Julijus Afrikanas. Istoriografija (fragmentai)

Sikstas Julius Afrikanas (apie 160-240, Sextus Julius Africanus) – krikščionių keliautojas ir istorikas, padaręs įtaką Eusebijui ir vėlesniems Bažnyčios tėvams bei visai graikų kronininkų mokyklai. Jo vardas leidžia spėti buvus afrikiečiu. Suidas jį vadina „Libijos filosofu“, nors pas Julius save laikė kilusiu iš Jeruzalės, o ir jo kronika rodo jį esant susipažinusiu su Izraelio topografija. Parašė „Chronographiai“, anot jo padengiančią 5723 m. istoriją. Jos išliko plačios ištraukos.
Jam priskiriama ir Šv. Simforozos ir jos septynių sūnų kankinystė

Apie šventąjį egiptiečių ir chaldėjų metų skaičiavimą

1

Tikrai, egiptiečiai, didžiuodamiesi savo senąja kiltimi, su astrologų pagalba sudarė metų skaičiavimą, laiką padalindami į ciklus. Tie, kurie užsitarnavo šio reikalo išminčių reputaciją, išmoko skaičiuoti laiką Mėnulio metais1), ir ne mažiau už kitus linkę tikėti legendomis bei mitais, laiko, kad jų tauta atsirado 8-i, o gal ir 9-i tūkstančiai metų prieš Solono valdymą2).

Tačiau kodėl reikia apie tai kalbėti? Arba apie finikiečius, kurie laikė, kad jiems 35 tūkst. metų? Arba apie chaldėjus, kurie naiviai manė, kad jiems aplamai 480 tūkstančių? Juk žydai, savo kilmę vedantys nuo Abraomo, gerokai kuklesni ir laiko, kad pasirodė penki su puse tūkstančių metų iki tada, kai į pasaulį atėjo Išvadavimo Žodis, o tai nutiko jau cezarių valdymo laikais.

2

Kai žmonių padaugėjo žemėje, tai parašyta, kad angelai pradėjo ateiti pas žmonių dukteris. Kai kuriuose rankraščiuose vietoje „angelų“ radau „Dievo sūnų“. Pagal mane, čia Dievo sūnumis numatomi Seto palikuonys, kurie taip pavadinti už savo teisumą, o taip pat visi patriarchai, kilę iš jų iki pat Išpirkėjo. Gi Kaino palikuonys pavadinti „žmonių sūnumis“ 3), nes juose nebuvo nieko dieviška – jie buvo negarbingi ir sukilo prieš Dievo viršenybę. angelai“ yra tinkamesniu vertimu, tai čia greičiausiai kalbama apie burtininkus ir juodaknygininkus, kurie paprastoms moterims pasakojo apie dangaus ir žvaigždžių sandarą. Būtent nuo šių burtininkų dėka jų juodaknygystės sugebėjo pradėti milžinus, kurie žemę užtvindė blogiu ir įstatymo nesilaikymu, kol Dievas nenusprendė žemėje užleisti tvaną, kad nubaustų nuodėmingą žmoniją.

3

Taigi, Adomui gimė Setas, kai jam buvo 230 metų4). Tada jis gyveno dar 700 metų ir mirė. Tai buvo jo antroji, fizinė mirtis po pirmosios, dvasinės.

Setas gyveno 205 metų ir pagimdė Enošą. Tad nuo Adomo sutvėrimo iki Enošo gimimo praėjo 435 metų.
Enošas, būdamas 190 metų, pagimdo Kenaną.
Kenanas, būdamas 190 metų, pagimdo Mahalalelį.
Mahalalelis, būdamas 165 metų, pagimdo Jaredą.
Jaredas, būdamas 162 metų, pagimdo Enochą, Enochas, būdamas 165 metų, pagimdo Metušelahas. Tada Enochas gyveno dar 200 metų, kol Dievas nepašlovino jo už teisumą.
Metušelahas, būdamas 187 metų, pagimdo Lamechą.
Lamechas, būdamas 188 metų, pagimdo Nojų.

4
Apie tvaną

Dievas nusprendė žemei siųsti tvaną, kad sunaikintų žmonių giminę, prieš tai taręs, kad žmonėms skirta gyventi 120 metų. Kad iškart būtų paaiškinti visus galimus nesusipratimus, iškart pasakysiu, kad čia kalba ne apie žmogaus gyvenimo ribą (juk ir iki, ir po šio buvo žmonių, gyvenusių gerokai ilgiau nei 120 metų). Čia turima omenyje, kad visai žmonių giminei liko gyventi vos 100 metų iki tvano (o 120 Dievas nurodė todėl, kad nusidėjėliams, kurie taip papiktino Dievą, tuo metu buvo bent jau po 20 metų). Tačiau žemėje buvo ir Nojus, kuris savo teisumo įtiko Dievui. Už tai Dievas išmokė jį kaip pasistatyti arką, kad išsigelbėtų tvano metu. Kai arka buvo baigta, į ją įžengė pats Nojus, jo žmona ir sūnūs su žmonomis, o taip pat visų gyvūnų pirmagimiai – kad ir jie galėtų pratęsti savo egzistavimą. Tada Nojui buvo 600 metų, ir tada prasidėjo tvanas. Vėliau, kai vanduo pradėjo slūgti, arka nusileido ant seklumos Ararato kalnuose, kurie, kaip mums žinoma, randasi Partoje. Beje, kai kurie tvirtina tie kalnai buvo Frigijoje. Aš buvau ir ten, ir ten. Vanduo dengė žemę dar metus, po to žemė apdžiūvo ir tapo tinkama gyvenimui. Tada visi arkos gyventojai išėjo į lauką taip pat poromis (nors toli gražu ne ta tvarka, kokia įėjo), ir buvo Dievo palaiminti. Iš viso šito galime sau išgauti ką nors naudinga.

