Umberto Eco.
Fuko švytuoklė


(tekstai ir komentarai)

Turinys

U.Eco biografija

Recencija

Filosofija

Skaitiniai

Fantastika

NSO
 
Ankstesni puslapiai:

Gebura

Dion Fortune

Elohimų alchemija

Rosenkreiceriai ir alchemija

Hermetiškosios vizijos

Gnostikų koncepcijos

Apie sinarchiją

J. Smith okultizmas

Papildomi puslapiai:


Lėlininkai

Rytų-Vakarų priešprieša

Konspiracija: Kryžiaus žygiai



Slaptieji planetos valdytojai Svastikos keliai ir klystkeliai

Telūrinės srovės

Masonai atrado Ameriką?

Galingiausias pasaulio žmogus?

Slidi sąmokslo teorija

Magija ir Thelema

Gralio taurė – Kaukaze?

7 spindulių Saulės brolija

Šeiveris ir „Slėpiniai“

Raudonieji teosofai

Om Simrikė
5  Gebura, 24

Sauvez la faible Aischa des vertiges de Nahash, sauvez la plaintives Heva des mirages de la sensibilite, et que les Kherubs me gardent (Josephin Peladan „Comment on devient Fee“, Paris, Chamuel, 1893, p. XIII)
[pranc. Gelbėkite silpnąją Aišą nuo Nahaš svaigulių, gelbėkite verksnę Hevą nuo jaudulingumo vizijų, ir tesaugo mane Cherubinai]

[ <<<< pasikartojantis fragmentas: 24: Indų skilimas >>>> ]

Tuo metu, kai skverbiausi gilyn į panašumų tankmę, gavau Belbo laišką.

Brangus Kazaubonai,

Nė nežinojau, kad jūs Brazilijoje; visai pamečiau jūsų pėdsaką, nežinojau net, jog apgynėte diplomą (sveikinu), bet pas Piladą radau, kas man duotų jūsų koordinates. Manau, kad derėtų jums pranešti kai kuriuos naujus faktus apie tą nelemtą pulkininko Ardenčio istoriją. Praėjo, rodos, daugiau kaip dveji metai, bet vis dar prašau man atleisti, kad tą rytą, visai to nenorėdamas, įtraukiau jus į bėdą.

Buvau jau beveik pamiršęs tą bjaurią istoriją, bet prieš dvi savaites keliavau į Montefeltro ir atsidūriau prie San Leo uolos. 18 a. tai, atrodo, buvusi popiežiaus dominija ir popiežius ten įkalinęs Kaliostrą celėje be durų (į ją pirmą ir paskutinį kartą galėjai patekti pro skylę lubose), bet su langeliu, pro kurį pasmerktasis tegalėjo matyti dvi kaimelio bažnyčias. Ant gulto, kur miegojo ir mirė Kaliostras, mačiau puokštę rožių. Man paaiškino, jog dar yra daug maldininkų, atvykstančią į šią jo kančių vietą. Kaip man sakė, vieni uoliausių piligrimų yra „Picatrix“ – Milano misteriosofinių studijų draugijos – nariai. Draugija leidžia žurnalą, pavadintą – koks išradingumas! – „Picatrix“.

Juk žinote, domiuosi tokiomis keistenybėmis, todėl Milane nusipirkau „Picatrix“ numerį, iš kurio sužinojau, kad po kelių dienų įvyks Kaliostro dvasios kvietimo šventė. Nuėjau.

Sienas puošė vėliavos su kabalistiniais ženklais, visur buvo pilna apuokų ir pelėdų, skarabėjų ir ibių, taip pat nežinomos kilmės rytietiškų dievybių. Gilumoje stovėjo pakyla, prieš ją degė deglai, įsmeigti į netašytus kelmus, dar toliau altorius su trikampiu ir dviem statulėlėm, Izidės ir Ozyrio. Aplink – iš Anubio figūrų sustatytas ratas, Kaliostro atvaizdas (kieno gi kito galėtų būti!), paauksuota Cheopso dydžio mumija, dvi penkiašakės žvakidės, gongas, laikomas dviejų apsivijusių žalčių, pastovas ant hieroglifais išmargintu audeklu užtiestos pakylos, dvi karūnos, du trikojai, lagaminėlis, sostas, krėslas – 17 a. imitacija, keturios kėdės, sustatytos lyg per banketą pas Notingemo šerifą, žvakės, žvakelės, milžiniškos žvakės – viskas dvelkia nepaprastu dvasingumu.

Žodžiu, įeina 7 klierikučiai su raudonomis sutanomis ir deglais, o už jų – mišių laikytojas, kuris, kaip atrodo, yra ir „Picatrix“ vadovas. Jo vardas Brambila. Apsirengęs rožiniais ir žalsvais rūbais, už jo globotinė, arba mediumė, o paskui ją – 6 klapčiukai, apsirengę baltai, labai primenantys Ninetą Davoli, bet su infula, jei prisimenate mūsų poetus – ta dieviškąja.

Brambila užsideda ant galvos tiarą su pusmėnuliu, griebia apeiginį kalaviją, nubrėžia ant pakylos magiškus ženklus, iškviečia keletą angeliškųjų dvasių, kurių vardai baigiasi „-el“, tuomet prisimenu tą pseudosemitinę vėliavą Ingolfo rastajame rašte, bet tai tetrunka akimirką, ir mintys vėl nukrypsta kitur. Nes kap tik tuo metu atsitinka kažkas ypatinga: pakylos mikrofonai sujungiami su sintonizatoriumi, kuris turėtų gaudyti erdvėje sklindančias bangas, tačiau operatorius, tas su infula, matyt, apsirinka ir pirma pasigirsta disko muzika, o po to – Maskvos muzikos stotis. Brambila atidaro sarkofagą, ištraukia iš jo grimoire, ir mojuodamas smilkytuvu sušunka: „O Viešpatie, teateinie tavo karalystė“. Tas, atrodo, jam pavyksta, nes Maskvos radijas nutyla, tačiau magiškiausiu momentu vėl pasigirsta – dainuoja apgirtę kazokai, tie, kurie šoka sėdynėmis braukdami žemę. Brambila šaukiasi Clavicula Salomonis, ant trikojo sudegina pergamentą, vos nesukeldamas gaisro, iškviečia keletą dievybių iš Karnako šventyklos, įžūliai pareikalauja užkeliamas ant kubinio Egzodo akmens ir primygtinai kviečia kažkokį Bičiulį 39, matyt, gerai pažįstamą susirinkusiems, nes per salę nuvilnija nerimo banga. Viena iš žiūrovių alpsta, užversdama akis taip, kad matyti tik jų baltymai, žmonės šaukia: „Daktarą, daktarą!“, o tuo metu Brambila iškviečia Talismanų Valdovus ir mediumė, sėdinti netikrame 17 a. krėsle, pradeda jaudintis, dejuoti. Brambila atsistoja už nugaros ir ima godžiai ją klausinėti, ar, teisingiau, klausinėti Bičiulį 39, kuris, kaip tą akimirką suvokiu, ir yra pats Kaliostras.

Komentarai ir paaiškinimai

Žosefinas Peladanas

Joséphin Péladan Joséphin Péladan (1858-1918) – prancūzų romanistas ir martinistas. Jo tėvas buvo žurnalistas, rašęs pranašystes ir išpažinęs filosofinę-okultinę katalikybę. Jis įsteigė Rozenkreicerių saloną dailininkams, rašytojams ir muzikantams, jų tarpe skleisdamas savo meninius idealus, ypač simbolizmą. Žozefino vyresnysis brolis Adrienas, gydytojas, buvo paniręs į alchemiją, astrologiją bei okultizmą.

Gimė 1858 m. kovo 28 d. pasiturinčioje šeimoje Lione, mokėsi Avinjono ir Nimes jėzuitų licėjuose. Negavęs bakalauro, 1882 m. persikėlė į Paryžių ir tapo „L'Artiste“ literatūros bei meno kritiku. Lankėsi Florencijoje, kur domėjosi L. Da Vinči darbais ir, aplamai, Atgimimo epocha. Jo mėgstamu rašytoju buvo M. Servantesas, o kompozitoriumi – R. Vagneris. Pamėgdžiodamas Vagnerio operų veikėjus, vilki plačiomis baltomis tunikomis, papuoštomis žydromis juostomis.

