Umberto Eco.
Fuko švytuoklė


(tekstai ir komentarai)

Turinys

U.Eco biografija

Recencija

Filosofija

Skaitiniai

Fantastika

NSO
 
Ankstesni puslapiai:

Gebura

Dion Fortune

Grafas Kaliostro

Žydų muzikos teorijos

Vūdū ištakos

Gyvybės medis

Kornelijus Agripa

Gematrijos menas

Juodoji Nigerijos magija

Vis moventi

Merkaba Kabaloje

Papildomi puslapiai:


Okultizmo spąstai

Elohimų alchemija

Gnosticizmo ištakos

Tibeto mirusiųjų knyga

4-ojo etapo evoliucija

Kas Saulė, kas Mėnulis?


C. Lewis. Didžiosios skyrybos


Gnostikai;žvaigždžiavaikiai


Pašalinės mintys
5  Gebura, 41d

[<<<<ankstesnis fragmentas]

- Profesorius Bramantis mano, - tarė Garamondas, - kad atėjo tinkamas laikas leidėjui, apsukrium ir jautriam šių dienų kultūros klimatui, pradėti okultinių mokslų knygų seriją. [ ... ]
- Šiuolaikinio pasaulio utopijoms pribrendo laikas iš naujo įvertinti kultūrą jos aktualumo požiūriu, - tarė Bramantis.
- Profesoriau, jūs sakote šventus dalykus. Tačiau turėtumėte atleisti mūsų, na, nesakau, neišmanymą, bet bent jau minimalias mūsų žinias šiuo klausimu: ką jūs turite omenyje kalbėdamas apie okultinius mokslus? Spiritualizmą1), astrologiją, juodąją magiją?
- O, dėl Dievo! Juk tai naivuoliams peršamos kvailystės! O aš kalbu apie mokslą, nor sir okultinį. Aišku, taip pat apie astrologiją, bet tikrąją, o ne tą, kuri mašininkei išpranašauja ateinančio sekmadienio pasimatymą su savo gyvenimo jaunuoliu. Tai būtų, trumpai kalbant, rimta studija apie Dekanus2).
- Suprantu. Mokslinė. Atrodytų, mūsų kryptis, tikrai, bet ar negalėtumėte būti kiek išsamesnis?

Bramantis atsilošė ir apžvelgė kambarį, tarytum ieškodamas dangiškojo įkvėpimo*).
- Taip, išties galėčiau duoti pavyzdžių. Manau, kad idealus tokios serijos skaitytojas turėtų būti Rozenkreicerių ordino pasekėjas, taigi išmanantis in magiam, in necromantiam, in astrologiam, in geomantiam, in pyromantiam, in hydromantiam, in chaomantiam, in medicinam adeptam, jei cituotume Azoto knygą3), tą, kurią paslaptingoji mergelė įteikė nešančiajam kryžių [Stauroforui], kaip pasakojama „Raptus philosophorum4)“. Bet pasekėjo išmanymas aprėpia ir kitas sritis: fiziognoziją5), kuri apima okultinę, statinę, dinaminę ir kinematinę fiziką, ezoterinę astrologiją ar biologiją, taip pat gamtos dvasias, hermetinę zoologiją ir biologinę astrologiją. Pridėkime dar kosmognoziją, kuri tyrinėja astrologiją, bet astronominiu, kosmologiniu, fiziologiniu, antologiniu požiūriais arba antropognoziją, kuri tiria homologinę anatomiją, pranašavimo mokslus, fluidų fiziologiją, psichurgiją, socialinę astrologiją ir istorijos hermetizmą. Dar yra kokybinė matematika, taigi, kaip jūs teisingai sakėte, aritmologija. Tačiau pradinės žinios turėtų aprėpti nedalomąją kosmografiją, magnetizmą, auras, sapnus, fluidus, psichometriją ir aiškiaregystę – o paprastai ir penkių kitų hiperfizinių pojūčių studijas – jau nekalbu apie horoskopinę astrologiją, kuri, jei netraktuojama su deramu atsargumu, gali tapti mokslo degeneracija, ir dar fiziognomiją, minčių skaitymą, ateities spėjimo menus (kortas, sapnininkus) iki pat aukščiausiųjų lygių – pranašavimo ir ekstazės. Reikia turėti pakankamai žinių apie fluidų valdymą, alchemiją, spagiriką6), telepatiją, egzorcizmą, apeiginę magiją ir dvasių iškvietimus, bazinę teurgiją. Tikrajam okultizmui siūlyčiau paprastosios Kabalos, brahmanizmo, gimnosofijos7), Memfio hieroglifų8) tyrimus arba ...
- Tamplierių fenomenologijos, - pakišo Belbas.

