Mainadės

"Dionisas išlaikė tuos namus, kad būtų kur šokti, linksmintis su fleita ir padaryti galą rūpesčiams - kai vynuogių malonumai patenka ant dievų stalo ir puotose vynuogienojais papuoštos taurės užleidžia miegą žmonėms", Euripidas, Bacchae, 380

"Dievas, Dzeuso sūnus, ieško amlonumų puotose ir myli Porosą, turtų davėją, dievą lepinantį jaunuolius, o tiems, kuriems mažiau pasisekė, tokius pat malonumus duoda vynu, kuris pašalina nelaimes", Euripidas. Bacchae, 420

Mainadės arba menadės (maenades) buvo nuolatinės Dioniso palydovės. Jos ne tik pačios, bet ir thyrsos, skeptrą, papuošusios vynuogienojais. Tais skeptrais daužo viską aplink, net ir žmones. Drasko miškų žvėris ir geria jų kraują, tempia su savimi sutiktas moteris versdamas jas garbinti Dionisą. Jos siautėja ir garsiai šaukia kultinį Dioniso vardą: "Bakchai, euoe!". Plaukai ilgi ir susivėlę, vilki panterų kailiais, nes tai mylimiausias Dioniso žvėris. Dažnai juos dar susiveržia gyvatėmis. Jos dėlto kartais vadinamos basaridėmis - nuo to kailinio drabužio pavadinimo. Vadinamos ir bakchtantėmis, nes antras Dioniso vardas yra Bakchas. Apie jas Euripidas parašė poemą "Bakchtantės".

Mainadės galėjo daryti stebuklus. Kai trenkdavo į žemę skeptru, ten išsiverždavo vyno šaltinis, o kur perdrėksdavo žemę nagais, tekėjo pienas. Nuo jų skeptro lašėjo medus. Ant pečių galėjo nešti sunkius daiktus jų neprilaikydamos, o ugnį rieškutėse nenusidegindamos.

Buvo nuožmios karės ir gynė Dionisą nuo priešų. Tai jos nužudė ir išdarkė Pentėjų bei Likurgą, kai šie varžė Dioniso klajones. Dėl neaiškių priežasčių sudraskė Orfėją (atseit, kad šis nepripažino Dioniso ir šlovino Helijų vadindamas jį Apolonu).Ginklai negalėjo joms padaryti jokios žalos. Todėl galėjo pulti miestus ir niekas negalėjo joms pasipriešinti. Ar nekyla asociacijų su amazonėmis?

Paminėtos šios mainadės:
Alhimahėja (iš Lemno), Bromė, Kalibė, Chalkomedė, Charopėja, Horėja, Ciseisė, Klitė, Kodonė, Koronis, Erifė, Euripilė, Gigarto, Džordžė, Meliktaina, Myrto, Nysė, Oenonė, Fasilėja, Flio, Soe, Stafilė, Steropė, Terpsichorė, Theopė.


Maenad by Brygos painter
Maenad by Maria Angelica Kauffmann, 1741-1807

Dionisas

Tai derlingumo, augmenijos, vynuogininkystės, gamtos stichijų dievas, laikytas Dzeuso ir Tebų karaliaus Kadmo dukters Semelės sūnumi. Iš lentelių Kretos linijiniu "B" raštu matome, kad Dioniso kultas siekia 2 tūkst. pr.m.e.

Pagal mitą, Hera, sužinojusi apie Dzeuso santykius, pasivertė moterimi ir įkalbėjo Semelę paprašyti Dzeuso pasirodyti visa dieviškąja didybe. Negalėdamas atsisakyti, Dzeusas atvyko svaidydamas žaibus, kurie uždegė jos rūmus. Jau mirštanti Semelė pagimdė silpną ir leisgyvį sūnų Dionisą. Dzeusas pačiupo neišnešiotą kūdikį ir užsisiuvo šlaunyje, iš kurios Dionisas gimė antrąkart.

Jį atidavė auklėti Semelės seseriai Ino ir jos vyrui Atamantui. Kitame variante, Hermis jį perdavė Nisos nimfoms, paslėpusioms jį oloje ir maitinusiomis saldžiu maistu. Kai suaugo, Hera jam atėmė protą ir jis tol klajojo po Egiptą ir Siriją (tai liudytų jo rytietišką kilmę), kol frigų deivė Rėja Kibelė jį išgydė ir įšventino į misterijas.