5

Kai prasidėjo tvanas, Nojui buvo 600 metų. Tokiu būdu, nuo Adomo iki tvano praėjo 2262 metai.

6

Po tvano Nojaus sūnus Šemas pagimdė Arpachsadą.
Arpachsadas, būdamas 135 metų, pagimdė Šelahą (tada buvo 2397-ieji).

Šelahas, būdamas 130 metų, pagimdė Jeverą.
Jevaras, būdamas 134 metų, pagimdė Faleką (2661-ieji), o pavadino Faleku todėl, kad jo laikais žemė pasidalijo.
Falekas, būdamas 130 metų, pagimdė Ragavą, o tada gyveno dar 209 metus ir mirė.

7

3277-ais metais Abraomas įžengia į Pažadėtąją žemę (Kanaaną).

8
Apie Abraomą

Nuo to laikų jį ir tuos, kurie nuėjo paskui jį, ėmė vadinti hebrajais, nes žodis „hebrajus“ kilęs ne iš Jevero, o iš žodžio „kita pusė“ ir reiškia tuos, kurie perėjo į kitą Eufrato pusę, eidama į Kanaaną kartu su Abraomu. Taigi, nuo tvano ir Nojaus iki Abraomo atėjimo į Kanaano žemę praėjo 1015 metų. Tad nuo Adomo iki Abraomo praėjo 3277 metai ir 20 kartų.

9
Apie Abraomą ir Lotą

Kai Kanaano kraštas kentėjo nuo bado, Abraomas nuėjo į Egiptą. Jo žmona Sara buvo labai graži ir Abromas bijojo, kad jį gali užmušti dėl žmonos gražumo. Todėl jis ją rodė kaip savo seserį. Tuo tarpu Sara iškart patiko faraonui, ir jis ją paėmė į žmonas. Už tai Dievas jį nubaudė. Tada jis paleido Sarą ir Abraomą, gausiai juos apdovanojęs. Kanaane Abraomo piemenys ėmė pyktis su Loto piemenimis, tad abipusiu susitarimu Abraomas išsiskyrė su Lotu. Lotas nusprendė apsigyventi Sodomoje dėl tų vietų derlingumo (o ten tebuvo penki miestai – Sodoma, Gomora, Adma, Sevojimas ir Sigoras; ir kiekviename buvo atskiras valdovas). Prieš juos kariauti išėjo keturi Sirijos karaliai vadovaujant Elamo karaliui Hodologomoro5). Mūšis įvyko Prie Sūriosios jūros, kurią dabar vadina Negyvąja jūra. Aš buvau prie šios jūros ir mačiau, kaip ten vyksta nepaprasti dalykai. Šios jūros vandenyje negali gyventi joks gyvūnas ar augalas. Lavonai greitai nuskęsta tame vandenyje, tačiau gyvos būtybės lengvai išsilaiko paviršiuje ir joms sunku netgi panerti po vandeniu. Jei jūros paviršiuje padedamas degantis fakelas – jis nenuskęs, o plaukios ir degs. Tačiau jei ugnis užges – fakelas iškart nugrims į dugną. Jūros krantuose yra bitumo šaltinių; ir ten pat galima rasti druskos ir raugo. Toji druska nepanaši į įprastą druską – ji skaidri ir aštraus skonio. Kai ją randa, ji paprastai būna padengta stora pluta. Šios jūros vandenį galima naudoti gydymo tikslais. Jūra pamažu džiūsta; ir jei Jordanas neįtekėtų į ją, ji džiūtų dar sparčiau. Dar ten yra daug balzamavimo augalų, tačiau, kaip kalba, Dievas ištuštino tas vietas, pavertęs jas dykuma už ten gyvenusių tautų nepadorumą.

10
Apie patriarchą Jakovą

Edese buvo saugoma kadaise Jakovui priklausiusi palapinė. Ji sudegė nuo žaibo imperatoriaus Antonino valdymo metu.

Jakovas, supykęs dėl to, ką Sicheme padarė jo sūnūs Simeonas ir Levijus prieš tos šalies žmones, užkasė su savimi turėtas dievų statulas prie uolos, po stebuklingu ąžuolu6) (kuris tų vietų gyventojų iki šiol laikomas šventu – dėl patriarchų atminimo) ir išvyko į Vefilį. Dar apie tą ąžuolą – ten buvo aukojimo aukuras, kuriame aukojo vietos gyventojai, ir nors ąžuolas atrodė sudegęs, jis išstovėjo daugybę metų. Kalba, kad šis ąžuolas – iš vieno angelų, siųstų pas Abraomą, į žemę įkišto ir šaknis išleidusio auglio.

11

Nuo Adomo iki Juozapo mirties, pagal žydų knygas, praėjo 23 kartos ir 353 metai.

12

Iš šito matosi, kad Ofigas7), išsigelbėjęs pirmo tvano, kuris randamas graikų mituose, metu. Gyveno maždaug tuo pat metu, kai žydai su Moze išėjo iš Egipto.

Po tvano Atikoje tvyravo suirutė ir ten gyvenę žmonės valdovo neturėjo 189 metus iki Kekropo8). Filochoras9), beje, nurodo, kad Ofigo įpėdinis Ogiga Aktėjus (kaip jį bevadintų, nes skirtingi šaltiniai nurodo skirtingus vardus), yra išgalvotas veikėjas, kurio niekada nebuvo.

