A.Puškino Slapti užrašai: 1836-1837 m. jau išleisti ir lietuvių kalba! Tai knyga, kuri vis dar yra uždrausta Rusijoje! Garsusis rusų poetas A. Puškinas (1799-1837), kurio gyvenimas šiek tiek susijęs ir su Lietuva (krikštytas Vilniuje ir jo sodyba-muziejus yra Markučiuose) paliko užšifruotą dienoraštį, atrastą tik visai neseniai. Su juo susiję daug spekuliacijų ir mistikos. Kaip bebūtų, „dienoraštis“ yra ir pirmąkart rusų ir anglų kalbomis paskelbtas M.I.P leidykloje (JAV) 1986-ais (piratinės ištraukos 1994-ais perspausdintos žurnale „Koniec vieka“, Nr. 5). jame intymios detalės apie santykius su žmona, jos dviem seserimis bei kitomis moterimis - kurie atvėdė jį prie tragiškos pabaigos, kai poetas buvo svainio nušautas dvikovoje. Atsiskleidžia 19 a. rusų Don Žuano gyvenimo detalės. Patrick J. Kearney, „Erotinės literatūros istorijos“ autorius, apibūdino ją taip: „...tai įdomiausia knyga, kokią esu kada skaitęs...“ Dienoraštis išleistas jau 17 kalbų. Jei įdomu, 2000-ais išleistos knygos lietuvių kalba paieškokite Lietuvos knygynuose ir bibliotekose. Fizikos atspindžiai Puškino kūryboje Mokslo supratimą iliustruoja eilėraštis „Judėjimas“ (1825): Judėjimo nėra – tarė išminčius barzdotas. Kitas tylėdamas ėmė prieš jį žingsniuoti. Geresniu negalėjo būti jo protestas; Visus jo atsakymas nesiliauja žavėti. Tačiau, ponai, šiam atvejui ūmi Atmintis man kitą pavyzdį paskyrus: Juk kasdien saulė slenka dangumi, O Galilėjus vis toks užsispyręs. Pastaba: vertimas labiau pažodinis; ne literatūrinis. Jo pradžioje primenamas anekdotas apie Zenono ginčą su Antisfenu (Diogenu). Tačiau Puškinas, remdamasis Galilėjumi, pastebi, kad betarpiškais jutimais ne visada galima pasitikėti. Tai puikus filosofinis samprotavimas, tuo metu turėjęs poleminį pobūdį. 1836 m. „Carskoje selo“ licėjaus 25-mečio proga parašytame eilėraštyje „Buvo laikas“ Puškinas dar kartą prisimena „užsispyrusio Galilėjo“ teiginį: Nezyzkit: toks likimo dėsnis; Apie žmogų pasaulis sukasi, Nejaugi jis vienas nejudantis? „Riterių laikų scenose“ (1835) vienas veikėjų svajoja apie „amžino variklio“ sukūrimą: Bertoldas: Užsiimsiu dar vienu tyrinėjimu: man atrodo, yra būdas perpetuum mobile atrasti. Martynas: Kas tas perpetuum mobile? Bertoldas:  Perpetuum mobile - tai amžinas judėjimas. Jei atrasiu amžiną judėjimą, tai nematau ribų žmogaus kūrybingumui... Matai, gerasis mano Martynai: gauti auksą uždavinys patrauklus, atradimas, galbūt, ir įdomus, tačiau rasti perpetuum mobile... Apie „amžinojo variklio“ negalimumą tapo aišku tik po Puškino mirties suformulavus pirmąjį termodinamikos dėsnį. Gal poetas buvo girdėjęs apie nesėkmes ar apie 1775 m. Prancūzijos Mokslų akademijos atsisakymą priimti svarstyti tokius projektus, nes kūrinyje nėra užtikrintumo sėkme. Puškinas sekė mokslo naujienas; P. Kozlovskis*) pasakojo, kad tai darė iš naujų knygų, o ypač žurnalų. Puškinas įkalbėjo Kozlovskį bendradarbiauti „Amžininke“, kur jis publikavo tris mokslo populiarinimo straipsnius. Technikos kvėpavimas juntamas ir „Pikų damoje“ (1834): „Grafienė sėdėjo visa pageltusi, subdamasi į kairę ir dešinę. Jos aptemusiose akyse nebuvo jokios minties atspindžių; ir žvelgiant į ją galima buvo pagalvoti, kad baisios senės supimasis vyko ne jos valia, o veikiant paslėptam galvanizmui.