Popierius – civilizacijos atrama. Vartiklis

1945-ųjų balandžio mėnesį Yankel Asner lydėjo kalinius kažkur Merkinės apylinkėse. Jų grupę užpuolė ir žuvo maždaug 6 asmenys.

Gal kas yra girdėjęs apie šį įvykį ar turi galimybių pasidomėti? Ieškomas Yankel Asner kapas. Miškelis, kuriame vyko kovos įvardintas kaip Nacca Puska. Ar galima patikslinti šią vietovę?

Norai visada didesni už galimybes... Sujudinau pora iniciatyvų tačiau nesugebėjau jų tinkamai prižiūrėti. Norėčiau pasiūlyti paprastesnį dalyką - kartu visiems atlikti kokį nors tyrimą.

Tarkime -- KOMETOS. Jos visais laikais jaudino ir dažnai kėlė baimę ar žymėjo tam tikrus įvykius. Kviečiu pabandyti paieškoti jų pasirodymų pėdsakų (paminėjimų) istorijos vingiuose - paruošiant komentarus apie paminėtus asmenis ar įvykius. Kaip pradinis taškas gali būti šis puslapis:
http://www.nso.lt/cosmos/comets.htm

Galite pasiūlyti naujas temas kitiems tyrinėjimams, atsiųsti medžiagos ir kitaip prisidėti kartu kuriant bendrus darinius.
Rašykite: vartiklis[eta]elnet.lt

Yra paruošta, tačiau dar nepublikuota, pora tekstų programuotojams. Tad lankykite naujienų puslapį - kad nepražiopsotumėte jų:
www.spauda.lt/box/

Per praėjusį laikotarpį labiausiai vystėsi Kundalini joga skiltis, kurioje papildyti buvo beveik visi puslapiai:
www.lithuanian.net/KY/

Idėja gimė garsiajame „Xerox“ firmos „Palo Alto“ tyrimų centre (taip, tame pačiame, kuriame buvo išrasta ir kompiuterinė pelė), kuris pasirašė susitarimą su 3M, kad vystys ir ieškos komercinio taikymo šiai netikėtai idėjai - „el.popieriaus lape“ pateikti laikiną (šios akimirkos) informaciją - ar tai būtų naršomo "Web" puslapis, pranešimo eskizas, pastabos ir t.t.

Elektroninio popieriaus prototipas (kartais vadinamas Gyricon'o ekranu) padengiamas „panardintų“ alyvoje elektra įkrautų mažyčių rutuliukų, sluoksniu, kurį saugo patikima plastiko plėvelė. Ir, kaip jau supratote, viena rutuliuko pusė yra juoda, o kita - balta. Laidelių tinkliukas kitoje lapo pusėje gali keisti rutuliuko įelektrinimą, atsukant jį balta ar juoda puse. Šių rutuliukų spalvų derinys gali perteikti tekstą ar grafinius vaizdus, kurie pakeičiami „atverčiant kitą puslapį“ - pvz., spragtelėjus WWW nuorodą.

O kadangi rutuliukai yra „abipusiškai stabilūs“, - jie lieka toje būsenoje (nenaudodami jokios papildomos el.energijos) tol, kol nebus įelektrinami kitaip. Esant pakankamam rutuliukų pasisukimo greičio galima perduoti multimedia ar net ir video informaciją. O panaudojus ekraną, kurio dydis per visą konferencijų salės sieną? O ar nepakeistų jie įprastinio popieriaus, ant kuriuo mes atsispausdiname informaciją tik tam, kad kažkada ją ramioje aplinkoje perskaitytume (o po to jų kelias - į šiukšlių kibirą). Ant E-popieriaus būtų galima „spausdinti“ specialiu spausdintuvu, kurie nelieja rašalo ir nebarsto tonerio miltelių, o tik perelektrina jo rutuliukus. Ir kai informacija mums daugiau nereikalinga - mes ant jo „spausdiname“ naują informacijos porciją.