1884 m. išleido savo pirmąjį romaną „Le vice supreme“, kuriame žmogui išsigelbėti patariama per Rytų okultinę magiją, iškart sulaukusį pasisekimo, susijusio su atgimusiu susidomėjimu spiritualizmu bei misticizmu. Peladaną labai veikė E. Levi mokymai. Romanas į okultizmą pritraukė poetą Stanislas de Guaita, vėliau kartu su Peladanu 1888 m. įkūrusio rozenkreicerių broliją į pagalbą tam pasikvietę Gérard Encausse (pseudonimu „Papus“, rašiusį knygas magijos, kabalos ir taro kortų temomis). Priima Sar Merodak vardą. Šios brolijos nariais buvo ir tokie garsūs kompozitoriai kaip E. Sati bei K. Debiusi.

Tačiau 1891 m. Peladanas palieka magišką-kabalistinę rozenkreicerių pakraipą ir kitais metais įsteigia savą krikščioniškąjį „Karališkąjį Rožės ir Kryžiaus bei Graalio bokšto estetų“ ordiną., pasivadindamas „Imperatoriumi“ bei „Super magu“. Vėliau, savo labai mylimos antrosios žmonos prašymu, liaujasi elgtis ekstravagantiškai ir retai rodosi viešumoje.

1908 m. Prancūzijos akademija jam skiria Šarlio Blanko premiją. Buvęs garsus rašytojas ir okultistas mirė visai nežinomas 1918 m. birželio 27 d.

Paminėtini kūriniai: „Komentarai magijai“ (1891), “Edipas ir sfinksas” (1904), “Parsevalis ir Don Kichotas” (1906, esė).

Nahaš

Nahaš (hebr.) - žaltys (gyvatė) Biblijoje (taip pat ir Edeno sode). Jis buvo piktųjų jėgų ir chaoso simbolis, kilęs iš požeminio pasaulio, o taip pat derlingumo (vaisingumo), gyvybės bei sveikatos (medicinos) simbolis. Hebrajų „nahaš“ taip pat siejamas su būrimais bei ateities spėjimais. Išėjimo knygoje Mozės ir Aarono lazdos taip pat virsta gyvatėmis, Mozės - „nahaš“, o Aarono - „tanniyn“ (slibiną, pabaisą). Naujojo testamento Apreiškimo knygoje „nahaš“ kelis kartus panaudotas įvardijant Šėtoną, senąją gyvatę-drakoną.

Notingemas

Notingemas (Nottingham) – miestas vidurio Anglijoje, prie Trento upės; Notingamšyro grafystės centras. Apie 275 tūkst. gyventojų. Miestą kažkur 7 a. įkūrė saksų perikėlėliai, vėliau jį užėmė danai ir 9 a. jis tapo vienu iš 5-ių miestų Danijos priklausomybėje. Teigiama, kad pradžioje jis vadinosi Stotingachamas, pagal vieno iš vietinių valdytojų, Snoto, vardą. Vėliau pirmasis garsas „s“ buvo „pamestas“.

Notingemo vardas siejamas su legendos apie Robiną Hudą atsiradimu – ir čia stovi paminklas tam išgarsėjusiam plėšikui.

Dabar Notingemas yra lengvosios pramonės centras, mašinų, vaistų pramonė. Miestas ilgą laiką buvo svarbus angliakasybos centras, tačiau dabar anglies gavyba praktiškai nebevykdoma Yra universitetas, dailės muziejus, pilis (XI a.), gotikinė Šv. Marijos bažnyčia (XV a. pabaiga), klasicizmo rotušė (XVIII a.).

Ninetto Davoli

Ninetto Davoli (g. 1948) – italų aktorius, išgarsėjęs už vaidmenis Pier Paolo Pasolini, aktorių atradusį dar esant 15 m., filmuose. Pirmasis vaidmuo filme „Šv. Mato evangelija“ (1964). Vaidino daugiausia komiškai naivius vaidmenis, kurių paskutinis buvo „Tūkstantyje ir vienoje naktyje“ (1974). Po P. Pasolini mirties 1975 m. N. Davoli ėmė vis plačiau dalyvauti televizijos filmuose.

Infula

Benediktas VI Infula (lot. infulae) – dekoratyvi juosta arba kaspinas prie apeiginės kepurės ar drabužių. Jas, kaip galvos apdangalų dalį, 20 a. pradžioje nešiojo moterys. Senovės Romoje infulas nešiojo valdžios žmonės, šventikai ir kiti. Jos paprastai buvo baltos spalvos.

Tačiau vis tik labiau siejamas su religija. Pvz., vyskupo mitra (apeiginė kepurė) ar popiežiaus tiara (karūna) turi dvi infulas, nukarusias į nugarą. Jų tiksli atsiradimo prie tiarų yra neaiški, nors manoma, kad jas (aišku, nusižiūrėjus į vyskupų mitras), kaip ir kitus vidinius audeklus, prijungė, kad padėtų prakaitavimo atveju. Dvi „caudæ“ (caudae, pažodžiui, „uodegos“) pirmąkart matomos 13 a. paveiksluose ir skulptūrose. Įdomu, kad jos buvo juodos spalvos, ir tokios spalvos išliko iki 15 a. Paprastai popiežiaus infulos labai dekoruotos, iš siuvinėto šilko ir su nėriniais. Paskutinė tiara, pagaminta popiežiaus Pauliaus VI (1897-1978) karūnacijai 1963 m. irgi buvo su infulomis.

Vyskupų infulos, gali būti, kilę iš graikų galvos raiščio, kuris ir vadintas mitra. Jis būdavo apvyniojamas aplink galvą su paliktais nukarusiais galais, krentančiais ant kaklo nugaros pusėje. Vyskupų mitrų infulos dažnai yra iš raudono ar purpurinio šilko.

Armėnų apaštališkoje bažnyčioje infulos tvirtinamos ne prie mitros, o prie kapos.

Štai kaip terminą aprašo žodynai:

Birutė Strakšienė parengtas TŽŽ (KTU):
infula - (lot. raištis, aprišalas): 1. romėnų žynių, vėliau imperatorių, aukštų kariškių galvos raištis, simbolizuojantis valdžią; juo buvo perrišama ir aukojamojo gyvulio galva; 2. puošni apeiginė katalikų vyskupo kepurė, kitaip žr. mitra.

K. Jokantas. Lotyniškai lietuviškas žodynas 1936:
infula - vaidilų galvos aprišalas; baltas, rečiau raudonas, vilnonis platus galvos kaspinas, uždedamas diademos pavidalu arba tiesiog apvyniojamas; jį nešiodavo vaidilos arba maldaujantieji pagelbos kaipo ženklą, kad jie randasi dievybės globoje; taip būdavo puošiami ir aukojamieji gyvuliai; trop. i. imperii Romani neliečiamosios valstybės žemės.

K. Kuzavinis. Lotynų-lietuvių kalbų žodynas 2007:
infula - 1) baltas ar raudonas vilnonis galvos aprišalas, kurį ryšėdavo žyniai, vestalės ir taikos pasiuntiniai; 2) prk. šventumo ir neliečiamybės simbolis; 3) vėl. vyskupo apeiginė kepurė

Ingolfo Conti rinkinys

Padujos universiteto Senojo archyvo dokumentai pirmąkart surinkti ir sutvarkyti 1614 m., kai prižiūrėtoju Padujoje buvo paskirtas Ingolfo Conti, buvęs 3-io rango filosofijos ir logikos dėstytojas. Spalio 20 d. dekretu jam pavesta „surinkti visus dokumentus...“. Conti mėnesį prieš jam paskiriant tą užduotį, rašė, kaip jis ketina atlikti darbą. Deja, jis padarė ne tiek daug, nes kitų metų vasarą mirė. Prieš mirtį, jis nurodė keletą surinktų dokumentų. Vis tik 1755 m. buvo rastos 6-ios Ingolfo Conti spintos. (files).