“ Jos miegamajame buvo gausybė daiktų, „išrastų praeito amžiaus pabaigoje kartu su Montgolfierų balionu ir Mesmero magnetizmu“. Čia verta priminti, kad broliai Montgolfierai pirmas aerostatas išbandytas 1783 m. ir maždaug tuo pačiu metu tapo madingi Mesmero įtaigos bandymai. Nurodydamas „idėjų kovą“ Hermano galvoje (mirusios senės vaizdinys ir kortų trejetas), Puškinas pastebi: „Dvi nepajudinamos idėjos negali būti moralinėje prigimtyje kaip ir du kūnai fiziniame pasaulyje [negali] užimta vieną tą pačią vietą“. Frazės pabaiga – tai citata iš Strachovo vadovėlio „Trumpas fizikos išdėstymas“ (1810). Taip pat skaitykite Tikimybinis Puškino aspektas   Geležinė Puškino svajonė   Pateikiami kai kurie sutapimai... „Puškinas yra pranašystė ir nurodymas“, tikėjo F. Dostojevskis. Prie susidomėjimo gamtos pažinimu ir technika A. Puškinui nemažai prisidėjo jo draugai, taipogi ir P. Šilingas**), fizikas, orientologas, pirmojo praktinio telegrafo sukūrėjas, bendravęs su daugeliu Puškino draugų. Su laiku jo bibliotekoje atsiranda mokslinių knygų (žr. >>>>>). 1. Puškinas po Rusiją išmaišė tūkstančius varstų, iki valiai patyręs visas jos bekelės „malones“. Ir visą tą laiką svajodamas apie neįprastą kelią. Geležinį! Juk ištremtasis poetas iš Pskovo gubernijos rašė: „Mes gyvename liūdname amžiuje, tačiau kai įsivaizduoju Londoną, geležinius kelius, garlaivius, angliškus žurnalus... tai mano gūdi Michailovskojė man kelia liūdesį ir beprotybę“. Deja, jo išbandyti jo nepavyko. Pirmoji geležinkelio linija, sujungusi Peterburgą ir Carskoje selo, atidaryta poeto mirties metais, 1837 m. O ir nepavyko pabuvoti ūkanose skendančiame Albione, pamatyti tą stebuklą – garvežį, nors kartą pravažiuoti tuo „geležiniu keliu”… O juk dar iki atsirandant geležinkeliams Rusijoje, Puškinas rašė kunigaikščiui V. Odojevskiui: „Kelias (geležinis) iš Maskvos į Žemutinį Novgorodą būtų dar naudingesnis už kelią iš Maskvos į Peterburgą – ir mano nuomonė – reikėtų pradėti nuo jo“. Nauda akivaizdi: Žemutinis Novgorodas buvo pramoniniu centru, kuris priartėtų prie Maskvos, o ir atvykti traukiniu į garsiąją Makarejevo mugę būtų patogiau. O iki Boldino kaimo sutrumpėtų kelias ir Aleksandrui... O akstinu Puškino laiškui buvo 1835 m. išleista N.I. Tarasenko-Otreškovo brošiūra „Apie geležinkelių įrengimą Rusijoje“, kurioje autorius įrodinėjo geležinkelio iš Peterburgo į Maskvą nereikalingumą ir nuostolingumą, bei M.S. Volkovo straipsnis, su nepasitikėjimu priimančio tokius „mokslinius ieškojimus“. 