Tai ne vienintelis pretendentas į šlovės sostą. JAV "E-ink" firma (dirbanti kartu su "Lucent Technologies") e-popierių siūlo gaminti kitaip. Ji smulkučius skaidrius rutuliukus pripildo labai tamsiu skysčiu (pvz., tamsiai mėlynos spalvos) kuriame plaukioja tūkstančiai baltos spalvos dalelyčių. Elektrinė įkrova arba pritraukia baltas dalelytes prie rutuliukų dugno arba stumia jas aukštyn. Atitinkamai pakinta ir matoma rutuliuko spalva.

Taigi, kaip matote, galime turėti "žalią" ekologišką popierių, kuris turi dar vieną nenuginčijamą privalumą - informacijos pateikimo principas yra atspindima šviesa (kaip ir įprastame popieriuje). T.y. nejuntame atspindžių priklausomai nuo kampo, kuriuo žiūrime į ekraną.

Bet kodėl mes turėtume užmiršti seną gerą popierių ir pereiti prie jo elektroninio pakaitalo? Viena priežastis - jį galima panaudoti tose sąlygose, kur popierius netinka. Be to, šis elektroninis variantas duoda didesnį lankstumą leidžiant su savimi gabenti didesnį informacijos kiekį - pvz., bet kurią akimirką einant į pranešimą atsispausdinti el.paštu gautą ar Internete surastą naujausią informaciją.

Dar didesnę galią e-popieriaus idėja įgyja sujungta su kitomis naujovėmis. Pvz., iš "GuruNet" (www.gurunet.com) galite atsisiųsti programą, kuri suteikia nuostabią ir, kas labai patrauklu, nemokamą paslaugą - kiekvieną žodį kompiuterio ekrane paverčia "gyva" nuoroda į papildomos informacijos šaltinius (daug naudingesne nei aklos paieškos sistemų nuorodos). Tik tada, kai savo bazėje neranda reikiamos nuorodos, "Gurunet" pateikia užklausą įprastinėms Interneto paieškos sistemoms.

O tai jau prielaida naujai - INTERAKTYVIOJO "popieriaus" atmainai... Belieka sukurti knygą, kuri dar ir kalbėtų...

2015 m. papildymas:

Popierius – civilizacijos atrama

Žmogus negali gyventi be oro, vandens ir maisto. O dabar, pasirodo, ir be elektros bei ... popieriaus. Juk dauguma pinigų pagaminti iš popieriaus, tad į mainais į popieriaus skiautes perkama viskas: maistas, elektra ir t.t.. iki to paties popieriaus, tualetinio. Netgi galime sakyti, kad naudojamo popieriaus kiekis – civilizacijos brandumo rodiklis. Tyrimai apie priklausomybę nuo popieriaus pradėti jau senai.

Prieš daug tūkstantmečių iš nendrių sukūrė papirusą. Trikampiai nendrių stiebai, pašalinus odą, buvo pjaustomi plonomis juostelėmis, kurias paeiliui susiliečiančias sudėdavo ant drėgnos lentos. Kitą sluoksnį dėjo statmenai pirmajam. Tada lapą suslėgdavo ir plaktuku sumušdavo iki reikiamo storio. Tuo metu iš juostelių išsiskirdavo lipni masė, tvirtai sulipdanti sluoksnius.

Beje, tais laikas turėta ir kita medžiaga raštams – pergamentas. Kai faraonas Ptolomėjus uždraudė iš šalies išvežti papirusą, kad sutrukdytų Pergamo^*) karaliui Eumenui II sukurti konkuruojančią biblioteką, Pergamo meistrai nusprendė pasinaudoti graikų patirtimi nuo seno rašant ant avių ir ožkų odų, nuo jų pašalinus kailį. Procesą patobulino – ir atsirado pergamentas, kurio gamybai naudojo avinų, jautukų ir ožkų odas, bet niekada – asilų (iš šių odų gamino tik būgnus). Matyt ame buvo kažkokia logika: avinus – į mokslą, o asilus – į šou verslą! Viduramžiais poreikis pergamentui išaugo. Buvo skiriami du pergamento tipai: vokiškas (iš visų pusių vienodos spalvos) ir itališkas (nuo įtrynimo kreida ar kalkėmis turėjo vieną šviesų ir lygų paviršių).

