Visa tiesa apie Duras

Jean-Francois Josselin1),
prancūzų rašytojas ir žurnalistas.
Straipsnis iš savaitraščio „Le nouvel observateur“2), 1998 m. rugpjūčio 20-26 d. numerio.

Margarita Duras nenorėjo niekam patikėti savo gyvenimo aprašymo. Tai padarė ji pati. Pradedant vaikyste Saigone, ji savo gyvenimą verčia romanu ir, visai neatsitiktinai, jos dvi daugiausia triukšmo sukėlusios knygos – „Užtvanka Ramiajam vandenynui“ ir „Meilužis“ – perkelia mus į 4-ojo dešimtm. prancūzų Indokiniją, tapusią visų jos meilės ir sekso išgyvenimų šaltiniu.

Ir literatūrinių, savaime aišku. Šios išgalvotos šalies centre – garsusis kvartetas: Margarita, jos motina Mari Donadjė bei du broliai: vyresnysis – niekšas ir suteneris, jaunesnysis – malonus, patrauklus, moteriškas, jautrus. Panašus į jos meilužį, kurio, gali būti, visai nebuvo. Faktiškai Margarita visada atsidurdavo tarp dviejų vyriškių: tarp dviejų brolių, tarp vyresniojo brolio ir meilužio. Vėliau – tarp Robero Antelmo20) ir Dioniso Maskolop7), tarp sūnaus ir žavaus Jano Andrea, savo paskutinio palydovop1).

Margaritos gyvenimas pilnas kūlverščių: iš Indokinijos ji persikelia į Prancūziją, iš egzotiniu grožiu apdovanotos moters virsta efektyvia pabaisa, tokia nuostabia gargulia su žiedais apmaustytais pirštais; iš vienos sektos eina į kitą, iš literatūrinės nemokšos iki tokio išpuoselėto meistriškumo, kad gyvenimo pabaigoje leido sau rašyti neteisingai, kaip kad rašo vaikai; galiausiai – nuo draugystės prie meilės. Ji peržengia draudimus, sukelia sau pavojus, ji tveria blogį, ji kelia baimę, ji negailestinga, ji rauda. Tai pabaisa. Ji patraukli, išpuoselėta. Amoralizmas jai pakeičia moralę.

Po Indokinijos, kur vardan šeimos jai teko būti išlaikytine – bet ar galima tuo tikėti? – ji netrukus prieš karą patenka į Paryžių. Vieta ir laikas kaip tik jos ambicijoms, svajonėms ir įkyrioms fantazijoms. Džiunglės tarsi specialiai sukurtos tokiam nepaprastai gudriam plėšrūnui. Nes intelektuali, viską akimirksniu suvokianti Margarita niekada neatsikratys žiaurumo, kurį paveldėjo iš motinos, metusios iššūkį vandenynui.

Pradžioje ji prisišlieja prie dešiniųjų, kaip ir dauguma jos būsimų draugų, pvz., Fransua Miteranas3), Morisas Blanšo4) ar Klodas Rua5). Tarnaudama Kolonijų reikalų ministerijoje6), kuriai vadovavo Žoržas Mandelė7), ji apdainuoja – su tam tikru rasistiniu kvapeliu – prancūzų kolonializmo gerumus ir propaguoja prancūziškus bananus... Karas ir vokiečių okupacija leido pilnai pasireišti jos drąsai ir blogiesiems polinkiams. Kaip konspiracinio buto Sen-Benua8) gatvėje šeimininkė, ji nuolat buvo pavojuje. Tačiau ir pati smogdavo. Čia jos gyvenimo romanas pereina tragedijos žanrą, o kartais ir į tragikomediją.

Marguerite Duras Okupacijos pradžioje Margarita Duras turėjo realią valdžią Knygų leidėjų klube, organizacijoje, faktiškai pavaldžioje vokiečių propagandos skyriui, kontroliavusiam prancūzų leidyklas. Ji skirstė deficitinį popierių pagal leidėjų užsakymus. Tačiau ji netapo koloborante, nebent tik vos vos. Be abejonių, jau minėtų savo nuostabių palydovų dėka, - Robero Antelmo20), už kurio ji ištekėjo „keisto karo“ pradžioje, ir savo nuostabaus meilužio Dioniso Moskolo. Kurie tuo pačiu mylėjo vienas kitą beveik broliška meile ir galėjo kalbėtis ir ginčytis iki išsekimo: „Žiulis ir Džimis“ p2) Pasipriešinimo fone.

Negalima sakyti, kad tai buvo saloninis Pasipriešinimas. Tačiau kažkokiu laipsniu jis buvo jiems pasilinksminimo priemone. Dalyvaujant visai kompanijai: Miteranui3), Merlo- Ponti9), Desnosui10), Keno11), Odiberti12), Moreno13) ir kt. Jie tarsi žaidė Pasipriešinimą, tačiau dėl to rimtai rizikavo. Pavojingi žaidimai. Vieną nelaimingą dieną Roberą Antelmą20) suėmė.

Tą įvykį sekė be galo dviprasmiškas, pasigailėtinas ir kartu reikšmingas Margaritos Duras gyvenimo epizodas – Delvalio bylap3). Taip vadino Roberą Antelmą20) suėmusį gestapo bendradarbį. Margarita nusprendžia suvilioti ir pražudyti Delvalį. Ji slysta bedugnės kraštu... Po Išsivadavimo, didžiąja dalimi dėl Margaritos parodymų, Delvalį nuteisia sušaudyti.

Tačiau šioje istorijoje yra ir kažkas neįprasta. Dionisas Maskolop7) įsimyli ponią Delval ir jai užtaiso vaiką... Tai jau komedija a la Feido14) Valymo fone. Nes Margarita tuo metu kaltina, kaltina, kaltina. Iš keršto. Ir todėl, akivaizdu, holokaustas visam laikui ją traumavo. O taip pat ir iš tam tikro totalaus amoralizmo, sudariusio jos prigimties dalį. Ir geriausiai atspindėto vienoje geriausių jos knygų – „Skausme“.

