Julijus Afrikanas. Šv. Simforozos ir jos septynių sūnų kankinystė. Vartiklis

Šis tekstas priskiriamas Julijui Afrikanui (nors daugelio tai ginčijama). Eusebijus iš Cesarėjos rašo, kad jis buvo dalimi „Istoriografijos“, tačiau jos teliko tik fragmentai ir todėl sunku tai patvirtinti.
Buvo dvi panašios šventosios iš to laikmečio: šv. Felicata iš Romos, pamokslininkė; kita Simforoza iš Tivolio^*), kankinė. Greičiausiai čia aprašoma antroji.

Kartą imperatorius Adrianas^*) pastatė rūmus ir nusprendė juos pašvęsti savo dievams, tam panaudodamas nepadorias pagoniškas apeigas. Kai jis dievams atnašavo aukas, stabuose gyvenę demonai tarė imperatoriui: „Našlė, vadu Simforoza ir jos sūnūs diena ir dienos mus varžo melsdamiesi savo Dievui. Jei ji su vaikais sutiks mums atnašauti auką, prisiekiame išpildyti bet kokį tavo norą ir tave pašlovinsim“. Tada Adrianas liepė atvesti našlę su sūnumis ir kuo mandagiausiai paprašė jų paaukoti dievams. Tačiau dievobaiminga Simforoza jam atsakė: „Mano vyra Getulijus su broliu Amantijumi buvo tautos tribūnais, tarnaudami tau ir Romai. Jie abu patyrė persekiojimus už Kristaus vardą, atsisakę atnašauti stabams, ir kaip dori Kristaus kariai savo mirtimi nugalėjo tavuosius demonus. Jie prisiėmė bausmę vietoje atsiribojimo, nusprendę, kad geriau netekti galvos nei tapti stabmeldžiais. Ir savo mirtimi nors ir išgyveno panieką ir nešlovę iš žmonių pusės, pasiekė amžin1ją šlovę ir pagarbą tarp dangaus angelų. Dabar, danguje, jie skina savo žygdarbių vaisius, mėgaujasi amžinu gyvenimu pas Amžinąjį Karalių“.

Adrianas atsakė: „Arba tu su sūnumis atnašausi auką visagaliams dievams, arba aš paaukosiu tave su vaikais“. Dievobaimingoji Simforoza į tai atsakė: „Iš kur man tokia garbė, kad man skirta būti auka dėl mano Viešpaties?“ Imperatorius nesuprato: „Aš tave paaukosiu savo dievams“. O Simforoza atsakė: „Tavo dievai negali manęs priimti kaip aukos, tačiau mane sudeginus Kristaus vardu, savo mirtimi aš greičiau jau sunaikinsiu tavo dievus“. Į tai Adrianas pasakė: „Rinkis: arba aukoji mano dievams, arba miršti kankinio mirtimi“. Dievobaimingoji Simforoza jam atsakė: „Tu tikies grasinimais pakeiti mano nuomonę. Aš gi nebijau mirties, net atvirkščiai, trokštu greičiau susitikti su mylimu sutuoktiniu Getulijumi, kurį nubaudei mirtimi už Kristaus vardą“. Tada imperatorius įsakė ją nuvesti į Heraklio šventyklą, kur ją mušė per skruostus ir už plaukų pakabino ant lubų. Kai nei įkalbinėjimais, nei grasinimais nepavyko jos palenkti į stabmaldystę, imperatorius įsakė jai ant kaklo pririšti didelį akmenį ir įmesti į Tibrą. Jos gi brolis Eugenijus, būdamas to rajono valdytoju, išgaudė jos kūną ir palaidojo žemėje už miesto.

Kitą dieną Adrianas įsakė pas jį atvesti visus Simforozos sūnus. Juos atvedus, jis ėmė raginti juos paaukoti aukas stabams. Kai jie, nepaisant visų imperatoriaus įkalbinėjimų ir grasinimų, atsisakė, jis paliepė aplink Heraklio šventyklą užkurti septynis laužus ir virš jų pakabinti Simforozos sūnus. Vyriausiajam Kriskentui jis įsakė perrėžti gerklę. Antram pagal amžių Julianui liepė perdurti krūtinę. Trečiam Nemezijui – persmeigti širdį. Ketvirtam Primitivui perskrodė pilvą, penktam Justinui kardu trenkė per nugarą, šeštam Strakcijui pradūrė šoną, o septintą Eugenijų pakabino žemyn galvą ir perkirto pusiau.