Clavicula Salomonis

Saliamono raktas (lot. Clavicula Salomonis) yra magijos knyga, neteisingai priskiriama Saliamonui. Ji datuotina Italų renesansu (14-15 a.) ir yra tipinis Renesanso magijos pavyzdys. Tikėtina, kad ji padarė įtaką vėlesniems kūriniams, ypač 17 a. „Clavicula Salomonis Regis“ (Mažesnysis Saliamono raktas) arba „Lemegetoną“, nors šios knygos daug kuo skiriasi.

Egzistuoja kelios Clavicula Salomonis versijos su šiokiais tokiais skirtumais. Veikalas skirstomas į dvi knygas. Ji neaprašo jokios dvasios išvaizdos ar veiklos, o tik būtinus brėžinius tokiems „eksperimentams“. Prieš kiekvieną jų, atlikėjas privalo išpažinti savo nuodėmes ir apsivalyti nuo blogio, pasitelkdamas Dievo pagalbą. Reikia kruopščiai pasiruošti „eksperimentams“ ir kiekvienas iš reikiamų daiktų turi būti tinkamai pagamintas iš tinkamos medžiagos ir tinkamu laiku, pažymėtas specialiais ženklais ir palaimintas tinkamas žodžiais. Visa tai smulkiai aprašoma.

Anot legendinės istorijos, pateiktos įžangoje, Saliamonas parašė šią knygą savo sūnui Rehoboamui, kuriam nurodė paslėpti knygą po mirties. Po daugelio metų, betvarkydami Saliamono kapą, knygą atrado Babilono filosofų grupė. Niekas negalėjo suprasti teksto, kol Iohé Grevis nepasiūlė kreiptis į Viešpatį. Prieš jį apsireiškė Angelas, išgavęs priesaiką, ad knygos turinys bus saugomas nuo nevertų ir nusidėjusių.

Mažesnysis Saliamono raktas ( Clavicula Salomonis Regis - anoniminė 17 a. magijos knyga, viena populiariausių demonologijos srityje, plačiai žinoma kaip „Lemegetonas“. Į ją daug medžiagos įtraukta iš 16 a. tekstų, tame tarpe Johann Weyer'io „ Pseudomonarchia Daemonum“. Kai kas, ypač pirmuose skyriuose apie demonų iškvietimų, datuotina 14 a.

Knygoje smulkiai aprašomos dvasios ir kaip jas iškviesti ir priversti paklusti iškvietusiajam („egzorcistui“). Aprašomi apsauginiai ženklai bei apeigos, pasiruošimai iškvietimui ir nurodymai, kaip pasigaminti reikiamas priemones.

Knyga suskirstyta į 5 dalis. Jose (daugiausia) aprašoma:
Ars Goetia – apskritimas ir trikampis naudojami 72-ių Goetia dvasių iškvietimui;
Ars Theurgia Goetia – aprašomos 31 oro dvasios (vadai, imperatoriai, karaliai, princai), kurias kvietė Saliamonas; paaiškinama, kaip apsisaugoti nuo jų;
Ars Paulina – anot legendos, šį meną atskleidė apaštalas Paulius. Pirma dalis aiškina, kaip elgtis su angelais tam tikromis dienos valandomis, jų ryšiai su 7-is planetomis. Antra dalis liečia angelus, susijusius su Zodiako ženklais, jų ryšius su 4-iais elementais (jie vadinami žmonių angelais, nes visi žmonės gimę po tam tikru ženklu;
Ars Almadel – aiškinama, kaip pasigaminti almadelį (vaško lentelė su apsauginiais ženklais), ant kurio statomos 4 žvakės. Pateikiamos instrukcijos dėl spalvų, medžiagų ir ritualų, naudojamų gaminant almadelį ir žvakes;
Ars Notoria - maldų rinkinys, įtraukiantis įvairių kalbų kabalistinius ir magiškus žodžius (graikų, hebrajų, kt.), nurodant, kaip jas reikia atlikti. Nurodoma Mėnulio tįtaka šioms maldoms. Pabaigoje aprašoma, kaip Saliamonas gavo apreiškimą iš angelo. Massebot at Negev

Išėjimo akmenys

„Atsikėlęs anksti kitą rytą, jis pastatė kalno papėdėje aukurą su dvylika akmeninių stulpų dvylikai Izraelio giminių“ (Iš 24:4)
[akmenys – kaip simbolis, kad kiekviena giminė priklauso sandorai su Dievu ].

Aukojimui skirtas aukuras buvo pastatytas prie Sinajaus kalno. „12 stulpų” - gali būti nuoroda į iki-monarchinę (iki susivienijusios valstybės). Tai, kad toliau tai nevaidina jokio vaidmens, bei tai, kad Jozuės knygoje (Joz 24:26) analogiškam tikslui naudojamas tik vienas akmuo, rodo jų reikšmės praradimą.

Tie akmenys įvardinti kaip massebot (pažod., „stačių akmenų“). Jie yra anikoniniai simboliai, perteikiantys dievišką jėgą ar jos buvimą, bet ne pačią dievybę. Žydai juos statė kaip žmogaus sandoros su Dievu ženklus.

Jie buvo įprastas dalykas Kanaane (kaip matoma Ugarito tekstuose). Vėliau pasisakoma prieš ne žydiškos kilmės „masebotus“: „bet juos nuversi ir stulpus sutrupinsi“ (Iš 23:23), „Nugriaukite jų aukurus, sudaužykite jų paminklinius akmenis, nukirskite jų šventuosius stulpus [ašerot - deivės Ašeros garbei pastattyti mediniai stulpai] “ (Iš 34:13, taip pat Įst 7:5, 12:3). Tuo tarpu žydai statė juos (Iš 28:18-22, Iz 19:19, 2 Kar 23:13-14, 2 Kr 34:4).

Surasta apie 130 “masebotų“ dykumoje. Ar tarp jų yra „Išėjimo akmuo“? Prielaida, kad Sinajaus kalnas yra kalnas Sinajaus pusiasalyje, paskatino Konstantino motiną Heleną Jebel Musa šlaite pastatyti dedidelę bažnytėlę. Jos vietoje 527 m. imperatorius Justinianas pastatė Šv. Katerinos vienuolyną.

1761-1767 m. danų ekspedicija parodė, kad toji vieta negali būti Išėjimo aukuro vieta. Slėnis yra per siauras, kad sutalpintų 3 mln. žmonių (neminint naminių gyvulių), sekančių Mozę kelyje iš Egipto. 1978 m. Ron Wyatt rado vežimo ratą Eilato įlankoje prie Egipto kranto. Jis pėjo, kad kalnas kitoje pusėje ir būtų tikrasis Sinajaus kalnas – o tai būtų Jebel el Lawz viršūnė. Gal ten ir reiktų ieškoti „Išejimo akmens“?

Išplėtimas, esė

Mirti galima dukart

Tyrinėjimas prasideda ten, kur mūsų laiko spėlionės nuleidžia savo netvirtus sparnus,
Bulver-Litonas. Zanoni

Istorijoje žmonių santykių nepastebimas voratinklis sujungia stambius ir smulkius istorinius įvykius. Istorijos veikėjai susitinka, susidraugauja. Susirašinėja ir, vienas kitą paveikdami, nugrindžia kelią idėjoms, kurioms lemta valdyti ištisų nacijų ir valstybių protus.

Štai ką enciklopedija skelbia apie grafą Kaliostrą:

Aleksandras Kaliostras (Cagliostro, 1743-95), italų avantiūristas. Jaunystėje keliavo po Rytus (Graikija, Egiptas, Persija ir kt.), kur gavo kažkiek žinių apie alchemiją bei tapo geru iliuzionistu. Grįžęs į Europą, keliavo po daugelį šalių, tame tarpe ir Rusiją, skelbdamasis pašvęstuoju į okultizmo paslaptis. Sakėsi esąs aukščiausio laipsnio masonu. 1785-86 m. Paryžiuje prisidėjo prie grandiozinio skandalo, vadinamojo “Karalienės vėrinio”, suvaidinusio didelį vaidmenį diskredituojant karališkąją šeimą. Buvo pasodintas Bastilijoje. 1789 m. Romoje Inkvizicijos teisme nuteistas už ereziją, burtininkavimą, masonystę, buvo įkalintas tvirtovėje, kur ir mirė. Paliko užrašus, kurių autentiškumą pripažįsta ne visi tyrinėtojai.