Duras neišvengiamai privalėjo tapti komuniste. Komunistai neišvengiamai privalėjo atsiriboti nuo Duras. Sen Benua senbuviai įstoja į partiją ir sudaro intelektualiausią Paryžiaus kuopelę. Margarita, sklidina komunistinių įsitikinimų, ieško proletariato, kurį suranda savo konseržkos ponios Fosė asmenyje. Tačiau epocha buvo rūsti – eilinį kartą PKP su bolševikišku vieningumu laikosi Stalino tezių. Žanas Kanapa15) pakeičia Ždanovą16). Aragonas17) tyli. Elzės18) akys šypsosi. Margarita verda pykčiu ir nekantrumu.

1949 m. gegužę „Bonaparto“ kavinėje19) įvyksta daug triukšmo sukėlęs susitikimas su išgertuvėmis. Dalyvauja Roberas Antelmas20), Dionisas Maskolop7), Eženas Manoni21), Margarita Duras ir kt. Tame tarpe ir Chorchė Semprunas... Kompanija šaiposi iš partijos principų, daug juokiasi ir dar daugiau geria. Ryte, sunkia nuo pagirių galva, draugai sužino, kad juos kažkas įskundė partijos vadovybei.

Įtariamas Semprunas... būdinga tam laikotarpiui istorija, atskleidžianti jaunų žmonių, apimtų revoliucinio maksimalizmo, dvasinę būsenąp4). Veidmainiškoje buržuazinėje Vensano Oriolo23) Prancūzijoje jie faktiškai parodijuoja barbariškus Maskvos ir Prahos susidorojimus.jie apkalba save ir vienas kitą, šalina savo draugus iš partijos, paklusdami neginčijamai Teroro logikai, kuri nieko nepasigaili. Aišku, jie nežudo vienas kito, nebent tik mintyse. Jų abipusė neapykanta įkaitusi iki kraštų. Tereikia kibirkšties, kad įsipliekstų aistros. Prisimenu, kaip po daugelio metų Margarita Duras man paskambino vidury nakties.Semprunas neigiamai pasisakė apie „Skausme“ aprašytą kankinimą. Margarita tame įžvelgė „Bonaparto“ kavinės istorijos tęsinį. Ji be perstojo grįždavo prie jos kalbėdama su manimi, dėstydama, aišku, savąją versiją, pasibaigiančią Sempruno vardu, kurį ištardavo beveik su pasimėgavimu savo pavargusiu aistringu balsu – aktorės balsu.

Ji ir iš tikro galėjo tapti aktore (beje, kartą ir buvo: „Sunkvežimyje“24) ji poroje su Žeraru Depardjė25) suvaidino keleivę, kurios vaidmuo iš pradžių buvo numatytas Simonai Sinjorė26) arba Suzanai Flon27)). Savo literatūriniuose kūriniuose ji visada vaidino pagrindinį vaidmenį ir labai greitai išgarsėjo – tačiau netapo populiaria (plačios publikos sėkmę jai atnešė tik „Meilužis“). Ji daug rašo. Dažniausiai tai nedidelės knygutės, sukeliančios audringus ginčus literatūriniuose sluoksniuose: vienus žavi, o kitus erzina jos stilius, derinantis melodramatiškumą su griežtu naujosios amerikietiškos literatūros santūrumu, egzotika palei Dekobrąp5) – su struktūrizmo elitiškumu. Kartu ji atsisako bet kokių literatūrinių įtakų. Ypač nenori turėti nieko bendra su Sartru ir Simona de Bovuar (kurios nekenčia ir iš kurios, be to, nuviliojo meilužį – žavųjį Žaką-Loraną Bostą28)).

Labai greitai ji supras, kad jos žodžiai ir frazės klausant priimamos ne blogiau nei skaitant. Nuo romano ji nesunkiai pereina prie teatro ir kino. Ją palaikys aktorės; pradžioje Tatjana Mukina29)) ir Lolė Belon30) (Lolė, kurios pirmuoju vyru buvo Chorchė Semprunas22)), o tada Delfina Serig31), Biul ir Paskalė Ožjė, Žana Moro ir ypač Madlena Reno, kuri taip įspūdingai suvaidins Margaritos motiną, kad aptemdys jos tikrąjį vaizdinį. Duras tekstai laimi scenoje. Kine reikalai klostosi ne taip sklandžiai. Ji atsižada savo pirmųjų filmų, sukurtų kartu su iškiliais režisieriais: Alenu Renė („Hirosima, mano meile“), Piteriu Bruku („Moderato kantabile“) ir Toniui Ričardsonui („Jūreivis iš Gibraltaro“). Ji taip ir neatleis Žanui-Žakui Ano, ekranizavusiam „Meilužį“. Ji norėjo, kad kine viešpatautų balsas, žodžio garsas. Ji iššoks aukščiau savęs, nufilmavusi rimeiką „India Song“, savo vienintelį filmą, sulaukusį tam tikro pasisekimo. Tačiau kas pajėgus ją sekti tuo bevaisiu keliu? Naujoji versija, pavadinta „Jos venecijietiškas vardas tuščioje Kalkutoje“ filmuotas be aktorių, kamera fiksavo tik veiksmo vietą, tiksliau vietas, kurių demonstracija vyko su fonograma, paimta iš pirmojo varianto.

Apie jos filmus daug kalba, tačiau jų nežiūri. Ji traukia visų dėmesį. Iš juos pasišaipo. Jai nusipjaut. Bet kuri, uo atveji ji perneyg įsitikinusi savo genialumu, kad pažvelgtų į save iš šalies., auabejotų tuo, ką ji daro. Iš esmės, ji anapus šio pasaulio. Ji pati sau – visas pasaulis. Tikrovė privalo paklusti jos sumąstymams, tikroviškesniems nei pati tiesa. Neapgalvota ir rizikinga pozicija, galinti turėti tragiškas pasekmes, - kaip Gregoro nužudymo byloje, kai ji, pasikliaudama intuicija, pavadino jo motiną Kristiną Vilmen „kalta, be abejonių kalta“.

