Galiu tvirtinti, kad šis siaubingas mišrūnas negimė iš motinos įsčių, o radosi iš Efialto, iš Inkubo ar kokio kito baisaus demono, lyg būtų pradėtas kokio pūvančio nuodingo grybo - sūnus faunų ir nimfų, panašesnis į demoną, o ne į žmogų.
(Anathasius Kircher „Mundus Subterraneus“, Amsterdam, Jansson, 1655, II, p.279-280)

Vėliau, apsipratus akims, supratau atsidūręs - kaip ir galėjau tikėtis - suakmenėjusiame zoologijos sode. ... Stalo viduryje puikavosi priešistorinis gyvūnas, kurį neiškart pažinau, panašus į rentgeno spinduliais peršviestą kačių giminės atstovą. Tai galėjo būti puma, ar leopardas, ar didelis šuo. Mačiau jo griaučius, pusiau prikimštus plaušingos medžiagos, palaikomus vielinio tinklelio.

- Turtingos minkštaširdės ponios dogas, - kreivai šyptelėjo Salonas. - Ji nori jį prisiminti tokį, koks jis buvo, kai jie gyveno kartu. Matote? Gyvuliui nudiriama oda, ji visa ištepama arseno muilu, po to išmirkomi ir išbalinami kaulai... Tik pažvelkite į tą lentyną, kokia graži stuburų ir krūtinės ląstos kaulų kolekcija. Puikus osarijus, tiesa? Paskui kaulai sujungiami metaliniais siūlais, o sustačius griaučius ant jo uždedamas karkasas. Paskui kemšu šiaudais ar popieriaus skutais, kartais kreida. Pagaliau užtraukiama oda. Aš ištaisau mirties ir irimo padarytą žalą. Tik pažvelkite į šį apuoką, argi jis nepanašus į gyvą? ...
- Šis darbas turbūt labai įdomus, - tariau. ...

Krūptelėjau, nes Salonas vis kalbėjo iš kažkurios lentynos traukdamas keistą būtybę. Jos ilgis buvo kokie 30 cm ir tai neabejotinai buvo drakonas. Roplys su dideliais juodais plėvėtais sparnais, su gaidžio skiautere, išžiotais nasrais ir dviem eilėm pjūklinių dantų.

- Gražus, tiesa? Mano kūrinys. Panaudojau salamandrą, šikšnosparnį, žalčio žvynus... Požemių drakonas. Mane įkvėpė štai šis...

Jis parodė ant kito stalo gulinčią storą knygą senovinio pergamento viršeliais ir odos apvadais.

- Ji man kainavo krūvą pinigų, nesu bibliofilas, bet šios knygos tikrai norėjau. Tai Atanazijaus Kircherio „Mundus subterraneus“ pirmasis leidimas, 1665 metai. Štai drakonas. Visai toks pat, tiesa? Kaip rašo tas šaunusis jėzuitas, kuris žinojo viską apie žinomą, nežinomą ir neesantį, jie gyvena vulkanų krateriuose...

- Jūs vis galvojate apie požemius, - tariau, prisimindamas mūsų pokalbį Miunchene ir tas nuotrupas, kurias išgirdau pro Dionizo ausį.

Jis atvertė kitą knygos puslapį: ten buvo pavaizduotas gaublys, atrodantis lyg koks anatominis organas, juodas ir išpurtęs, išvagotas kraujagyslių vingiais.

- Jei Kircheris buvo teisus - žemės gelmėse daugiau kelių nei jos paviršiuje. Jei gamtoje kas atsitinka - tai dėl apačioje tvoskiančio karščio...

Aš galvojau apie juodąją magiją, apie Liją, apie Daiktą, kuris ieškojo kelio iš savo mielojo vulkano.