Tokia šių dienų istorija apie žmogų, kurio karštais gerbėjais buvo Šileris ir Gėtė. Bet įsiskaitykime atidžiau: „Sakėsi esąs aukščiausio laipsnio masonu... inkvizicijos nuteistas už masonystę, ..., masonystę“. Keistas prieštaravimas: jei nuteistas už masonystę, tai buvo masonu. O tada, t.y. būnant slaptos draugijos nariu, jam buvo kvaila siekti aukščiausio įšventinimo laipsnį tam neturint realaus pagrindo. Tai kaip kareiviui pasiskelbti generolu. Tada kareivį vadintų jau ne kareiviu, o pacientu. O Kaliostrą be ceremonijų būtų išsviedę iš masonų. Tačiau, kaip matome, grafą teisė būtent „už masonystę“, tai kodėl jis negalėjo būti aukščiausio laipsnio masonu? Ir kodėl tai turėjo būti pretekstu jį apkaltinti avantiūristu?

Matyt, masonas ir slaptos iliuminatų draugijos narys Johanas Fridrichas Šileris turėjo priežastį laikyti grafą Kaliostrą vienu didžiausių epochos žmonių. Tokią pat pagarbą jam reiškė Johanas Volfgangas Gėtė. Jis sugaišo nemažai laiko į keliones po grafo gimtąją Siciliją renkant medžiagą savajai pjesei „Didysis Kofta“.

O „grandioziniai skandalai“ neretai lydi iškilius žmones ir yra kita šlovės puse. Šlovė surenka tiek gerbėjus, tiek pavyduolius ir visokiausius šarlatanus. Vieninteliu Kaliostro trūkumu buvo jo aklas patiklumas, dėl ko ne kartą buvo atsidūręs be lėšų pragyvenimui. Du jo kilmingieji išdavikai, markizas Aglioto ir Otavio Nikastro, pradžioje pasitraukė nuo grafo kartu su jo visomis santaupomis, o vėliau ėmė apie jį skleisti bjaurius gandus. Ir nors abu jie vėliau buvo nubausti už naujus nusikaltimus – pinigines machinacijas ir žmogžudystę – jų paleisti gandai tebesklido ir, kaip dažnai būna, tapo grafo pomirtinės biografijos dalimi.

Kitais „geranoriais“, pridėjusiais ranką prie grafo diskreditacijos, beje, irgi pomirtinės, buvo jėzuitai. Jų šmeižto menas tapo neaplenkiamu šedevru. Jie savo kanalais paleido gandą, kad grafas Kaliostro, jis gi Džiuzepė Balzamo, buvo jėzuitų ordino Klermonte (Prancūzija) nariu. Taip Kaliostro tapo „avantiūristu“, melo ir veidmainystės įsikūnijimu, - bendrai imant tuo, kas nuo seno buvo siejama su jėzuitais.

Apie jėzuitus anglų istorikas ir filosofas Tomas Karleilis rašė: „Jie šiuolaikinėms kalboms davė naują bendrinį vardą. Žodis ‚jėzuitizmas‘ šiandien visose šalyse perteikia idėją, kuri neturėjo prototipo. Iki dabartinių amžių žmogaus siela nebuvo sukūrusi tokios bjaurasties ir jai nereikėjo žodžio jos pavadinimui“.

Tačiau būtent T. Karleilis, suklaidintas jėzuitų gandų, savo tyrinėjimuose juos laikė faktais. Taip Kaliostro tapo, geriausiu atveju, mėgiamu literatūriniu herojumi, nieko bendro neturinčio su savo prototipu. Čia verta prisiminti ir apie dvigubą Puškino nužudymą, kai po jo mirties prasidėjo metodinis jo atminties niokojimas versijų ir gandų pagalba.

Džiuzepės Balzamo vardas, skaitant kabalistiškai, reiškia „Pasiųstasis“. Jį dar jaunystėje davė įšventinę jį į hermetinės filosofijos paslaptis. Kaliostro mokytoju buvo Altotsas, tačiau niekas nežinojo, iš kur jis atsirado ir kur pradingo, kai atliko savo kažkokią slaptą misiją.

Tais laikais Europa, išjudinta laisvamanių švietėjų-masonų, ieškojo naujų idėjų ir žinių, kurios galėjo įkvėpti jaunas širdis ir smalsias galvas. Senosios bažnytinės dogmos, 15-a amžių diegtos kalaviju ir laužo ugnies baime, jau pradėjo prarasti vertę. Gyvi buvo prisiminimai apie paslaptingas Rytų žinias, kurios ne vienai Viduramžių alchemikų ir teosofų kartai leido įveikti minios pajuoką, mokslo autoritetų panieką ir baimę prieš Inkviziciją. Buvo pasakojama, kaip kadaise Paracelsas,  TritemijusTomas Voganas,  Rodžeris Bekonas,  Kornelijus Agripa,  Raimondas Lulijus,   Kristianas Rozenkreiceris savo celėse-laboratorijose ieškojo senovės legendose minimo Filosofijos akmens, esančiu raktu į didžiąsias gamtos paslaptis ir jėgas. Visoje Europoje formavosi draugijos, rateliai ir ložės. Į vieną tokių ložių Paryžiuje, Filaletų, kartą apsireiškė Aleksandras Kaliostro, didysis hermetinių mokslų magistras, kad jos nariams pasiūlytų kelią išminties pasiekimui.

Karaliaus iždininkas, Rusijos ir Austrijos kunigaikščiai, baronai, hercogai, keli dvasininkai, patarėjai, finansininkai, advokatai, pulkininkai, inžinieriai, rašytojai, pirkliai, pasiuntiniai, gydytojai, mokytojai, teisininkai, paštininkai – ložę buvo galima pavadinti Nojaus arka, surinkusią visas visuomenės profesijas ir sluoksnius. Pagrindine Kaliostro sąlyga buvo laikytis Mokytojo mokymo, o taip pat atsisakyti senųjų paplėkusių koncepcijų, laikytų didžiausiomis magijos paslaptimis. Kaliostro kreipimasis skelbė:

Nežinomas didysis tikrosios masonystės magistras nukreipė žvilgsnį į filaletus... Sujaudintas jų atviro jų norų pripažinimo, jis leido ištiesti ranką virš jų ir paskleisti šviesos spindulį į jų šventyklos tamsą. Tai nežinomo didmeistrio noras parodyti jiems vienintelio Dievo egzistavimą – jo tikėjimo pagrindą; pirmapradę žmogaus garbę; jo jėgas ir jo paskirtį... tegu filaletai priima šios tikrosios masonystės mokymą, paklūsta jos aukščiausio vadovo taisyklėms ir nurodymams. Tačiau pirmiausia tebūnie apvalyta Šventovė, ir tegu filaletai žino. Kad šviesa gali nusileisti tik į Tikėjimo šventyklą, o ne į Scepticizmo šventyklą. Tegu perduoda ugniai beverčius ir nereikalingus savo archyvų slėpinius, nes ant Betvarkės bažnyčios griuvėsių gali būti pastatyta ši Tiesos šventykla.

Cagliostro by Gillray Tai buvo išbandymu laikiusiems save mokiniais, pasirengusiais tapti senovės mokslo adeptais, tačiau iš tikro tai jie neturėjo nei atviros širdies, nei intuicijos tam, kad pamatytų jiem likimo mestelėtą retą galimybę. Susirinkę kandidatai į magus mielai būtų išklausę bet kokias paskaitas, tačiau kai iš jų pačių buvo reikalaujama kai kurių dvasinių pastangų, tada jų visas entuziazmas išsisklaidydavo ir kaip gynyba pasireikšdavo išdidumas.

Filaletai išsakė nepasitenkinimą nežinomo Mokytojo sąlygomis, buvo pasisakoma, ar ne apsišaukėlis jis, o šiaip – ar tai ne bet kam pasirengusių jėzuitų užmačios? Tad Kaliostro įsitikino, kad veltui sutrukdė šiuos žmones ir paliko juos.

Jis tegalėjo sudominti tik jėzuitus. Šie jokio kontakto su tikruoju masonu turėti negalėjo, nes ordinas ir buvo sukurtas kovai su tąja slaptąja brolija, mirtinai kovai. Kaliostro galėjo su jais pasidalinti tik perėjęs į jų pusę. Tad Inkvizicijos ir pačių jėzuitų persekiojimai rodo, kad jis liko savo priesaikai.

