinimas kilo iš Rusijos šiaurės, kur pomorai jūros kiškiais vadino ruonius.
Išeiviai iš ten, pamatę salose daug nerpų (dabar jų ten apie 2000), jas pavadino Kiškių
salomis (tai užfiksuota 1701 m. S. Remezovo žemėlapyje). Vėliau jas imta vadinti
"sibirietiškai".
Didžioji sala virš vandens iškyla 216 m kaip kalnas ir yra pailga iš vakarų į rytus (5 km), o
plotis 3 km. Ji garsi trimis olomis šiaurės rytų pakrantėje su greta atrastomis naujojo
akmens amžiaus (4-5 tūkst. m. amžiaus) stovyklomis. Saloje gerai išlikęs pirmykštis miškas,
po pušimis ir lapuočiais gausūs daursko rododendrono savašynai, pavasarį pasipuošiantys
ryškiai violetiniais žiedais. Vasaros pradžioje ant stačių salos krantų gausiai žydi neįprasti
jūros kopūstai. Akį traukia ir uolos, apaugusios rudomis kerpėmis.
Saloje auga jai būdingi augalai: daursko lapuočiai su butelio formos žievės sustorėjimu
kamieno apačioje, beržai su juoda žieve ir aštriakampiais lapais (gilūs įdubimai šonuose),
dažni vėliavos formos medžių vainikai. Tačiau vienas įdomiausių reiškinių skruzdėlynai,
kurių tankis 18-20 hektare.
Listvianka
Prie Angaros ištakų įsikūrusi Listvianka (senesnis pavadinimas Listveničnoje), kurios
pavadinimas kilo dėl to, kad tose vietose gausu lapuočių. Angaros ištakos plačios apie 1 km
pločio, o ištekėdama Angara tarsi krenta į 3,5 m duobę. Tai tarsi slenkstis, reguliuojantis
ištekančio vandens kiekį. Kadangi ši vieta neužšąla, ji tapo paukščių žiemojimo vieta, ką dar
1772 m. pastebėjo keliautojas ir gamtotyrininkas I. Georgi.
Čia prasidėdavo kelias į Rusijos rytus, iš čia išplaukdavo kazokų laivai. Gyvenvietė per
savo gyvavimą matė daug. Ir nuo seno tapo Pribaikalės turizmo centru.
1928 m. čia buvo įkurta biologijos stotis, vėliau reorganizuota į MA Limnologijos (ežerotyros) institutą. Būtent čia prasidėjo nuolatiniai Baikalo tyrinėjimai.
Didžiųjų Katinų apylinkės
3 km į pietus nuo Didžiųjų Katinų yra dauba Sienaja, garsi aukso kasyklomis ir puikiomis
pievomis. Netoli ežero kranto galima matyti užleistą pirklio Patušinskio aukso kasyklą. Išlikę
vertikalios šachtos, į kurias galima nusileisti. Aukso kasimas prasidėjo 1842 m., atrastos
aukso gyslos vakarų pakrančių upių slėniuose. Per 51 m. čia išgauta per 160 kg aukso.
Upės Didžioji Sena slėnyje (upės ilgis apie 7 km) tebesutinkama nemažai kalnų uolienų
nuogriuvų, palei upę likę aukso ieškotojų mediniai loviai. Aukso ieškojo ne tik upės vagoje, bet
ir Baikale, semdami gruntą prie Didžiųjų ir Mažųjų Katinų žiočių.
Greta daubos yra Skriperio kalnas, sudarytas iš retos uolienos, juros konglomerato, kuris
yra smėlio ir nuzulinto gargždo darinys. Šio kalnų masyvo uolos lengvai nugriūva. Nuo
daubos prasideda staigus kilimas į kalnus. 200 m aukštyje yra ola, kurios anga gerai matosi
nuo Baikalo, o taip pat leidžiantis nuo Skriperio link Didžiosios Kadilnaja iškyšulio. Oloje yra
dvi nedidelės salės (plotas apie 60 m2, o aukštis iki 4 m). Joje rasti geležies
amžiaus akmeniniai ir geležiniai medžioklės įrankiai, ornamentais puoštų indų duženos. Tarp
jų ir molinio indo dugnas su senovės tiurkų kalbos ženklais.