- ... ir viskas, kas žmonių pasaulyje įvyksta, jau seniai sugalvota ten, apačioje.
- Taip sako tėvas Kircheris.
- Ne, jis domisi tik gamta... Bet įdomu, kad antrojoje šios knygos dalyje kalbama apie alchemiją ir alchemikus, ir būtent ten, toje vietoje, užsipuolamas rozenkreicerių ordinas. Kodėl rozenkreicerių ordinas puolamas knygoje apie požemių pasaulį? Mūsų jėzuitas puikiai žinojo, jog paskutinieji tamplieriai pasislėpė požeminėje Agartos karalystėje...
- Ir, atrodo, vis dar tebėra ten, - mečiau iššūkį.
- Vis dar tebėra, - sutiko Salonas. - Ne Agartoje, bet kituose požemiuose. Gal po mumis. Dabar ir Milane yra metro, Kam jo reikėjo? Kas užsakė darbus?
- Sakyčiau, inžinieriai, specialistai.
- Taigi, esate linkęs užsimerkti. O tuo tarpu toje savo leidykloje spausdinate nežinia kieno knygas. Kiek tarp jų autorių yra žydų?
- Mūsų autoriai neprivalo pristatyti savo genealoginių medžių, - sausai atšoviau.
- Nepamanykite, kas esu antisemitas. Kai kurie iš mano geriausių draugų – žydai. Aš kalbu apie tam tikrą žydų tipą...
- Kokį?
- Aš žinau...

Esė

Žydų muzikos teorijos ir jų išvystymai „Prisca Theologia“ šviesoje:
Apie Athanasius Kircher „Musurgia universalis" ištakas

Jėzuitas A. Kircheris (1601-1680) buvo iškilus Baroko epochos mokslininkas, kurio per 40 knygų veikė jo laikmečio kultūrinę terpę. ik dėl pažiūrų įvairovės jį dažnai kaltino (dar gyvam būnant) nesistemingumu bei patiklumu (įvairiems prietarams ir kt. paviršutiniams dalykams). Pvz., matematikas E. Torricelli, 1641-42 m. buvęs Galilėjaus sekretoriumi ir po jo perėmęs Toskanos Didžiojo kunigaikščio Ferdinando II rūmų matematiko postą, rašė apie A. Kircher'io knygą, skirtą magnetizmui: „Ši knyga labai plačiai rašo apie magnetą su gausiomis ir puikiomis medžio graviūromis. Galite susipažinti su astroliabėmis, laikrodžiais ir anemoskopais, pateikiamais savita kalba. Taipogi, daug įvairių dydžių kolbų, epigramų, dvieilių, epitafijų, užrašų lotynų, graikų, arabų, hebrajų ir kt. kalbomis. Taip tų nuostabių dalykų rasite tokių, kaip pasakymą, kad muzika gali būti priešnuodis tarantulo nuodams. Užteks! P. Nardi, Magiotti ir aš prisijuokėme pakankamai!“ [žr. P. Rossi, p.241]

Tačiau reikia prisiminti, kad 16-17 a. mokslas ir paramokslai buvo greta. Pars pro toto: Tycho Brahės (Rudolfo II dvare) įpėdinio Johano Keplerio pagrindinis mokslinis interesas buvo atrasti pasaulio harmonijos principą, apspendžiantį visus kosmoso judesius. Matematiniai astronomijos atradimai jam buvo ne tokie svarbūs, tiesiog būdas gauti "duonos ir medaus". 17 a. protus užbūrė mikro ir makro kosmosų sąveikos idėjos, kilusios iš Makrobijaus komentarų Cicerono "Skipiono sapnui", ir neatslūgusios iki pat 19 a. Kircher'is laikėsi šios tradicijos, t.y. pažinimo pansofistinės ir teosofinės interpretacijos.

