Šiaurės Atlantida ir Hiperborėja. Vartiklis

Pažvelkime viens kitam į veidą.
Mes hiperborėjai – mes pakankamai gerai žinome, kaip toli gyvename.
„Nei žeme, nei vandeniu nėra kelio pas hiperborėjus“. Pindaras jau žinojo tai apie mus. Už šiaurės, už ledų, už mirties, - mūsų gyvenimas, mūsų laimė. Mes atradome laimę, žinome kelią, radome išėjimą iš tūkstantmečio labirinto. Kas dar tai atrado? Gal šiuolaikinis žmogus? „Aš netekau, aš esu viskas, kas prarasta“, - jis atsidūsta.
Nyčė. Antikristas

Rusų ezoterikams labiau už Atlantidą rūpėjo kitas mitinis žemynas – Hiperborėja, kartais vadinta „šiaurės Atlantida“. Apie ją, kuri „už Borėjo“ (šiaurės vėjo), rašė daugelis antikos autorių. Vis tik daugelis tyrinėtųjų laiko, kad toji legenda kilo iš mito apie Apoloną, tad toji šalis labau išmanyta, apie ką liudija gana daug fantastinių smulkmenų:
Timagenas sako, kad Hiperborėjoje lyja vario lašais, kuriuos renka ir naudoja kaip monetas (jis savo šaltiniu nurodo galų druidus ir bando klasifikuoti galų gentis pagal jų kiltį ir nurodo, kad viena jų tvirtina buvusi kolonistais iš tolimos salos). Hekatėjas praneša, kad Mėnulis yra taip arti Hiperborėjos, kad jame matomi net kai kurie Žemės išsikišimai. Satyrikas Lukianas prideda:
Aš visai nemaniau tikėti jais, tačiau, kai tik pirmąkart pamačiau skraidantį užsienietį, barbarą, - jis save vadino hiperborėju, - patikėjau ir buvau įveiktas, nors ilgai priešinausi.
Ir ką, iš tikro, man liko daryti, kai mano akyse dieną žmogus skraidė ore, ėjo vandens paviršiumi ir lėtai praėjo pro ugnį?
– Tu tai matei? – paklausiau aš. – Ar matei skraidantį ir einantį vandeniu hiperborėjų?
- Dar kaip, - atsakė Kleodemas. – Hiperborėjas netgi dėvėjo įprastą jiems odinį apavą. Apie smulkmenas, kurias jis pasakojo, neverta kalbėti, - kaip jis užleisdavo meilės aistras, iškviesdavo dvasias ir senai palaidotus mirusiuosius, iš dangaus nuleisdavo Mėnulį matomą padarydavo netgi Hekatę, didelę kaip gyvenimas.

Hiperborėjų skraidymus ypač dažnai mini šaltiniuose, siejamuose su Apolono kraštu. Tad nenuostabu, kad jiems buvo priskiriamas aviacijos turėjimas.

Tik štai Hiperborėjos vieta buvo neapibrėžta. Štai Strabonas sako, kad graikų geografai „hiperborėjais, sauromatais [sarmatais] ir arimaspais vadina visus, gyvenusius virš Euksino Ponto, Istro ir Adrijos jūros“. Ja vadino ir Makedoniją, ir Italijos Alpes, ir teritoriją „tarp Pirėnų ir Alpių“ (dabartinės Prancūzijos šiaurė) ir t.t.

A. Losevas fundamentaliajame „Antikos mitologija jos išvystyme“ (1957) suabejojo pačia Hiperborėjos etimologija, atkreipdamas dėmesį, kad Kretos kalendoriuje buvo 7-sis mėnuo „hiperberetas“, o Makedonijos ir Pergamo kalendoriuose paskutiniu mėnesiu buvo „hiper-beretėjas“. Tai vasaros arba vėlyvo rudens mėnesiai, susiję su derliaus nuėmimu ir Apolono kultu. Makedonų kalboje „hiper-beretėjas“ pilnai tapatintinas su „hiperterėja“, o šis žodis artimas „perterėjas“ – Apolono žynys. Tad hiperborėjai tebūtų tik Apolono patarnautojai, žyniai.