Kitą dieną Adrianas atėjo į šventyklą ir įsakė išnešti nužudytųjų kūnus ir sumesti į gilią duobę. Vėliau vyskupai tą vietą pavadino „Septynių, nugalėjusių mirtį“ [bioqanatoi, „gyvieji mirusieji“]. Po tų įvykių pusantrų metų krikščionių persekiojimai buvo aprimę, nes visi rodė pagarbą kankinių kūnams. Jie buvo perkelti į didelį kapą, iškastą specialiai jiems, ir jų vardai užrašyti gyvenimo knygoje. Palaimintosios Simforozos ir jos sūnų Kriskento, Juliano, Nemezijaus, Primitivo, Justino, Strakcijaus ir Eugenijaus paminėjimo diena švenčiama kovo 18-ą. Jų kūnai ilsisi prie Triburtino kelio, prie akmens už 8 mylių nuo miesto, saugomi paties Viešpaties mūsų, Jėzaus Kristaus, kuriam garbė ir šlovė amžinoji.

^*) Simforoza (Symphorosa, m. apie 138 m.) – krikščionių kankinė iš Tivolio, šventoji. Laikoma tribūno šv. Getulijaus. Pagal legendą, Adrianas Tivolyje pastatė naujus rūmus ir ta proga aukojo pagonišką auką, tačiau gavo atsakymą iš dievų: „Našlė Simforola su sūnumis mums kenkia kasdien pmelsdamiesi savo dievui. Jei ji ir jos sūnūs paaukos mums, pažadam duoti jums viską, ko prašote“. Tačiau tie atsisakė aukoti pagoniškiems dievams, tad visi buvo mirtinai nukankinti. Jų kūnai palaidoti prie Tiburtina kelio apie 12 km nuo Romos.
Pagerbimo diena Tivolyje – liepos 18 d. Tačiau ji pašalinta iš Bendrojo katalikų šventųjų kalendoriaus, nes manoma, kad jos istorija yra šv. Felicatos iš Romos (apie 101-165 m.) ir jos 7 sūnų kankinystės pamėgdžiojimas. Viduramžiais Settecamini miestelis vadintas „Septynių brolių lauku“. 17 a. vietoje, vadinamoje „le sette fratte“ prie Tiburtina kelio, rasti bazilikos griuvėsiai – manoma, kad ji pastatyta virš Simferozos kapo. Versija, kad jos „Darbai“ parašyti Julijaus Afrikano, nepriimama beveik visuotinai.

^**) Imperatorius Adrianas (Publius Aelius Hadrianus Augustus, 76-138) – Romos imperatorius (117-138), priskiriamas prie „Penkių gerų imperatorių“, nes jo valdymo periodas pasižymėjo sąlygine ramybe ir taika. Bet antižydiški persekiojimai sukėlė didelį žydų sukilimą (132–135 m.), vadovaujamą Bar Kokhbos ir Akibos ben Josefo. Pagal Babilono Talmudą, Adriano armija galiausiai nugalėjo ir tęsė persekiojimus.
Jis mėgo pademonstruoti savo žinias mokslo ir meno klausimais, bet labiausiai rėmė meną. Ir jo indėlis į meną buvo barzda, mat visi imperatoriai iki jo buvo vaizduojami bebarzdžiai tarsi idealūs graikų atletai. Adrianas rašė poeziją lotyniškai ir graikiškai, bet išliko tik vienas pavyzdys. Pagarsėjo Adriano siena, žymėjusią šiaurinę Britanijos ribą. Taip pat pastatė Panteoną bei Veneros ir Romos šventyklą (121-141). Buvo stoikų ir epikūrininkų pažiūrų.