Kaip epistemologinė sistema pažinimui pasiekti, pansofistinė sistema siekia Ramono Lull'o (1233-1316) enciklopedizmą, kuris suliejamas su hermetinėmis bei kabalos idėjomis (ypač jėzuitų mokyklose), sudarydama darinį, ankstesniais laikais vadintą prisca theologia ir prisca perennis [apie ją žr. W.Schmidt]. Prisca theologia koncepcija buvo gyvybinga iki 17 a. pabaigos nepaisant kritikos antpuolių, tokių kaip Izaoko Kasaubono^* (1559-1614). Šis kritikavo Cesare Baronio (1538-1607), italų kardinolo ir eklezijos istoriko, "Annales ecclesiastici" (1588-1607, kontr-reformacinės pakraipos veikalas, kuriame nemažas skyrius skirtas "pagoniškoms" pranašystėms apie Kristaus atėjimą - ir, kaip ir Bažnyčios tėvas Laktancijus, Hermį Trismesgistą laikė pagonių pranašu) ir Fičino išversto "Corpus Hermeticum", priskiriamo Egipto žyniui, sukūrimo datą priartino, laikydamas jį 1 a. kūriniu. Ir vos trims metams praėjus pasirodė Robert Fludd "Utriusque cosmi...", kurioje priscus theologicus laikomas net svarbesne už Platoną koncepcija, o hermetizmui priskiriama reikšmė prilygstanti Biblijai. Fludd'as įtraukia ir daugiau kabalos elementų, perimtų ių Pico della Mirandola ir, ypač, Reuchlin [vėlesniame R. Fludd'o veikale "Philosophia moysaica", 1638, sefiros siejamos su pseudo-Dioniso  angelų hierarchija].

Toji hermetiko-kabalistinė materia prima yra ir Kirchen'o darbų pagrindas. Viena jo ypatingo susidomėjimo sričių buvo Egipto archeologija ir, ypač, hieroglifų tyrinėjimai. Tai įtakojo, kad popiežius Urbanas VIII skyrė jį Romos kolegijos matematikos, fizikos ir Rytų kalbos profesoriumi, įpareigodamas tirti hieroglifus. Tų tyrimų rezultatas buvo dvitomis "Oedipus Aegyptiacus" (1652-54). Jis pradėjo tipine Renesanso laikų prielaida, kad hieroglifai slepia dieviškąsias ir senovės paslaptis ir, sekdamas Marsilio Ficion, juos priskiria Hermiui, buvęs, atseit, Abraomo amžininku ir iš anksto paruošęs krikščioniškąsias doktrinas, tokias kaip Trejybė. Hermis buvo pirmasis, perėjęs nuo matematinių ir fizikos mokslų prie teologijos. Po jo prisca theologia buvo vystoma Orfėjo, Pitagoro ir Filolojaus iki pat Platono, užbaigusio tą tradiciją. Tad nestebina Kircher dėmesys hermistinei Pitagoro skaičių teorijai, kurioje skaičiai yra kaip vidinės mistinės ir kosmoso harmonijos pagrindas. Vienas 2 tomo skyrius skirtas "Arithmetica Hieroglyphica". Jo įvade Kirchen pabrėžia, kad skaičius interpretuojamas ne matematinis, o ezoterinis dieviškųjų ir slaptųjų tiesų simbolis.Tos tiesos randasi keturiuose pasauliuose: archetipų pasaulyje, kuriame visos daiktų idėjos saugomos dieviškojo proto; angelų pasaulyje, kuriame randasi angelų chorai; žvaigždžių pasaulyje, kuriame randasi saulė ir dangaus sferos; elementariajame pasaulyje, sudarytame iš 4-ių elementų (oro, vandens, žemės ir ugnies). Skaičius universaliąją harmoniją perteikia per muziką, esančią matematikos šaka.

Kirchen'as parašė monumentalų (1152 psl.) veikalą (enciklopedijos lygio), skirtą muzikai, "Musurgia Universalis..." (1650). Jis siekė duoti sisteminį teorinių ir praktinių muzikos pagrindų išaiškinimą. Universalumas grindžiamas Visatos harmonijos matematine išraiška - tai pabrėžiama jau titulinio puslapio Paul Schor graviūra: viršuje Trejybės simbolis skleidžia šviesą angelų pasauliui, perteiktame 9-ių chorų, giedančių Romano Micheli 36 balsų kanoną, ir žvaigždžių pasauliui, simboliškai perteiktu Žeme, kurioje Muzikantas dešinėje rankoje laiko Apolono lyrą, o kairėje Marsia fleitą. Ir tik tada šviesa nušviečia elementarų pasaulį apačioje su šokančiais satyrais ir menadėmis, o taip pat piemeniu, bandančiu pagauti kalno aidą ir sparnuotuoju Pegasu. Kairėje fone Pitagoras dešine ranka rodo į savo garsiąją teoremą, o kaire į kalvius, kurie daužydami priekalą padėjo jam rasti ryšį tarp garso ir svorio. Dešinėje pavaizduota viena Mūzų (gal Polyhymnia) tarp įvairių instrumentų.