Nuo Ogigo iki Kiro (taip pat, kaip nuo Mozės iki Kiro, nes jiedu gyveno vienu metu) praėjo 1237 metai.

13

Apie laikus iki olimpinių rungtynių rengimo apie graikus nėra daug patikimų žinių. Visi pasakojimai apie ankstesnius laikus yra migloti ir vienas kitam prieštarauja. Tuo tarpu olimpinės žaidynės ir juos sekę įvykiai gana smulkiai aprašyti daugelio graikų istorikų (pas graikus priimta dalinti istoriją ne į ilgas epochas, o į trumpus laikotarpius po 4 metus). Todėl aš trumpai peržvelgsiu reikšmingiausius ir panašiausius į tiesą mitus, liečiančius laikus iki olimpinių žaidynių. Kas dėl įvykių po pirmųjų žaidynių, tai sugretinsiu žydų ir graikų istorijos įvykius pagal tai, kada jie vyko, daugiau dėmesio skirdamas žydų istorijai ir liesdamas graikus tik tiek, kiek [būtina]. Kitaip tariant, aprašinėsiu žydų istorijos įvykius ir kalbėdamas apie kiekvieną įvykį nurodysiu, kokie įvykiai graikų ar persų istorijoje vyko tuo metu. To dėka, tikiuosi padaryti tai, ką noriu.

Didžiausia nelaimė, kurią patyrė žydų tauta, tai nelaisvė Babilono valdžioje, kuri nutiko valdant Navuchodonosorui ir truko, kaip ir numatė žydų pranašas Jeremijus, 70 metų. Be to, apie Navuchodonosorą kalba Babilono istorikas Berosas. Po 70 m. po Navuchodonosoro persų karaliumi tampa Kiras. Sprendžiant iš duomenų, pateikiamų Diodoro bibliotekoje ir Saliuso bei Kastoro istorijos, o taip pat iš Polibijaus ir Flegono bei kitų, tada įvyko ir 55-ios olimpinės žaidynės – visi jie sutampa laike. Tuo tarpu Kiras pirmaisiais savo valdymo metais (55-ios Olimpiados metais) dalinai palaikė žydų valstybingumo atgimimą su Zorovaveliu ir Jėzumi, Josedekovo sūnumi. Tada buvo praėję 70 metų nuo žydų nelaisvės pradžios (pas žydų istoriką Ezdrą sutampa Kito valdymo pradžia su žydų sugrįžimu iš nelaisvės), ir tada taip pat įvyko Olimpinės žaidynės. Toks sutapimas tarp žydų ir likusio pasaulio istorijos įvykių atsekamas iki pat mūsų laikų. Likusioje mūsų veikalo dalyje išnagrinėsim likusią istoriją.

Jei Atikoje metraščiai buvo rašomi ir anksčiau, tai nuo Ogigo, kuris laikytas vietiniu tų vietovių gyventoju(tuo metu įvyko pirmasis tvanas, o Foronėjus valdė argiviečius, kaip nurodo Akiusilajus), ir iki pirmųjų Olimpinių žaidynių buvo likę 1020 metų. Ši data sutampa su mano pateikta aukščiau. Tuos įvykius užrašė Atėnų istorikai Elanijus ir Fitoctų. Ši data sutampa su mano pateikta aukščiau. Tuos įvykius užrašė Atėnų istorikai Elanijus ir Fitochoras, aprašinėję Atikos istoriją, o taip pat Sirijos istorikai Kastoras ir Saliusas, ir dar, ir dar Diodoras, paras, parašęs pasaulio istoriją. Apie tai rašo ir Aleksandras Polichistoras bei mūsų amžininkai, o ir visi Atikos istorikai. Visa, kas vyko per šiuos 1020 metų, aprašysiu, kai ateis laikas.

Ryšium su šiais rašiniais galime tvirtinti, o Ogigas, kurio garbei pavadintas pirmas tvanas, ir kuris išsigelbėjo, nors daugelis žuvo, gyveno tuo pat metu kaip ir Mozė, kartu su kuriuo žydai išėjo iš Egipto. Nustatėme tai taip. Kaip jau buvėjo iš Egipto. Nustatėme tai taip. Kaip jau buvo mūsų nurodo mūsų nurodyta, nuo Ogigo iki pirmųjų Olimpinių žaidynių praėjo 1020 metų (tai įrodysime netrukus). Nuo pirmųjų Olimpinių žaidynių iki 55-ųjų praėjo 217 metai. Tad nuo Ogigo iki Kiro karaliavimo praėjo 1237 metai. Peržiūrėję žysų istorijos įvykius aptiksime, kad nuo Babilono nelaisvės pabaigos iki Mozės taip pat praėjo 1237 metai. Tad nuo išėjimo iš Egipto iki 55-ųjų Olimpinių žaidynių praėjo tiek pat laiko, kiek nuo laiko, kai Ogigas įkūrė Eleusinas. Tad gauname dar vieną atskaitos tašką nagrinėjant Atikos metraščius ir metų skaičiavimus.

Taigi, peržiūrėjome laikotarpį iki Ogigo valdymo. Kai kartas tuo metu Mozė išėjo iš Egipto. Nuo išėjimo iš Egipto iki išėjimo iš Babilono praėjo 1237 metai. Dabar tai įrodysime. Ėmęs vald. Dabar tai įrodysime. Ėmęs valdyti žydų tautą, Mozė gyveno dar 40 metų. Jėzus Navinas, valdęs žydus po Mozės, tautai vadovavo 25 metus, o ta. Jėzus Navinas, valdęs žydus po Mozės, tautai vadovavo 25 metus, o tada vietoje savęs paskyrė teisėjus, kurie valdė 30 metų. Tada atėjo teisėjų laikotarpis, kuris tęsėsi 490 metų, kuris tęsėsi 490 metų ir aprašytas žydų Teisėjų knygoje. Tada 90 metų teisėjais buvo v ir aprašytas žydų Teisėjų knygoje. Tada 90 metų teisėjais buvo vyriausieji kunigai Elijus ir Samuelis. Tada žydai išsirinko karalių, ir jų karalystė truko dar 490 metų. Tada tauta buvo išvesta į Babiloną. Ta nelaisvė truko 70 metų ir jos pabaiga, kaip jau parodėme, sutapo su Kiro valdymo pradžia.