Legenda apie Hiperborėją atgimė 18-19 a. Prancūzų astronomas (ir net Paryžiaus meras) Ž. Bajis laikė, kad iki ledynmečio Špicbergene buvo apsigyvenę galingi atlantai, kuriuos iš tėvynės išvijo šalčiai [Špicbergeno saloje kadaise augo pelkiniai kiparisai - žr. >>>>> ].

E. Blavatskaja ja vadino šalį, „su pusiasaliais į pietus ir vakarus nuo Šiaurės poliaus, kad priimtų antrąją rasę, ir apėmusią viską, kas dabar žinoma kaip Šiaurės Azija“.
Renė Guenonas savo knygoje „Pasaulio valdovas“ rašė: „Visad kalbama apie vieną regioną, kuris, tarsi žemės rojus, tapo neprieinamas paprastiems žmonėms ir randasi vietoje, nepasiekiama kataklizmams, sukrečiantiems žmonių pasaulį kai kurių cikliškų periodų pabaigoje. Tai tikra šalis ‚pasaulio krašte‘, beje, kai kurie Vedų ir Avestos tekstai nurodo, kad jos padėtis paprasčiausiai yra poliarinė, net tiesiogine prasme, ir, kaip bebūtų nurodoma jos vieta įvairiose žemės žmonijos istorijos fazėse, ji visad liko poliarine ir simboline prasme, nes, iš esmės, ji lieka nejudančia ašimi, apie kurią sukasi visi dalykai“.

„Ramajanoje“ galima rasti užuominų apie šiaurėje buvusią tėvynę, kurios simboliu buvo kelis kartus paminėtas Visatos centru vadintas auksinis Meru kalnas, esantis Šiaurės ašigalyje. Šalia jo gyveno galingi dievai ir kitos nepaprastos būtybės. Tarp jų ir beždžionžmogiai, savo galia ir protu nenusileidę dangaus gyventojams ir padėję Ramai mūšyje. Jų vadu buvo Sugriva, davęs Ramai patarėją, protingiausią beždžionę Hanumaną.

Dar 3 dešimtm. Aleksandras Barčenko (1881-1938) iškėlė prielaidą, kad prieš 7 tūkst. metų (o gal ir anksčiau) indo-arijų vadas Rama vadovavo indoeuropiečių protėvių persikėlimui iš šiaurės į pietus (apie tai rašė ir indų mokslininkas Bal Gangadharas Tilakas (1856-1920) savo garsioje knygoje "Vediškoji tėvynė Arktikoje"). Šią prielaidą sutvirtina indologės N.P. Gusevos^*) ir etnografo S.V. Žarnikovo atlikti Rusijos šiaurės vietovardžių tyrinėjimai. Nemažai jų turi šaknis „gang“ ir „ind“.
A. Barčenko surengė ekspediciją į Kolos pusiasalį, po kurios 1923 m. vasario 19 d. „Raudonasis laikraštis“ paskelbė sensaciją: „Prof. Barčenko atrado seniausių kultūrų, laikotarpio senesnio nei Egipto civilizacija, liekanas“.

B. Tilakas minėjo, kad, pagal Vedas, arijų protėvynėje naktis truko 100 parų. Pagal tai N. Guseva paskaičiavo, ją buvus 82,6 laipsnių šiaurės platumoje. Patikslinta reikšmė yra 77,4 laipsniai, t.y. eina pietiniu Špicbergeno pakraščiu ir Taimyro šiaure. Tačiau Arkties sritis gana jauna ir nuo Hiperborėjos laikų galėjo gerokai pasikeisti. Dalis sausumos galėjo nusileisti, ir Hiperborėjos pėdsakų reiktų paieškoti ir po vandeniu. Labiausiai tam tiktų per patį polių pereinantis Lomonosovo kalnagūbris, nusitęsiantis iki Čiukotkos ir Aliaskos.

Priėmus migracijos iš šiaurės į pietus hipotezę, nestebintų "ram" toponimų sąsaja su mišku – Tverės srityje teka Ram upelis, Briansko - Ramasucha gyvenvietė, Smolensko – Ramonai, Novgorodo – Ramuševo, Voronežo – Romon. Ir taip be galo. Net Maskvoje yra Ramenki rajonas.

