Šiaurės tyrinėtojas Šileika  

Nežinome, kur gimė, augo, mokėsi Eugenijus Šileika, ir kaip klostėsi jo gyvenimas, sugrįžus iš 1893 m. ekspedicijos. Jis nei prieš, nei po jos savęs nelaikė mokslininku, bet 1894 m. Rusijos Geografijos draugija savo narius E. Šileiką ir jo bendražygį E. Tolį apdovanojo Prževalskio didžiaisiais sidabro medaliais „už ekspediciją į Lediniuotojo vandenyno Sibiro krantus, Janos, Lenos, Chatangos žiotis ir į Naujojo Sibiro salas“.

19 a. antroje pusėje arktinių sričių tyrinėjimas domino pasaulį kaip dabar kosmosas. Tada dar nebuvo nei ledlaužių, nei aviacijos, nei radijo ryšio ar poliarinių stočių. Tad bet kuri arktinė ekspedicija buvo tikras žygdarbis. Daug jų baigėsi tragiškai.

Minima ekspedicija nebuvo eilinė. Tai buvo Antroji Rusijos MA arktinė ekspedicija, turėjusi atlikti kompleksinius tyrimus. Jos vadu paskirtas geologas Eduardas Tolis, dalyvavęs ir Pirmojoje ekspedicijoje, 1885-86 m. tyrinėjusiai Naujojo Sibiro salas ir Janos upės kraštą. Anos vadovu buvo gydytojas A. Bungė. Parvežtos išmirusių stuburinių gyvūnų paleontologinę kolekciją tirti buvo pavesta Jonui Čerskiui. Jis tyrimus baigė 1890 m. ir pateikė didžiulę 700 psl. ataskaitą. Joje pabrėžė būtinybę rengti naują ekspediciją stuburinių liekanų rinkimui.

MA pasiūlė vykti E. Toliui, tačiau jisai sunkiai susirgo, o vietoj jo 3 m. į Kolymos, Indigarkos ir Janos upynus vykti pasisiūlė pats J. Čerskis, deja, tos sunkios ekspedicijos metu jis 1892 m. vasarą mirė. MA vėl pasiūlė vykti E. Toliui, kris pasiūlymą priėmė ir ėmė rengtis kelionei. MA prezidentui prašant, Jūrų ministerija sutiko išleisti ir leitenantą E. Šileiko (Šileiką), kurį Tolis pasirinko savo padėjėju. Eugenijus Šileika

Jiedu iš Petrapilio išvyko 1893 m. sausio 6 d.; Sibiro platybes pervažiavę rogėmis pasiekė Jakutską. Kovo 21 d. su 4 darbininkais išžygiavo į šiaurę. Du palydovai jau buvo dirbę su Toliu, o trečiasis, 29 m. amžiaus Stepanas Rostorgujevas buvo ištikimas J. Čerskio palydovas iki pat jo mirties. Vos išvykus iš Jakutsko, Šileika pradėjo geodezinius matavimus.

Ekspedicija elnių traukiamomis nartomis iš pradžių keliavo Tukulano upės slėniu; siauru tarpekliu kirtusi Verchojanos kalnagūbrį toliau traukė Janos slėniu. Balandžio 8 d. pasiekė Kazačėjės kaimą. E. Tolis iškart išvyko apžiūrėti mamuto palaikų, rastų už 270 km į šiaurės rytus nuo Ust Janos kaimo. Deja, tebuvo išlikę tik odos ir kojų fragmentai ir apatinis žandikaulis. Beje, tai buvo oficialioji ekspedicijos dingstis.

Keliautojai susitiko Janos upės žiotyse ir nutarė ledu pasiekti Naujojo Sibiro salas ir ten papildyti A. Bungės ir E. Tolio tyrimų duomenis. Be to, E. Šileika ten norėjo atnaujinti ir papildyti leitenanto P. Anžu 1821-24 m. atliktus astronominius ir magnetinius stebėjimus. O trečias tikslas – įrengti pagalbinius maisto sandėlius norvego F. Nanseno ekspedicijai, besiruošiančiai pasiekti Šiaurės ašigalį.