Praėjus metams nuo įsikūrimo Romoje, Kaliostro suėmė. Dar po metų – jis stojo prieš teismą. 1791 m. balandžio 7 d. šv. Inkvizicijos tribunolo nuosprendžiu jam skiriama mirties bausmė.

Perskaičius nuosprendį, visi grafo dokumentai, užsienio rūmų ir draugijų diplomai, masoniškos regalijos, šeimos relikvijos, instrumentai, knygos, tarp jų ir apie masonų istoriją, buvo iškilmingai sudeginti Minervos aikštėje dalyvaujant žmonių miniai.

Tereikėjo sulaukti paties eretiko mirties, tačiau atėjo Popiežiaus nurodymas pakeisti mirties bausmę įkalinimu iki gyvos galvos, visiškai slapta atgabenant nuteistąjį į šv. Leo pilį, neprieinamą tvirtovę stačios uolos viršūnėje. Ten hermetinių mokslų magistras praleido kelis metus iki savo spėjamos mirties – 1795 m. rugpjūčio 26 d. Jo palaidojimo vieta nežinoma, o ir mirties aplinkybes gaubia paslaptis. Iš vienos pusės, paskleistos įvairios versijos. Iš kitos, stebuklus, kurį vienatvėje atliko senovės egiptiečių žynių žinių perėmėjas, dokumentavo kalėjimo prižiūrėtojai bei užfiksuota Luko respublikos pasiuntinio Romoje Lorenco Prospero Botini su jos kancleriu Pjetro Kalandrini.

1792 m. balandžio 10 d. laiške Botini aprašo sumaištį, kurią Romoje sukėlė nepaprastas šv. Leo kalinio alcheminis eksperimentas: Kaliostro be jokių instrumentų didelę surūdijusią vinį, ištrauktą iš kameros durų, pavertė aštriu tribriauniu durklu. Jo ašmenys blizgėjo kaip poliruoto plieno, tarsi ką tik nukaltos ginklakalio. Tik vinies galvutė, palikta kaip rankena, rodė ginklo kilmę.

Valstybės sekretoriaus įsaku durklas paimtas iš Kaliostro ir perduotas į Romą, o apsaugai liepta sustiprinti pavojingo kalinio priežiūrą. O Botini stebėjosi: „Kodėl, jei jis tikrai įvaldęs tas galias, apie kurias skelbiasi, jis nepasprunka iš kalėjimo išvengdamas tokios žeminančios bausmės?“

O iš kur toks įsitikinimas, kad jis „nepradingo“, o mirė – ar tai šv. Leo pilyje ties Toskana ar Sen Angelo pilyje Romoje, kaip tai mini įvairūs miglotos bažnyčios metraštininkų versijos? Nėra nė menkiausios užuominos apie jo kapą...

O Botini praleido vieną svarbų teismo proceso metu įvykusį įvykį, kai grafo likimas kabojo ant plaukelio. Tai privertė patį Popiežių pakeisti bausmę.

Kai asmeniniai nuteistojo daiktai buvo sudeginti, kaltinimas perskaitytas ir, pagal formalią procedūrą, Kaliiostro turėjo pereiti į civilinio tribunolo rankas mirties bausmės įvykdymui, kažkoks svetimšalis pasirodė Vatikane ir pareikalavo Popiežiaus audiencijos, per sekretorių-kardinolą jo šventenybei perdavęs kažkokį slaptą žodį. Jis nedelsiant buvo priimtas ir Popiežių paliko tik tada, kai Popiežius išleido įsaką apie mirties bausmės atšaukimą.

Taigi ten, kur Kaliostrio nepadėjo nei kardinolas de Roganas, bei kiti kilmingi draugai ir gerbėjai, ties paskutine gyvenimo riba, padėjo globėjai iš slaptosios draugijos. Keistas parlamentaras Romos popiežiui, priešingos stovyklos atstovui, parodė tokį pažinimo ir galios ženklą, prieš kurį nublanko Dievo vietininko išdidumas. Tai rodo, kad ir kokie išmanūs buvo bažnyčios magai, naudojęsi slaptomis okultinėmis Vatikano bibliotekomis, jų pažinimas turėjo ribas ir Bažnyčiai reikėjo įsiaudrinusios minios fanatizmo bei Kryžiaus žygių kalavijo paramos.

Tokios istorijos ir vadinamojo proceso keistenybės.

Papildomi komentarai ir paaiškinimai
Diuma: Karalienės vėrinys

Karalienės vėrinys

Karalienės vėrinys (Collier de la reine, pranc.) - tai 1785-86 m. (prieš Prancūzijos revoliuciją) vykęs sukčiavimo skandalas, susijęs su bandymu gauti vėrinį, atseit skirtą Prancūzijos karalienei Marijai-Antuanetei. Istorija svarbi tuo, kad padėjo prancūzų tautai nusivilti monarchija.

1772 m. Liudvikas XV nusprendė savo favoritei grafienei du Barry padovanoti brangią, 2 mln. livrų vertės, dovaną ir pas juvelyrus užsakė vėrinį. Po Liudviko XV mirties (nuo raupų) pas Paryžiaus juvelyrus Boehmer ir Bassenge liko puikus deimantų vėrinys. Favoritė neteko turtų, o rasti pirkėją tokiam brangiam daiktui buvo nelengva. 1781 m. juvelyrai įkalbinėjo Mariją-Antuanetę, tačiau toji, esant finansinei suirutei, nedrįso iš Liudviko XVI prašyti stambios sumos.

Tada aferistė grafienė Jeanne de la Motte (prisistačiusi kaip Jeanne de Saint-Remy de Valois), besivadinusi artima karalienei (nors ši 1793 m., prieš savo mirties bausmę, pareiškė, kad niekada jos nepažinojo) juvelyrams pažadėjo pakalbėti su karaliene – ir po kelių dienų jiems pasakė, kad karalienė perka vėrinį, o derybas ves vienas žinomas ponas. Pas juvelyrus atėjo kardinolas Liudvikas de Rohanas, buvęs ambasadorius Vienoje, ir karalienės vardu nupirko vėrinį už 1,6 mln. livrų – dalį sumokėdamas grynais, o kitai daliai pateikdamas skolų įsipareigojimus įvairiems laikotarpiams. Pasibaigus pirmajam terminui, pasirodė, kad pinigai nesumokėti, o karalienės parašas panašus į padirbtą.

Klausimas pasiekė Liudviką XVI ir netrukus, 1785 m. rugpjūčio 15 d. de Roganas, ponia la Motte ir dar keli asmenys buvo suimti (tame tarpe ir Kaliostras, nors neaišku, ar jis prisidėjo prie tos aferos). Teisme paaiškėjo, kad de Roganą tiesiog apgavo jo meilužė la Motte. Ši Versalio parke organizuodavo susitikimus su „menama“ karaliene (paaiškėjo, kad ja apsimetinėjo prostitutė Nicole Lequay d'Oliva). Bylą nagrinėjęs Paryžiaus parlamentas nuosprendį paskelbė 1786 gegužės 31 d. kardinolas de Rohanas ir Kaliostro buvo išteisinti ir tik išsiųsti iš šalies, la Motte-de Valois skirtos kūno bausmės ir įkalinimas.

Procesas šalyje sukėlė nepasitenkinimus. Grafienei la Motte pavyko pabėgti iš kalėjimo į Londoną, kur 1789 m. ji išleido skandalingus memuarus apie karalienę, kuriuose faktai buvo nepatikrinti ir išgalvoti, tačiau jais patikėjo nemažai Revoliucijos veikėjų.