Pačiame Kolos pusiasalio centre yra Ramatuaivenčo aukštuma – tundra; ten pat ežeras Ramjavras ir Ramos kalnas (netgi du – vienas prieš kitą). Vienas jų traukia dėmesį savo taisyklinga piramidės forma. Jis nėra aukštas, tik 597 m, tačiau matomas iš tolo. Jos viršūnėje stovi milžiniški stačiakampiai akmens blokai.

Tokius akmenis labai garbino senovėje. Prancūzų astronomas Žanas Silvenas Balji (Jean Sylvain Bailly, 1736-1793) išsakė mintį, kad tokie akmenys ir yra garsieji Heraklio (kurį laikė Saulės dievybe) stulpai – ir jie yra, būtent, tolimoje šiaurėje, iš kur ir išplito visų tautų protėviai. Jis tvirtino, kad Atlantidos reikia ieškoti už poliarinio rato, Šiaurės vandenyne ir ji artimai susijusi su senoviniu Hiperborėjos pavadinimu. Su nuoroda į Ferekidą (vieną iš 7 mitinių Eliadės išminčių), jis tvirtino, kad Hiperborėjos gyventojai kilo iš titanų. Tad ir graikų priešistorė turėjo vykti Hiperborėjoje. "Atlantai, kilę Arkties vandenyno saloje, neabejotinai yra hiperboriečiai – kažkokios salos gyventojai..." Tad ir Heraklio stulpai gali būti visiems žinomi mengiriai (stovintys akmenys) arba piramidės iš akmenų (rusai jas vadina gurijomis, "aklais" švyturiais).

Ir ant vieno akmenų aiškiai matomi keli ženklai. Įdomus jų "parašymo" būdas – jie tarsi išėsdinti akmenyje pakeičiant jų spalvinę gamą. Juos, remdamiesi "vliesovica" (paslaptingos ant medžio lentelių parašytos knygos rašmenys), pabandė iššifruoti Omsko filologas Nikolajus Slatina ir kompiuterių grafikos specialistas Kirilas Makarovas. Jie tuos ženklus identifikavo kaip KRL. Tad galimi variantai: Karela, Karjala, Karalius, Kirilas.

Tačiau kiti įžvelgia germanų-skandinavų, anglosaksų ar net Eurazijos (naudotas 1 tūkst., daugiausia Altajaus tautų – šiuo atveju užrašą galima skaityti AK OG, "Baltoji motina" senovės tiurkų kalba įžvelgiant Didžiosios Deivės kultą) runas.

M.L. Seriakovas siūlo ženklus skaidyti į dvi eilutes ir naudoti brahmi rašmenis, su kuriais indų legendos siejo slaptų žinių saugotojus. Gauname LABARA BHARAGA, kas primena sanskrito pirmtaką, borėjos prokalbę, paplitusią prieš 10-15 tūkst. metų. Antrasis žodis, bharaga, reikštų "kietą žemę, įtvirtintą vietą". Borėjos kalboje šaknis "lab" reiškia 'siekti, ieškoti, griebti", kaip ir sanskrito analogas "labh". Tad visas užrašas reikštų "ieškoma žemė". Net ir KRL borėjų kalba turėtų prasmę "kar" – "kalnas, uola", o "-la" – dalelytė, nurodanti priklausomybę vietai. Tad KRL (karla) reikštų "prie uolos (kalno)".

Rusų pasakose apie karalystę „po Saule“, už trijų devynerių žemių irgi liudija apie senovės laikų prisiminimus. Štai P.N. Rybnikovo rinkinio vienoje pasakoje pasakojama, kaip herojus skraidančiu mediniu ereliu nuskrido į Saulės karalystę:

Reikia atkreipti dėmesį į hiperborėjų sugebėjimą skraidyti, ką paminėjo ir Lukianas. Pvz., ant Onegos ežero pakrančių uolų išliko įvairių skraidyklių piešiniai. O archeologus tebestebina eskimų kapinynuose randami vadinamieji „sparnuoti“ radiniai. Tokie simboliai išplitę praktiškai visose senosiose kultūrose: egiptiečių, babiloniečių, asirų, hetitų, persų, actekų, majų – iki pat Polinezijos [ta tema skaitykite Senovės Indijos oreivystė].
Winged object

Pagal Aiskilą „žemės pakraštyje“ „negyvenamoje laukinių skitų dykynėje“ Dzeuso įsakymu prie uolos buvo prikaltas Prometėjas. Jį išlaisvino Heraklis už tai gavęs pravardę Hiperborietis. Būtent čia kautis su Gorgone Medūza vyko Persėjas (irgi pramintas Hiperboriečiu) ir čia jis gavo stebuklingus skraidančius sandalus.