Po pergamento atėjo metas skuduriniam popieriui. Sako, viskas įvyko taip. Du Turkestano chanai sumąstė kariauti, o tada vienas nusprendė kreiptis pagalbos į Kinijos imperatorių. Tai privertė Abasidų emisarą Abu Muslimą pasiųsti armiją prieš abu chanus. Chanų kariuomenė buvo sumušta, o tarp daugybės į Samarkandą atgabentų belaisvių buvo kinų meistrai, mokėję gaminti popierių iš ąžuolo, šilkmedžio ir lino pluošto. Tos žaliavos Samarkande buvo nedaug, tad kilo mintis popierių gaminti iš skudurų.

Tik skudurinio popieriaus monopolija Samarkande truko neilgai, nes Europai trūks plyš reikėjo popieriaus – tiek, kad netrukus ėmė trūkti skudurų. Atsirado netgi „skudurų sritys“, kuriose kiekvienas fabrikas turėjo teisę rinkti skudurus. Audėjo F. Kelerio sūnus^**) kartą prisiminė, kad matė vapsvų lizdus, kurie tarsi padaryti iš popieriaus. Po daugelio bandymų defibreryje (popieriaus malykloje) 1845 m. jis į drožles sudrožė medį, iš kurių, sumaišęs su skudurais, pagamino popierių. Kiek vėliau iš medžio, jau cheminiu būdu, ėmė gauti celiuliozę, iš kurios ir gamintas popierius.

Biurokratų džiaugsmui popieriaus atsirado daug, nors galiausiai jų raštai vis tiek (dažniausiai) virsta makulatūra. O štai Rusijos karo su Vokietija metu trūko plieno šaudmenų gamybai. E. Podkletno vadovaujami chemikai nusprendė bombų korpusus „lieti“ iš medienos ir makulatūros. Jos pasirodė labai efektyvios priešo sankaupų vietose. Antrojo pasaulinio metu popierine buvo mina TMB-2. Nors tiesą sakant, popierinius apvalkalus gamino jau kinai, o dabar tą patirtį panaudoja ir teroristai.

Papildomai skaitykite: Popieriaus paslaptys
Celuloidas – plastmasių prosenelis

Tai vis tik kas tas popierius?! Dažnai jis apibūdinamas kaip „plona, plokščia medžiaga, gaminama presuojant pluoštą (celiuliozės pagrindu)“ (tačiau jis gali būti ir storas, netgi labai storas). Dažniausiai popierius naudojamas plonais lakštais, skirtais rašyti ar spausdinti ant jo ir pan. Taip pat jis yra svarbus kaip pakavimo medžiaga, statybinė medžiaga (pvz., tapetai), be to naudojamas higieninėms reikmėms, įvairioms meno formoms kurti ir t.t. Jo pavadinimas kilo iš lotyniško papyrus - „papirusas“ (kaip ir angliškas „paper“; o štai rusiškas žodis „bumaga“ spėjama kilęs iš italų bombagia - „medvilnė“).

Paprastai jo gamybai naudojamas natūralus pluoštas celiuliozės pagrindu, šiuo metu dažniausiai gautas iš medienos masės, tačiau kartais ir naudojamas medvilnės, lino ar kanapių pluoštas.

105 m. pirmasis popieriaus gamybą aprašė kinų eunuchas Cai Lunas. Kinai augalinę žaliavą rankiniu būdu trindavo akmeniniuose grūstuvuose su vandeniu. Skystą plaušinę masę semdavo semiamąja forma, kuri buvo ant rėmo ištemptas tinklelis. Nutekėjus vandeniui, ant tinklelio likdavo plonas susipynusių plaušų sluoksnis. Tą popieriaus lapą perkeldavo ant audeklo, nuspausdavo, džiovindavo, lygindavo, pjaustydavo. Kinai popieriaus gamybos būdą ilgai slėpė. Tik 610 m. popierių pradėjo gaminti japonai. 751 m. šį popieriaus gamybos būdą iš kinų belaisvių sužinojo arabai. Jie pradėjo naudoti kanapinius, lininius, vėliau ir medvilninius skudurus – ir tokia popieriaus žaliava buvo naudojama iki pat 19 a.

