|
Apie meilę senaisiais laikais... Vienas aistringos meilės senovėje pavyzdžių randamas Romoje dirbusio gydytojo
Galeno (126219) knygoje Apie
prognozę, kurioje aprašo, kaip lankėsi namuose, kur moteris atrodė nesveikuojanti ją kankino nemiga, bet
ji nekarščiavo. Galenas ją apklausė, tačiau ji nebuvo šneki: Per kitus apsilankymus jis sužinojo, kad moteris yra įsimylėjusi į šokėją Piladą, matytą šokant miesto teatre. Jos bloga būsena buvo paaiškinama tuo, kad ji žinojo, kad jos įsimylėjimas niekad nebus kuo nors daugiau nei vien slaptu jausmu. Senovėje žmonės suprato, kad meilė gali kilti tiek iš paprastų, tiek iš sudėtingų priežasčių. Theophilus1) pjesėje Žmogus mėgęs triūbas vienas veikėjų aiškina, kodėl jis įsimyli: Aš pamilau jauną moterį, grojančią lyra. [ ] ji žavi, aukšta ir gerai daro savo darbą. Bet pavydo būta ir senovėje, pvz., laiške, rašytame apie 200-uosius po Egiptą keliaujančio vyro, skundžiamasi: Naktimis manęs neima miegas dėl tavo nepastovumo ir abejingumo mano reikalams. Taip pat yra daug graikų ir romėnų pasakojimų apie nelaimingą meilę ir kančias, kurias ji gali atnešti. Pasak
filosofo Aristokseno2) (4 a. pr.m.e.), viena moteris vardu Harpalisė mirė iš sielvarto po to, kai įsimylėjo vyrą
Ifiklą, kuris ją atstūmė. Bet yra ir pasakojimų, kaip įsimylėję iš visų pastangų stengiasi neišsiskirti nuo mylimųjų.
Galenas aiškino, kaip vienas jo pacientų, vergas, apsimetinėjo,
kad sužeistas kelis, kad tik nereiktų trauktis nuo mylimosios. Kitoje vietoje Galenas rašo apie įsitraukusius slaptus meilės reikalus:
Jie dažnai užsiima seksu būdami girti arba nesuvirškinę maisto, ir dažnai užsiima slaptais reikalais taip, kad niekas to nepastebėtų.
Ir jis su jumoru pastebi, kad būtent tie slapti reikalai yra priežastimi, kodėl vaikų ir tėvų panašumas yra ne toks žymus.
Bet ar meilė yra liga? Galenas rekomendavo žmonėms, kenčiantiems nuo meilės, pakeisti savo gyvenimo būdą ir užsiimti maudynėmis, išgėrimais, jodinėjimu ir kelionėmis. Jis taip pat patarė savo emocijas skirti kitiems reikalams, pvz., gladiatorių kovoms ar medžioklei su šunimis. Kiti gydytojai manė, kad meilė yra tokia galinga, kad gali išgydyti žmonių psichologines problemas. Caelius Aurelianus3) (5 a.) sakė, kad meilė gali būti ir vaistas, ir beprotybės priežastis. Kaip bebūtų, meilės nepaneigsi. Dramaturgas Antifanas4) (4 a. pr.m.e.)
vienoje savo pjesių rašė: 1) Teofilas - 4 a. pr.m.e. Atėnų poetas, komedijų autorius. 329 m. pr.m.e. laimėjo varžybas. Išliko keli jo kūrinių pavadinimai ir kelios citatos. 2) Aristoksenas iš Taranto (apie 375 m. pr.m.e.-po 300 m. pr.m.e.) - graikų filosofas peripetikas ir muzikos teoretikas; buvo Aristotelio mokiniu. Minimas kaip maždaug 450 knygų (beveik visos prarastos) autoriumi. Išliko Harmonijų elementų ir Ritmikos elementų fragmentai. Padarė stiprią įtaką vėlesnei antikinei muzikos teorijai. Viduramžiais primirštas, dėmesys jam atgimė 15 a. Jo garbei pavadintas krateris Merkurijuje. 3) Celijus Aurelianas iš Sikos - greičiausiai 5 a. gyvenęs gydytojas ir medicinos teoretikas. Kilęs iš Sikos (dabartiniame Alžyre), buvo gydytoju Kartagenoje. Užsiėmė aštrių ir chroniškų ligų tyrimais, vystė idėjas apie ligų priežasčių ir jų gydymo metodų suradimą. Viduramžiais, greta kitų autorių kūrinių, buvo medicinos pagrindų dalimi. 4) Antifanas (apie 408-334 m. pr.m.e.) - graikų komedijų autorius. Matyt svetimšalis, atsikėlęs į Atėnus, pradėjo skelbtis apie 387 m. pr.m.e. Jam priskiria apie 350 komedijų, kurių nė viena pilnai mūsų laikų nepasiekė. Tvirtinama, kad jis laimėjęs 13-a varžybų. Mirė tariamai nukritus kriaušei.
Apsinuoginę kvakeriai |