Jau keliaudami iš Petrapilio į Irkutską, jie vykdė F. Nanseno prašymą parūpinti jam gerų šunų. Tiumenėje ir Tobolske jie pasirūpino, kad šunys būtų pristatyti į Chabarovską. F. Nansenas tų metų liepą tuos šunis pasiėmė į „Framą“. E. Tolis parašė Nansenui, kad jei šios veislės šunys jam nepatiktų, kitos veislės sibirinių šunų partija jo lauks Olenioko upės žiotyse. Tada keliautojams kilo mintis įrengti maisto sandėlius tam atvejui, jei „Framą“ ištiktų nelaimė ir Nansenas būtų priverstas ledu grįžti į žemyną per Naujojo Sibiro salas. Apie tai buvo pranešta iš Irkutsko per Švedijos pasiuntinybę Petrapilyje.

E. Šileika ir E. Tolis su savo palydovais gegužės 1 d. iš Sviatoj Noso iškyšulio kalnų šiaurinės pašlaitės iškeliavo ledu į Naujojo Sibiro salas. Esant geram orui, per 30 val. jie nukeliavo 70 km ir pasiekė Didžiąją Liachovo salą. Siaučiant sniego pūgoms ir protarpiais lyjant, gegužės 9 d. jie jau buvo Kotelno saloje. Čia susirado namelį, kurį E. Tolis buvo pastatęs 1886 m., deja, pilną sniego. Žmonai E. Tolis rašė: „Visų pirma reikėjo nuvalyti sniegą. Kadangi mes su Šileika rodėme gerą pavyzdį, tai antrą dieną buvo išvalytas nors priėjimas prie pirties“, t.y. patalpos, kur turėjo būti įrengtas maisto sandėlis. Antrą sandėlį jie įrengė vakariniame salos krante, 100 km šiauriau pirmojo. Trečią sandėlį toje saloje turėjo įrengti vienas Sibiro pirklys.

Kadangi baigėsi maistas šunims, gegužės 19 d. teko pasukti atgal, tačiau stipri pūga privertė keliautojus vėl apsistoti E. Tolio namelyje ir tik po 10 d. jie galėjo tęsti kelionę į žemyną. Minėtame laiške žmonai E. Tolis rašė: „Gegužės 30 d. mes sustojome pailsėti ant ledo maždaug 45 km nuo salos, nuėję šį kelią per 10 val. Torosai [ledo sangrūdos] išdavikiškai kyšo iš po sniego dangos. Tvirtas ledo kelias virto minkšta sniego koše, susimaišiusia su vandeniu, kuriame mes skendome iki juosmens. Kitą dieną pradėjo lyti. Dėl to vandens tarp torosų dar padaugėjo“. Tolesnę kelionę dienoraštyje E. Tolis aprašo taip:
„1893 m. gegužės m. gegužės 31 d. 6 val. 30 min. ryto. Ant ledo tarp Kotelno ir Mažosios Liachovos salų. Kur? Nežinia. Fatalinė būklė: iki kaulų permirkę, sniego dykumoje mes pasiklydome. Aplinkui torosai, iškankinę mus ir šunis; nėra kuro, temperatūra 0o, visai sušalome. Nuo paskutinio sustojimo paėjome, turbūt, 15 km per 8 val. Iš pradžių į rytus, paskui į pietryčius. Aptikome elnio pėdsakus, kuriais paėjome atgal. Vėl prasidėjo torosai su šlapiu sniegu, tiksliau su vandeniu tarpuose; kiekvienu žingsniu grimzdome iki juosmens. Iš viršaus krito šlapias sniegas ir šerkšnas. Šunys tempdavo roges tik tada, kai patys įsikinkydavome į jas arba stumdavome iš užpakalio... Sustojome pasitarti. Pastatėme palapinę... Visur tekėjo vanduo, viskas vandenyje, ir jokios vilties apdžiūti prie mūsų ugnelės. Mudu dar geros nuotaikos, tačiau kiti visai suniurę. Kaip tik, kai aš parašiau, pasigirdo Džergelio džiugus šauksmas. Jis pamatė salą! Rūkas išsisklaidė, ir už 10 km pasirodė Mažosios Liachovos krantas. Reikia pašerti šunis, - ir kelionėn.
Birželio 6 d., aiškiai šviečiant vidurnakčio saulei ir nesmarkia šąlant, pradėjome paskutinį žygį ledu. Iš pradžių šlepsėjome per vandenį, paskui ėjome apykiečiu ledu, kol priėjome torosus... 6 val. visai sutemo, ir po kelių minučių nugriaudėjo perkūnija; pradžioje krito kruša, paskui ėmė lyti. Šaltis sumažėjo; ir mes suplyšusiu apavu pusbasiai žingsniavome vandeniu tarp torosų. Nuo lietaus vėl viskas sušlapo. Man dar pavyko laiku uždengti palapine roges su instrumentais, tačiau patalynės išsaugoti nepavyko. Šunys pavargo, ir nieko kita neliko daryti, kaip tik sustoti poilsiui, nors buvo nueita vos 30 km.
Palapinėje žmonių nuotaika kiek pakilo, išgėrus degtinės gurkšnį; bet mudu, nepaisydami to, kad iš visur sruvo vanduo, dar nenusiminėme. Kitą dieną, birželio 7-ą, pasisekė pasistiprinti miegu“.

