Prancūzų erotinio romano ypatybės

„Vaizduotė akimirksniu nupieš, kas liko“ (A.S. Puškinas)  

Erotika ne visada laikyta gėdinga literatūros dalimi, kurios autoriai buvo pasmerkti anonimiškumui ir slaptam savo „amoralių“ knygų platinimui. Senovės graikai ir romėnai atvirai kūrė erotinio žanro kūrinius, juos priskirdami žemam žanrui (komedijos, epigramos, elegijos). Ir erotinė literatūra keitė savo kryptį priklausomai nuo laikmečio ir kaskart turėjo savo pagrindinę tematiką (romantinę – 16-17 a.; sadistinę – 18 a.; homoseksualią – 20 a.). Ir vis tik net viena jos keistenybių – polinkis mistifikuoti – šaknimis siekia antiką. Juk kam autoriui slėptis, kai per Dioniso šventę minios eina gatvėmis, o kiekvienas jų rankoje spaudžia butaforinį falą, simbolizuojantį klestėjimą ir vaisingumą? Tačiau jau 7 a. pr.m.e. prasidėjo ginčai dėl autorystės. Nuodugnus erotologijos vadovėlis dar garsiosios Sapfo laikais, buvo vienu metu priskiriamas dviem autoriams – kažkokiai Astianasei, turtingo graiko tarnaitei, bei Atėnų sofistui Polikratui.

16-18 amžiai

Renesanso laikais atsirado gana daug moterų (daugiausia, kurtizanių), rašančių erotinius kūrinius. Tačiau, kaip bebūtų paradoksalu, jų knygos pasižymėjo sveiko proto išmintimi. Taip Žana Flora, Perneta Diu Gijė ir netgi Margarita Navarietė bandė ranką, tačiau išlikdamos sentimentalumo, meilės prozos lygmenyje. Pirmąja moterimi, išėjusia už „jausmingosios“ prozos ribų buvo Luiza Labė, savo meilės sonetus skyrusi savo meilei, poetui Oliveriui de Manji bei parašiusi „Beprotybės ir Meilės ginčus“ (1555), kur ji apdainavo kūnišką pasitenkinimą bei fizinę meilę. Nepaisant to, kad pats Sant-Biovas gėrėjosi puikia Luizos Labė proza, o vėliau Darijus Mijo pagal jos eiles sukūrė kantatas, visuomenė Labė kūrinius sutiko su nepasitenkinimu ir paskelbė rašytoją „ištvirkusia mergiote“.

Toks įvykių posūkis atitinkamai paveikė tolimesnį erotinės literatūros vystymąsi. Moterys vėl ėmėsi rašyti sentimentalius romanus Ortansos de Viledjė (pagarsėjusi savo skandalingu gyvenimo Liudviko XIV tarnaitė) ar Klodinos de Tensen*) dvasia, tačiau užtat vyrai, taip ir nesulaukę moteriškų atsivėrimų, ėmėsi vienas po kito skelbti romanus pasirašinėdami moterų vardais.

Taip dienos šviesą išvydo „Ištvirkusios merginos dienoraštis“, nelegaliai išleistas 1803 m. Madame de Moransi vardu, tačiau iš tikro priklausęs to meto žinomo rašytojo Jugo Rebelio plunksnai , „Žiuli, arba aš išsaugojau savo rožę“, išleistas 1807 m. Felisitės de Šuazel-Mioz**) vardu, tačiau, greičiausia, parašytas jos sekretoriaus Armano Gufė, „Vokiečių dainininkės prisiminimai“, Augusto Linco parašyti po Vilhelminos Šrioder-Devrient mirties ir išleisti 1862-68 m. Dėl šios knygos kilo ginčas tarp Blezo Sandraro, neabejojusio Linco autoryste, ir Gijomo Apolinero, įrodinėjusio, kad knygos autorė – moteris. Nors visiems buvo aišku, kad pati dainininkė negalėjo parašyti savo memuarų, kad ir vien dėl to, kad buvo jau mirusi, o ir dėl to, kad buvo negabi rašymams.