Jos straipsnis šokiruoja, kelia susierzinimą. Tačiau niekas nepastebi neįtikėtino, siaubingo jos požiūrio taško iškrypimo: Paskelbusi Kristiną Vilmen sūnaus žudike, ji jos nekaltina ir neteisia, o, atvirkščiai, šiame jos poelgyje mato revanšą už moterų patiriamus pažeminimus. Vienu žodžiu, Kristina Vilmen, įvykdžiusi neapsakomą nusikaltimą, tampa Medėja feminizmo, kurio idėjas Margarita daugiau panaudoja nei taiko praktikoje.

O tada ateina metai be meilės. Ir be sekso. Senstelėjusi Margarita lieka viena su savo viskiu ir liks viena, kol jos gyvenime neapsireikš Janas Andrea. Tačiau Janas myli berniukus ir to neslepia; Margarita kenčia ir tuo pačiu metu patiria nenugalimą liguistą susidomėjimą homoseksualumu, kuria jai, tikrajai Prusto gerbėjai, vaidenasi visur. Iškankinta dvasia ir kūnu, ji nelaiminga. Tuo tarpu po „Meilužio“ ji tampa garsi ne tik Prancūzijoje, bet ir visame pasaulyje, o tuo pačiu ir turtinga. O pinigus, Dievas nemeluos, Margarita myli.

Tačiau ji prarado gyvenimo skonį. Jai tenka atsisakyti ir alkoholio. Galiausiai ji keliems mėnesiams panyra į komą. Viskas baigta. Jo likimas nulemtas. Taigi, ne. Vieną puikią dieną ji pakyla ir pradeta taisyti savo rankraštį nuo tos pačios eilutės, ties kuria sustojo prieš komą. Ji vėl gyva – mažytė ir raukšlėta, tarsi sudžiūvęs obuolys, tačiau sklidina neįtikėtinos gyvybinės galios. Aš ir dabar regiu, kokia ji buvo „Vasaros lietaus“ filmavimo aikštelėje Breste metai su trupučiu iki mirties, kaip sėdėjo krėsle, vadovaudama filmavimui ir aplodiruodama pati sau. Ji gėrė šampaną. O vėliau, kai sveiko proto žmonės nusprendė eiti miegoti, ji su savo komediantais ir kažkokiomis tamsiomis asmenybėmisa patraukė į Siamo gatvę ieškoti jūreiviškos užeigos. Kadangi Margarita liko jauna. Būtent čia yra jos paslaptis. Maža mergaitė iš Saigono taip ir nemirė joje.

Ar ji buvo didi rašytoja? Geriausia sakyti – absoliučia rašytoja. Nes Duras godžiai rijo ir vertė visa, save ir kitus, medžiaga savo kūriniams, vėl ir vėl kartodama kai kuriuos ją persekiojusius motyvus. Ji neiškraipė realybės, o ją tvėrė. Greičiau fantazuotoja nei apgavikė. Nevikri ir patyrusi, žiauri ir švelni. Paradoksali – pernelyg. Beje, ji niekam nežinojo saiko.

Galima tik mylėti – arba neapkęsti – šią iššaukiančiai akiplėšišką mažulę, besisukančia pati su savimi vienišo valso sūkury. Ar buvo ji literatūrine grande? Geriau pasakyti taip: ji buvo mūsų literatūros Piafp6) ir, panašiai kai ji, be perstojo dainavo apie meilę.


Pastabos, paaiškinimai

Duras vertimai į lietuvių kalbą:
Hirosima, mano meile, scenarijus ir dialogai, Moderato cantabile, romanas, Margerita Diuras, iš prancūzų k. vert. L. Rapšytė, Vilnius, Vaga, 1972
Jūrininkas iš Gibraltaro, romanas, iš prancūzų k. vert. Danutė Povilavičiūtė, Vilnius, Tyto alba, serija Klasika, 1999
Lolos V Stein apžavėjimas, iš prancūzų k. vert. Galina Baužytė-Čepinskicnė, Vilnius, Charibdė, serija Modernioji klasika, 1997
Meilužis, romanas, Meilė, romanas, iš prancūzų k. vert. pirmąjį romaną Pranas Bieliauskas, antrąjį romaną Vita Malinauskienė, Vilnius, Rašytojų sąjungos leidykla, 1999
Tarkvinijos arkliukai, romanas, iš prancūzų k. vert. Alina Kaliesaitė, Vilnius, Alma littera, 2001

p1) Janas Andrea (Yann Andréa Steiner) su M. Duras susipažino dar tebebūdamas studentu ir nesiskyrė su ja nuo 1980-ųjų iki pat jos paskutinės minutės 1996-ais. Jis yra knygų „M.D.“ (1983) ir „Ši meilė“ (1999) autorius.

p2) Fransua Triufo (Francois Truffaut) filmas (Jules et Jim), pasirodęs 1961 m.

p3) Šarlis Delvalis (Charles Delval tikrasis vardas Pjeras Rabjė, Pierre Rabier), teksto „Mesjė X, čia vadinamas Pjeru Rabjė“ autorius.

p4) Netrukus po šio nutikimo Margarita Duras ir kiti dalyviai buvo pašalinti iš PKP.

p5) Morisas Dekobra (1885-1973, Maurice Dekobra) – prancūzų rašytojas, kurio kūryboje gausu erotikos ir egzotikos elementų. Buvo populiarus tarpukario laikotarpiu.