Vėliau, jau grįžus į Petrapilį, savo pranešime Rusijos Geografijos draugijoje taip kalbėjo: „Nepaisant visų 225 varstų [240 km] grįžimo sunkumų, birželio 8 d. mes visai sveiki sėkmingai pasiekėme žemyną vėl prie Sviatoj Noso papėdės. Tiktai leitenantas Šileika, kai buvome Kotelno saloje, dėl sniego atspindžio patyrė tokius didelius akių skausmus, kad keletą dienų buvo visai apakęs. Be šių sunkių dienų, kelionė į salą mums paliko pačius maloniausius prisiminimus“.

1893 m. birželio viduryje, kai F. Nansenas nuo Norvegijos krantų išplaukė į Šiaurės ašigalį, prasidėjo antroji E. Šileikos ir E. Tolio kelionės dalis – vasaros kelionė per tundrą ant šiaurės elnių iš Ebeliacho įlankos per Charaulacho kalnagūbrį iki Lenos upės [Guba pavadinimas kilęs iš jakutų „ebe“ - bobutė, o upių pavadinimai iš „ese“ – „diedukas“. Jei jakutai iš tikro turėjo moteriškojo prado kultą, tai „dieduku“ aiškiai suprantamas „lokys“, t.y. būtų „Didžiojo ir Mažojo lokio“ upės].

Išvykstant iš Aidžergaidacho kaimo, esančio pietinėje Sviatoj Noso kalnų papėdėje, ekspedicija persiskyrė į du būrius: E. Tolis vyko tiesiai į vakarus dar kartą apžiūrėti mamuto palaikų vasarą, o Šileika, darydamas matavimus ir stebėjimus, pasuko šiauriniu keliu per Buorchajos užutekį. Persikėlimo metu prie Buorchajos užutekio oro temperatūra siekė 34o. Žmones ir gyvulius labai kankino tiršti uodų spiečiai. Skirtingose vietose perkopę Charaulacho kalnagūbrį, jiedu susitiko liepos 31 d. prie Lenos, Kumach Suro kaime.

Rugpjūčio 2 d. ekspedicija laiveliais išplaukė Lena žemyn. Dienos buvo vėjuotos ir lietingos. Upės krantai aukšti, statūs, uolėti. Pasiekę plačią šios upės deltą, jie pateko į žemėlapyje nepažymėtą Lenos atšaką, kuria sėkmingai perplaukė locmaniškų norvego J. Torgerseno įgūdžių dėka. Jam E. Tolis buvo pavedęs nupirkti 26 šunis ir pristatyti juos į Balkalachą Olenioko žiotyse savo tėvynainiui F. Nansenui. Jie pasiekė Stanach-Chočo (jakutų k. „slėnis su apsistojimu“). 107 km nukeliavę žemynu, jie pasiekė Balkalachą. Tai buvo paskutinioji į vakarus iki Jenisiejaus vieta, kuri turėjo tiksliai nustatytas geografines koordinates. E. Šileikai čia atliekant matavimus, E. Tolis ekskursavo po apylinkes, darydamas geologinius stebėjimus. Jis aplankė Didžiosios Šiaurės ekspedicijos metu 1737 m. mirusių leitenanto V. Prončiščevo ir jo žmonos Marijos kapą, ant kurio pastatė kryžių. Šileikos sala

