Nyčė: Dievo mirties idėja

20 a. pabaigoje, ir dabar, paskutiniais metais, įvyko daug permainų, peržiūrėta daugybė vertybių ir sampratų - krizė daug kam atvėrė akis. Ir kaip modelį permainoms paaiškinti galime paimti Nyčės Dievo mirties idėją. Prielaidos tam – ir krikščionybės krizė, ir tikėjimo praradimas, ir finansinio „burbulo“ sprogimas, privertęs perkainuoti realias vertybes.

Sunku suprasti Nyčę, kai ieškomą koncepciją reikia surinkti iš šen bei ten išbarstytų aforizmų. Gerai, kad padeda Heidegerio*) užuomina: „Nyčę reikia skaityti nuolat klausinėjant Vakarų istoriją“. Tokiame rakurse „Dievas mirė“ tampa jau ne mąstytojo požiūriu religijos klausimais, o bandymu nurodyti tam tikrą ribinę būseną, tam tikrą Vakarų pasaulio esminio pasikeitimo momentą. Žodžiai „Dievas mirė“ tampa tik diagnoze ir prognoze, giluminių epochos sluoksnių apraiška. Norint suprasti Nyčę, turime priimti Nyčės norą ne sistemiškai išdėstyti savo požiūrį naudojantis priimtomis normomis ir kriterijais, o betarpiškai suvokti tikrovę tokia, kokia ji yra, ir ją praktiškai išbandyti savyje. Nyčei aplamai būdingas asmeninis santykis su jo laikmečio problemomis, perleisti jas per savo vidų.

B. Sokolovo “Dvasios ieškojimas” (Metafiziniai tyrinėjimai, nr.16, 2003, rusų kalba) aiškinama, kad jau pačiose krikščionybės ištakose (Judo išdavystėje) glūdi krikščionybės prielaidos:
“Dar iki Nyčės Judas paskelbė: ’Dievas mirė, Dvasia mirė, net jei jis ir prisikels savo mirtingume’”.

Nagrinėjama išdavystės idėja: “Tikėjimas savaime yra antetinis. Grindžiamas etiškumo atsisakymu, išdavyste”. Pats Jėzus ne kartą reikalavo išsižadėti senųjų vertybių ir principų, kitaip – juos išduoti (Kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės – negali būti mano mokinys, Lk 14:26).

Tačiau, jei Nyčė išreiškia ne savo asmeninę nuomonę, o kalba tam tikros istorinės tikrovės vardu, o jo žodžiai turi paliesti visą Europos kultūrą, tai kodėl dar ir mūsų laikais yra daug tikinčiųjų krikščioniškuoju Dievu? Tad gal Nyčės pranašaudamas suklydo, gal nebuvo jokio persilaužimo momento?

Bet juk Dievo mirties įvykio trukmė gerokai ilgesnė, nei vienas ar du šimtmečiai, o ir pats „įvykis“ visai kitokio mastelio, kol kas dar nesuvokiamo daugumai, o ir pati žinia ne visus yra pasiekusi... Matyt, esame tik ties tos išpranašautos epochos slenksčiu – panašiai, kai seniai užgesusios žvaigždės šviesa mums dar šviečia, tačiau ji tėra tik „regimybė“.

Be to, Dievo mirties idėja nesuvedama į religijos krizę. Nyčė, visu jam būdingu radikalumu, pasistengė apmąstyti visas galimas Dievo idėjos atsisakymo pasekmes: „su šito tikėjimo palaidojimu turi prasmegti visa, kas ant jo pastatyta, įaugę į jį ... laukia ilgas ir gausingas griūčių, sugriovimų, žūčių, žlugimų laikas“ (Žmogiška, pernelyg žmogiška, ŽPŽ). Tad mūsų laukia visų vertybių pervertinimas...

Pirmiausia, tokios svarbos įvykis privalo paliesti universaliausią pasaulėžiūrą, metafiziką. Jei Nyčė krikščionybę laikė „platonizmu liaudžiai“, o Dievas tikintiesiems yra paties „antgamtiškumo“ ir įvairių jo aiškinimų supratimu – kaip „idėjų“ ir „normų“, „principų“ ir „taisyklių“, „tikslų“ ir „vertybių“, kurios nustatytos virš „esančiojo“, kad šiam suteiktų prasmę, tvarką ir ... „prasmę“. – tai Dievo mirties idėja neišvengiamai susijusi su binarinės šiapusinio ir anapusinio, materialaus ir idealaus dispozicijos suirimu – tai, ką įvedė Platonas, ir kas du tūkstantmečius apsprendė ir kreipė vakariečio protą. Tad „Dievas mirė“ reiškia ir išsilaisvinimą iš Platono metafizinio mokymo priespaudos, įrodo „aptemimo ir Saulės užtemimo“ (ŽPŽ) buvimą visuose jo apraiškose. Štai „Beprotis“ autorius klausia Dievo mirties skelbėjo lūpomis: „Kas mums įdavė kempinę, kad nutrintume dažus nuo viso horizonto? Ką mes padarėme, atplėšę žemę nuo jos saulės?“. Prisiminus Platono epizodą, kur saulė buvo viršjuslinio, idealaus metafora – sfera, sudariusia ir ribojusia vakariečio mąstymo „horizontą“, kad to „pasaulio“ esmė prieinama žvilgsniui tik esant jo viduje, tokio, kokiu jis „atrodo“, t.y. tokiu, kokia jo „išvaizda“ (idėja) – tada iš tikro Dievo mirtis iškyla kaip „dažų nuo viso horizonto“ nutrynimas.