Veikalo pradžioje 20 puslapių skiriama muzikos aprašymui Saliamono šventykloje. Laikoma, kad muzika yra pirmapradės prigimties ir nepriskiriama jokiai tautai ar kultūrai. Po Tvano, egiptiečiai prisiėmė atsakomybę išsaugoti muzikos meną. Net Mozės vardas (iš kurio, anot Kircher'io, kilo muzikos pavadinimas parodo aukštą vietą, kurią muzika užėmė Egipte. Vėliau muzika buvo perduota graikams. Lotynams ir kitoms tautoms. Pasak Kircher, Dovydo ir Saliamono laikais žydai muzikos taisykles žinojo tobuliausia forma (musica Hebraeorum ... fuerit perfectissima). Net Saliamono šventykla Jeruzalėje buvo pastatyta pagal muzikos dėsnius - kaip aprašyta ir jėzuito, matematiko bei architekto, Juan Bautista Villalpando, 1552-1608 kartu su Jeronimo Prado dvitomyje su išsamiais komentarais Ezekielio vizijos 40-42 skyriams. Anot Villalpando, Saliamono šventyklos struktūra, patalpų išdėstymas ir apstatymas, nusakytas Ezekielio vizijoje, atspindi universaliąją Sutvėrimo tvarką ir atitinka Vitruvijaus nustatytus simetrijos principus, kurių pagrindas yra antropomorfinės proporcijos (pagal neoplatoniką Leon Battista Alberti). Villalpando manymu, makrokosmo harmonija, perteikta pagal žmogaus kūną, gali būti išreikšta muzikinėmis proporcijomis. Architektūrinių Šventyklos elementų išmatavimai turi kosmologinę reikšmę

Panašų veikalą parašė ir žydų gydytojas iš Mantua, Abraham ben David Portaleone (1542-1612), gavęs specialų popiežiaus leidimą studijuoti mediciną Pavijos un-te (1563). 1605 m. jis susirgo kairiojo hemiplegia ir ligą priėmė kaip Dievo bausmę už pirmenybės teikimą medicinai ir filosofijai, o Toros studijoms - ir tada parašė "Šiltei ha-Gibborim" (Herojų skydai, 1605-07), kuriuo pabandė įrodyti, kad mokslas nėra tikrojo tikėjimo priešprieša. Nes jei mokslas yra tiesos paieška, tai jo kilmė dieviška. Įvairūs mokslai in nuce randasi Biblijos tekstuose.

Saliamono šventykla, kurios projektas dieviškos kilmės, atstovauja vizualią mokslo ir dieviškojo žodžio išraišką. Todėl aprašinėdamas Šventyklą, Portaleone papildo tekstą "moksliniais" traktatais. Štai, aprašydamas Vyriausiojo šventiko skydo brangakmenius ir Efodą, pridedami skyriai api mineralogiją (sk.44-50) ir patarimai dėl juvelyrų dirbinių pirkimo bei pardavimo (sk.54-56). Klausimai apie švarumą leidžia jam diskutuoti apie tai ir medicininiu požiūriu. Aptariant šventikų ir levitų tarnybą įtraukiamas traktatas apie karo menus (sk.41-43) - ir jame pseudo-filologinių spekuliacijų pagalba bando įrodyti, kad senovėje jau žinojo apie patrankas.