19 amžius

Jo metu mistifikacijos daugiausia lietė moteris. Šis savicenzūros, gėdos ir kitų išankstinių nuostatų nulemtas reiškinys literatūrologus veja į aklavietę. Be vyriškų pseudonimų, moterys netretai pasinaudodavo kilmingų šeimų vardus tam, kad padarytų įspūdį skaitytojams (18 a. reliktas). Bibliografas Žozefas-Mari Keraras***) pažymėjo, kad ponios vengė naudoti savo vardą “iš baimės būti įtartomis dėl to dvasinio hermafrodizmo, kuriuo kaltina visas senmerges”. Anoniminiai kūriniai kaltais buvo pasirašomi keliomis raidėmis: “Mme de C***”, “Mme S.P***” ar tiesiog “Ponia ***”. Buvo priimta naudoti trumpus, nieko nesakančius parašus: “nežinomoji“”, “aukštuomenės ponia”, “amžininkė”. Kartais autoriaus asmenybės taip ir nepavykdavo nustatyti. Pvz., kažkokia baronienė Merė****), kurios kūryba prasidėjo 1799 m. ir truko iki 19 a. 3-io dešimtm., taip ir nebuvo nustatyta. Kai kurie tyrinėtojai laiko, kad tuo pseudonimu dangstėsi visa produktyvių vyriškių grupė.

Daugelis autorių naudojo anagramas ar iškraipytas žinomų vardų formas. 1904 m., sadomazochistinių siužetų šlovės metu, buvo populiari kažkokia markizė de Sad – jos romanas „Liejanti ašaras“ sukėlė nemažesnį furorą nei pačio Sado kūriniai.

20 amžius

Mistifikacijos tęsėsi visą 20 a. Didžiausia jų buvo pasirodžius Polinos Reaž pornografiniam romanui „O istorija“ (1954). Jo tikroji autorė Dominika Ori (1907-98), anglų literatūros vertėja ir „Nouvelle Revue francaise“, tapo žinoma būtent dėl tos knygiūkštės, kurioje aprašyti seksualiniai kankinimai, kurias iškenčia jauna herojė išgalvotoje Ruasi pilyje. Ilgą laiką romanas laikytas skandalingu ir vis tik turėjo pasisekimą tarp skaitytojų. Dominika Ori tik gyvenimo pabaigoje prisipažino esanti autore.

1956 m., iš paskos „O istorijai“, pasirodė Žano de Bergo romanas „Vaizdas“, skirtas Polinai Reaž. Laikoma, kad jo autoriumi galėjo būti kas nors iš Aleno Rob-Grijė aplinkos arba net jis pats. Bent jau labiau linksta prie vyriškų kandidatų – mat Žanas de Bergas – tai rebusas, kuriame sudėtas visas sakinys. Prancūziškai tai atrodo taip: Jean de Berg varde paslėptas „Je bande“ pasiūlymas , kuris reiškia vyrišką (o ne moterišką!) aukščiausio laipsnio susijaudinimą. Tada R ir G galėtų reikšti Rob-Grijė pirmąsias raides.

Galiausiai visų mistifikacijų klausimas yra ne tame, kad būtų nustatyta autorystė, o kad būtų nustatyta autoriaus lytis. Priklausomai nuo lyties keičiasi herojaus požiūrio į įvykius taškas bei skaitytojo požiūrio į herojaus požiūrio tašką taškas. Priklausomai nuo lyties keičiasi tai, ką galima pavadinti gender rašymu – būdingi moteriško ir vyriško stiliaus bruožai erotiniame žanre.

„Violetos romano“ autorystės mįslė

Pirmąja moterimi, kurią prancūzų tyrinėtojai vadina pirmąja „švietėja“ ir erotinės literatūros „pirmąja tikrąja romaniste“, yra markizė Henrieta de Manuri d‘Ekto. Būdama gana įtakinga dama, Antrosios imperijos laikais markizė Normandijoje netoli Aržantano turėjo dvarą, kur rengė literatūrinius salonus ir priimdavo Polį Verleną, Šarlį Kro, Gi de Mopasaną ir kitus. Tačiau prieš Trečiąją respubliką, netekusi vyro, markiza bankrotavo ir praėjo užsiimti literatūra. Visos jos knygos pasirodė su pseudonimais: „Šlapti siuvėjo prisiminimai“ (1880) išleisti pasirašant vikontu „Ugnine Širdimi“, o „ Pastebėjimai apie Nikolės Leblano gyvenimą ir atradimus“ – Henrietos Leblan (rašytoja buvo mokslininko anūke).