Taigi, nuo Mozės iki pirmųjų olimpinių žaidynių praėjo 1020 metų ir 1237 metai praėjo nuo Mozės iki 55-ųjų olimpinių žaidynių, ką nustatėme pagal graikiškąjį metų skaičiavimą. Po Ogigo Atika, tvano nusiaubta, be valdovo buvo 189 metus – iki Kekropo valdymo. Tai dera su Filochoro teiginiu, kad Aktėjaus, kad laikomas Ogigos įpėdiniu, niekada nebuvo. Bet ir jis sako, kad nuo Ogigo iki Kiro praėjo 1237 metai, – tiek pat, kiek nuo Mozės iki Kiro. Kai kurie graikų istorikai irgi sako, kad Mozė gyveno kartu su Ogigu. Palemonas, pavyzdžiui, savo pirmojoje graikų istorijos knygoje sako, kad „Foronėjaus sūnaus Apio laikais dalis Egipto armijos paliko Egiptą ir įsikūrė Palestinoje, vadinamoje Sirijos“. Visai įmanoma, kad čia užuomina į žydų išėjimą vadovaujant Mozei. Posidonijaus sūnus Apionas, pats atkakliausias gramatikas, savo kūrinyje „Prieš judėjus“, o taip pat ketvirtoje „Istorijos“ knygoje kalbam kad „Argoso karaliaus Jinocho laikais, kai Egipte valdė Amosis, Mozės vadovaujami žydai sukilo prieš jį“. Apie šį sukilimą taip pat rašo Herodotas, mini jis ir Asmosį – savo antrojoje knygoje, - ir pačius žydus, vadindamas juos Palestinos asirais (matyt, kaip Abraomo prisiminimą). Apie išėjimą mini ir Ptolomėjus Mendesietis, aprašinėdamas Egipto istoriją. Tad tarp istorikų nėra prieštaravimų dėl tų įvykių chronologijos – bent jau jei prieštaravimai ir yra, tai jie ne tokie reikšmingi, kad apie juos reiktų kalbėti.

Toliau, reikia nurodyti, kad graikų legendas, taip jų gerbiamas dėl savo senumo, reikia priskirti vėlesniam laikui nei žydų išėjimas iš Egipto. Tad visi Eladę išgarsinę įvykiai – tvanai ir karai, Prometėjo kančios ir Jo meilė, Europos pagrobimas ir Spartos įkūrimas, Persefonės pagrobimas, įstatymai ir misterijos, Dioniso ir Persėjo, Tezėjaus ir argonautų istorijos bei Odisėjo nuotykiai – visa tai įvyko vėliau, nei susidarė Izraelio tauta. Tai svarbu suprasti, nes aš graikų ir žydų istorijas nagrinėsiu lygiagrečiai. Ir labai gerai, kad atskaitos tašku paėmiau valstybingumo Atikoje pradžios datą. Čia kiekvienas gali paskaičiuoti, kada kas vyko, jei tik šoks nuo tos krosnies, kaip ir aš. Taigi, jei kalbėsime apie 1020 metų nuo Mozės ir Ogigo iki pirmosios Olimpiados, tai pirmaisiais metais žydai šventė savo pirmąsias Velykas ir išėjo iš Egipto, o Atikoje įvyko Ogigo tvanas. Iš principo tai visai logiška, nes jei Egiptas nukentėjo nuo Dievo pykčio – visos tos krušos, žaizdos ir audros – kai kokius nors atgarsius turėjo išgyventi ir kitos žemės (tuo labiau kai kurie istorikai, kaip pavyzdžiui Feopompas veikale „Trikarenas“, laiko kad pirmaisiais Atikos gyventojais buvo Egipto kolonistai). Tada mums 94 metus pas graikus nevyksta nieko rimta, apie ką būtų užrašę istorikai. Tačiau po 94 metų prieš dievus sukyla Prometėjas, kuriam klaidingai priskiria žmonių sutvėrimą. Apdovanotas išmintimi, jis žmonėse, tuo metu buvusiems visai laukiniais, išugdė kultūrą ir žinias.

14

Agamestoro sūnus Eschilas Atėnus valdė 23 metus, o Jeruzalėje tuo pat metu valdė judėjų karalius Joafamas.

Ir mūsų kanonas derina Joafamo valdymą su pirmosiomis olimpinėmis žaidynėmis.

15

Trečiojoje savo „Istoriografijos“ knygoje“ Julianas Afrikanas rašo:

Taigi, mes aprašėme pirmąsias olimpines žaidynes (beje, iš tikro tai buvo 14-oji Olimpiada), kai nugalėjo Korebosas. Tada gi judėjos karalius Achazas karaliavo pirmus metus.

Tada ketvirtojoje knygoje jis papildo:

Taigi mes parodėme, kad Achazas pradėjo valdyti tada, kai įvyko pirmosios olimpinės žaidynės.