Bramantis nušvito:
- Be jokios abejonės. Vos neužmiršau, prieš tai dar šioks toks supratimas apie nebaltųjų rasių nekromantiją ir raganavimą, onomantiją9), pranašišką pasiutimą, savanorišką taumaturgiją10), hipnotinę įtaigą11), somnambulizmą, gyvsidabrio chemiją... Vronskis12) siūlė mistinėje veikloje naudotis Lunduno apsėdimo13) ir šventojo Medardo14) traukulių technikomis, mistiniais gėrimais – Egipto vynu, gyvybės eliksyru ir aršeniko15) tirpalu. Kalbant apie blogio ištakas, nors suprantu, kad čia įsiterpiame į slapčiausius galimos serijos skyrius, sakyčiau, derėtų susipažinti su Belzebubu16) kaip savidestrukcijos pavyzdžiu, su Šetonu kaip nuverstu valdovu, su Eurinomu17), su Molochu, inkubais18) ir sukubais19). Paminėtinos ir gėrio ištakos – tai dangiškosios šventųjų Mykolo, Gabrieliaus ir Rapolo bei agatodemonų20) paslaptys. Dar Izidės, Mitros, Morfėjaus21), Samotrakijos22) ir Eleusino paslaptys, gamtinės vyriškosios lyties – falo, Gyvybės medžio, Mokslo rakto, Bafometo, kūjo23) – paslaptys, ir gamtinės moteriškosios lyties – Cereros, Kteis24), Pateros25), Cibelės26), Astartės – paslaptys.

Ponas Garamontas palinko pirmyn, pataikaujančiai šypsodamasis:
- Tikiuosi, neužmiršite gnostikų...
- Jokiu būdu, nors apie juos yra daug nerimtų plepalų. Šiaip ar taip, visi žino, jog okultizmas – tai Gnozė.
- Aš taip ir sakiau, - tarė Garamondas.
- Ir to jau būtų gana, - prabilo Belbas tarsi klausdamas.

Bramantis išpūtė žandus, staiga virsdamas tapyru27) žiurkėno kailiu:
- Gana ... pradžiai, bet ne įšventintiesiems. Tačiau, turėdami penkias dešimtis knygų, jūs jau galėtumėte užkariauti tūkstančius skaitytojų, tik ir laukiančių tiesos žodžio... Investavus kokį šimtą milijonų lirų – o atėjau pas jus, pone Garamondai, žinodamas jūsų polinkį įvairioms naujovėms – ir man, kaip serijos direktoriui, davus kuklų procentą...

Bramantis pasakė pakankamai, kad prarastų bet kokį Garamondo susidomėjimą. Išties su juo atsisveikinta paskubomis, pažeriant krūvas pažadų. Įprastinė ekspertų kolegija turėtų atidžiai apsvarstyti gautąjį pasiūlymą.