Rugpjūčio 24 d. jiedu, sudarę karavaną iš pusšimčio elnių su nešuliais, raiti patraukė į vakarus keliu, kuriuo po Prončiščevų ir Ch. Laptevo 150 m. nebuvo keliavęs joks europietis. Rugsėjo 2 d. jie pasiekė Anabaro užutekio Mus-chaja („Ledo kalnas“) iškyšulį. Prasidėjo giedros dienos, labai tinkančios E. Šileikos geodezinėms nuotraukoms. Jis padarė Anabaro užutekio magistralinę nuotrauką ir pratęsė ją Anabaro upės slėniu į pietus iki tundros ir miškų ribos – 427 km. Ją pagrindė penkiais astronominiu būdu nustatytais koordinačių taškais.

Čia numatyta programa buvo išsemta, Galima buvo po tiesumai pasiekti Bulunės kaimą prie Janos upės ir traukti namo. Bet pasitaikė viliojanti proga vykti niekieno nekeliautu keliu ir sujungti taškus prie Anabaro upės su artimiausiais tiksliai nustatytais taškais vakaruose: Dudinkoje, Turuchanske ir Jeniseiske. Bet Tuliui vis tiek teko grįžti į Bulunę atsiskaityti su pirkliais... O Šileika iškeliavo per tundrą į vakarus, į Pompigajos upės žiotis Chatangos užutekyje ir iš ten aukštyn Chatangos upe iki Chatangos kaimo, kur ketino susitikti. Jiedu išsiskyrė rugsėjo 30 d.

Balkalache E. Tolis rado J. Torgenseną su šunimis, nesulaukusį F. Nanseno. O dienos ėjo vis trumpyn. E. Šileikai ėmė trukdyti stiprios sniego pūgos, o ir šaltis stiprėjo – pasiekė -43oC.

Lapkričio 16 d. E. Tolis susitiko su E. Šileika Chatangos upės žemupyje, ir kur traukė toliau į vakarus, Jenisiejaus link. Prasidėjo poliarinė naktis, žemę dengė stora sniego danga. Geologinius tyrimus ir topografinius matavimus teko nutraukti ten, kur prieš 50 m. pirmąją kelionės dalį baigė A. Midendorfas. Tačiau astronominius ir magnetinius stebėjimus E. Šileika atlikinėjo iki pat Dudinkos, kurią pasiekė lapkričio 26 d. O gruodžio 16 d. jie jau buvo Jeniseiske, o sausio 8 d. sugrįžo į Petrapilį, nukeliavus 26,7 tūkst. km. E. Šileika 38 taškuose nustatė geografines koordinates, kartu atlikdamas ir magnetinius matavimus, vedė meteorologinį žurnalą. Jų kelionės dėka žemėlapiuose pirmąkart asirado Prončiščevo ir Čekanovskio kalnagūbriai.

Tiesa, jų paliktais maisto sandėliais F. Nansenas nepasinaudojo. Klausydamas E, Tolio patarimo, jis 1893 m. rugsėjo 17 d. įplaukė į šiltą Lenos srovę ir ja plaukė tol, kol laivą apsupo ledai, pagriebė šaltoji Žanetos poliarinė srovė ir ėmė nešti į šiaurę kartu su ledais. Taip 3 m. truko „Framo“ dreifas. F. Nansenas, palikęs laivą, su šunimis bandė pasiekti Šiaurės ašigali ir priartėjo prie 86o lygiagretės, 400 km nuo ašigalio.

E. Tolis, grįžęs iš ekspedicijos, tvarkė surinktą gausią informaciją, gyveno tai Petrapilyje, tai Tartu. 1900 m. birželio 21 d. jachta „Zaria“ iš Petrapilio išplaukė į trečiąją arktinę ekspediciją, iš kurios negrįžo.