Ne viskas iki galo išsiaiškinta šioje istorijoje – pvz., ne visai aiškus ir pačios Marijos-Antuanetės vaidmuo joje. Šią istoriją aprašė A. Diuma Vyresnysis („Karalienės vėrinys“, 1848), Tomas Karleilis („Deimantų vėrinys”, 1837), detaliai ją nagrinėjo S. Cveigas knygoje „Marija-Antuanetė“, … Maurice Leblanc ir Antal Szerb (1905 ir 1943, abu “Karalienės vėrinys”) , J ji panaudojama Jean Plaidy („Deimantų karalienė“, 1958) ir viename E.I. Parnovo “Marijos Mediči vėrinys“ skyriuje, o taip pat kituose kūriniuose. Jai skirtas amerikiečių filmas „Vėrinio afera“ (2001)

1789 m. Liudvikas XVI buvo priverstas palikti Versalį ir persikelti į Tuileries rūmus. 1792 m. rugpjūčio 10 d. rūmai buvo užimti. 1871 m. gegužės 24 d. nemaža rūmų dalis sudegė Paryžiaus komunarų mūšiuose su versaliečiais.Komuną sutriuškinus, imta valyti griuvėsius. Buvo rasta geležinė dėžė su trimis Burbonų lelijomis ant dangčio. Jame buvo ir prabangus vėrinys. Jei tai ir yra garsusis „Karalienės vėrinys“, tada pateikta istorija turi visai kitokį atspalvį.

Didysis Koptas

Esi tarnas arba šeimininkas, kūjis arba priekalas,  
Gėtė. Didysis Koptas  

Gėtės literatūrinė išeiga po 1790-ųjų nebuvo gausi. Dvi trumpos pjesės – humoristinė „Der Gross-Cophta“ (Didysis Koptas, 1792) apie Kaliostro, nuvainikuojanti slaptas draugija, ir „Der Bürgergeneral“ (Miesto generolas, 1793) bei dramos Die Aufgeregten (Susižavėję) fragmentas, susijęs su Prancūzijos revoliucija. Kaliostras priklausė masonams, kurie, kaip laikė Gėtė, sukurstė Revoliuciją. Kaliostras vadino save „Didžiuoju Koptu“, kas reiškia Aukščiausiąjį žynį arba Magą. Vis tik, Gėtės kūryba rodo jo susidomėjimą slaptosiomis draugijomis.

Klermonto ložė

Natūraliai kyla Klermonto jėzuitų koledžo ir trumpą laiką egzistavusios Klermonto masonų ložės painiojimas. Jėzuitų koledžas buvo Klermonte, o masonų ložė – ne; ji tik pasivadino pagal Didžiojo magistro kunigaikščio iš Klermonto (Louis de Bourbon, 1709–1771) vardą. Vis tik spekuliuojama, kad jėzuitai slapta kontroliavo ložę. Klermonto ložę 1754 m. įkūrė ševaljė de Bonneville ir gyvavo iki 1758. Ji buvo skirtų „aukštųjų laipsnių“ priskyrimui kilmingiesiems. Vidurinė klasė 1757 m. įsteigė „Rytų riterius“ kaip protestą prieš Klermonto ložę.

Tomas Karleilis

Tomas Karleilis jaunystėje Tomas Karleilis (Thomas Carlyle, 1795 - 1881) – Viktorijos epochos škotų satyrikas, eseistas, filosofas, istorikas ir mokytojas. Rašė straipsnius „Edinburgo enciklopedijai“. Parašė daugiatomius „Prancūzijos revoliuciją“ (1837), „Prūsijos karaliaus Fridricho II gyvenimą“. Svarbus jo „Oliverio Kromvelio laiškai ir kalbos“ (1845-46) su komentarais. Taip pat trumpau apie jį žr. >>>>>.

Buvo kontraversišku visuomeninio gyvenimo komentatoriumi ir ekonomiką vadino „slogiu mokslu“. Šlovino romantinį „didvyrių kultą“ - išskirtines asmenybes, kaip Napoleonas, kurie savo darbais realizuoja dievišką sumanymą ir stumia žmoniją į priekį, iškildami virš paprastų žmonių minios.

Gimė paprastoje valstiečių šeimoje ir tėvų, griežtų kalvinistų, buvo numatytas dvasiniai veiklai. 14 m. amžiaus įstojo į Edinburgo un-tą, tačiau jį baigęs tapo matematikos mokytoju provincijoje, tačiau netrukus grįžo į Edinburgą. Gyvendamas iš literatūrinių uždarbių, kurį laiką užsiėmė teise, ruošdamasis tapti advokatu, tačiau tai užmetė, susidomėjęs vokiečių literatūra. Jį stipriai paveikė vokiečių idealizmas, ypač J.G. Fichtė. Pirmaisiais stambiais darbais tapo „Vilhelmo Meisterio“ vertimas (1824) bei „Šilerio gyvenimas” (1825).

Susidraugavo su Amerikos eseistu R. W. Emersonu. 1831 m persikėlė į Londoną. Čia sekė „Prancūzijos revoliucija“ (1837), kandus pamfletas „Čartizmas“ (1839), paskaitos apie didvyrių garbinimą (On Hero worship, 1841) ir istoriniai-filosofiniai apmąstymai „Past and present“ (1843). Jo žvilgsniai ypač išryškėjo 12-oje „Paskutiniųjų dienų pamfletų”, kuriuose išjuokia negrų emancipaciją, demokratiją, filantropiją, politinius-ekonominius mokymus ir kt. Vėliau tapo nuosaikesnis ir linko į konservatyvizmą. Didžiausią istorinę reikšmę turi „Letters and Speeches of Oliver Cromwell“ (1845-46)

Garbino romantinį „didvyrių kultą“, išskirtines asmenybes. Todėl kartais laikoma, kad nacizmo filosofija kilusi nuo Karleilio, o vėliau išvystyta H.S. Čemberleno. Pas jį aptinkami F. Nyčės antžmogio elementai. Ypač tuo požiūriu aktualus kūrinys „Herojai ir herojika istorijoje“ (1840).

B. Raselas „Vakarų filosofijos istorijoje“ teigė: „Kitas žingsnis po Karleilio – Hitleris“. Istorikas M. Sarkisiancas “Angliškos vokiško fašizmo šaknys” vieną skyrių skyrė Karleilio įtakai nacistinių idėjų vystymuisi. Ir todėl tai bando pragrįsti Č. Saroli profašistiniame straipsnyje „Ar Karleilis buvo pirmuoju nacistu?“ (1939).

Tritemijus

Johanas Tritemijus (Iohannes Trithemius, 1462-1516, trikr. pavardė - Heidenbergas) – vokiečių abatas, rašęs knygas apie istoriją, kriptografiją ir okultizmą. Tritemijumi pavadintas pagal gimtąjį miestą, Tritenhaimą prie Moselle upės.

Gimė 1462 m. vasario 1 g. Tėvas mirė jam esant mažam. Patėvis buvo nusiteikęs prieš mokslus. Tad mokytis teko paslapčiomis. 17 m. paliko namus ir klajojo, ieškodamas gerų mokytojų. Baigė Heidelbergo universitetą. 1482 m., grįžtant namo, sniego audra privertė apsistoti Sponhaimo benediktinų abatijoje. Jis nusprendė ten pasilikti į, jau netrukus, 1483 m. buvo išrinktas abatu. Jis dėjo pastangas plečiant biblioteką – nuo 50 iki 2000 knygų ir gavo mago reputaciją. 1506 m. vyskupo pasiūlymu tapo Viurcburgo šv. Jokūbo abatijos abatu ir uo išliko iki pat mirties 1516 m. gruodžio 13 d., kur ir palaidotas. Paminklą jam sukūrė garsusis T. Riemenschneideris; jis 1825 m. perkeltas Neumunsterio bažnyčią, 1945 m. per bombardavimą apgadintas, tačiau vėliau atstatytas.

Jo mokytojais nurodo istoriką Rudolfą Agrikolą, o tarp jo mokinių – Kornelijus Agripa (1486–1535) ir Paracelsas (1493–1541). Žinomas kriptografijos darbais, sukūrė šifrą, pavadintą jo (Tritemijaus) vardu.