16
Apie septyniasdešimt septynetų iš Daniilo knygos

Ši ištrauka, kaip pasirodo, paliečia daugybę įdomių momentų. Aš kalbėsiu tik apie tuos, kurie liečia mūsų temą – t.y. senovės laikų chronologiją. Akivaizdu, kad pas Daniilą pasakojama apie Kristaus atėjimą, kuris turi realizuotis per septyniasdešimt septynetų – nes tik su mūsų Išpirkėjo atėjimu buvo atleistos ir užmirštos žmonių nuodėmės. Dar daugiau, mūsų negalios ir nusižengimai buvo išlyginti jo pakaitinės aukos dėka ir imta skleisti amžinoji tiesa, besiskirianti nuo įstatyme surašytos ir pranašų iki Jono Krikštytojo skelbtos tiesos, Evangelija. Dėl šių septyniasdešimt septynetų (t.y. 490 metų) pradžios angelas paliepė Daniilui liepti atstatyti Jeruzalę. Tai nutiko persų karaliaus Artekserkso 20-ais valdymo metais. Karaliaus vynininkas Nejemijus įkalbėjo, kad jam leistų atstatyti miestą, kuris iki tol buvo griuvėsiai. O taip buvo todėl, kad nors žydams ir buvo leista grįžti – vieniems su vyriausiuoju kunigu Jėzumi, Josedekovo ir Zorovavelio sūnumi, o kitiems - su Ezdra; jiems nebuvo leista atstatyti miesto sienų ir šventyklos.

Taip tai ir liko iki Nejemijos ir Artekserkso laikų – iki 115 metų po Kiro viešpatavimo pradžios ir Persijos imperijos paskelbimo. Tad nuo Jeruzalės sugriovimo iki įsako atstatyti Jeruzalės sienas praėjo 185 metai. Tada Nejemija ėmėsi vadovauti miesto atstatymui ir jį užbaigė – Jeruzalės sienos ir gatvės buvo atstatytos, kaip ir buvo pasakyta pranašystėse. Būtent nuo to laiko ir reikia pradėti skaičiuoti tuos 490 metų, kitaip laikai nesusisies, jei imsim Kiro nurodymą apie grįžimą į Jeruzalę – mes iki Kristaus atėjimo neprieisim kokį šimtą metų. Jei nuo to laiko, kai angelas tą pranašystę išsakė Daniilui – dar daugiau. O jei atskaitos tašku imsim nelaisvės pradžią – tai atsidursime visai toli nuo mūsų Išganytojo. Nes nuo Artekserkso laikų persų imperija egzistavo dar 230 metų, tada vos ilgiau nei 370 metų valdė Aleksandro Makedoniečio įpėdiniai, pasidalinę savo valdovo imperiją. Po jų praėjo maždaug 60 metų iki 16-ųjų imperatoriaus Tiberijaus valdymo metų.

Tad pagal paskaičiavimus nuo Artekserkso iki Kristaus praėjo 70-mt septynetų arba savaičių (pagal žydų metų skaičiavimą). Nes nuo Nejemijos, kuriam Artekserksas 117-ais Persijos imperijos metais pavedė atstatyti Jeruzalę (tada hi buvo 20-ieji paties Artekserkso valdymo metai ir 4-ieji metai nuo 83-iųjų olimpinių žaidynių( iki Viešpaties krikšto (2-ieji 202-ųjų olimpinių žaidynių metai ir 16-ieji Tiberijaus valdymo metai) praėjo 475 metai, kad pagal žydų metų skaičiavimą sudaro 490 metų. Kalendorių skirtumas tame, kad žydai metus skaičiuoja pagal Mėnulį. Juk Mėnulio metus sudaro 354 dienos, atsiliekant nuo Saulės 11 ir 1/4 dienos. Todėl žydai ir graikai į savo kalendorių kas 8-i metai įtraukia papildomus mėnesius – per 8-is metus tos 11 ir 1/4 dienos kaip tik sukaupia 3 mėnesius. Tad 475 Mėnulio metai sudaro 59 kartus po 8 metus ir papildomus 3 mėnesius. Jei atsižvelgsime, kad kas 8-i metai žydai pridėdavo po 3 papildomus mėnesius, tai sudėjus tuos papildomus ir suderinus su Saulės kalendoriumi, tai kap tik ir gausime 490 metų (tiesa, keliomis dienomis mažiau).