p6) Edita Piaf (1915-1963, tikrasis vardas Giovanna Gassion) – prancūzų dainininkė ir aktorė. Gimė gatvėje tiesiogine prasme, tačiau tapo viena garsiausių ir populiariausių prancūziškos estrados dainininkių, ypač tokiomis, kaip „Ne, nesigailiu nieko“, „Rožinis gyvenimas“. Jos gyvenimas iš esmės pasikeitė, kai susipažino su poetu Raymond Asso, išmokiusiu ne tik to, ko reikia jos profesijai, bet ir paprastų dalykų, tokių kaip etiketas. Karo metu koncertavo Vokietijoje, tačiau iš tikro tuo stengėsi padėti belaisviams. 1954 m. E. Piaf nusifilmavo kartu su Ž. Marė istoriniame filme „Jei man papasakos apie Versalį“. 1958 m. pradėjo koncertuoti „Olimpijos“ koncertų salėje. Pasisekimas buvo milžiniškas. Paskutinis jos pasirodymas buvo 1963 m. kovo 18 d., kai salė jai aplodavo ištisas 5 min.

p7) Dionisas Maskolo (Dionys Mascolo, 1916-1997) – prancūzų rašytojas. Sutikęs M. Duras, kurios meilužiu tapo, ir Robert Antelme20, vėliau tapusiu Margaritos vyru, įkūrė „Šv. Benediktino grupę“. Karo metu dalyvavo Pasipriešinimo judėjime. 1946 m. įstojo į Komunistų partiją, išstojęs iš jos 1949 m. 1947 m. vedė M. Duras. Buvo de Golio šalininkas ir antikolonijistas, vienas 1955 m. Prancūzijos intelektualų prieš karą Šiaurės Afrikoje komiteto lyderių. Nyčės ir Saint-Just žinovas, kuriam svarbiausiu klausimu buvo intelektualo vaidmuo revoliucinėje situacijoje. Įdomesni kūriniai: „Mąstančio komunizmo ieškojimai“ (1993), „Užsispyrimai“ (2004).

Papildomi aiškinimai

1) Žanas Fransua Žoslenas ( Jean-Francois Josselin, 1939-2003) – prancūzų žurnalistas ir rašytojas, kino scenaristas. 1960 m. parašė savo pirmąjį romaną „Don Chuanas lietuje“ – atvirkštinį didžiojo širdžių ėdiko variantą. 1969 m. perėjo dirbti į „Le nouvel observateur“2). 1976 m. išleido autobiografinį “Kai buvau žvaigžde”, subtiliai balansuodamas tarp tikrovės ir išmonės.

2) „Le nouvel observateur“ (dažnai trumpinamas „Le Nouvel Obs“, „Naujasis apžvalgininkas“) – prancūzų kultūros ir politikos savaitraštis, leidžiamas nuo 1964 m. Dabartinis jo tiražas – per 0,5 mln. Jo pirmtakai vadinosi „L'Observateur politique, economique et littéraire“ (nuo 1950), „France-observateur“ (nuo 1954). 1964 nauju pavadinimu jį įsteigė leidėjas Claude Perdriel ir žurnalistas Jean Daniel kartu su filosofu André Gorz.

3) Fransua Miteranas (Francois Mitterrand, 1916-1996) – 21-asis Prancūzijos respublikos prezidentas (1981-1995). Antrojo pasaulinio karo metu 1940 m. buvo sužeistas, pateko į vokiečių nelaisvę. Išleistas nuo 1943 m. dalyvavo Pasipriešinime. Po karo - spaudos darbuotojas, leidėjas. 1953–1965 m. Demokratinio ir socialistinio Pasipriešinimo sąjungos pirmininkas. Buvo Karo aukų ministras, užjūrio teritorijų ministras, vidaus reikalų ministras. Jam priklauso frazė „Alžyras – tai Prancūzija“. 1969–1970 m. dalyvavo kuriant Prancūzijos socialistų partiją, išrinktas jos pirmuoju sekretoriumi. Būdamas prezidentu panaikino mirties bausmę, pakėlė minimalų atlyginimą, paankstino pensiją, iki 5 savaičių pratęsė atostogas. Tačiau prasidėjo infliacija, kurios socialistų vyriausybė nesugebėjo pažaboti.

by F. Restrepo 4) Morisas Blanšo (Maurice Blanchot, 1907-2003) – prancūzų rašytojas, filosofas ir literatūros kritikas. Prieš Karą buvo prisišliejęs prie nacistų, rašė antisemitinius straipsnius ir kvietė nuversti Blumo vyriausybę. Vokietijai užpuolus Prancūziją, tapo aktyviu Pasipriešinimo dalyviu ir net bendradarbiavo su komunistai. Karui besibaigiant visai „užrišo“ su politika ir pasišventė vien literatūrai. 1946 m. paliko Paryžių ir persikėlė į Ezxo miestelį Pajūrio Alpėse. Dar karo metu išleido romanus „Tamsusis Tomas“ (1941) ir „Aminadavas“ (1942). Vėliau daugiausia rašė apysakas: „Prie mirties“ (1948), „Trokštamą akimirką“ (1951), „Paskutinis žmogus“(1957) ir kt. Prasidėjo kritiko ir eseisto etapas – rinkiniai „Lotreamonas ir Sodas“ (1949), „Pasmerkta ugniai“ (1949). 8-me dešimt. Pradeda leisti mišraus žanro kūrinius, derindamas grožinius ir filosofinius fragmentus: „Žingsnis anapus“ (1973). Apmąstė literatūrinio avangardo istoriją rinkiniais, paveikusiais struktūralizmą ir „naujojo romano“ kryptį.

5) Klodas Rua (Claude Roy 1915-1997) – prancūzų poetas, rašytojas ir žurnalistas. 1969 m, gavo literatūrinę Valery Larbaud premiją už „Le verbe Aimer et autres essais“, - 1985 m.. Goncourt premiją už poeziją. „Enfantasques” (1974) – pavadinimas, kuriame nuostabiai suderinta žodžiai „vaikas“ ir „fantastinis“. Beje, jis rašė poeziją ir vaikams, ir vyresniems.

6) Kolonijų reikalų ministerija (Ministere des Outre-mers) – Prancūzijos ministerija prižiūrinti „užjūrio“ teritorijas. Ilgus laikus buvo priskiriama Vidaus reikalų ministerijai, o nuo 2012 tapo pilnateisiu departamentu. Įsikūrė 1710 m. kaip „Kolonijų tarnyba“, pavaldi Jūreivystės sekretoriui. Tik 1984 m. jis pasireiškia kaip savarankiškas padalinys, kurio tikslas – centralizuoti kolonijų valdymą.