Kartu Dievo mirtis Nyčei kyla ir kaip naujo horizonto atradimu – „begalinio horizonto“, pačio plačiausio atsivėrimo, kokį tik pajėgiame išgyventi: „Pasaulis dar kartą tapo mums begaliniu“ (ŽPŽ), nes išnyksta jį uždariusi ir ribojusi viršjuslinio sfera, nes tapsmas ir įvairovė išsilaisvina iš „Vienatinio“ ir „Būties“ gniaužtų, tad akiračiui atsiveria visas pasaulio daugiabriauniškumas. Jis tampa tokiu, nes prieš mus iškyla atsitiktinumų ir neapibrėžtumų karalystė tarsi „dieviškas stalas žaidimui kauliukais“ (Taip kalbėjo Zaratustra, TKZ). Su Dieviškojo Logoso, sutvėrusiu pasaulį pagal savo atvaizdą, mirtimi krenta dar vienas vakarietiškas Miegantis dievas postulatas, skelbiantis Būties ir mąstymo tapatybę. „Nudievintoji“ Visata, išlaisvinta iš paklusnumo tikslui diktato, iš „amžino voro-proto ir jo voratinklio“ (TKZ) iškyla visu savo svetimumu „Tiesai“, „logikai“, „tvarkai“, kad ir koks universalus būtų jos priežasties pasekmės dėsningumas, visu savo pirmapradžiu chaotiškumu. Būtis tampa begaline savarankiškai besivystančių dalelių ir skeveldrų, neturinčių jokios bendros sistemos, visuma.

Radikalus pasaulio sampratos pasikeitimas po Dievo mirties reiškia jo pažinimo metodų ir idealų keitimąsi. Įvairovė ir tapsmas reikalauja ne „Absoliučios Tiesos“ paieškų, o paaiškinimo ir įvertinimo: aiškinimai visada pateikia tik dalinę ir fragmentišką tam tikro reiškinio „esmę“ ir įvertina hierarchinę prasmių „vertingumų“ sistemą, neatmetant ir nepašalinant jų įvairovės.

Atsisakymas požiūrio iš Dievo taško idėjos reiškia atsisakymą nuo neutralaus „nesuinteresuoto suvokimo“ idealo. Vietoje senosios gnoseologijos Nyčė siūlo „perspektyvizmo“ koncepciją: kiekvienas poreikis, kiekvienas troškimas, kiekvienas „už“ ir „prieš“ yra nauja perspektyva, nauju požiūrio tašku, ir kuo didesniam veiksnių skaičiui suteiksime žodį, tuo pilnesnis bus nagrinėjamo reiškinio vaizdas. Absoliučia, žvelgiančią iš viršaus, abejingą „akį be vyzdžio“ pakeičia judrus plastinių jėgų centras, aiškinantis būtį, kuriam pagrindiniu atskiriančiu elementu yra valia valdžiai.

Dievo, kaip absoliutaus subjekto ir proto, kurio idėja anksčiau rėmėsi ir iš esmės kurio funkcijas dubliavo ribotas subjektas, mirtis reiškia, kad žmoguje, iš vienos pusės, dingsta „kūno“ ir „dvasios“ dvilypumas, o iš kitos pusės įvyksta individualaus „Aš“ suskilimas – tai vėliau postmodernistinėje filosofijoje bus pavadinta „subjekto mirtimi“. Dievui mirus tampa neįmanomas vienų žmogaus savybių, laikomų „ne grynai žmogiškų“ („kūniškųjų“, „gamtinių“), slopinimas iškeliant kitas į antgamtiškąją Būtį. „Svetimas“ žmoguje, „Savastis“, pasąmonė išsiveržia iš žmogaus proto valdžios. Mirus Dievai tampa akivaizdi „Aš“ priklausomybė nuo tos sferos ir tuo pat metu atskleidžiamas jo daugiabriauniškumas, paneigiamas mitas apie jo monolitiškumą. Kartu su krikščionybe turi išnykti ir toji „lemtinga atomistika, kurią sėkmingai ir ilgai mokė krikščionybė, sielų atomistika“; siela turi būti laikoma kaip „subjekto daugialypiškumas“ bei „visuomeninė afektų ir instinktų sandara“.

Tačiau Dievo mirtis kartu reiškia ne tik „subjekto mirtį“, „mirti turi ir pats žmogus. Jei liausis egzistavęs normatyvinis ir idealus žmogaus pavyzdys, tai kartu dings ir jo amžinos ir nekintančios prigimties idėja; tad žmogus taps pavaldus evoliucijai. Nyčė pasiekė tą tašką, kai žmogus ir Dievas vienas kitam priklauso – ir vienam išnykus, dingsta ir kitas.

