Dorotė Parker*). Nieko tokio aš nedariau  
New Yorker, 1929 m. vasario 23 d.  

Išblyškęs jaunuolis atsargiai atsisėdo į gilų krėslą, į šoną palenkęs galvą ir smilkiniu bei skruostu prisiglaudęs prie vėsios blizgančios krėslo odos.
- O Viešpatie! – ištarė jis. - O Viešpatie, Viešpatie, Viešpatie!

Šviesiaakė mergina, sėdinti ant kušetės kraštelio, jam maloniai nusišypsojo.
- Tau blogai? – paklausė, visa švytinti.
- Oi ne, viskas puikiai, - atsakė jis. – Nepaprastai. Žinai, kelintą šiandien atsikėliau? Lygiai ketvirtą po pietų. Vis bandžiau prabusti, tačiau vos kilsteliu galvą nuo pagalvės – ir ji krinta ant lovos. Dabartinė – ne mano. Atrodo, šioji anksčiau priklausė Voltui Vitmenui. O Viešpatie, Viešpatie, Viešpatie!
- Gal išgersi? – pasiūlė ji. – Padeda.
- Mastifo, įkandusio mane, kailis? – kalbėjo jis. – O ne-ne, nuoširdžiai dėkoju. Prašau, nereikia apie tai. Viskas. Su išgėrimais amžiais baigta. Pažvelk į ranką, - kieta tarsi kolibris virš žiedo. Ką aš pridirbau? Ką nors baisaus?
- O Dieve, - tarstelėjo ji. – Vakar visi padoriai prisiliuobė. O tu – ne, nieko tokio nedarei.
- Aha, - ištarė jis. – Laikiausi, reiškia, kaip dendis. Ką, visi įsižeidė?
- Na ne, mano Dieve, - pasakė ji. – Palaikė tave labai įdomiu. Simas Pirsonas per vakarienę, žinoma, trumpam įsiplieskė. Tačiau jį kažkaip sulaikė ant kėdės ir nuramino. Prie kitų stalų vargu ar aplamai ką nors pastebėjo. Tad kaip kad niekas ir nematė.
- O jis ką, norėjo vožti? – paklausė jis. – O Viešpatie. Ką tokio aš jam padariau?
- Na nieko tu jam nepadarei, - užtikrino ji. – Tu elgeisi visai padoriai. Bet tu juk žinai, kaip Džimas kvaišta, kai jo akyse per daug sukiojasi apie Elinorą.
- Aš ką, lindau prie Elinoros? – pasidomėjo jis. – Iš tikro?
- Na ne, žinoma, - atsakė ji. – Kvailiojai, tik tiek. Jai tai atrodė baisiai užvedančiai. Linksminosi iš širdies. Tik kartą pyktelėjai – tu jai moliuskų sultis ant nugaros išpylei.
- Dieve, - jis pasibaisėjo. – Moliuskų sultis ant tokios nugaros! Kiekvienas slankstelis – mažytis Kabo1). Dieve gailestingas! Ką man daryti?
- Na nepergyvenk taip, nė bėda, - ji ramino. – Nusiųsk jai gėlių ar ką nors tokio. Nesijaudink, visa tai niekai.
- Tikrai nesijaudinti? – pasitikrino jis. – Aš ramus kaip paukščiukas. Viskas gerai. O Viešpatie, Viešpatie. Tai viskas ar per vakarienę dar kas buvo?
- Elgeisi padoriai, - dėstė ji. – Nėra dėl ko pergyventi. Patikai visiems beprotiškai. Metrdotelis, tiesa, kiek nerimavo – dainavai nesustodamas. Beje, iš tikro tai jis neprieštaravo. Tik nerimavo, kad dėl tokio triukšmo įstaigą, ko gero, vėl uždarys. Tačiau pats dainavimas jam visai nekliuvo. Man atrodo, jis net džiaugęsi, kad tau taip linksma. Na taip, tu dainavai apie valandą. Nepasakysi, kad kurtinančiai. Visai ne.
Nieko aš nepadariau? - Aš taip elgiausi? – tikslinosi jis. – Teikiau publikai malonumą. Dainavau, vadinasi
- Neatsimeni? – pasakė ji. – Vieną dainą po kitos. Susirinkusieji klausėsi. Visiems patiko. Tiesa, tu vis veržeisi sudainuoti apie kažkokius šaulius, tave nuramindavo, tačiau tu pradėdavai vėl ir vėl. Buvi nuostabus. Bandė tave užčiaupti bent minutei, kad ko nors netikusio nesudainuotum, bet tu ir klausyti apie pavalgymą nenorėjai. Taip, na ir palinksminai tu mus.