^*) Pergamas (Pergamonas) - antikinis graikų miestas Mažojoje Azijoje; vienas didžiausių ekonominių ir kultūrinių helenistinio pasaulio centrų, įkurtas 12 a. pr.m.e. 283-133 m. pr.m.e. buvo Pergamo karalystės sostine. Virš miesto buvo iškilęs akropolis, o jame buvo Asklepionas, vienas garsiausių senovės religinių ir gydymo centrų. Šiais laikais greta Pergamo griuvėsių įsikūręs Turkijos Bergamos miestas. 2014 m. Pergamas įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą.

^**) Fridrichas Keleris (Friedrich Gottlob Keller, 1816-1895) – vokiečių meistras ir išradėjas, sukūręs (tuo pat metu nepriklausomai nuo Ch. Fenerty) procesą popieriaus gaminimui iš medžio plaušų. Žinomas medžio smulkinimo mašinos sukūrimu, - šiam išradimui išsiėmė patentą (skirtingai nuo Ch. Fenerty). Dar vaikystėje perskaitęs prancūzų matematiko R.A. Reomiuro (1683-1757) knygą, jis susidomėjo jo (nepavykusiais) bandymais sukurti popierių iš medžio. Iki tol popierius buvo gaminamas iš skudurų, kurių kiekis buvo ribotas. Nuo 1841 m. Keleris įtemptai dirbo ties medžio smulkintuvu, nors didesnę laiko dalį su dirbo su tėvu audėjų darbą. 1844 m. ją užbaigė ir gavo pirmąjį popierių iš medžio plaušų. Jo pavyzdį pasiuntė Vokietijos vyriausybei, tikėdamasis gauti paramą, tačiau jos nesudomino – tad maždaug už 80 svarų sterlingų 1846 m. pardavė išradimą popieriaus gamintojui H. Volteriui, pradėjusiam masinę jo gamybą. Galiausiai jam perėjo ir patentas, nes Keleris neturėjo pinigų jo atnaujinimui – ir už savo atradimą negaudavo pajamų. Tik 1870 m. Vokietijos popieriaus gamintojai jam skyrė nedidelę pinigų sumą, už kurią jis nusipirko namą Kripene. Tik gyvenimo pabaigoje kažkiek pinigų jam buvo surenkama iš kitų šalių.

Kasdien, peržvelgęs kompiuterines naujienas, rasi pranešimus, kad populiariausiųjų produktų išleidimo datos nuolat atidedamos (ar tai būtų "Windows 2000" ar "Oraclw8i"). Ir nepaisant papildomo laiko programos pilnos klaidų, kurios sukelia ištisą pataisymų (patches) laviną - pataisymai dažnau būna tokie sudėtingi, kad įveda naujas klaidas. Tad ar galima sukurti kokybišką programinę įrangą?

„Microsoft“ yra didžiausius pelnus gaunantis ir didžiausias klaidadirbys. Bandymų sukurti operacines sistemas veikiančias beveik visuose kompiuterių modeliuose ir tenkinančias net ir 15 metų senumo standartus negelbsti net ir gausus labai talentingų programuotojų būrys. Rezultatas - siaubingas monstras, stebinantis visus, kad išvis dirba. Norint susekti visus pataisymus ir atnaujinimus reikia tam paskirti nemažą darbo laiko dalį.

Ir „Microsoft“ ne vienas toks. Klaidų sekliai (BugNet) praneša, kad praėjusiais metais jie nerado nė vienos firmos (iš garsesniųjų), kuriai galėtų atiduoti savo apdovanojimą. Tačiau „Microsoft“ parduoda daugiausia ir dažnai lyginti su ja kitus nėra logiška. „Apple“ šalininkai didžiuojasi santykiniu „MacOS“ stabilumu, tačiau neatkreipia dėmesio, kad ji veikia ribotoje aparatinėje erdvėje. Be to, ji vystėsi labai lėtai. Ir vis tiek retkarčiais „Mac“ vartotojų kompiuteriai „nusminga“ - kaip ir kitos operacinės terpės, pvz., „Linux“ ar BeOS. Ir nors jos irgi stabilesnės už "langelius", tačiau nereikia pamiršti, kad jos ir „daro“ mažiau.

Negi ir ateityje mes gausime diskelius ir CD-ROM pilnus knibždančių vabzdžių? Ar reti Lietuvos programinės įrangos gamintojai irgi eina į Vakarus šioje srityje?