Žymiausi kūriniai:
Pagyra rašytojams (De Laude Scriptorum, 1492);
Apie 7 antrines inteligencijas (De septum secundeis, 1508) – pasaulio istorija pagal astrologiją;
Polygraphia (1518) – vienintelis kriptografijos veikalas, išleistas gyvam esant.
Knyga apie bažnyčios rašytojus – joje pristatoma 963 autorių apie 9000 kūrinių; jis yra pirmasis spausdintas bibliografinis žodynas.
Steganographia (1499, išleista 1606) – lyg ir knyga apie magiją (ir dėlto buvo įtraukta į draudžiamų knygų sąrašą), tačiau pridėtas šifro raktas rodo, kad ji skirta kriptografijai;
Bavarijos hercogų kronika (apie 1500—1506);
Hiršau vienuolyno kronika (Annales Hirsaugiensis, 1514, išleista 1690), apima Prancūzijos ir Vokietijos istoriją (1400 psl.). Hiršau vienuolynas buvo netoli Vurtembergo, kurio abatas užsakė istoriją dar 1495-ais. Kai kurių laikoma pirmąja spausdinta humanistine istorijos knyga.
Frankiškoji Hunibaldo kronika ( De origine gentis Francorum compendium)

Tritemijaus šifravimo ratai panaudojami iliustruojant U. Eko „Fuko švytuoklę“, o apie jį rašoma 19-e skyriuje. Jis paminimas Lovecraft'o „Čarlzo Deksterio Vardo atvejyje“, Dž. Rolinso „Judo antspaude“ (2007), kur jo šriftas vadinamas „angelų raštu“, F. Vanderbergo „Pabėgusioje vienuolėje“...

Tomas Voganas

Tomas Voganas (Thomas Vaughan, 1621-1666) – filosofas iš Velso, rašęs apie magiją.

Gimė 1621 m. balandžio 17 d. Niutone, Velse. 1638 m. pradėjo lankyti Oksfordo Jėzaus koledžą. 1645 m. dalyvavo Rowton Heath mūšyje. Tapo Llansantffraed'o parapijos rektoriumi ir užsiėmė Viduramžių studijomis. 1650 m. atleistas dėl jo simpatijų rojalistams.

Įsitraukė į R. Child'o planus sukurti chemijos klubą. Mirė 1666 m. vasario 27 d. Oxfordshire.

Nors neturėjo medicinini išsilavinimo, bet manė, kad jo chemijos žinios leidžia gaminti vaistus. Skelbėsi esąs „Nežinomų filosofų draugijos“ nariu ir į anglų kalbą išvertė „Fama Fraternitatis Rosae Crucis“. Pasirašinėjo Eugenius Philalethes pseudonimu. Laikė save priklausančiu mokymo reformatoriams-rozenkreiceriams.

Raimondas Lulijus

Lulijus (Ramon Llull, lot. Raymundus Lullius, apie 1232-1315) – rašytojas, filosofas logikas ir prancšikonų kankinys iš Maljorkos. Jis parašė pirmąjį svarbų kūrinį katalanų literatūroje. Kartais laikomas skaičiavimo metodų pradininku, paveikusiu G. Leibnicą. Taip pat laikomas europietiškos arabistikos pradininku. 1875 m. popiežiaus Pijaus IX kanonizuotas šventuoju ir jo diena švenčiama birželio 30 d. Raymundus Lull

Gimė turtingoje šeimoje Palmoje. Tėvai buvo atsikėlę iš Katalonijos. Gavo gerą išsilavinimą, įgudęs lotynų, katalonų, oksitanų ir arabų kalbose.

Apie jo gyvenimą paskleista daug legendų. Jaunystėje buvo Aragono karaliaus rūmuose stalininkas. Nors anksti vedė (1257, Blanca Picany), gyveno palaidai ir turėjo daug meilės nuotykių. Būdamas 32 m. amžiaus, kurdamas erotinę dainą, 4-is kartus patyrė nukryžiuoto Kristaus viziją. Tai pakeitė jo gyvenimą – jis paliko rūmus ir šeimą ir įsikūrė negyvename Miramaro kalne, kur vėliau jo pasekėjai įrengė nedidelį vienuolyną. Jo siekis atversti netikinčiuosius išsireiškė trimis tiesomis:

  • mintimi apie ypatingą metodą ar meną, kuriuo iš bendrų sąvokų galima išvesti bet kokias tiesas ( ars generalis, ars universalis, ars magna ir pan.);
  • mintimi apie misionieriškų kolegijų steigimą, kur būtų mokoma ir Rytų kalbų;
  • mintimi apie vienuolių-riterių ordinų pakeitimą vieningu misionierišku ordinu.

    Loginiams pagrindimams jis sukūrė kelias „mašinas“. Vienas metodų dabar vadinamas „Lulijaus ratais“ ir sudarytas iš 2 ar daugiau popierinių diskų su užrašytomis raidėmis ar simboliais, nurodančiais atributus. Sukant kiekvieną diską galima sugeneruoti didelį idėjų kiekį. Tai buvo bandymas loginėmis priemonėmis kurti žinias. Vėliau šią idėją išvystė Dž. Bruno (16 a.) ir G. Leibnicas (17 a.), jai davęs pavadinimą ars combinatoria. Kai kas tai idėai priskiria informatikos mokslų pradžią.

    Jo filosofijos pagrindas buvo įsitikinimas, kad tiesa yra viena. Čia susidūrė su Averojaus mokymu, teigusį dviejų tiesų principą – tai kas teisinga dėl tikėjimo, ir kas – protui (pvz., teologijoje galima teigti sielos nemirtingumą, o filosofijoje neigti nemirtingumą). Lulijus priešinosi ir kitam požiūriui, - kad tikėjimo tiesos neprieinamos protui ir todėl neturėtų būti filosofinių įrodinėjimų dalyku. Anot Lulijaus, protas ir tikėjimas tebuvo to paties turinio dvi formos.

    Dėl trinties su musulmonų dvasininkija, Lulijus susilaukdavo valdžios ir žmonių dėmesio: prieš jį naudojo prievardą, įkalindavo, tremdavo. Tunise buvo mirtina sumuštas akmenimis. Palaidotas tėvynėje.

    Jo šalininkai įkūrė mokyklą, ypač suklestėjusią 15 a. Joje buvo sukurta daug kūrinių, klaidingai priskiriamų pačiam Lulijui. Taip iš Renano sudaryto 313 jo darbų aprašo, apie 100 Lulijui nepriklauso. Tarp jų alchemijos veikalai (Lulijus alchemija neužsiėmė ir net ją smerkė).

    Vis tik garbinga Lulijaus vieta filosofijoje:

  • tai vienas nuosekliausių Viduramžių „realistų“, tą požiūrį išvysčiusį iki panlogizmo (5 a. iki Hėgelio);
  • svarbūs apmąstymai apie proto ir tikėjimo santykį.

    Didžiausias Lulijaus trūkumas – silpnas filosofinis minčių dėstymas, nes jis laikėsi mechanistinių schemų. Kita vertus, pastebimas ryšis su 20 a. atsiradusiomis psichologinėmis „Intelekto lygių“ teorijomis, ypač C.W. Graves „Būties lygiais“. Taip pat giminingumą su Lulijaus idėjomis randa TIPS (išradybinių uždavinių sprendimo teorija).

    2001 m. atradus jo rankraščius „ Ars notandi“, „Ars eleccionis“ i „Alia ars eleccionis“, jam priskiriama Bordo taisyklės (rinkimuose, lai laimėtojas išrenkamas pagal gautų bals skaičių) ir Condorceto kandidato pirmumas.

    Filaletų draugija

    Filaletų draugija – dabar Šiaurės Amerikoje veikianti masonų draugija, C. F. Willard'o įkurta 1928 m. spalio 1 d. Terminą “filaletes” (tiesos mylėtojas) naudojo Aristotelis ir Plutarchas. Į masonų ratą žodis pateko su mistiku R. Samberiu (1682–1745), naudojusiu Eugenius Philalethes pseudonimą, o vėliau jį panaudojo ir T. Voganas. Galiausiai Filaletų ratelis, skirtas ezoterikos tyrinėjimams, 1772 m. buvo įkurtas Paryžiuje. C. F. Willard'as 1936 m. rašė, kad pavadinimą perėmė būtent iš Paryžiaus Filaletų.