Rytyj (Chyr-chušun) iškyšulys
Jis yra Baikalo centrinėje dalyje vakarų krante priešais plačiausią ežero dalį ir įeina į
Baikalo-Lenos draustinį. Čia niekas negyvena, pavieniai krateriai praplaukia pro šalį, nėra
kelio automobiliams, o pakrante nevingiuoja net takas. Beje, išsilaipinti čia galima tik su
specialiu draustinio administracijos leidimu. Todėl tik pavieniai drąsuoliai nukeliauja į tarpeklio
gilumą.
Vietiniai vengia šios vietos, vadindami ją prakeiktąja, pavojinga gyvybei ją garbina
buriatai,
evenkai ir tungusai gretindami su legendine Šamano uola Olchono saloje (Burchano
iškyšulyje). Manoma, kad dvasios vis dar nėra palikę šios vietos. Nepaisant pasakojimų apie
keistus reiškinius, nėra moksliškai patvirtintų stebėjimų.
Chamar-Daban kalnagūbris
Palei pietinį Baikalo krantą 350 km tęsiasi Chamar-Daban kalnagūbris. Prasidėjęs nuo
Zun-Murin upės tęsiasi iki Selengos, staigiai nusileisdamas į jos slėnį.Jo vidutinis aukštis
nedidelis, 1500-1800 m, aukščiausia viršūnė - 2371 m. Kalnagūbrio šlaitai išraižyti gilių ir
siaurų upių slėnių. Didžiausios upės - Chara-Murin, Utulik, Snieguotoji, Langutuj. Jose daug
kanjonų, slenksčių ir krioklių. Daug ežerų, kurių didžiausi: Patovoje, Taglej, Sabalų.
Upių pavadinimai formavosi sudėtingai. Evenkų (o taip pat buriatų) pavadinimai kilo iš
upių ir jų apylinkių ypatybių. Atvykę rusai įvedė naują pavadinimų sluoksnį. Dideles upes
buriatai vadino muren, o mažas - gol. Taip, pragraužusi gilų tarpeklį, tamsiu
srautu į Baikalą krenta Chara-Murin (Juodoji upė).
Zun-Murin - šimtas upių;
Apie Snieguotąją pirmąkart 1675 m. rašė N. Spafarijus: " vadina Snieguotaja [Sniežnaja],
nes ten kalnuose sniegas ir vasarą, ir žiemą; ir niekada netirpsta";
Langutaj - iš evenkų "lang" - spąstai smulkiems žvėreliams. Langutaj verčiamas ir kaip "sidabrinis vanduo";
Utulik - iškraipytas buriatų "chutel", "chutuleg" - žema perėja;
Šara-Šalga - iš buriatų "chara" - juodas;
Baiga - nuo evenkų "baj" - 'turtingas, turtai;
Šubutuj - nuo buriatų :šubuu" - paukštis
Spuskovaja - nuo rusų "spusk" - nusileidimas;
Golaja - nuo rusų "golyj" - plikas.
Čerskio (Komaro) pikas (2090 m) - aukščiausia Komarų kalnagūbrio viršūnė, nuo
kurios atsiveria nuostabus vaizdas: vakaruose Rytų Sajanų pikai (per 3000 m), pietuose
Chamar-Daban centrinės dalies grandinė, šiaurės rytuose - Baikalo veidrodis. Viršūnėje
pastatyta reperas ir atmintinė lentelė. Nuo jos galima nusileisti prie Širdies ežero (pavadinto
pagal išvaizdą), iš kurio išteka Mangutaika upė. Apie juos pasakoja legenda: Per taigą bėgo ir
dūko gražuolė Mangutaika. Supyko senolis Chamar-Dabanas ir numetė merginą į gilų
tarpeklį. Pravirko gražuolė ir jos ašaros ėmė tekėti kalnų šlaitais. Tačiau išdidaus senolio
nesugraudino jos ašaros. Tada gražuolė po senolio kojomis sviedė savo širdį
Ivanas Dementjevičius Čerskis (1845-1892) - geologas, paleontologas, Sibiro tyrinėtojas.