- Nieko nevalgiau per vakarienę?
- Nė trupinėlio, - ji patvirtino. – Padavėjas kažką tau siūlydavo, o tu jam iškart atšaudavai, kad jis – tavo senai pasimetęs brolis, nes jus taboro čigonai sukeitė dar lopšyje, tad viskas, ką turi, yra jo. Priėjo iki to, kad jis ant tavęs griežė dantį.
- Tikrai, - ištarė jis. – Visus palinksminau. Pabuvau publikos numylėtiniu. O kas po to, po pribloškiančios sėkmės su padavėju?
- Na, nieko ypatinga, - ji pasakojo. – Tau nepatiko vienas žilstelėjęs džentelmenas, kuris sėdėjo kitoje salės pusėje. Tau nepatiko jo kaklaraištis, - ir tu nusprendei jam tai pasakyti. Tačiau tave spėjo išvesti, kol jis neįsiuto.
- O, išvedė? – aiškinosi jis. – Ką, aš ėjau?
- Ėjai! Žinoma ėjai, - patvirtino jinai. – Buvai visiškai kaip įprastai. Tačiau ant šaligatvio pasitaikė apledėjusi vieta, tad tu ten paslydai, baisiai trenkeisi, vargšelis. Dieve mano, tai kiekvienam galėjo nutikti.
- Tai jau taip, - sutiko jisai. – Su Luiza Olkot2, o ir aplamai bet kam. Taigi, nugriuvau ant šaligatvio. Dabar aišku, kas mano... Taip, suprantu. O tada kas? Spėju, tai nieko tokio, kad aš klausinėju?
- O Piteri, ką tu! Nejaugi neatmeni, kas vėliau buvo? Nė už ką nepatikėsiu. Man pasirodė, kad per vakarienę tu, galbūt, buvai kiek susikaustęs, nors matėsi, kad tau labai linksma. Tačiau po nugriuvimo tapai toks rimtas – kokio anksčiau nepažinojau. Sakei, kad tikrojo tavęs aš dar nemačiau. Negi nepameni? O Piteri, tiesiog neištversiu, jei neprisiminsi to ilgo važiavimo taksi. Tad jau, prašau, prisimink. Atmeni? Jei neprisiminsi, mane tiesiog nužudysi.
- O taip, - kartojo jis. – Važiavome taksi. O taip, žinoma. Gana ilgai važiavome, ar ne?
- Apvažiavome aplink parką, tada dar ir dar, - ji šnekėjo. – Medžiai taip ir spindėjo mėnulio šviesoje. Tu iš tikro turi sielą, prisipažinai man, anksčiau to nesuvokei.
- Taip, aš tai sakiau. Tai buvau aš, - sutiko jis. - Tokius nuostabius žodžius sakei, - ji pasakojo toliau. – O aš juk visą tą laiką nežinojau, ką tu man jauti. Ir nedrįsau parodyti, kokius jausmus tau turiu. Ir štai vakar, o Piteri, manau, kad toji kelionė taksi tapo svarbiausiu įvykiu mūsų gyvenime.
- Taip... Tikriausiai tapo...
- Ir mes buvom tokie laimingi, - ji pasakė. – O, taip norisi visiems išpasakoti! Tačiau nežinau, gal tai geriau kol kas palikti tarp mūsų?
- O taip, ko gero, geriau... – sutiko jis.
- Kaip nuostabu! Tiesa? – ji džiaugėsi.
- Taip, - atitarė jis. – Sukrečiama.
- Fantastiška!
- Klausyk, - pradėjo jis. – Aš, ko gero, išgersiu. Neprieštarauji? Medicininiais tikslais, supranti? Užraukiu visam likusiam gyvenimui, tad padėk man. Jaučiu, artėja visiškas jėgų išsekimas.
- Tada išgerti – į naudą, - ji pasakė. – Vargšelis, tokia nelaimė, kad tau bloga. Įpilsiu viskio su soda.
- Jei sąžiningai, - jis domėjosi, - nesuprantu, kaip tu dar kalbiesi su manimi po vakarykščio nutikimo. Reikia, ko gero, pasitraukti į kokį Tibeto vienuolyną...
- Nenormalus! – paprieštaravo ji. – Tarytum aš tave paleisčiau! Ir užteks apie tai. Vakar viskas buvo nuostabu.