17
Trumpai apie Hirkano, Antigono, Erodo, Augusto, Antonijaus ir Kleopatros reikalus

Oktavijus Sebastijus arba Augustas, kaip jį vadina romėnai, įsūnytas Gajaus Julijaus Cezario sūnus, grįžęs į Romą iš Apolonijaus, kuris Epiroje (ten jis gavo išsilavinimą), pasiekė pirmąją vietą Romos valdyme, o Markas Aurelijus savo vadovavimui pasiėmė Aziją ir gretimus su ja rajonus. Tada tarp judėjų kilo protestai prie Erodo valdymą. Tačiau Markas Antonijus Erodo priešininkų pasiuntinius pasiuntė myriop ir Erodui sugražino karalystę. Beje, netrukus po to Erodui vėl teko gelbėtis bėgant iš Judėjos kartu su vyriausiuoju kunigu Hirkanu ir Fazaeliu, savo broliu, ir vėl ieškoti pagalbos pas Antonijų. Nebūdamas populiarus tarp žmonių, Erodas buvo priverstas kalaviju susigražinti sau karalystę. Galiausiai jis šventė pergalę ir Antigonas10) pabėgo į Partą. Ten jis užsitikriono Partos karaliaus pagalbą (tame svarbų vaidmenį turėjo jo sūnus, kuriam Antigonas pažadėjo pergalės atveju sumokėti 1000 talentų auksu). Erodui vėl teko sprukti. Fazaelis žuvo mūšyje, o Hirkanas buvo suimtas gyvas ir pristatytas Antigonui. Antigonas jam nupjovė ausis, o tada pagal judėjų įstatymą Hirkanas jau negalėjo būti vyriausiuoju kunigu, ir išsiuntė jį į Partą (nužudyti jo nenorėjo, nes Hirkanas buvo jo giminaitis). Erodas pabėgo pas arabų karalių Malichą. Tas iš baimės prieš Partą atsisakė padėti Erodui ir bėgliui teko kreiptis pagalbos pas Kleopatrą Aleksandrijoje. Tada praėjo 185-osios olimpinės žaidynės; Kleopatra nužudė savo brolį Ptolomėjų, kuris buvo jos fiktyvus vyras. Kai Antonijus priartėjo prie Kilikijos, Kleopatra nuskubėjo prieš jį, kad apsaugotų save ir savo šalį. Erodą ji paliko Aleksandrijoje, pavedusi jam stebėti Egiptą, kol jos nėra. Tuo tarpu Erodas atkakliai jos prašė nieko jam nepalikti, kol jis nesusigražins savo šalies. Kleopatra sutiko ir pasiėmė jį su savimi. Antonijas, išvydęs Kleopatrą, be proto ją įsimylėjo ir jiedu kartu išsiuntė Erodą į Romą pas Augustą, kuris jam davė romėnų karių Palestinoje ir Sirijoje, kad tie Erodui sugražintų Judėjos sostą. Tai jis padarė iš dalies dėl ankstesnių Erodo tėvo Antipratro paslaugų, o iš dalies ir dėl paties Erodo, dar iš dalies – dėl Antigono pagalbininkų partiečių, kurie jau senai kėlė grėsmę Romai. Kartu su romėnu Socijumi Erodas pradėjo karą su Antigonu, kuris truko kelis metus. Tuo metu mirė Erodo brolis Josifas. Tuo tarpu Erodas, ateidamas pas Antonijų...

Po trijų metų jie nugalėjo Antigoną ir atvedė gyvą pas Antonijų. O Antonijus paskelbė Erodą karaliumi ir taip pat jo valdžiai atidavė Hipono, Haddaro, Gazu, Jopijos, Antedono miestus, dalį Arabijos, Trachonitidą, Auranidą, Saciją ir Galanidą, o taip pat Siriją. Oktavianas Augustas ir senatas paskelbė Erodą Judėjos karaliumi ir jis liko juo dar 34 metus iki pat savo mirties. Tuo tarpu Antonijus, kai kariavo su Parta, patyrė triuškinantį pralaimėjimą, nubaudė Antigoną ir atidavė Arabiją Kleopatrai. Pasiekęs Partą jis triuškinančiai pralaimėjo, prarasdamas didesnę pusę savo armijos. Įvyko tai 186-ųjų olimpinių žaidynių metais. Tuo metu Oktavianas Italijoje ir vakarinėse provincijose surinko armiją ir nukreipė ją prieš Antonijų, kuris nenorėjo grįžti į Romą iš dalies iš baimės ir gėdos už pralaimėjimą Partai, o iš dalies dėl meilės Kleopatrai. Tuo tarpu Erodas, būdamas gudrus, nusprendė palaukti, kuri pusė laimės, kad vėliau paklustų nugalėtojui. Jis parašė kelis laiškus su ištikimybės patikinimais, tiek Antonijui, tiek Augustui, susodino savo kariuomenę į laivus ir liepė generolams stebėti, kas laimi. Kai kovos baigtis tapo aiški ir Antonijus po dviejų pralaimėjimų jūroje pabėgo kartu su Kleopatra į Egiptą, pristato Augustui laiškus, kurie buvo skirti Antonijui. Ir Erodas atsiduria...

Kleopatra užsidarė savo karste ir susidėjo rankas, išstačiusi krūtinę gyvatės įkandimui. Augustas Kleopatros vaikus, Heliosą ir Seleną, sugavo pakeliui į Tėbus. Priešas Akciją, kur vyko mūšis tarp Antonijaus ir Augusto, buvo įkurtas Nikopolio miestas , o taip pat paskirtos Akcijos žaidynės – Oktaviano pergalės proga. Kai Aleksandrija buvo užimta, Egipto valdytoju paskirtas Kornelijus Galas, kuris sugriovė visus Egipto miestus, atsisakiusius paklusti Romai. Iki tol Egiptą valdė Ptolomėjų dinastija. Taip žlugo paskutinė iš imperijų, likusių po Aleksandro Makedoniečio – Kleopatros, paskutiniosios iš Ptolomėjų, valdymas, 11-ais metais po Romos imperijos įkūrimo ir 4-ais 187-ųjų olimpinių žaidynių metais. Nuo Persijos imperijos žlugimo iki to laiko praėjo 289 metai. Nuo Adomo iki Egipto žlugimo priskaičiuojami 5472 metai.

Po Aleksandrijos užėmimo prasidėjo 188-sios olimpinės žaidynės. Erodas iš naujo pastatė Gabinijos miestą (senovės Samarija) ir pavadino jį Sebastu. Tada jis pastatė uostą, Stato bokštą, iš jo padarydamas visą miestą. Miestą jis pavadino Kesarija – imperatoriaus garbei – ir ten pastatė šventyklą Augusto garbei. Tada jis pastatė miestą Lidijos lygumose, pavadinęs jį Antipatrisu (savo tėvo garbei) ir perkėlęs į ten gyventojus iš Sebasto apylinkių, prievarta išvydamas iš gimtųjų žemių. Pastatė jis ir kitus miestus. Judėjams Erodas buvo labai žiaurus, o su kitomis pavaldžiomis tautomis elgėsi gerai.