Daugiausia triukšmo sukėlęs ir paslaptingiausias „Violetos romanas“ (1883) ne kartą leistas su „Garsenybė su kauke“ pseudonimu, priklausiusiu markizei, tačiau klausimas dėl autorystės iki šiol galutinai neatskleistas. Jis taip pat leistas su Aleksandro Diuma vardu; susumavus visas Prancūzijos akademijos ir erotinės literatūros kritikų iškeltas hipotezes, į galimų autorių kandidatus patektų ir Teofilis Gotjė. Alfredas de Miusė. Gi de Mopasanas, Viktoras Hugo. Ir nors dauguma literatūrologų linkę autore laikyti markizę, tačiau lieka abejonių – juk taip paprasčiausia.

Mat „Violetos romanas“, nepaisant labai lengvo teksto su gausybe dialogų, gausiai prikaišiotų moteriškų „achų“ ir „ochų“, yra sudėtingesnis už „Pulkininkės pusbrolį“. Ir klausimas ne tik struktūroje ir leksikoje, o autoriaus reikšmingume. „Pulkininkės pusbrolis“ parašytas trečiuoju asmeniu, o „Violetos romanas“ – pirmuoju, tad įvykiai praleidžiami po autoriaus požiūrio taško filtrą. „Violetos romane“ aprašomus įvykius rasime dar gerame tuzine 19 a. erotinių kūrinių. Skirtumas tik tame, kaip tie įvykiai pateikti.

„Violetos romanas“ – labai ironiškas kūrinys. Jo nežinomas autorius su jumoru panaudoja visus erotinio žanro stereotipus; galima net sakyti, kad tai romanas apie erotinį romaną. Neveltui jo herojė pirma skaito Diuma „Antoni“, tada Teofilio Gotjė „Madmuazelę de Mopen“ ir galiausiai netikėtai aptinka iliustraciją anoniminiam romanui „Teresė-filosofė“.

Erotografija: erotinių kūrinių kalba

Nepaisant to, kad su erotine literatūra siejamos laisvės, laisvumo, nevaržomumo, erotinis romanas iš tikro turi griežtai reglamentuota formą ir paklūsta nerašytiems žanro kanonams. Taip pastoviausių atžymų: teatralizacija (persirenginėjimai, pažvilgčiojimai, teksto skaidymas į replikas), archetipiniai vaizdiniai (dvasininkas/ vienuolis/ nekalta mergina/ gundytojas), ištvirkimo tema (transseksualumas, griežtumas, homoseksualumas, incestas ir pan.).

Rolanas Bartas rašė, kad kalboje būna „seksualios“ ir „neseksualios“ frazės, kad „teksto kūno seksualumas“ tame, kad „tik žvilgtelėjus į jį, įsivaizduotume jį meilės akto metu“. Erotinės literatūros kalba, anot Barto, leidžia sukurti „pasitenkinimo tekstu“ pojūtį. Šio pasitenkinimo sukūrimui kiekvienas autorius panaudoja savo kalbinius triukus, tačiau kai kuriuos jų galima susisteminti ir pavadinti erotografijos taisyklėmis.

Nelygus suskaidymas į frazes

Beveik visuose erotiniuose romanuose pastebimas sakinių nevienodumas. Dažnai greta sutinkami labai ilgi (kaip Prusto) sakiniai ir labai trumpi.

Pasiruošimas meilės aktui aprašomas neskubant ir nuodugniai. Pats vyksmas – sparčiai, vienu štrichu. Tad erotika gerokai ryškesnė ilgesniame laikotarpyje, kai aktas dar neįvykęs, kai jis tik besivystanti mintis, artėjimas. Pvz.,

Taigi, Eženi, po daugiau ar mažiau ilgos masturbacijos sėklos liaukos pabrinksta ir galiausiai išlieja skystį, kurio ištekėjimas moteriai sukelia neaprašomą džiugesį. Įvyksta vadinamasis iškrovimas.