 
Komentarai ir paaiškinimai    

*) Šioje savo kalboje Bramantis išvardija daugybę okultinių ir ezoterinių mokymų, kurių dalies pavadinimai jo paties išgalvoti, tačiau iš pavadinimų galima nuspėti, apie ką jis manė juos tardamas. Tai galėjo būti padaryta įspūdžio apie save sustiprinimui, tačiau kartu parodant savo „pasikėlimą“ (pasipuikavimą) tinkamai nežinant srities.
Tolimesnėse pastabose bus paaiškinta realiai naudojami terminai.

1) Spiritualizmo seansas Spiritualizmas - tikėjimas, kad mirusieji (jų dvasios) bendrauja su gyvaisiais (pvz., tarpininkaujant mediumams) – taigi, kad egzistuoja ir pomirtinis pasaulis. Nors bendravimas su protėvių dvasiomis įvairiose tautose praktikuojamas nuo pirmykščių laikų, šiuolaikinio spiritualizmo pradžia laikoma 1846 m. kovo 31 d., pasirodžius pirmajam pranešimui, kad seserys Keitė ir Margarita Foks pradėjo bendrauti su prekiautojo-išnešiotojo, atseit nužudyto buvusių namo šeimininkų, dvasia. Beveik visą šimtmetį spiritualizmo praktika sparčiai plėtėsi pasiekęs kelis milijonus pasekėjų. Populiarumą pamažu prarado tik 20 a. antroje pusėje.
19 a. A. Kardekas įsteigė spiritistinį religinį judėjimą (spiritizmą), kurio doktrina tvirtina, kad žmonės iš tikro tėra nemirtingos sielos, laikinai įsikūrusios materialiuose kūnuose, kad pasiektų moralinį ir intelektualinį išsivystymą. Be to dvasios, per pasyvius ar aktyvius mediumus, gali veikti fizinį pasaulį.
Taip vadinamas ir filosofinis mokymas, pagal kurį egzistuoja nematerialusis pasaulis, kurio negalime pajusti savo jutimais: dualistinio spiritualizmo pavyzdžiu yra teizmas, o monistinio spiritualizmo – panteizmas.

2) Dekanai (Egipte, bakiu) – grupė 36 žvaigždžių, kurios pateka viena po kitos (Egipte seka prasidėdavo Sirijumi-Sothis). Kiekvieno dekano patekėjimas žymi naują dekano „valandą“ (graikiškai, hora) naktį (t.y. dekanai ekliptiką skaido po 10o). Jos naudotos kaip laikrodis senovės Egipte pradedant 9-10 dinastija (apie 2100 m. pr.m.e.). Kadangi naujas dekanas heliškai (t.y. prieš pat patekant Saulei) patekėdavo kas 10 dienų, graikai jas vadino dekanoi (dešimtomis) [o koncepcijai pasiekus Indiją, sanskrite virtusia drekkana].
Dekanai renesanso laikotarpiu naudoti astrologijoje ir magijoje, tačiau šiuolaikiniai astrologai jas beveik visada ignoruoja. O Egipte jiems buvo priskiriamos įvairios prasmės, pvz., ligos (ir turėti talismanai su nurodyti laiku, gydančiu jas) ir kt. Dekanai minimi daugelyje hermetinio pobūdžio tekstų, „Pikatrikse“ ir net japonų tekstuose, į kur jie galėjo patekti iš senovės kinų ar indų raštų.

Egzistuoja trys pagrindinės dekanatų valdymo sistemos. Pirmoji, pasiekusi mus su „Firmicus Maternus“, paremta vadinamąją chaldėjų seka (Magų žvaigžde), kai atskaita pradedama nuo Marso kaip pirmojo Avino dekanato valdytoju. Antroji išdėstyta Marko Manilijaus „Astronomikoje“ – joje kiekvieno stichijos ženklo atitinkamą pagal eilę dekanatą valdo atitinkamas tos stichijos ženklas (pradedant nuo Avino). Ši antroji sistema dabar naudojama labai retai. Trečioji yra vadinamoji indiškoji sistema, kurioje pirmą dekanatą valdo planeta, turinti namus tame ženkle, o antrą ir trečią – tos pačios stichijos ženklo valdytojai. Šią sistemą pirmasis panaudojo Satja.