4-13 skyriai skirti muzikai Šventykloje. Laikydamas, kas senovės žydai turėjo tobulas žinias visose srityse (vėliau prarastas dėl susilpnėjusio tikėjimo), jis pasinaudoja Renesanso laikmečio muzikos teorijomis jas kildindamas iš biblinių laikų - ir taip įrodydamas žydų civilizacijos pranašumą. Šventykloje naudotus instrumentų nustatymui jis naudoja leksinę interpretaciją. Tarkim, kelis kartus Biblijoje minima nevel, verčiama kaip arfa, taip pavadinta dėl jos formos, įvardintos kaip "vynmaišis" (kuris hebrajiškai irgi "nevel") arba dėl jos malonaus garso, dėl kurio kiti instrumentai atrodo esą mažiau svarbūs. Panašią savybė dabar turi liutna, tad Portaleone nevel tapatino su liutna. Ir t.t.

Teksto, skirto muzikai, apimtis liudija jos svarbą 16-17 a. žydų kultūrai. Tuo metu muzika buvo svarbus žydų ir krikščionių kultūrų susilietimo taškas. Mantua žydų muzikų įnašas buvo svarus: arfininkas Abraham, kompozitoriai Davide Civita, Allegro Porto ir ypač Salomone Rossi.

Muzikos reikšmė ir tikslas buvo ir Yehuda Moscato (1530-1593) iš Mantua pamokslo tema. Pirmajame iš "Nefutzot Yehudah" rinkinio, jis pristato Dievo, kosmoso ir žmogaus supratimą remdamasis muzikinėmis proporcijomis. Pasaulis buvo tveriamas irgi pagal muzikines proporcijas, kurių kilmė Dievuje. Harmonija yra sutvėrimo pagrindas, o muzika - įrankis. Muzikos dėsniai yra universalūs ir gali būti pritaikomi visoms Būties sritims ir visoms pažinimo rūšims. Netgi Tora yra muzika. Tobuliausia muzika yra pas Dievą, turintį visas muzikos taisykles. Muzikos dieviškumą liudija ir Dievo vardas. O kadangi žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą, jos galioja ir jam.

Pasiremdamas Yehuda Halevy komentarais "Sefer Yetzirah" knygai, Moscato pabrėžia, kad kiekvienas žmogus gali būti apibrėžtas naudojantis matematiniais sąryšiais. Gamtoje visi elementai yra sąryšyje priklausomai nuo jų sunkumo ir lengvumo. Jei koks ryšis nors ir trumpam laikui būtų pažeistas, pasaulis negalėtų egzistuoti. Aiški nuoroda į musica mundana. [ Pagal Boethius musica mundana koncepciją, kosmoso struktūra yra skaitinės prigimties, kaip dieviškoji muzika, kurioje priešybės (tapatumas/skirtybė, lygybė/nelygybė ir t.t.) yra nuolatiniame sąryšyje. ]

Ne tik sferos sukasi pagal proporcijų ir muzikinių sąryšių dėsnius, bet ir angelai gieda ir groja muziką, kurios žmonės negali suvokti. Ir tobuliausios muzikinės harmonijos buvimą paliudija Dievo vardas [ką teigė jau Filonas Aleksandrietis, "De vita Mosus"]. Moscano vysto tetragramatono (YHVH) muzikinę interpretaciją, siedamas skaitines raidžių reikšmes ir muzikines harmonijas. Yod yra tobulas skaičius 10, talpinantis visus kitus, kurį atitinka oktavos arba intervalo simbolis, tobulas sąskambis, kuriuo prasideda kiekvienas garsas. Yod apima terciją, kuris yra dešimtosios "stogas". He, kurios skaitinė reikšmė 5, atitinka kvintai, o Vav šeštajai. He pakartojimas tetragramatone yra nuoroda į ketvirtinę ir harmonijų sąveiką. Skaitinė reikšmė, gauta sudėjus pirmas dvi raides, yra 15, kas atitinka keturiolikinę, t.y dvigubą oktavą. Tokiu būdu kabalistiniu motyvu Moscato papildo platoniškąją idėją apie dangiškąją ir skaitinę-muzikinę žmogaus sielos kiltį.

Panašiai, tik iš krikščioniškosios perspektyvos, dėstoma ir „Musurgia Universalis“. Dieviškoji triguba prigimtis apibūdinama pagal muzikinių intervalų principus. Skaičiai 1, 2 ir 3 yra Trejybės asmenų simboliai: 1 yra monada, paprastoji ir tobula, visų sąskambių šaltinis, t,y Dievas Tėvas; 2, Sūnus, koreliuoja su 1 kaip oktava ar intervalas; 3, Šv.Dvasia, koreliuoja su 2 atitinkamai kvinta - ir taip Šv.Dvasia įgauna tarpininkaujančią funkciją.