Beje, prieš išvykdamas su E. Šileika į arktinę ekspediciją, E. Tolis lankėsi Lietuvoje, tyrinėjo Dobikinės upelio slėnyje išplautas klintis ir jose suakmenėjusių jūros gyvūnų atspaudus, Žagarėje aprašinėjo dolomitų atodangas. Vadakties upelio pakrantėse ties Klykolių bažnytkaimiu jo dėmesį patraukė geltonas smiltainis. Tos vietos jis nepamiršo, 1895 m. vėl lankėsi Klykoliuose, o 1897 čia pragręžė 19 m 45 cm gylio gręžinį ir nustatė čia slūgstant juros periodo nuogulas. Tais metais jis aprašė du gręžinius Mažeikiuose ir nustatė devono amžiaus nuogulas. To paties amžiaus nuogulas aprašė Mūšos upės slėnyje ties Pakruoju. Lietuvoje jį domino laukų rieduliai, ypač Žagarės ozas. Jį ištyręs ir aprašęs kitus į jį panašius ozus, E. Tolis padarė išvadą, kad šie dideli, ilgi ir vingiuoti pylimai yra ledyninių upių sąnašavimo pasekmės. Ta jo išvada sutapo su ką tik paskelbta De Gero hipoteze, dabar pripažįstama visame pasaulyje.

Pagal pavardę Šileika greičiausiai yra lietuvių kilmės. Ši pavardė Lietuvoje gana paplitusi. Sprendžiant iš neaukšto jo karinio laipsnio, jis galėjo būti gimęs ne anksčiau 1863 m. Tikriausiai buvo baigęs karo mokyklą, į kurią jaunuolių iš Lietuvos, be to katalikų, nepriimdavo. Jo tėvai galėjo būti atsidūrę tremtyje po 1863 m. sukilimo. Jo Tėvas Jonas Šileika galėjo būti baigęs kurią nors aukštąją mokyklą ir dėl carinės nutautinimo politikos į savo kraštą neskirtas.


Rusiškuose šaltiniuose rasta, kad Eugenijus Ivanovičius Šileiko, hidrografas, astronomas, geodezistas) gyveno 1866–1904 m. Jis gimė ir užaugo Derbte (Tartu - čia savo veiklą pradėjo daugeris Arkties tyrinėtojų), 1887 m. su pagyrimu baigė Jūrų kadetų korpusą ir per 3 m. tarnavo Ramiajame vandenyne kreiseryje „Admirolas Nachimovas“. Po kelionės į šiaurę vadovavo kuopai kreiseryje „Plastun“, vėliau buvo vyriausiuoju šturmanu šarvuotyje „Sysojus Didysis“, plaukiojo garlaiviu „Slavianka“ ir minininku „Sakalas“.

Monotoniška ir nevaisinga karinė tarnyba neleido talentingui tyrinėtojui pasireikšti mokslo srityje. Jo vardas pasimetė tarp kuklių jūros triūsininkų. Pagal žinyną „Visas Peterburgas“ 1900 m. 14-o jūrų ekipažo leitenantas E.I. Šileiko gyveno Mogiliovsko gatvėje, o 1903 m. buvo pervestas į 13-ą jūrų ekipažą ir persikėlė į Kronštadtą. 1904 m. jis negyveno nei Peterburge, nei jo apylinkėse. Matyt, 1904 m. ir yra jo mirties metai. Taip ir nepavyko nustatyti jo ryšių su Lietuva – matyt, reiktų patikrinti ir estiškus šaltinius.

Jo garbei E. Tolis 1893 m. pavadino iškyšulį, esantį Kotelno salos vakarinėje pakrantėje ( tarp Čiutkobet upelio žiočių bei Urasalacko gyvenvietės). O taip pat yra ir Šileiko sala Litkės salyne (Nordenšeldo archipelage), E. Tolio pavadinta 1901 m. Tai nedidelė nuosėdinė sala, 500 m atstumu nuo Bungės pusiasalio, šiauriausia iš salyno salų, prie pat Ruskij salos.
Šileikos iškyšulys

Nencai
Eskimų kilmė
Šiaurės Atlantida
Baikalas ir jo apylinkės
Sibiro ir šiaurės tautos
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Igoris Proninas. Rusiška idėja
Sibiras ir pirmieji amerikiečiai
Dinozaurai Jakutijos ežeruose
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Meru kalnas ir B. Tilakas
D. Zavolskis. Valstybės stilius
Akmenuotosios Tunguskos pilys
Galios vietos: Optina
Šamanų ratu einant
Hiperborėja Rusijoje
Misisipės tyrinėtojas
Karelijos Adomas
Šambalos paieškos
Vartiklis
Arkties pakrantė ir salos