3) Azoto knyga (Dass Buch Azoth..., apie 1612 m.) - Paracelsui priskiriamas knyga. Joje nedaug magijos, pateikiama okultinė gyvenimo filosofija, apimanti kai kurias Paracelso koncepcijas, tarp jų ir makrokosmo ir mikrokosmo. Su Paracelsu ją sieja žodis „Azotas“.
Azotas alchemijoje laikytas universaliu vaistu arba tirpikliu (panašiu į kitą idealizuotą substanciją - alkahestą). Jo simboliu buvo kadukėjas (Hermio nešamas stypas, apie kurį apsiviję dvi gyvatės). Pavadinimas į Viduramžių alchemiją kaip azok atėjęs iš arabų kalbos žodžio al-zabuk - „gyvsidabris“.
Laikoma, kad Paracelsas buvo išgavęs „Azotą“ ir jo, nešančio kardą, atvaizduose ant kardo rankenos matomas žodis „Azotas“.

4) Raptus philosophorum (1619 m.) rozenkreicerio Rodofilo Stauroforo veikalas. Jame jaunas vyriškis sustoja kryžkelėje, nežinodamas, kur eiti. Prie jo prieina moteris, kuri pasako, kad esanti Gamta ir parodo jam knygą, kurioje yra visos žinios...

5) Fiziognomija arba fiziognosija (gr. physis - „gamta“; gnomon - „sprendimas, aiškinimas“) – asmenybės tipo, jo dvasinių savybių ir sveikatos būklės nustatymo būdas pagal veido bruožus ir jo išraišką. Tai asmens psichodiagnostika pagal jo išvaizdą, pirmiausi, pagal veidą, o platesne prasme ir pagal kitas kūno dalis, grimasas, gestus, pozas, kūno sudėjimą ir pan. Senovėje taikyta ir gyvūnams. Pirmąkart aprašyta senovės graikų veikale „Fiziognomonika“ (dažnai priskiriamą Aristoteliui). Vėliau iš šios sąvokos atsiskyrė kinesika, frenologija, okulesika ir pan. – ir fiziognomijos sritis susiaurėjo. Pilnateise medicinos dalimi fiziognomija laikyta Kinijoje.
20 a. ją atgaivinti pabandė vokiečiai L. Klagesas ir R. Kasneris, o iš egzistencializmo filosofinės pusės apie ją rašė K. Jaspersas laikęs, kad galima bendrais bruožais apibrėžti individui būdingą psichinę atmosferą, o taip pat pripažino mokymą apie mimiką.

6) Spagirika (iš gr. spao - „renku“, ageiro - išgaunu) - žolelių medicina panaudojant alchemines procedūras: fermentaciją, distiliaciją, mineralinių sudedamųjų ekstraktą iš augalų pelenų. Viduramžių alchemijoje naudota metalų išskyrimui iš rūdos ir gryninimui; o taip pat druskų iš tirpalų (sūrymų). Dažnai naudotas kaip alchemijos sinonimas - juk Paracelsas sakė, kad tikroji alchemijos paskirtis yra ne aukso gavimas, o vaistų gamyba
Dažnai taikomas augalų tinktūrai, į kurią pridėta apdeginto augalo pelenų. 1965 m. Malaklipsė Jaunesnysis ir O.K. Ravenhustas išpopuliarino terminą veikale „Principia Discordia“.

7) Gimnosofistika (iš gr. „nuogalių filosofija“) – taip senovės graikai vadino kai kurias indų mokyklas, kuriose laikėsi asketizmo (susilaikymo) maisto ir apsirengimo atžvilgiu; o taip pat nuoguosius Etiopijos šventikus. Terminą įvedė Plutarchas, aprašydamas Aleksandro Didžiojo susitikimą su dešimčia nuogų filosofų prie Indo upės (dabart. Pakistane).