7) Žoržas Mandelė (Georges Mandel, gim. Louis Georges Rothschild, 1885-1944) – žydų kilmės Prancūzijos politikos ir valstybės veikėjas, Pasipriešinimo vadovas, žurnalistas. Dirbo „ L’Aurore“ laikraštyje, įkurtame E. Zola ir politiko Georges Clemenceau. Šiam tapus premjeru, tapo jo padėjėju. Buvo už konservatyvią ekonomiką ir aršus nacizmo bei fašizmo priešininkas. Karo metu buvo savanoris ir kovėsi fronte. 1940 m. paskirtas Vidaus reikalų ministru, pasisakė prieš taiką su Vokietija, atsisakė bėgti į Angliją, o pasitraukė į Maroką, tačiau ten buvo suimtas. 1942 m. perduotas gestapui ir įkalintas koncentracijos stovyklose. Gražinus į Paryžių kolaborantams, 1944 m. nužudytas.

8) Sen-Benua gatvė (rue Saint-Benoit) – esanti greta Sen Žermeno de Prė (Saint-Germain-des-Prés) abatijos, ji gavo Šv. Benedikto, benediktinų ordino įkūrėjo, vardą. Šioje gatvėje gyveno ir mirė M. Duras. Jos ir Sen Žermeno bulvaro kampe randasi „Le Café de Flore“ kavinė, pagarsėjusi tuo, kad ji traukė intelektualiąją publiką ir tapo vienu bohemos simbolių. Kavinė atidaryta 1877 m. ir pavadinta deivės Floros vardu, kurios skulptūra buvo kitoje gatvės pusėje. Kavinės interjeras nesikeitė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų - sienos ir krėslai iš raudonmedžio art déco stiliumi. Karo metu, kai trūko produktų, kavinė garsėjo tuo, kad joje visada buvo patiekalų iš kiaušinių – ir iki šiol šie patiekalai sudaro atskirą meniu dalį.Vėliau į čia susikraustė „kairuoliai“, nes čia vyravo liberalesnė aplinka. Nuolatiniais kavinės lankytojais buvo Ž.-P. Sartras, Simona de Bovuar, A. Bretonas (siurrealizmo pradininkas). Nuo 1994 m. čia rengiama literatūrinės „floros premijos“ įteikimo ceremonija.

9) Morisas Merlo-Ponti (Maurice Merleau-Ponty , 1908-1961) – prancūzų filosofas-fenomenologas, egzistencializmo šalininkas, kurio pažiūros buvo artimos Žanui-Poliui Sartrui ir Simona de Bovuar. Jam didelę įtaką padarė E. Hiuserlis, o jo būties samprata artima M. Heidegeriui. Jis priįjo išvados, kad Hiuserlio intencionizmas tai ne tik žmogaus sąmonės charakteristika, bet ir paties žmogiško prado santykis su pasauliu. Tada jis sukūrė sampratą apie apmąstytą, atvirą pasauliui, iki-įsisąmonintą egzistavimą (egzistenciją).

10) Roberas Desnosas (Robert Desnos, 1900-1945) – prancūzų rašytojas, žurnalistas ir poetas-siurrealistas. Užaugęs senajame Sen-Meri kvartale, visą gyvenimą mėgo gatvės dainuškas, argot (socialiai uždaros grupės kalbą ir manieras), turgaus šurmulį, grafiti ir pan. 17-metis Roberas buvo pristatytas Paryžiaus dadaistams, netrukus tampa aktyviu siurrealistų grupelės nariu, ima dirbti „Siurrealistinės revoliucijos“ laikraštyje. Išsiskiria ypatingu polinkiu į transą bei „automatinį rašymą“. Ryšius su siurrealistais nutraukia A. Bretonui įstojus į KP. Radijuje sukuria serialą apie Fantomasą. Dalyvavo Pasipriešinime, suimtas ir galiausiai mirė nuo šiltinės Terezino koncentracijos stovykloje Čekoslovakijoje.

11) Reimonas Keno (Raymond Queneau, 1903-1976) – prancūzų rašytojas, poetas ,eseistas ir vertėjęs, dalyvavęs siurrealizmo judėjime, vienas OULIPO (potencialios literatūros cecho) steigėjų, „Plejadžių enciklopedijos“ direktorius, „Parafizikos koledžo“ tramscendentinis satrapas. Eksperimentavo kalba, kūriniuose panaudodamas fonetinę, t.v. „naująją prancūzų“ kalbą, žargoną, archaizmus ir neologizmus, sukūrė „literatūrinių protezų“ sistemą. Jo kūriniai varijuoja nuo matematinių šaradų iki filosofinių esė – tačiau juose neištrinamai išlieka subtilus jumoro jausmas.

12) Žakas Odiberti (Jacques Audiberti, 1899-1965) - prancūzų rašytojas, poetas ir dramaturgas, „Absurdo teatro“ atstovas. Rašyti pradėjo 1930-aisiais, kartu su tėvu išleisdamas eilėraščių rinkinį. 1950-64 m. rašė romanus bei turėjo pasisekimą teatre.

13) Edgaras Morenas (Edgar Morin, tikr. Edgar Nahoum, g. 1921) – žydų kilmės prancūzų filosofas ir sociologas. 1957 m. su J. Duvignaud ir R. Bartu įsteigė žurnalą „Argumentai“, įsteigė ir vadovavo Masinės komunikacijos tyrimų centrui. 7-me dešimtm. daug dirbo ir dėstė Lotynų Amerikoje. Jo pagrindiniai darbai skirti šiuolaikinei Vakarų civilizacijai, masinei kultūrai, intelektualų vietai pasaulyje. Vystė kompleksinės sociologijos idėjas, kurių pagrindu buvo neapibrėžtumo, savi-organizacijos ir dialogiškumo principai.