Ji pakilo nuo kušetės, pakeliui pabučiavo į kaktą ir išėjo iš kambario, Išblyškęs jaunuolis žvelgė jai pavymui, ilgai ir lėtai lingavo galvą, tada uždengė veidą drėgnais virpančiais delnais:
- O Viešpatie. O Viešpatie, Viešpatie, Viešpatie!


1) Kabo - greičiausiai garsios Bostone turčių pavardė; čia užuomina į aukštą visuomeninę Elinoros padėtį.

2) Luiza Mei Olkot (1832-1888) – amerikiečių rašytoja, pagarsėjusi romanu „Mažos moterys“ (1868).


*) Dorotė Parker (Dorothy Parker, 1893-1967) – amerikiečių prozininkė, poetė, scenaristė, dramaturgė. Įsteigė „Algonkvino apvaliojo stalo“ rašytojų grupę, kurią vėliau ėmė niekinti. Spausdinosi žurnale „The New Yorker“. Holivude rašė scenarijus, tačiau už dalyvavimą kairiajame (iš esmės, antifašistiniame) judėjime buvo įtraukta į Holivudo „juodąjį sąrašą“, dėl ko negalėjo varžytis dėl „Oskarų“. Garsi kandžiu jumoru, šmaikščiais epizodais ir įžvalgumu dėl 20 a. miesto gyvenimo ydų. Tris kartus vedusi, daug kartų bandžiusi nusižudyti, galiausiai tapo priklausoma nuo alkoholio.
Išleido eilėraščių rinkinius „Ant pavadžio“ (Enough Rope, 1926), „Šūvis per saulėlydį“ (1931), „Mirtis ir mokesčiai“ (1931), apysakų rinkinius „Apraudant gyvuosius“ (1930), „Po tokių malonumų“ (1933) ir kt. Apie ją pastatytas filmas (1994).
Apsakymas iš knygos „Complete Stories by Dorothy Parker“ (2002).

Keli pasakojimai iš jos gyvenimo

* Kai Dorotė Parker įsidarbino „The New Yorker“, ji gavo mažą atskirą kambarėlį. Niekada nepasimesdama, ji ant durų pakabino lentelę VYRAMS. Nuo tada ji sulaukdavo daug lankytojų, vien vyrų. Ji tai apibūdino:
- Tik vienas dalykas. Atrodo, kad jie visi labai skubėjo.

* Vieną kartą Dorotė Parker atėjo į prašmatnų vakarėlį. Prie durų tuo pat momentu priėjo ir labai žavi, tačiau tuštoka mergina. Kurį laiką abi pasimetė, tačiau vėliau mergina atsitraukė, mestelėjusi: „Amžius prieš grožį“.
- Visai ne! – atkirto Dorotė praplaukdama pro šalį. – Perlai prieš kiaules.

Papildomi skaitiniai:
Riiti Jokomicu: Musė
Dž. Londonas. Tūkstantis mirčių
Ženklo savarankiškumo doktrina
Jordanas Radičkovas. Medgręžis
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
Žeremi Lediuk-Leblanas. Vikšrų valsas
Keliautojo autostopu gidas po galaktiką
Davidas Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
H. Loetscher. Uždanga po uždangos po uždangos
E. Hemingvėjus. Pavasariniai vandenys
J. Gaarder. Cirko direktoriaus duktė
Kristianas Libensas. Marizos skonis
Pasimetusios merginos memuarai
I. Gamajunovas. Nepririšta valtis
Žigmondas Moricas. Vainikas
E. Keretas. Pakeltas saugiklis
Bitė Vilimaitė. Juoda Dėmelė
Visa tiesa apie Duras
Literatūriniai skaitiniai
Poetinės vizijos
Fuko švytuoklė
Vartiklis