8) Memfis - senoji Žemutinio Egipto pirmojo nomo sostinė. Jos griuvėsiai yra č0 km į pietus nuo Gizos.
Memfio įsakus 216 ir 196 m. pr.m.e. išleido Ptolomėjus IV ir Ptolomėjus V. Jie buvo išraišyti stelose trimis rašmenimis: demotiniu, hieroglifais ir graikiškai. Žymiausia tų stelų yra Rozetės akmuo, 19 a. leidęs dešifruoti hieroglifų rašmenis.

9) Onomantija - būrimas pagal vardą, labai populiarus Viduramžiais, gretinant su gematrija. Yra daugelis būdų, kaip buriant panaudojamas vardas, pvz., raidėms priskiriant skaičius, skaičiuojant balsių ar tiesiog raidžių kiekį varde. Onomancija populiari ir Kinijoje –pvz., ten laikoma svarbiu patepimų (brūkštelėjimų) kiekis reikalingas vardo užrašymui.

10) Taumaturgija (iš gr. thauma - „stebuklas“ ir ergon - „“ – darbas) – mago ar šventojo sugebėjimas daryti stebuklus ar magiškus darbus. Pradžioje ši sąvoka buvo taikoma keliems krikščionių šventiesiems: Grigalius Stebukladarys (Saint Gregory Thaumaturgus) ir kt. Dekonstrukcionistas Ž. Derida knygoje „Mirties dovana“ (1992) filosofija aiškina kaip taumaturgiją – idėja paimta iš 5-sios J. Patočkos esė iš „Eretiškosios esė filosofijos istorijoje“.

11) Įtaiga arba sugestija (lot. suggestio - įdavimas, įkvėpimas) – jausmų, pojūčių, mąstymo, veiklos įtakojimas. Terminą pirmą kartą pavartojo James Braid‘as, kuris sukūrė ir hipnotinės įtaigos teoriją. Z. Froidas įtaigą vadino stebuklinga kalbos galia. 19 a. psichologai (pvz., William James) naudojo terminą šnekamosios kalbos prasme – tiesioginiu minčių įteigimu kitam asmeniui.

12) Apsėdimas Juzefas Vronskis (Jozef Maria Hoene-Wronski, 1776-1853) – lenkų matematikas, filosofas-mistikas, išradėjas ir ekonomistas. Matematikoje jį labai vertino Lagranžas, tačiau dėl Vronskio polinkio į misticizmą ir jo žymėjimų sudėtingumo jo darbai nebuvo plačiai pastebėti, o daugelis idėjų vėliau buvo iš naujo atrastos kitų. Ir dabar naudojamas jo įvestas funkcinis determinantas (vronskianas).
Jo pagrindine koncepcija buvo mesianizmas, turintis vesti žmogų prie absoliučios tiesos ir gėrio. Taoi padaryti lemta slavams, ypač rusams,

13) Lunduno apsėdimas - tai išgarsėjęs 1634 m. teismas Lundune, Prancūzijoje. Buvo sakoma, kad Ursulunių vienuolyną apsėdo demonai – o juos atseit sukvietęs tėvas Urbanas Grandjė. Jis buvo apkaltintas burtininkavimu ir sudegintas ant laužo. Demonų išvarymui surengti vieši egzorcizmai.

Lundunas – miestelis Vjeno departamente vakarų Prancūzijoje, apie 30 km į pietus nuo Šinono ir 25 km į rytus nuo Tuaro.

14) Šv. Metardas (Saint Medardus, 456–545) – Vermandua (šiaurės rytų Prancūzijoje) vyskupas, perkėlęs vyskupiją į Nuajoną. Iš tikro, jo nuopelnų sąrašas nėra gausus, tačiau jis buvo vienas labiausiai gerbiamų to meto vyskupų. Jis tapo daugelio legendų herojumi. Jis dažnai buvo vaizduotas besijuokiantis, tad sakoma, kad jo minėjimas padeda nuo dantų skausmo; taip pat jis apsaugo nuo blogo oro - mat pasakojama, kad vaikystėje nuo lietaus jį saugojo virš jo sklendžiantis erelis. Jis yra vynuogynų, aludarių, belaisvių ir kalinių, protiškai ligotų ir valstiečių globėjas.