Galima sakyti, kad ilgi ir trumpi intervalai ne tik sukuria teksto ritmą, bet yra ir moteriško bei vyriško pradų įsikūnijimu. Ilgos frazės, apimančios daugybę šalutinių sakinių, išreiškia moteriškąjį pradą. Padriki, smūginiai, atraminiai teksto taškai – trumpi intervalai – vyriškąjį.

„O istorijoje“ Polina Reaž pasinaudoja tokiu pačiu sintaksiniu triuku (ilgi/ trumpi sakiniai), kurį lyg metaforą galima prilyginti dviem svarbiausiems knygos herojų naudojamiems sadomazochistiniams instrumentams –bizūnui ir rimbo.

Tai visiškai neleistina. Ir jei chalatas, su kuriuo dabar esu prieš jus, neuždengia mano lyties organo, tai visai ne dėl patogumo, o kas be paliovos būtų jums nebyliu nurodymu, kad tavo akys matytų tik jį, kad jis trauktų jus, kad jūs visąlaik prisimintumėte, kas yra jūsų tikrasis šeimininkas.

Ilga, supainiota, vinguriuojanti frazė yra bizūno vaidmenyje; trumpa, sausa, akimirksnio – rimbo. Bizūnas ir rimbas – ne vienintelės kylančios asociacijos. Atsižvelgiant į visą subtilių iškrypimų, kurių pilnas Reaž tekstas, rinkinį, negalima ignoruoti ir tuštinimosi motyvo, kaip tai beatrodytų juokingai. Plati, „daugiaplanė“ tarsi labirintas frazė ir trumpa, monolitinė – atitinka Froido samprotavimus apie tekstinius intervalus kaip vidinių organų labirintus.

Lygiai taip pat, kaip ir autorinėje kalboje, skaidymas į ilgus/ trumpus intervalus pastebimas ir personažų tiesioginėje kalboje.

Panašių konstrukcijų paskirtis – imituoti lytinį aktą ir užpildyti tuštumą. Juk erotiniame romane, kaip ir erotiniame filme, negali visąlaik vykti sanguliavimas. Taigi tai, kas vyksta iki ir po, vien tik parengia skaitytoją (žiūrovą) kitai scenai.

Tad markizo de Sado „Filosofijoje buduare arba Amoraliame mokytojuje“, parašytame pjesės arba savotiško scenarijaus filmui pavidalu, neįmanoma nepastebėti, kokia vieta skiriama ilgiems intervalams. Jo herojams ilgi, nepertraukiami monologai yra tarsi kokia emocionali prostitucija ar net masturbacija. Sakydami savo ugningas kalbas, personažai krenta į ekstazę, tada staiga nutyla, save apribodami lakoniškomis replikomis, išreiškiančiomis patvirtinimą ar kaltinimą. Pvz., Dolmansė kalba taip:

Bjaurus šis požymis – vienų baimės ir kitų silpnumo vaisius – nenaudingas žemiškam gyvenimo stiliui; dar daugiau – tikrai kenksmingas, nes jo ketinimai, kuriem lemta būti teisingais, niekaip neatitinka prigimtyje įdėto neteisingumo; jam lemta trokšti gėrio – prigimčiai gi gėris tinka tik kaip kompensacija už jau iš pat pradžių būdingą blogį; vos ji parodo aktyvumą, prigimtis, kurios pagrindinis dėsnis – nepaliaujamas veiksmas, būtinai taps jo varžove, ir jiems gresia amžina priešprieša.

Tačiau prieš pora puslapių jis sakė štai ką:

Ach, kerėtoja! Daugiau neiškentėsiu! Geriau nebūna.

Tad erotiniai pojūčiai pasirodo tiesiogiai susiję su minties išreiškimu. Pakeiskite žodį „narys“ į žodį „karys“, teksto ritmo poveikis psichikai nepasiteiks. Ilgo ir trumpo intervalų susidūrimas visada sakys ne apie plaukų klostymą, o apie seksą.