Tada Dionisas per Trakiją nuvyko į Indiją, iš kurios (o gal Lidijos*) ar Frigijos) grįžo į Tebus. Beplaukiant į Nakso salą, jį pagrobė piratai tirėnai, surakino grandinėmis ir norėjo parduoti į vergiją. Bet grandinės pačios nukrito, o Dionisas laivo stiebą ir burias apvyniojo vynuogienojais, pats pasivertė loke bei liūtu. Piratai sušoko į jūrą ir tapo delfinais.

Nakso saloje pamatė Tesėjo paliktą Ariadnę, pasiėmė ir Lemno saloje ją vedė. Su ja susilaukė Oinopiono, Foanto, Stafiko ir kt. vaikų.

Dioniso kultas ypač išplito 8-7 a. pr.m.e. kuriantis Graikijos polių sistemai ir įsigalėjus demokratinei valdymo formai. Nuo tada Dionisas priešpastatomas Apolonui. Parnase kas dveji metai jam rengiamos orgijos, kuriose dalyvaudavo Atikos bakchantės, fiadės. Atėnuose vykdavo "šventos" Dioniso vedybos su archonto basilėjo žmona. Kovo-balandžio mėn. Atijoje būdavo švenčiamos Didžiosios Dionisijos, su procesijomis, vaidinimais, chorais. Gruodžio-sausio mėn. per mažąsias Dionisijas kaimuose kartodavo mieste jau atliktus vaidinimus.

Bet Olimpo dievu Dionisas tapo vėlai - jo ten nemini Homeras, nors ir pasakoja apie jo orgijas. Dionisą visur lydi bakchtantės (mainadės) ir satyrai - kurie triukšmingai visur garbina Bromiją (triukšmingąjį). Dionisas dar vadinamas Liėjumi (išlaisvintoju), Basarėjumi (basaras - ilgas įvairiaspalvis mainadžių drabužis), Enijas (vynuoginojai). Zoomorfinę Dioniso kilmę liudija vaizdiniai - jautis arba ožys (gal tai ir yra užuomina į Bafometo ištakas?). Jo simbolis falas.

Helenizmo epochoje jis tapatintas su frigų Sabadziju, Ozyriu ir Serapiu, o taip pat Adoniu ir Mitra, Amonu bei Liberu. Romoje populiaresnis Bakcho vardas.


*) Lydija - istorinė sritis, karalystė ir Romos provincija vakarų Mažojoje Azijoje. Hetitų imperijos laikais buvo vadinta Arcava ir nuolat kariavo su hetitais. Po hetitų žlugimo, į valdžią Lydijoje atėjo iš Heraklio kilusi Heraklidų dinastija, 687 m. pr.m.e. joje įsitvirtino Mermnadų dinastija. Jos valdovai pasižymėjo nepaprastais turtais. Jos laikais pirmą kartą pasaulyje nukaltos monetos. Paskutiniu Lydijos valdovu buvo Krezas (560-546 m. pr.m.e.), kuris pralaimėjo mūšį stiprėjančiai Achemenidų imperijai. Ją 334 m. pr.m.e. užkariavo Aleksandras Makedonietis, 301 m. pr.m.e. ji atiteko Lisimachui. Ilgainiui ji buvo absorbuota į Pergamo karalystę. Jos teritorijoje buvo Troja, Efesas, Miletas ir kt. miestai.


Erotas, meilės dievas
Nemezidė, Danajė ir Eileitija
Aleksandro Didžiojo varžovai
Erosas ir mes: juodieji dievai
Meilė ir Diotima iš Mantinėjos
Graikijos pasaulio sukūrimo mitas
Plejadės, Najadės, Persefonė ir kt.
Atėnės gimimas kaip dangaus katastrofa
Trumpa graikų filosofijos istorija
Atėnė Paladė – išminties deivė
Deukalionas ir Pira
Višta mitologijoje
Sibilės
Mitologijos skyrius
Filosofijos skiltis
NSO svetainė