Tai buvo 189-osios olimpinės žaidynės, kurios vyko keliamaisiais metais. Papildoma diena – 6-oji prieš kovo šventes, kitaip – vasario 24 dieną. Ši diena atitinka 24-uosius Antiocho valdymo metus, kurio pagalba metai ir buvo apibrėžti.

18
Apie aplinkybes, susijusias su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančiomis ir išgelbstinčiu prisikėlimu

Ką mums padarė Viešpats, kaip jis išgydė mūsų kūną ir sielą, jo mokymo apie gamtą paslaptys, jo prisikėlimas – visa tai jau buvo išdėstyta jo mokinių ir apaštalų senai iki mūsų. Visą pasaulį tada gaubė baisi tamsa, kalnai svyravo nuo stipraus žemės drebėjimo, o daugelis Judėjos ir gretimų sričių tada nukentėjo nuo sugriovimų. Saliusas savo „Istorijoje“ tamsą priskiria saulės užtemimui – kaip aš laikau, be jokio pagrindo. O taip laikau todėl, kad žydai Velykas švenčia 14-ą dieną pagal Mėnulio kalendorių ;ir būtent per žydų Velykas nukentėjo mūsų Viešpats. O Saulės užtemimas įvyksta, kai Mėnulis atsiduria tarp Žemės ir Saulės. O taip gali įvykti ne kada nori, o tik tarp paskutinės seno mėnulio ir pirmos naujo mėnulio dienų, tai yra, per jaunatį. O kitu metu užtemimo būti negali – kaip gali Mėnulis užstoti Saulę, jei yra ne prieš ją o už jos? Beje, sutikim su Saliusu, pasekime daugumos nuomone ir pripažinkim, kad tasai didžių permainų ženklas tebuvo tik saulės užtemimu. Flegonas rašo, kad Tiberijaus laikais buvo visiškas saulės užtemimas esant pilnačiai ir truko nuo šeštosios iki devintosios valandos – panašus į tą, apie kurį kalbame. Bet ar girdėta, kad saulės užtemimą lydėtų žemės drebėjimas, o be to dar toks, kad skilinėjo kalnai? Ar kad užtemimo metu prisikeltų mirusieji ir visa Visata sudrebėtų iki pamatų? Bet kuriuo atveju, tokio atvejo istorikai dar neužrašė – iki mūsų Viešpaties mirties. Tikriausiai toji tamsa nebuvo paprastu užtemimu – net jei tai ir buvo užtemimas, jį sukėlė pats Dievas, nes jo Sūnus kentėjo ant kryžiaus. Paskaičiavimai rodo, kad būtent tada baigiasi 70 septintųjų, aprašytų pas Daniilą.

Tad nuo Artekserkso iki Kristaus praėjo 490 metų (pagal žydų metų skaičiavimą). Todėl, kad nuo to momento, kai Artekserksas 20 savo karaliavimo metais, 120-ais Persijos imperijos metais ir 4-ais 83-iųjų olimpinių žaidynių metais į Jeruzalę pasiuntė Nejemiją, iki mūsų Viešpaties mirties, kuri įvyko 2-ais 102-ųjų olimpinių žaidynių ir 16-ais Tiberijaus valdymo metais, praėjo 475 metai, kas pagal žydų Mėnulio kalendorių sudaro 490 metų. Todėl tuo metu, kai Saulės metus sudaro 365 ir 1/4 dienos, Mėnulio metai, taip pat susidedantys iš 12 mėnesių, yra trumpesni 11 ir 1/4 diena, nes Mėnulio kalendoriuje visi mėnesiai turi po 29 dienas. Todėl žydai ir graikai kas 8 metai į savo metus įtraukia tris keliamuosius mėnesius, nes 8 padauginus iš 11 su ketvirčiu, tai kaip tik gausis 3 mėnesiai. Ir 475 metai sudaryti iš 59 kartus po 8 metus ir dar trys mėnesiai. Jei dar kas aštunti metai pridėsime po 3 mėnesius, tai gausim 475 metus ir 15 metų, kas sumoje kaip tik sudarys 490 metų arba 70-mt septynetų. Tegul niekas nelaiko mūsų nesusigaudančių matematikoje ar astronomijoje už tai, kad mes taip greitai patikėjome skaičiumi 365 ir 1/4. Tą sprendimą mes priėmėme taip greitai ne dėl savo paprastumo, o labiau dėl kruopščių tyrinėjimų. Tačiau tiems, kurie siekia sužinoti, kad ir kaip, mes specialiai paaiškiname, kodėl taip laikome.

Paprastai metus sudaro 365 paros, o kiekviena para daloma į 19 dalių11). Dar turime 5 dalis. Ir sakydami, kad metus sudaro 365 ir 1/4 dienos, ir atsižvelgdami į tas penkias ir dvylika12) ... prie 475 dienų pridedamos dar 6-ios su ketvirčiu. Todėl tiksliai paskaičiavę gauname, kad mėnulio mėnesyje 29 dienos (kartais reikšmė keičiasi). Tai atveda prie to, kad mėnulio metai trumpesni už saulės. Tada gauname, kad nuo Artakserkso 12-ų valdymo metų (kaip tai žydų nurodoma Ezdros knygoje), kurie atitinka 4-uosius metus nuo 80-ųjų olimpinių žaidynių, iki 16-ųjų Tiberijaus metų, kurie atitinka antruosius metus po 102-ųjų olimpinių žaidynių, praėjo (kaip buvo pažymėta prieš tai) būtent 475 metai, kurie pagal žydų metų skaičiavimą sudaro 490 metų (kaip jau sakiau), arba 70-mt septintųjų iki Mesijaus atėjimo į pasaulį – kaip angelas Gabrielius papasakojo Daniilui. Jei kas laiko, kad pridėdami 15 žydų metų prie 475-ių metų, suklystame dešimčia metų, tegu pažvelgia į mūsų skaičiavimų sistemą. Ir vienas septynetas, kurią, kaip mes laikome, reikia pridėti prie viso šito, kaip tik atsako į klausimą apie 15-ka metų, ir pašalina visus sunkumus dėl laiko. Beje, akivaizdu, ir tai, kad pranašystės visada išsakomos tam tikra simboline forma.