Frazė-apyrankė

Organizme vykstančių procesų cikliškumas erotiniuose tekstuose irgi perteikiamas įvairiomis kalbinėmis priemonėmis. Gaubiančios konstrukcijos, sukurtos naudojant retorinį pakartojimą ir sugrįžimą prie frazės pradžios, - ne vienintelis kūno kalbos vertimo būdas. „O istorijoje“ pats herojės įvardijimas „O“ raide tarnauja minėtam tikslui – uždaryti ratą, užbaigti veiksmą (pvz., lytinį aktą). Net knygose, sukurtose pjesių pavyzdžiu, su atskiromis replikomis ir dialogais, stebima, kaip dėmesį atkreipė pornografinių tekstų tyrinėtojai, tame tarpe Žoržas Molinjė, yra sferinė teksto organizacija.

P-nia de Sent-Anž. Tu, broleli, tikriausiai, patyrei neapsakomą malonumą, atsidūręs tarp dviejų, Sako, kad tai tiesiog nuostabu.

Ševaljė. Tikrai taip, angele mano, tai geriausia padėtis. Ir ką apie tai besakytumėte, tai ne daugiau nei keistenybė, kurios niekada neiškeisiu pasimėgavimui su moterimi.

P-nia de Sent-Anž. Ma ką gi, mano meiliausiasis, kad apdovanočiau javo palankumą mums, šiandien pat tavo karštiems žvilgsniam jauną nekaltą merginą, žavesnę už patį Amūrą.

Šiame nesudėtingame pavyzdyje schema matosi kuo geriau. Herojės žinia perduota, atsakymas gautas, išvada padaryta, komunikacijos aktas atliktas.

Kitas pavyzdys: Pjeras Klosovskis romane „Bafometas“ pasiekia išbaigtumo efektą „uždaru skliaustu“, grynai literatūriniu metodu. Kadangi tekstas yra ne tiesioginė kalba, tai autoriui visai tinkamu tampa „sąmonės srauto“ triukas. Skaitytojas tarsi pakliūna į pasakotojo galvą ir kursuoja joje nuo minties prie minties, kaskart grįždamas prie įkyrios minties apie seksualinį savo mylimosios pasiekimą.

Tai kas atrodė jam visiškai neperžvelgiama, greitai tapo lelijine spalva, o tada ir raudona, ir galiausiai pasiekė kažkokį skaidrumą“ ir iš tikro jis čia vienu metu jautėsi ir šauniai, ir saugiai, ir laisvu nuo tokios pat nepakeliamos, kiek ir absurdiškos atsakomybės, nuo kurios su dūdų garsais jsi patikėjo, kad jis išlaisvintas, - ar tai jau ne prisikėlimo trimitai?

Šį triuką Klosovskis išplatina visame romane ir reikia pasakyti, kad tai veikia vos ne geriau, nei trumpų ir ilgų intervalų derinimas. Žodžių kartojimas skatina emocijas, aistrų įkarštis didėja, į pirmą plotmę iškyla herojaus siekis, ir tai gerokai erotiškiau nei Polinos Reaž rimbas ir bizūnas. Klosovskio tekstas, lyginant su kitais, jau minėtais autoriais, kaip reta padorus. Nuogumas nepateikiamas viešai, lytinis aktas aprašomas pavyzdingai ir tokia uždanga, pro kurią seksualinės patirtys vos įžvelgiamos, šį romaną daro tikru savo žanro šedevru.

Herojaus užsiciklinimas ir nuolatinis sugrįžimas prie vienos ir tos pačios minties gretima „Bafometą“ su Henrio Milerio „Seksusu“. Tiesa, sąmonės srautas pas Milerį suskaidytas į trumpus sakinius, trūkias replikas, einančias viena po kitos. Tai yra Klosovskis vieną sakinį vynioja ant kito, visą tekstą darydamas moteriškojo prado įsikūnijimui. Ir tai neatsitiktinai, juk „Bafometo“ herojus negali laisvai valdyti savo kūno. Mileris, priešingai, skelbia vyriškąjį pradą.

Ne, nesiruošiu nerti į tą audringą sūkurį. Užsimerkęs panirau į kitą, šviesų srautą; jo srovės tįsojo ir tempėsi tarsi sidabrinės gijos. Kažkokiame tyliame mano sielos kampelyje išaugo legenda, išpuoselėta Monos. Ten buvo medis, visai kaip Biblijoje, po medžiu stovėjo moteris, ji buvo vardu Ieva, ir ji rankose laikė obuolį. Štai čia jis ir tekėjo, šis šviesus srautas, iš kurio ir kilo visas mano gyvenimas.