15)Aršenikas - arseno trioksidas (As2O3) - labai nuodingi balti milteliai arba stiklo pavidalo masė. Tai komerciškai vertinga medžiaga, kurios kasmet pagaminama apie 50 tūkst. tonų.
Nuo seno aršenikas naudotas medicinoje, netgi nuo senovės Kinijos, ir tebenaudojamas vėžio ir kitų ligų gydymui. O dėl savo nuodingų savybių buvo naudojamas kaip nuodai – atseit, juo nunuodyta nemažai garsių asmenybių (netgi Napoleonas Bonapartas, kai kalėjo šv. Elenos saloje – jo plaukuose arseno 13 k. daugiau įprasta).

16) Belzebubas - Palestinoje (Ekrone) garbinta dievybė („musių valdovas“); krikščionybėje – demoniškosios būtybės vaizdinys. Senovės tekstuose buvo tapatinamas su Baalu. Bendrai Belzebubas simbolizuoja piktąsias dvasias ar jų išvarymą.
Evangelijoje pasakojama, kad fariziejai ir raštų aiškintojai vadinę Jėzų Kristų Belzebubu arba tvirtinę, kad jis „Belzebubo galia“ išvaro piktąsias dvasias. Tačiau Kristus jiems atkirto - jei aš išvarau „Belzebubo galia“, tai kokia galia piktąsias dvasias „išvarinėjo“ jūsų mokytojai.

17) Eurinomas – požemių mirusiųjų pasaulio pūvančių kūnų dvasia. Gali būti, kad išgalvotas dailininko Polignoto, nes paminimas tik pas Pausanijų. Graikų mitologijoje yra ir kitų veikėjų tokiu pat vardu.

18) Inkubas (lot. incubus – „gultis ant viršaus“) – Europos Viduramžių sampratoje vyriškos giminės demonai, lytiškai santykiaujantys su miegančiomis moterimis. Pasak krikščionių teologų, inkubai – puolę angelai, neretai persekiojantys vienuoles. Lytinio akto metu inkubas iščiulpa iš moters visą energiją, kad palaikytų savo gyvastį. Buvo ginčijamasi, ar galima pastoti nuo inkubų.

19) Sukubas (lot. succuba - „meilužė“; iš succub - „gulėti apačioje“) - demonai, kurie įgauna gražios moters pavidalą ir sapnuose suvilioja vyrus (ypač – vienuolius). Dažnai sueitis su sukubu baigiasi mirtimi. Krikščionių demonologijoje – velnias moters pavidalu.
Nuo 16 a. tavernos išorėje stovinti medinė sukubo statula ar sukubo formos papuošimai rodydavo, kad čia kartu yra ir viešnamis.

20) Agatodemonas (Agatos demonas, Agatodaimonas - „gera dvasia“) - graikų mitologijoje žemdirbystės, vynuogynų, sveikatos, sėkmės, išminties dievas. Egzistavo paprotys išgerti ar išpilti truputį vyno jo garbei valgant kiekvieną patiekalą. Beotijoje jo dieną buvo ragaujama naujas vynas.

Jis buvo Tichės Agatos (vėliau Agata) vyras arba palydovas. Mene Agatodemonas vaizduojamas kaip gyvatė arba jaunuolis, vienoje rankoje nešantis Kornukopiją, o kitoje – dubenį, su už vienos ausies užkišta aguona ir kviečiu - už kitos. Agatodemonas vėliau tapo geros sėkmės demonu, ypač maisto ir gėrimų gausos.
Šis vardas naudotas ezoteriniuose tekstuose, pvz. J. Blavatskaja gyvatės pavidalo dievybes dalijo į gerąsias ir blogąsias – agatodemonus (pvz., biblinę varinę gyvatę) ir kakodemonus (pvz., skraidančias ugninius slibinus).