Vienas iš Saulės indoeuropietiškų pavadinimų yra „kolo“ (ta pati šaknis rusų kalbos žodžiuose „kolco“ (žiedas), „koleso“ (ratas), „kolokol“ (varpas) ir pan. Senovėje buvo Kolo-Koliada dievybė, kurios garbei vykdavo kalėdavimas (žiemos solsticijos metu; lietuviškas šventės pavadinimas – Kalėdos, taip pat skaitykite Kai dar elniai iš dangaus krisdavo) ir būdavo giedamos archaiškos dainos, koliadkės:

Daug spėliota apie jų paskirtį: kapinynai, aukojimo altoriai, žuvų (kurios į juos įplaukia potvynio metu) gaudyklės ar net ryšio su nežemiškomis civilizacijomis antenos. D.O. Sviatskis mano, kad tai Saulės klajonių poliarinės nakties metu simbolis, magijos ratelių schemos. Jie charakteringi dar ir tuo, kad šalia yra piramidės iš akmenų.
[ Beje, senovėje švedų jūreiviai pakrantėje statė labirintus, kad „pagautų ir suvaldytų“ vėjus, juos apmalšintų prieš laivams paliekant pakrantę. ]

Tarp Novosibirsko salų ir Elsmiro salos Kanadoje 1800 km per visą Arkties vandenyną tęsiasi povandeninis Lomonosovo kalnagūbris. Virš vandenyno dugno jis iškyla 3-4 km. Mažiausią gylį (936 m) virš jo 1954 m. nustatė rusų ekspedicija. Kai kurios kalnagūbrio viršūnės yra plokščios terasos, kurias galima laikyti abrazioninio jūros bangų poveikio rezultatu. Kalnagūbryje rasta guralo, gargždo, žvyro, smėlio. J.Gakelio nuomone, didesnės jų dalies kilmė yra aliuvinė.

Beveik lygiagrečiai jam, prasidėdamas į šiaurę nuo Vrangelio salos link Elsmirio ir Aksel-Heibergo salų eina Mendelejevo kalnagūbris. Jį 1954 m. atrado rusų dreifuojanti stotis „Šiaurės polius-4“. Vidutiniškai virš dugno jis iškyla apie 900 m. Mažiausias gylis iki jo – 1246 m. Vidurinė kalnagūbrio dalis yra 100 km pločio plynaukštė maždaug 2300 m gylyje ir virš dugno iškilusi apie 2 km. Kai kurios kalnagūbrio viršūnės pasirodė esą plokščios (hajotai), - tarsi paveiktos jūros bangų (tai nustatė 1961 m. amerikiečių tyrimai iš povandeninio laivo).

Apie galimybę, kad šiedu kalnagūbriai buvo iškilę virš vandens paviršiaus, liudija ir faunos tyrimai. Dar 4 dešimtm. G.O. Gorbunavas pastebėjo skirtumą tarp vakarinės ir rytinės Arkties dalių, ką vėliau patvirtino E.F. Gurjanova. J.N. Nesis rašo, kad Karsko jūros šoniplaukos išplitę tik iki Rytų Sibiro jūros šiaurės vakarų dalies, o Čiukotkos-Amerikos šoniplaukos – tik iki jos šiaurės rytų dalies. Neabejotinai kliūtis joms plisti buvo iškilęs Lomonosovo kalnagūbris. J. Gakelis pastebi jūros vėplių išsiskyrimą į du būrius. Manoma, kad Lomonosovo kalnagūbris nusileido visai neseniai.

Tad Amerika galėjo būti apgyvendinta ne tik per Beringo sąsiaurį, bet ir per Arktidos žemyną (sudarytą iš tų kalnagūbrių). Paslaptinga Sanikovo žemė galėjo būti jau panyranči„ kalnagūbrių viršūnės-salos. D. Panovas pastebi, kad seniausios Amerikos kultūros (pvz., „Independence“) yra ir šiauriausios ir yra netoli šių kalnagūbrių. O ir šiaip, eskimų plitimas ėjo iš šiaurės link pietų.