Kircheris tokiame kontekste nemini Moscato, bet žino apie jį, bent jau per Portaleone ar kitus. „Oedipus Aegyptiacus“ jis cituoja Moscato komentarą, skirtą Judah Halevi „Kusari“. Ir Kircher taip pat priima platoniškąją-pitagorietišką harmonijos tarp sielos ir pasaulio skaitinę-muzikinę prigimtį. Toji tradicija ateina per Makrobijaus „Komentarus Scipiono sapnui“ ir Boethius "De musica“. Kircher'io šaltiniu buvo Gioseffo Zarlino (1517-1590) 1558-ais išleista „Istututioni Harmoniche“.

Kircheriui idealizuotas senosios hebrajų kultūros ir Saliamono šventyklos atstatymas buvo prisca theologia ir prisca sapientia patvirtinimas.

^*) Izaokas de Kazobonas (Isaac Casaubon, 1559-1614) – šveicarų mokslininkas, filologas, dirbęs ir Prancūzijoje (nuo 1604 m.) bei Anglijoje (nuo 1610 m.), amžininkų laikytas labai išsilavinusiu žmogumi. Anglijoje sulaukė nemažos sėkmės, tačiau patyrė jėzuitų pamfletininkų antpuolius. Jo darbai buvo apie Diogeno Laertiečio,  Aristotelio,  Teofrasto,  Suetonijaus,  Strabono ir kitų išaiškinimus. Jo „Corpus Hermeticum“ analizė (1614) pakeitė supratimą apie jo datavimo laiką - nuo Mozės laikų perkeliant į 200-300 m.e. metus.
Vienas veikėjas U. Eco „Fuko švytuoklėje“ irgi pavadintas Kazaubonu.

Literatūra

1. P. Athan. Kircheri vita a semetipsa conscripta, 1684
2. U. Scharlau. Athanasius Kircher (1601-1680) als Musiksschriftsteller, 1969
3. J. Fletcher. Athanasius Kircher und seine Beziehungen zum gelehrten Europa seiner Zeit, 1988
4. L. Thorndike. A History of Magic and Experiemental Science, vol.7-8, s1958
5. P. Rossi. La nascita della scienza moderna in Europa, 1997
6. P. Rossi. Clavis Universalis. Arte della memoria e logica combinatoria da Lullo a Leibniz, 1983
7. W. Schmidt-Biggemann. Philosophia perennis..., 1998
8. F. Yates. Giordano Bruno and the Hermetic Tradition, 1991
9. W. Schmidt-Biggemann. Robert Fludd's Teatrum memoriae// J.Berns, W.Neuber. Ars memorativa..., 1993
10. F. Secret. Les Kabalistes Chretiens de la Renaissance, 1982
11. V. Vivosecchi. Esotismo in Roma barocca. Studi sul Padre Kirchen, 1982
12. R.C. Taylor. Architecture and Magic: Considerations on the Idea of the Escorial// Essays in the History of Architecture..., ed by D.Fraser & oth., 1967
13. J.A. Ramirez (ed.). Dios, Architecto. J.B.Villalpando y el templo de Salomon, 1991
14. P. Gros. Vitruvio. De architectura, 2 vol., 1997
15. P. von Naredi-Rainer. Salomos Tempel und das Abendland, 1994
16. S. Simonsohn. History of the Jews in the Duchy of Mantua, 1977
17. M. Mortara. Un important document sur la famille des Portaleone// Revue des Etudes Juives 12, 1886
18. L.E. Sullivan. Enchanting Powers. Music in the World's Religions, 1996
19. D. Harran. Salamone Rossi: Jewish musician in late Renaissance Mantua, 1999
20. M. Idel. Judah Moscato: A Late Renaissance Jewish Preacher// D.B.Ruderman. Preachers of the Italian Ghetto, 1992