2. Jaunesnis Puškino sūnus Grigorijus (1835-1905) vedė Varvarą Melnikovą-Moškovą (1855-1935) – jiedu 1883 m. susituokė Vilniuje, kuriame 1705 m. Petras I pakrikštijo mažąjį arapą Abramą Hanibalą. Vestuvės buvo labai kuklios nedidelėje Pokrovo cerkvėje. Po vestuvių pora persikėlė į Michailovskoje ir ten gyveno iki 1899 m., tada pardavė sodybą ir persikėlė į Markučius (jos tėvas ten sodybą įsigijo 1867 m.), Grigorijus buvo Vilniaus Teismo rūmų nariu; Vilniuje jis ir mirė. O Varvaros tėvu buvo Aleksejus Melnikovas (1808-1879), inžinierius-generolas, statęs geležinkelį Peterburgas-Vilnius. 3. Jausdamas mokslinio techninio progreso neišvengiamumą jis spėja ir Rusijos ateitį: Kada kilnių švietimo galių Plačiau praversime vartus (Iš filosofinių lentelių1) Skaičiuojant, per penkis šimtus Gal metų), mūs keliai tikriausiai Pradės gerėti nuostabiausiai: Tėvynę mūsų, kaip matai, Sujungs ir išraižys plentai, O tiltai geležies didingi Žengs per upes plačiais lankais, Suskils kalnai, po vandenais Bus skliautai išrausti galingi, Krikščionys smuklių gi pristeigs Kiekvienoje stoty, kiek reiks. (Vertė A. Venclova)        1) Čia užuomina į prancūzų statistiko Š. Diuceno (1784-1873) knygą „Prancūzijos gamybinės ir prekybinės jėgos“, kurioje pateikti duomenys apie Europos šalių ekonomikos būklę, tame tarpe ir Rusijos. Argi tai ne apie būsimą tunelį po Lamanšu? Puškino pranašystė išsipildė jau baigiantis 20 a. – visai nereikėjo laukti 500 m. Praėjus tik 160 m. nuo „Eugenijaus Onegino“ pasirodymo Anglijos krante ėmė rausti „skliautus galingus“. O pats projektas pasirodė 1802 m. – išraustu tuneliu ketinta leisti į vežimus pakinkytus arklius. Matyt Puškinas apie tas užmačias skaitė kažkuriame žurnale... bet tik 1987 m. dideli ekskavatorių kaušai pakabino pirmąsias Anglijos žemės tonas. O tunelis buvo atidarytas 1994 m. gegužės 6 d, beveik 200 m. po A. Puškino gimimo. *) Piotras Kozlovskis (1783-1840) – rusų kunigaikštis, diplomatas ir rašytojas, „protinių kūrinių vertintojas“. Daug laiko praleido užsienyje, kur bendravo su garsiais literatoriais. Į rusų kalbą išvertė Gėtės „Jaunojo Verterio kančias“. **) Pavelas Šilingas (1786–1837) – vokiečių kilmės (iš Talino) rusų kariškis ir diplomatas, istorikas orientologas ir išradėjas. Kariavo prieš Napoleoną, vėliau pervestas į Rytų departamentą ir išvyko į Mongoliją rinkti rankaščių (1830-32). Sukūrė elektromagnetinį telegrafą (1832). Taip pat domėjosi litografija (1816 m. atidarė pirmąją litografiją Peterburge ją pritaikęs kartografijos reikmėms), minų sprogdinimu per atstumą (1812) ir povandeninių laivų kabeliais. Kriptografijoje žinomas kaip bigraminio šrifto sukūrėjas. Gūgliška banalybė Poezija ir skaitiniai Fantastikos skyrius Juodasis arapas Baltarusijoje Lermontovas: paskutinė diena V.T. Vittachi. Subudo reporteris "Sidabrinio trimito" leidyklos knygos Tikimybinis Puškino aspektas E.Gudavičius. Mindaugas Mauragis: Fatališka klaida Daniel Quinn. Izmaelis Puškinui skirta šventė Lietuvos tolstojininkai Filosofijos skyrius Mitologijos skiltis Vartiklis