Už dalyvavimą lenkų sukilime 1863-64 m. atiduotas į kareivius ir išsiųstas į Omską. G. N.
Potanino įtakoje oradėjo geologinius ir paleontologinius tyrinėjimus. 1869 m. atleistas dėl ligos
ir 1871 m. persikėlė į Irkutską, kur gyveno iki 1885 m., dirbdamas Rusijos geografų bendrijos
Rytų Sibiro skyriuje. 1891 m. išvyko į ekspediciją Indigirkos ir Kolymos upių rajone. Jo vardu
pavadintas kraštas Jakutijoje ir Magadano srityje, kalnagūbris Užbaikalėje, uola, Chamar-
Dabano viršūnė, garsiosios Baikalo sąnašos.
Per Baikalą iš Listviankos iki Posolsko, o toliau į Kiachtą vežė eksportui kailius, odas,
gelumbę, geležį. Iš Kinijos buvo įvežama arbata, šilkas, aksomas, cukrus ir t.t. Kiachta ilgą
laiką buvo pasienio su Mongolija miestas. Judrus Kiachtos traktas ėjo palei Chamar-Murino
upę ir jos intaką Langutaj. Palei jį stovėjo sargybos užtvaros, muitinės. Iš čia rusų geografai
vyko tirti Centrinę Aziją. Kiachtos svarba krito nutiesus Transsibiro geležinkelį.
Sliudiankos rajonas yra Baikalo pietuose, 127 km nuo srities centro. Jį vakaruose kerta gilus
Irkuto upės slėnis. Pirmoji gyvenvietė buvo Kultukas, kurią 1647 m. įkūrė keliautojas
Pochabovas. 1670 m. Sliudiankos upės rajone ėmė išgauti žėrutį, kuris vadintas "muskovitu"
ir laikytas geriausiu Rusijoje; jį statė į langus vietoje stiklų.
Rajone gausu mineralų ir kalnų uolienų (per 150, dalis egzotiškų ir ypač retų), jis aktyviai
tiriamas vietos ir užsienio geologų. Čia rasta ir išgaunama flogopitas, lazuritas, įvairių
atspalvių marmuras, akmuo statyboms ir pan.
Sliudianka įkurta 20 a. pradžioje, statant geležinkelį 1902 m. čia tebuvo 8-10 namai. Bet
jau 1905 m. čia buvo per 3 tūkst. gyv., 1936 m. suteiktas miesto statusas. Dabar Sliudiangos
geležinkelio stotis - vienas stambiausių rytų Sibiro geležinkelio skyrius. Sliudiankos
marmurinė stotis pagal italų projektą - vienintelė pasaulyje. Sliudiankoje kalnakasybos
skyrius - vienintelis specializuotas apdailos akmens gavybai Irkutsko srityje. Įkurtas 1927 m.
žėručio gavybai, 1970 m. ėmėsi apdailos akmens gavyba.
Nencai
Irkutskas
Šambalos paieškos
Čingis chano mirtis
Baikalas ir piešiniai ant uolų
Sibiro ir šiaurės tautos
Šiaurės tyrinėtojas Šileika
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Sibiras ir pirmieji amerikiečiai
Dinozaurai Jakutijos ežeruose
Mineapolis-Hanojus-Vilnius
Woody Allen. Papildomi kursai
A. Duginas. Hiperborėjos teorija
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Dokumentuoti reiškiniai (carinė Rusija)
Nan Madolis - apleistas paslapčių miestas
Astronomų užsipuolimas TSRS
Meru kalnas ir B. Tilakas
D. Zavolskis. Valstybės stilius
Akmenuotosios Tunguskos pilys
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Kunigaikščio Gvidono valdos
Galios vietos: Optina
Pažintis su chazarais
Šamanų ratu einant
Kur gieda angelai...
Karelijos Adomas
Misisipės tyrinėtojas
Samurajų ideologija
Vartiklis