14) Žoržas Feido (Georges Feydeau, 1862-1921) – „Belle Époque“ prancūzų dramaturgas, kūręs komedijas, absurdo teatro pradininkas. Išvystė vodevilio žanrą. Jo kūriniai buvo populiarūs Demi-monde farsais. Mirė anksti psichiatrinėje ligoninėje nuo sifilio. Taro garsesnių pjesių: „Mergina iš Maksimo“, „Miegamojo raktas“, „Meilė ir fortepijonas“, „Aukso amžius“, „Moteriškų drabužių siuvėjas“.

15) p6) Jean Kanapa (1921-1978) – prancūzų intelektualas (rašytojas ir publicistas) ir Komunistų partijos lyderis. Kūriniai: „Teisėjo teismas“ (1947), nukreiptas prieš A. Kamiu, „Svetimą“, o taip pat „Egzistencializmas – tai ne humanizmas“ (1947). Romanas „Asmeninė byla“, skirtas 1944-53 m. politinei kovai, teigia kiekvieno žmogaus atsakomybę už viską, kas vyksta pasaulyje. Daugiau žr. http://www.vartiklis.lt/skaityti/manifest/bianca.htm

16) Andrejus Aleksandrovičius Ždanovas (1896-1948) – TSRS valstybės ir KP veikėjas. 1946 m. J. Stalinas jį skyrė rūpintis kultūros reikalais. A. Ždanovas laikomas vienu aršiausių partinės kontrolės visuose gyvenimo srityse puoselėtojų. Puolimas inteligentijos atžvilgiu vėliau buvo vadinamas „ždanovščina“. Mene visuotinai diegė „socialistinio realizmo“ principus, skelbė A. Achmatovos, M. Zoščenkos, S. Eizenšteino, D. Šostakovičiaus, S. Prokofjevo kūrybą smerkiančius straipsnius.

18) Tikriausiai Elzė Grapė (Elise Grappe, tikr. Élise Mounier- Lambert, 1911-1996) – prancūzų politikė. 1944 m. įstojo į KP ir buvo aktyvia jos nare. Buvo pirmąją moterimi nuo Izero departamento Nacionalinėje asamblėjoje.

19) „Bonaparto kavinė” – kavinė Bonaparto gatvėje nr. 42, kurią mėgo 3-io dešimtm. Paryžiaus intelektualai ir menininkai, nors mažiau populiari, kaip „Le Café de Flore“ 8) bei „Les Deux Magots“. Nuo pat jos atidarymo 19-me amžiuje, buvo mėgiama „l’Ecole des Beaux Arts“ studentų susibūrimų vieta. Paskutiniais metais didelį dėmesį skiria ekologiškiems produktams.
by F. Restrepo
R. Antelmas, M. Duras, D. Maskolo

20) Roberas Antelmas (Robert Antelme, 1917-1990) – prancūzų rašytojas. Su M. Duras susipažino Paryžiaus universitete ir 1939 m. ją vedė ir kartu dalyvavo Pasipriešinime. 1944 m. buvo suimtas gestapo ir uždarytas koncentracijos stovyklose. Po karo leisgyvis F. Miterano3) rastas Dahau konclageryje. Tai M. Duras aprašė romane-dienoraštyje „Skausmas“. Jam pasveikus, 1946 m. sutuoktiniai išsiskyrė, tačiau liko draugais ir ne kartą dirbo drauge. Antelpas įstojo į komunistų partiją, tačiau 1956 m. protestuojant prieš tarybinės armijos įžengimą į Budapeštą, iš jos pašalino. 1961 m. pasirašė „Manifestą 121“ prieš karą Alžyre. Bendradarbiavo su Ž.-P. Sartro žurnalu „Les Temps Modernes“. Pagrindine ir vos ne vienintele Antelmo knyga yra autobiografinis romanas apie koncentracijos stovyklą „Žmonių giminė“ (1947).

21) Eženas Manoni (Eugene Mannoni, 1921-1994) – prancūzų žurnalistas, reporteris ir rašytojas. Aktyviai dalyvavo Pasipriešinime. Karo pabaigoje tapo artimo komunistams „Ce Soir“ žurnalistu. Palikęs komunistus, dirbo A. Kamiu „Combat“, „Le Monde“, „ France- Soir”, “Le Point”. Buvo vienas “3 Magazine 52” redaktorių. Savo reportažuose nagrinėjo daugelį konfliktų: Alžyras, Vietnamas, Belgijos Kongas ir kt., o taip daugelį daugiau ar mažiau taikių revoliucijų.

22) Chorchė Semprunas (Jorge Semprun Maura, 1923-2011) – prancūzų ir ispanų rašytojas, visuomenės ir valstybės veikėjas. Dalyvavo prancūzų Pasipriešinime, 1943 m. buvo suimtas ir iki 1945 m. laikytas Buchenvaldo konclageryje. Po karo priklausė Ispanijos komunistų partijos CK bei politbiurą. 1964 m. pašalintas už anti-stalininius pasisakymus. 1988-1991 m. užėmė Ispanijos kultūros ministro postą. Parašė autobiografines knygas apie gyvenimą koncentracijos stovyklose, romanus apie prievartą ir jos kraštutines teroristines formas („Tolimas kelias“, 1963). Rašė scenarijus filmams (A. Renė36) filmas „Karas baigtas“ 1966 m. gavo Oskarą už originaliausią scenarijų).

23) Vensanas Oriolas ( Vincent Auriol, 1884-1966) – pirmasis Prancūzijos prezidentas po Antrojo pasaulinio karo (1947-1954). Iki karo buvo Tulūzos meru, tada ministru dviejose socialistų vyriausybėse. 1942-1943 m. dalyvavo pogrindinėje prancūzų Pasipriešinimo veikloje, o vėliau pabėgo į Londoną, kur buvo priimtas į generolo Š. de Golio vyriausybę. Baigęs prezidentauti, užsiėmė politine publicistika.