„Vaikiška frazė“

Erotinių romanų herojams dažnai tenka pasakoti apie savo kūną, minėti įvairius organus bei komentuoti organizme vykstančius procesus. Kad to nedaryti tiesiogiai, panaudojami įvairūs triukai. Pvz., lytinių organų įvardijimui naudojamos perifrazės: „žavintys rutuliukai“, „meilės grotas“, „dėklas ir strėlė“, „meilės obuoliukai“ („Pulkininkės pusbrolis“); „vyriškas pakabukas“, „grūstuvėliai ir piestelė“, „piestelėlė ir grūstuvėlis“, „Robeno fleita“ (G. Apolinero apsakymai „Brigadininkas su kauke arba Prisikėlęs poetas“ ir „Trys istorijos apie dievo bausmę“); „pasididžiavimas“, „stiprus kuolas“ („filosofija buduare“); „pažadėtosios vietelės“ („Seksusas“).

O romane „Bafometas“ aplamai yra ištisos pastraipos, pavyzdingai aprašančios lytinį aktą ir nuogus kūnus:

... ploni pirštai rankos, besiremiančios į žemyn nubėgantį beribį ir be galo apnuogintą šlaunį, kurią jis aplėkė ant pusskaidrių sparnų; ten, dūgzdama iš malonumo, jis neryžtingai praplaukė tarp bambos baseinėlio ir aptemdyto slėnio šlaitų; suvilgęs savo gležną straubliuką drėgname baseinėlyje, jau apgirtęs, jis vos juntamai lietė spindinčią kreivą paviršių; tačiau, sunerimęs šešėlio, kurį ten numetė netikėtai iš krūmynų iškilęs milžiniškas drakono torsas, aklai besidaužančio rožiniu užpakaliu į savo paties slenksčius, paskubėjo gelbėtis pabėgdamas, pakildamas aukštyn, ten, kur erdvėje, tarsi abejingoms ir ramioms, pirmųjų aušros spindulių nušviestoms, snieguotomis viršūnėmis, kilo pušimis vainikuotos baltasniegės kalvos...

Kažkokiu laipsniu šis erotinio pasakojimo triukas, kai metafora gula ant metaforos ir yra vejama metaforos – vienintelė išeitis geram rašytojui. Bent jau 20-me amžiuje. Per didelis tiesmukiškumas, atvirumas, kūno pateikimas viešai – buvo priimama kaip 19-o amžiaus seksualinės laisvės pasiekimas, vėliau tai tapo nuobodu, kaip pas Emanuelę Arsan („Emanuelė“, 1959), kurios atvirumas nubrėžė brūkšnį jo vyro diplomatinei karjerai, arba grubu kaip pas Poliną Reaž.

Frazė kulminacija

Orgazmo aprašymui, kaip taisyklė, naudojamas labai ribotas kalbinių priemonių rinkinys. Laikantis psichoanalitiko Seržo Leklero*) logikos, tai paaiškinama žmogaus nesugebėjimu rišliai kalbėti aukščiausio pasitenkinimo metu. Tada nesakai, aš mėgaujuosi. todėl panaudoji jaustukai, ištiktukai, apoziopezisė (netikėta pauzė kalbant), žodžių praleidimai, tuščios vietos...

- O! O! Gastonai... mano... aš...
- Aš irgi!

Iš įsimylėjėlių lūpų vienu metu ištrūksta dieviško pasitenkinimo šūksnis, - ir šeimos sofa pagaliau pašventintas meilei („Pulkininkės pusbrolis“).

Ir suprasdamas, kad artėja orgazmas, mane tebeglostė, spartindamas judesių tempą, kol nebaigiau. Visą mano kūną suvirpino pasitenkinimo traukuliai; ir tuo pat metu traukinys kaip tik pasiekė galinę stotelę.
[A. Ninas. Apsakymai]
.htm
Pagaliau ji išgirdo tęsiamą Renė dūsavimą ir tą pačią akimirką pajuto, kaip džiugiai jos burnoje suvirpėjo jo jautrusis organas, su jėga iš savęs išmesdamas sėklos čiurkšles...
„O istorija“

Markizo de Sado knygos „Filosofija buduare...“ herojai atidėlioja orgazmo akimirką, todėl personažo pojūčiai prieš sėklos išsiveržimą pristatomi visu gražumu:

Dolmansė. Daugiau negaliu! Netrukdysim jai, ponia: nuo to naivumo man stovi tarsi pasiutęs
P-nia Sent-Anž. Griežtai prieštarauju. Būk protingas, Dolmansė, neužkaisk anksčiau laiko. Sėklos ištekėjimas susilpnins tavo gyvuliškus instinktus, kas būtinai nuslopins tavo samprotavimų įkarštį.