21) Morfėjas (gr. „keičiantis formą“) - graikų miego ir sapnų dievas, Hipno ir Pasitėjos (kitoje versijoje – nakties deivė Niuktė) sūnus, vienas iš Oneirojų. Morfėjas turi sugebėjimą įgyti bet kurio žmogaus pavidalą, tobulai jį mėgdžioti ir pasirodyti sapne. Morfėjas minimas kaip galingiausias iš Oneirojų, nes jis buvo atsakingas IR už karalių ir didvyrių sapnus. Vaisto (ir kartu narkotiko) Morfino Apolonas aukoja su patera pavadinimas kilo iš Morfėjo - susiejant panašią sapnų suteikimo galią. Įsivaizduojamas kaip sparnuotas demonas (jaunuolis su sparniukais prie smilkinių arba barzdotas senis su aguona rankoje). Graikai jį vaizdavo ant vazų, o romėnai – ant sarkofagų. Jis pasirodo ir Ovidijaus „Metamorfozėse“.

22) Samotrakija - Graikijos sala Egėjo jūros šiaurėje, Rytų Makedonijos ir Trakijos periferijoje, Euro nome, už 24 jūrmylių nuo Aleksandrupolio. Salos šiaurinėje pakrantėje yra Palaeopolio miesto griuvėsiai, kurio sienos buvo pastatytos masyviu ciklopiniu stiliumi, kaip ir Didžiųjų dievų šventovė, kurioje vyko paslaptingos apeigos panašios į Eleusino misterijas.

23) Kūjis arba raktas simbolizuoja vyrišką lyties organą (falą) kartu su sėklidėmis.

24) Kteis (iš gr. „(audimo staklių) šukos“) – moteriškas lytinis organas, seksualinių kultų simbolis – pasyvių ir reproduktyvių gamtos galių. Tai buvo apvalus ar įgaubtas pjedestalas (žiedsostis) ant kurio iškilęs obeliskas (falas). Jo ištakos būtų pas senuosius saulės garbintojus su jų apskritimo su tašku centre simboliu. Kteis paprastai buvo ant romėnų paminklų kaip Veneros kriauklė, figa, miežis ar raidė delta.

25) Patera - antikos (ypač Romoje) apvalus aukojimo indas be ąselių, iš kurio buvo nuliejamas aukai skirtas skystis (pvz., vynas). Architektūroje – ovaliniai papuošimai ant frizų.

26) Kibelė arba Cibelė - senovės graikų mitologijos deivė, turinti frigų šaknis, funkcijomis artima Gėjai arba Rėjai (Dzeuso motinai Kretoje - kartais netgi su ja tapatinant), o iš dalies ir Demetra. Jos skulptūrą šventyklai Atėnuose yra sukūręs Fidijus; o jos garbei pavadintas ir asteroidas. Romoje jos kultas (kaip Magna Mater - Didžiosios motinos) atėjo baigiantis Antrajam Punų karui, imperijai išsiplėtus į Rytus.
Pagrindiniai Kibelės atributai – liūtais kinkytas auksinis vežimas, dantyto bokšto formos karūna. Jos palydą sudarė kvailiojantys ir šokantys koribantai ir kuretai, panteros ir liūtai. Ji pristatoma kaip derlingumo suteikėja, valdanti kalnus, miškus ir žvėris.

27) Tapyrai (lot. Tapirus) – neporakanopiai žinduoliai, istoriškai beveik per 35 mln. m. mažai pakitę („gyvosios fosilijos"). Jie panašūs į kiaules, bet turi trumpą ir judrų straublį, kuris susiformavo nosiai suaugus su viršutine lūpa.