24) „Sunkvežimis“ (Le camion, 1977) – prancūzų draminis filmas, kuriame vaidina M. Duras ir Žeraras Depardjė25). Siužetas yra apie senyvą moterį, tranzuojančią su jaunesniu sunkvežimio vairuotoju, su kuriuo vyksta „vienpusis“ pokalbis apie politiką ir filosofiją. Ji įtikinėja, kad revoliuciją yra mirus. Nėra nieko, o tik tuštuma. Vairuotojas (Ž. Depardjė) klausosi, tačiau retai prašneka. Ji senyva ir jis visai nenori su ja prasidėti. Duras nerado tinkamos aktorės, tad nusprendė filme vaidinti pati.

25) Žeraras Depardjė (Gérard Depardieu , g. 1948) – prancūzų aktorius, filmų kūrėjas ir verslininkas. Įsižeidęs dėl 75% mokesčio turtuoliams, atsisakė Prancūzijos pilietybės, išsikėlė iš Prancūzijos. 2013 m. sausio 3 d. jam suteikta Rusijos pilietybė. Auksinio gaublio geriausio aktoriaus nominacijos laimėtojas už vaidmenį „Žalioji korta“ (1990). Gavo daugybę apdovanojimų, labai mėgstamas Prancūzijoje ir už jos ribų. Žinomas iš filmų „1492: Rojaus užkariavimas“ (1992), „Asteriksas ir Obeliksas“ (2002), “Paskutinis metro” (1980), “Sirano de Baržerakas” (1990).

26) Simona Sinjorė (Simone Signoret, tikr. Simone-Henriette- Charlotte Kaminker, 1921-1985) - prancūzų kino ir teatro aktorė, dažnai vadinama didžiausia kino aktore. Gimė Visbadene iš Lenkijos atvykusioje žydų šeimoje. Ji pirmoji iš prancūzų laimėjo Oskarą už vaidmenį filme „Kelias aukštyn“ (1959), o vėliau gavo daugybę kitų apdovanojimų. Parašė memuarus „Nostalgija, kurios niekada neturėtų būti“ (1978) bei romaną „Adieu Volodya“ (1985). Visą gyvenimą smarkiai rūkiusi, mirė nuo kasos vėžio.

27) Suzana Flon (Suzanne Flon, 1918-2005) - prancūzų aktorė. Prieš ja tapdama, dirbo anglų kalbos vertėja ir buvo asmeninė Editos Piafp6) 7 sekretorė. Vaidinti pradėjo 1943 m., o kine debiutavo 1947 m. Išgarsėjo vaidmenimis Jean Anouilh „L'Alouette“ bei André Roussin „La petite hutte“ pjesėse. 1961 m. originaliai interpretavo motiną filme „Tu neturi žudyti“. Būdama 81 m. amžiaus tebevaidino M. Duras „Anglų meilužyje“

28) Žakas-Loranas Bostas (Jacques-Laurent Bost, 1916-1990) – prancūzų rašytojas, scenaristas ir žurnalistas. Po karo Kamiu buvo pakviestas į „Combat“. Jis dirbo satyriniame „Le Canard enchainé“ laikraštyje, buvo Ž.-P. Sartro draugas ir Simonos Bovuar meilužis. [žr. ir >>>>> ].

29) Tatjana Mukina (1905-1963) – rusų aktorė, nuo 1952 m. – nusipelnusi RTFSR aktorė. Paskutinis jos filmas „Gyvenimas praėjo pro šalį“ (1958).

30) Lolė Belon (Loleh Bellon, 1925-1999) – prancūzų aktorė ir dramaturgė. Mėlynakė blondinė (retenybė tarp kilusių iš baskų krašto) jau 1945 debiutavo iškart ir teatre, ir kine. Tačiau po Jacques Becker’io “Casque d'or” (1952) ji kine pasirodydavo tik epizodiškai. Tačiau ji tebevaidino prestižinius vaidmenis teatre (kaip V. Šekspyro “Julius Cezaris” irk t.). Buvo ištekėjusi už Chorchė Sempruno22), tačiau jiedu išsiskyrė ir ji ištekėjo už Claude Roy5).

31) Delfina Serig (Delphine Seyrig, 1932-1990) – prancūzų kino ir teatro aktorė. 1960 m. suvaidino pagrindinį vaidmenį epochiniame A. Renė36) filme „Praeitais metais Marienbade“, o po 3 m. Venecijos festivalyje gavo apdovanojimą už geriausią vaidmenį (A. Reno „Murielė arba laikas sugrįžti“). 1977 m. nufilmavo dokumentinį filmą „Būk graži ir tylėk“ – savotišką feminizmo manifestą kine.

32) 33) Paskalė Ožjė (Pascale Ogier, 1958-1984) – prancūzų aktorė, Biul Ožjė duktė. 1982 m. kartu motina parašė scenarijų ir nusifilmavo J. Rivette filme „Le pont du Nord”. Už vaidmenį E. Rohmer filme “Pilnatis Paryžiuje” (1984) Venecijos festivalyje gavo Sezaro apdovanojimą už geriausią aktorės vaidmenį.
Biul Ožjė (Bulle Ogier, g. 1939) – prancūzų aktorė. Be kitų apdovanojimų, naujausias yra Moliere de la comédienne už geriausią antraplanį vaidmenį filme „Reve d’Automne“.

34) Žana Moro (Jeanne Moreau, g. 1928) - prancūzų aktorė, dainininkė ir režisierė, pagarsėjusi „naujosios bangos“ režisierių filmuose ir buvo laikoma, kad ji įkūnijo intelektualiojo moteriškumo idealą. 1960 m. Kanų festivalyje gavo apdovanojimą už vaidmenį P. Bruko37) filme „Septynios dienos, septynios naktį“, 1991 m. Venecijos festivalio „Auksinį liūtą“ už indėly kine ir t.t. O anot jos pačiuos, jos geriausias darbas - F. Truffaut filme „Žiukis ir Džimas“.