Taigi, panašu, kad mes teisingai aiškiname ir susideriname su Raštu, kiek tai mūsų jėgose. Ypač žiūrint į ankstesnę ištrauką – ten, kur trečiais Valtasaro metais Daniilui pranašauja, kad graikai įveiks persus (beje, toje ištraukoje Daniilui visa sakoma aiškiau nei čia – graikų ir persų imperijos pateiktos ožio ir avino įvaizdžiais). Tada balsas sako, kad šventovė bus paremiama 230 dienų. Paprastai pranašystėse diena reiškia metus, tačiau būna įvairiai. Jei dieną laikysime mėnesiu, tai kaip tik gausime laikotarpio nuo Jeruzalės sugriovimo iki 20-ųjų Artakserkso metų, nes 2300 mėnesių sudaro 185 metus plius metai, per kuriuos Nejemija pastatė Jeruzalės sienas. Tad 186 metai, kuriuose 230 mėnesių, nes kas 8 metai į kalendorių įrašomi 3 keliamieji mėnesiai. Nuo Artakserkso, kai jis liepė atstatyti šventyklą ir sienas, iki Mesijaus atėjimo praėjo 709-i septynetai, apie kuriuos jau sakėme. Beje, šiuos klausimus gerokai smulkiau aptarėme knygoje „Apie Daniilo pranašystę ir vieną septynetą“.

Stebiuosi, kaip žydai iki šiol neigia tą faktą, kad Mesijus jau atėjo, o Markiono pasekėjai – kad jo atėjimą buvo išpranašavę pranašai – juk Raštas taip aiškiai apie tai sako!..

[nežinomos apimties tarpas]

Nuo Adomo ir pasaulio sutvėrimo iki Viešpaties atėjimo praėjo 5531 metai, o nuo atėjimo iki 250-ųjų olimpinių žaidynių praėjo 192 metai.

19

Gi mes, kurie suprantame šių žodžių prasmę, ir nesame nežinojime dėl didžiausios dovanos – ateiti pas Viešpatį, kad įtikėtume – padėkokime mūsų Dievą, davusį mums, savo tvariniams, Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį ir Išpirkėją. Tebūna jam šlovė ir didybė, kartu su Šventąja dvasia, per amžius.

Pastabos

1) Pagal paties Julijaus Afrikano paaiškinimą Mėnulio metus sudaro 354 dienos.

2) Apie tai kalbėjo net ir Platonas.

3) Šiuo atveju – „dukterimis“.

4) Žydų masoreto tekstas nurodo 130 m; Septuanginta, kuria remiasi Julianas – 230 m. Septuaginta šiuo atveju priimtinesnė, nes yra darė senesne Senojo Testamento versija nei masoreto tekstas.

5) Žydų Įstatyme Kederlaomeras ir šis vardas išlaikytas ir Sinodo vertime.

6) „Ąžuolas“ yra hebrajiškame tekste. Septuagintoje naudojamas „terevminqon“, kuris labiau panašus į „terpentininį medį“.

7) Ofigas – vienas senųjų Tėbų karalių. Čia Julijus sutapatina jį su graikų mito apie tvaną herojumi, vadintą keliais vardais, kurių dažniausias yra Deukalionas.

8) Kekropas – pusiau legendinis Atikos valdovas, įkūręs Atėnus.

9) Filochoras – Atėnų istorikas, nubaustas mirties bausme 260 m. pr.m.e.

10) Antigonas – vienas iš Erodo priešininkų, Judėjos kunigaikštis, Makabėjų palikuonis.

11) Tada dar nebuvo įvesta 24 valandų para.

12) Arba penkias dvyliktąsias.

Senovės istorikai
Herodotas. Istorija
Istorikas Al-Masudi
Ivanas Naživinas. Judėjas
K. Tacitas apie žydus
Šv. Simforozos ir jos septynių sūnų kankinystė
Plutarchas. Biografijos: Solonas
Traktatas apie dvi Sarmatijas
Trumpa istorijos mokslo istorija
Kornelijus Tacitas ir Gajus Suetonijus
Lukianas iš Samosatos. Apie gintarą arba Apie gulbes
Posidonijus iš Alamėjos ir kiti senovės istorikai
Matematika Egipte: Rindo papirusas ir kt.
A. Barčenko: Emerikas Koloje
Sahara senaisiais laikais
Strabonas ir kt. istorikai
Prokopijus. Nuslėptoji istorija
Hiperboriečiai senovės liudijimuose
Meru kalnas ir B. Tilakas
Tyro vergų sukilimas pagal Justiną
Aleksandras Didysis ir amazonių karalienė
Filonas Aleksandrietis apie esenus
Žydų tauta sukurta dirbtinai
Abraomo ankstyvasis gyvenimas
Niobė - suakmenėjusi deivė
Teofrastas. Apie akmenis
Eusebijus iš Cezarėjos
Nikėjos susirinkimas
Kanaano karalienė?
Slontaho šventykla