    1771 m. balandžio 23 d. buvo įsteigta nauja ložė „Des Amis Réunis“ (Suvienytieji draugai). 1774 m. ji turėjo 57 narius, daugiausia iš kilmingųjų bei turčių. 1773 m. jos rėmuose ir įsisteigė filaletai. Tėvinė organizacija buvo Savalette des Langes įkurta Teosofijos draugija. Filaletai turėjo ryšius praktiškai beveik su visomis to meto slaptomis draugijomis bei grupėmis, užsiimdavo ir klasikinėmis doktrinomis, ir gnosticizmu, ir pansofistinėmis religinėmis doktrinomis. Jų 1775-1980 m. sukaupta biblioteka turėjo vertingų tomų iš visų masonų, alchemijos, rozenkreicerių ir mistinių-okultinių sričių.

    Šventojo Angelo pilis

    Saint Angel Adriano mauzoliejus (labiau žinomas kaip Šventojo Angelo pilis) yra cilindro formos antikos laikų architektūros paminklas Romos centre. Mauzoliejus pradėtas statyti 135 m. 14-to Romos imperatoriaus Publijaus Adriano ir jo šeimos narių – čia ir palaidotas Adrianas, jo šeima bei vėlesni įpėdiniai. Statybą 139 m. užbaigė A. Pijus. Vėliau mauzoliejus buvo popiežių tvirtovė ir reprezentacinė būstinė, taip pat kalėjimas – pvz., čia kalėjo Dž. Bruno. Mirties bausmės vykdytos mažame vidiniame kiemelyje. Nuo 1901 m. čia įsikūręs muziejus.

    12 a. mauzoliejus pavadinamas Šv. Angelo pilimi. Tai yra susiję su legenda, pagal kurią 590 m. popiežiaus šv. Grigaliaus I surengtos procesijos dalyviams, maldavusiems Mergelę Mariją gelbėti miestą nuo maro, pasirodęs angelas ir, nusileidęs ant pilies viršūnės, įkišo kalaviją į makštį. Tai buvo dieviškos malonės ženklas. 1536 m. virš pilies buvo pastatyta R. da Montelupo sukurta marmurinė arkangelo Mykolo skulptūra. 1753 ją pakeitė P. von Verschaffelt’o bronzinė statula. Montelupo kurtą statulą galimą matyti iš atviro kiemo.

    Viduramžiais pilį su Vatikanu jungė Nicholas III įrengtas dengtas įtvirtintas koridorius, vadinamas Passetto di Borgo . Popiežiai pastatą pavertė tikra tvirtove. Joje 1527 m. pasislėpė Klemensas VII, kai imperatoriaus Karlo V kariai įsiveržė į Romą. Čia buvo ir aktyviai veikė B. Čelini, skulptorius, juvelyras, garsių memuarų autorius. O po kelių metų jis jau buvo uždarytas pilyje kaip kalinys, tačiau padarė tai, kas neįmanoma – pabėgo. Ir jis vienintelis, kuriam tai yra pavykę. Beje, kaip kalėjimas, jis yra Pučinio operos „Toska“ 3-io veiksmo vieta.

    Mauzoliejus statytas pagal etruskų tumuluso pavyzdį: ant kvadratinio pagrindo (kraštinės – 84 m) pastatytas cilindras, ant kurio supilta kalva, ant kurios kinkinį vadeliojančio imperatoriaus Helio pavidalu skulptūra. Vėliau šis didelis statinys įderintas į Aurelijaus statytas sienas ir pritaikytas kariniams bei strateginiams tikslams.

    Aišku, kad beveik 2000 m. stovintis statinys ne kartą buvo perstatomas ir atskiros jo patalpos priklauso skirtingoms epochoms. Spiralės formos galerija iš Adriano laikų vedė į salė, kurioje buvo mirusiųjų urnos. Angelo kiemelis taip pavadintas, kadangi ten pastatė 16 a. statulą, iki 18 a. buvusią pilies viršuje. Nuo kiemelio nusidriekia Viduramžių, perstatytų 17 a., salių virtinė. Teisingumo salėje 16 a. vyko teismo posėdžiai. Pilyje yra popiežiaus apartamentai, Aleksandro VI kiemelis, Klemensų VII ir VIII salės, Pauliaus III ir IV lodžijos, prie paskutinės glaudžiasi kalėjimas. Yra biblioteka, Brangenybių salė ir Slaptasis archyvas. Angelo figūra iškilusi virš terasos, nuo kurios atsiveria nuostabus Romos vaizdas.

    Paracelsas

    Paracelsas (Paracelsus, tikr. vardas Philippus Aureolus Theophrastus Bombastus von Hohenheim, 1493-1541) – šveicarų filosofas, gydytojas, botanikas, alchemikas, astrologas ir okultistas. Buvo vienu iš jatrochemijos pradininkų (jam priklauso posakis: „Viskas nuodai; tik dozė daro nuodus vaistais“). Jo pseudonimas reiškia „aplenkęs Celsą“.

    Medicinoje propagavo gydymą natūraliais metodais, - stiprinti paties organizmo galias ir jomis įveikti ligą. Paracelsas žmogų traktavo kaip kūno ir sielos vienovę, chemines medžiagas laikė tinkama priemone paties kūno gydančioms galioms stiprinti. Anit Paracelso, žmogus – mikroskosmas, kuriame atsispindi vis makrokosmo elementai, o tuos pasaulius jungia „M“ jėga (M – Merkurijaus pirmoji raidė). Žmogus sukuriamas Dievo iš viso pasaulio „trauktinės“ ir savyje turi Dievo atvaizdą. Žmogui nėra jokių draudžiamų žinių, jis gali ir net privalo ištirti visas esybes, esančias ne tik gamtoje, bet ir už jos ribų.

    1527 m. Paracelsui teko atsisakyti Bazelio miesto gydytojo pareigų, nes neįprasti jo gydymo būdai bei vokiškai skaitomos paskaitos kėlė akademinės medicinos atstovų nepasitikėjimą. Jis ėmė klajoti po Pietų Vokietiją. Paracelsas „pasigavo“ sifilį bei marą, rašė veikalus apie higieną, žaizdų gydymą bei bendrąsias ligų priežastis, taip pat teologijos, filosofijos bei socialinės politikos veikalus. Paracelsas atmetė magiškas H. Agripos ir Nikolas Flamel teorijas, kaip ir Aristotelio ir Galeno.

    Teigiama, kad 1521 m. Paracelsas atvyko į Konstantinopolį, kur gavo Filosofinį akmenį – atseit, iš kažkokio Saliamono Trismozino arba Pfaiferio, kuris, pasakoja, turėjo kažkokią universalią panacėją, kurios dėka buvo gyvas ir 17 a., nes jį matė kažkoks prancūzų keliautojas.

    Minervos aikštė

    Minervos aikštė Romoje pavadinimą gavo nuo G. Pompėjaus pastatytos šventyklos (jos statula dabar Vatikane). Ji yra greta Panteono. Rytinėje jos pusėje yra Švč. Marijos virš Minervos bazilika, vienintelė gotikinio stiliaus bažnyčia Romoje. Vakarinėje pusėje yra Dvasinės akademijos pastatas.1667 m. aikštės centre buvo pastatytas Dž. Bernini dramblio su obelisku (šis iš buvusios Izidės šventyklos) skulptūra, kurią vietinaii praminė „il pulcin della Minerva“, nes dramblys labai primena paršiuką.

    Lukos respublika

    Lukos respublika - istorinė Italijos valstybė, 1160-1805 m. gyvavusi centrinėje pusiasalio dalyje. Nepriklausomybės netekimas prasidėjo 1799 m. su Prancūzijos revoliucijais karais. Galiausiai 1805 m. Luką užėmė Napoleonas, sujungęs Luką su Pjombino kunigaikštyste.

    Lorenco Prospero Botini (1737-1818) – italų kardinolas (nuo 1816 m.) iš Lukos miesto. Iki tol užėmė įvairius postus Romos kurijoje, tarp jų ir Sainte Consulta kongregacijos sekretoriaus.

    Kardinolas de Rohanas (Louis Rene Edouard de Rohan, 1734-1803) – politikas, prancūzų vyskupas Strasbūre, kardinolas Romoje (nuo 1778 m.), Prancūzijos Akademijos narys (nuo 1761 m.).
    Buvo įsivėlęs į deimantų vėrinio skandalą, kalėjo Bastilijoje, o vėliau buvo išsiųstas iš Paryžiaus. Savernoje pasistatė prašmatnią rezidenciją.