35) Madlena Reno (Madeleine Renaud, 1900-1994) – prancūzų aktorė, geriau žinoma darbais teatre, tačiau pasirodė keliuose Jean Grémillon filmuose, tarp jų „Remorques“ (1941) bei „Lumiere d'été“ (1943). Su vyru Jean-Louis Barrault laikyti iškiliausia to meto pora teatre.

36) Alenas Renė ( Alain Resnais, g. 1922) - prancūzų kino režisierius, kurio karjera truko net 60 m. Ankstyvieji darbai priskirtini prancūzų „naujajai bangai“ (nouv lle vague). Artimesnius ryšius palaikė su „Kairiojo sparno grupe“. Ir keista, kad tarptautinį pripažinimą gavo už tris ankstyvuosius filmus: „Naktis ir rūkas“ (1955), „Mano meilė, Hirosima“ (1959), „Pernai Marienbade“ (1961). Vėliau atitolo nuo atvirai politinių temų ir ėmė ieškoti sąryšių su kitomis kultūros formomis (teatrą, muziką, komiksus). To pasėkoje pasirodė dviejų Alan Ayckbourn pjesių interpretacijos, du skirtingi stiliai muzikiniame “On connait la chanson” (1997) bei “Pas sur la bouche” (2003).

37) Piteris Brukas (Peter Stephen Paul Brook, g. 1925) - anglų teatro ir kino režisierius–novatorius, gimęs išeivio iš Latvijos šeimoje. 1968 m. buvo pakviestas į Paryžių, ten įkūrė Tarptautinį teatro tyrinėjimų centrą. Jo mėgiamu dramaturgu buvo V. Šekspyras – ir čia jam įtaką padarė J. Koto knygą „Šekspyras – mūsų amžininkas“, kuriai parašė pratarmę. Gavo nemažai apdovanojimų.

38) Tonis Ričardsonas (Tony Richardson, 1928-1991) – britų teatro ir kino režisierius bei prodiuseris. 1963 m. gavo Oskarą (už „Tomas Džonsas“, H. Fildingo romano ekranizaciją) – geriausio filmo ir geriausios režisūros. Tada buvo pakviestas į JAV – ir to laikotarpio jo geriausias filmas yra Dž. Irvingo „Naujojo Hempšyro viešbutis“ ekranizacija (1984).

39) Žanas-Žakas Ano (Jean-Jacques Annaud, g. 1943) – prancūzų kino režisierius, prodiuseris ir scenaristas. Yra apdovanotas Oskaru už geriausią filmą užsienio kalba (1977, “Juoda ir balta”). Sezaro apdovanojimą už geriausią filmą užsienio kalba gavo ir už U. Eco „Rožės vardo“ ekranizaciją (1986). Paskutiniu metu dirbo Los Andžele (JAV).

40) India Song (1975) – M. Duras režisuotas filmas (drama). Siužetas sukasi aplink Anne-Marie, pasileidusią prancūzų vicekonsulo Indijoje žmoną. Filmas pagal nepublikuotą S. Duras pjesę. 1976 m. filmas gavo tris Sezaro apdovanojimo nominacijas: už geriausią muziką, geriausią garsą ir geriausią aktorės vaidmenį (Delphine Seyrig31)).

Gregory Villemin 41) Gregori byla –dėl 1984 m. spalį Vologne upėje (rytinėje Prancūzijoje) rastas negyvo, surištomis rankomis, 4 m. amžiaus Gregory Villemin kūnas. Šis nutikimas sukėlė dramatišką grandinę įvykių, kurie gavo apibendrintą “Gregori bylos” pavadinimą ir labiau sukrėtė Prancūziją, nei bet kuris kitas nusikaltimas. Juos sekė pasibaisėjusi Prancūzija, buvo ir vėl paleista jo motina ir t.t.

42) Medėja - graikų mitologijoje Kolchidės karaliaus Ajeto ir okeanidės Idijos duktė, burtininkė. Ji veikia mite apie argonautus (kur ji žolelėmis užmigdo vilną saugantį slibiną), jos meilę su Jasonu aprašo Pindaras, ji yra Euripido tragedijos veikėja. Senekos tragedijoje – ji nuosekli keršytoja.

43) Vasaros lietus (1990) – Ispanų filmas pagal A. Solero romaną apie 4 draugų brendimą. Jų gyvenimas kardinaliai pasikeitė per vieną vasarą. Rež. A. Bandares.

44) Brestas (Brest ) – miestas Bretanėje, Prancūzijos šiaurės vakaruose, netoli vakarinio Bretanės iškyšulio. Miestas yra svarbus šalies uostas ir antras pagal svarbą Prancūzijos karinis uostas. Bresto istorija visad buvo susijusi su jūra. Čia 1752 m. buvo įsteigta Laivybos akademija. Kas 4-i metai čia rengiama tarptautinė jūros šventė.

45) Siamo gatvė (rue de Siam) – pagrindinė gatvė Breste44) (Prancūzija). Pavadinimas kilo nuo trijų ambasadorių, kuriuos atsiuntė karalius Siamas, kad 1686 m. birželio 29 d. Versalyje susitiktų su karaliumi Liudviku XIV.

Skaitiniai
I.Calvino. Katinų markizė
A. Rimbaud. Blogas kraujas
Seksas filosofų gyvenime
Laukinės gamtos šauksmas
Aldous Huxley. Suvokimo durys
A. de Saint-Egziuperi filosofija
Kristianas Libensas. Marizos skonis
Pasimetusios merginos memuarai
Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
Marselis Prustas. Sodoma ir Gomora
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Prancūzų erotinio romano ypatybės
Traukianti bučiniams literatūros mylėtoja
A. De Saint-Exupery. Mažasis princas
Žanas P. Sartras: Vieni du su milžine
Riiti Jokomicu. Žiema ir moteris
Sadistiniai Hičkoko potraukiai blondinėms
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
Claire Keegan. Šermukšnių naktys
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
B. Breiteig. Stokholmas
Vartiklio naujienos