Išnašos

[10]*) Seržas Lekleras (1924-1994) – psichoanalitikas, psichoanalizės fakulteto Sorbonoje III įsteigėjas.

*) Meri-Katrin Dežarden (apie 1640-1683). Pavardė Viledjė priklausė rašytojos mylimajam, su kuriuo susituokė neužilgo iki jo žūties. Jos literatūrinė karjera prasidėjo eiliuotų pjesių kūrimu: tragikomedijos „Manlijus“ (1662), tragedijos „Nitetis“ (1663) ir tragikomedijos „Favoritas“ (1665). Visos jos buvo pastatytos Paryžiuje bei Versalyje. Dėl ypatingo Viledjė knygų populiarumo, jai priskirta daugybė to laikmečio romanų.
Klodina-Aleksandrina Herin de Tensen (1682-1749) – d‘Alambero motina, filologė, savo literatūrinę karjerą pradėjo 1717 m. Paryžiuje atidariusi literatūrinį saloną. Madam de Tensen išleido keletą populiarių knygų, tame tarpe „Grafo Kominžo prisiminimus“ (1735), istorinę novelę „Osada Kalė“ (1739) ir romaną „Meilės kančios“ (1747).

**) Grafienė Felisitė de Šuazel-Mioz - prancūzų filologas ir literatorius, kuris 1799-1824 m. išleido kelis erotinius romanus, naudodamas pseudonimus bei akronimais: L.F.D.L.C.; Emilie de P***, Madame de C*** ir t.t. Jos žinomiausios knygos yra „Eženi arba nepadori moteris“ (1813) ir „Vokiečių šeima arba Likimas“ (1814).

***) Žozefas-Mari Keraras (1797-1865) – prancūzų bibliografas. Jo pagrindiniu kūriniu laikomas „Literatūrinė Prancūzija arba Bibliografinis prancūzų mokslininkų, istorikų ir filologų žodynas“ (14 t., 1826-42).

****) Baronienei Merė priskiriami šie kūriniai: „Emilė de Valbren arba Išsiskyrimų kančios“ (1808), „Hercogienė de Kingston arba Garsios anglės prisiminimai“ (1813), „Marionos de Delorm gyvenimas ir nuotykiai“ (1822).

Kibersekso pamokos
A. Tolstojus. Pirtyje
Christian Libens. Sekso poetika
Seksas filosofų gyvenime
Laukinės gamtos šauksmas
Kristianas Libensas. Marizos skonis
I.Calvino. Katinų markizė
Seksualumas kabalos požiūriu
Pasimetusios merginos memuarai
Nuogybės mobiliesiems telefonams
M. Velbekas. Elementariosios dalelės
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Boris Vian. Apie erotinės literatūros naudą
Žeremi Lediuk-Leblanas. Vikšrų valsas
Sadistiniai Hičkoko potraukiai blondinėms
Franzas Kafka ir prancūzų postklasikinė filosofija
Traukianti bučiniams literatūros mylėtoja
Viljamas Bleikas – pamirštas ir prisimintas
Igoris Gamajunovas. Nepririšta valtis
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Ana Jampolskaja. Futuristinis maištas
Claire Keegan. Šermukšnių naktys
Tadeušas Ruževičius. Teletrendelės
Dvasininkų smaginimosi istorija
Nelli Šachnazarian. Kraujo balsas
Berdiajevo meilės filosofija
Lino Aldani. Onirofilmas
Edgaras Keretas. Venera
B. Breiteig. Stokholmas
Kerstin Norborg. Asyžius
Teofilis Gotjė. Hašišas
Erlend Loe. Dopleris
Seksas ir raketos
Vartiklio naujienos
Skaitiniai