Bet Dievas ne paprasčiausiai mirė, o buvo užmuštas, nužudytas žmonių: „mes jį nužudėme, ... pati švenčiausia ir galingiausia Būtybė, kokia tik buvo pasaulyje, paplūdo kraujais nuo mūsų peilių“ (ŽPŽ).

Kaip tai įmanoma? „Tačiau kaip mes tai padarėme? Kaip mums pavyko išgerti jūrą? Kas mums įdavė kempinę, kad nutrintume dažus nuo viso horizonto?“ (ŽPŽ). Atsakymas, anot Nyčės, yra pačioje krikščionybėje, pačioje Europos moralėje, nes Europos kultūra jau „nuo seno juda kažkokioje įtampoje, stiprėjančioje šimtmetis po šimtmečio link katastrofos“ (Valia valdžiai, VV). Dievas mirė todėl, kad mes, šiuolaikiniai žmonės, jį nužudėme atidavę užmarščiai, tačiau iš kitos pusės, „pati būtinybė pridėjo ranką“ (VV), nes šio įvykio neišvengiamumas buvo padėtas pačioje Europos istorijos pradžioje.

Pasaulio istorija, anot Nyčės, perteikia amžiną dualizmą, antagonizmą ir dviejų jėgų („aktyvios“ ir „reaktyvios“) priešybę. Pirmosios yra kūrybinės, suvokiančios, kuriančiosios, teigiančios skirtumus ir gyvenimą. Tuo tarpu antrosioms pirminiais yra neigimas, priešinimasis viskas, kas gera, siekis riboti, visa ko slopinimas. Aktyviosios nuolat įsitvirtina aplinkos keitimu, reaktyviosios sugeba tik atsakyti ir reaguoti į išorinius impulsus.

Šiuos du jėgų tipus atitinka dvi moralės atmainos – „viešpačių“ ir „vergų“ moralės. „Ponas“ nustato ir suvokia vertybes, o „vergas“ priverstas jas pripažinti: ar norėtų jas išsaugoti, ar norėtų sunaikinti „viešpačių“ vertybes, vis dėl to „vergas“ savo jėgą nukreipia į tai, kas jau sukurta, vienu ir kitu atveju jis tik reaguoja į gyvenimą, vietoje tvėrimo pačiam.

God Death „Viešpačių moralė“ tveriama kaip teigimas ir gyvenimo, gyvenimo visoje jo įvairovėje, himnas.

„Vergų moralė“ atsiranda, kai sumanytas vergo pyktis, neapykanta, kerštingumas ir pavydas, kylantys iš silpnumo ir pažeminimo, tampa kūrybine jėga, kuriančia savas vertybes. Ji prasideda neigimu, nuo pat pradžių sako Ne „išoriniam“, „kitokiam“, „nesavam“ ir tik vėliau kažką panašaus į teigimą, teigdama visuotinai privalomas, „absoliutines“ ir „vieninteles teisingas“ vertybes, apsunkinančias ir nuvertinančias gyvenimą.

Jau judaizme ir platonizme (istorinėse krikščionybės ištakose) neigimas ir ressentiment jausmas turi lemiamą vaidmenį. Judaizmas, pastatytas prieš klausimą būti ar nebūti, nusprendė būti „bet kokia kaina“ ir ta kaina buvo „sąmoningas savo prigimties iškreipimas“: gyvenimo neigimas, visų nuopuoliškų, dekadentiškų instinktų teigimas. Judaizmas iš dievo sampratos pašalino „visas kylančio gyvenimo prielaidas, viską, kas stipru, drąsu, valdinga, išdidu“.

Platonizmas, savo ruožtu, atidavęs užmarščiai ikisokratinę minties ir gyvenimo vienybę, suskaidė žmogų į dvi puses, privertęs mintį žaloti gyvenimą, ją ribojant pagal „aukščiausias vertybes“. Pradedant Platonu mintis tampa neigiančia, o gyvenimas nuvertėja, virsta vis ligotesnėmis formomis. Filosofas, įstatymdarys ir naujų vertybių ir perspektyvų kūrėjas virsta jau egzistuojančių tarnu ir saugotoju. Platonizmas į dvi dalis suskaidė ne tik žmogų, bet ir visą pasaulį. „Šiapusinis“ pasaulis neteko savo prasmių, grožio, teisingumo, nes jie ėmė priklausyti tik „anapusiniam“; įvairovė ir tapsmas nuteisiami vardan „Būties“ ir „Vienatinio“.

Krikščionybė, iš vienos pusės, būdama „paskutine logine judaizmo išdava“, iš kitos pusės, įtraukia į save platoniškąją dviejų pasaulių koncepciją. Ji perima ir sustiprina savo pirmtakų pasaulio neigimo tendenciją. Ir su krikščionybe, pavertusia Dievą sudievintuoju „Nieku“, ir prasideda Dievo nužudymas.

Atrodytų, kad Dievo mirtis turėtų išlaisvinti gyvenimą nuo ją engiančių ir neigiančių vertybių, reikšti „aktyviųjų“ jėgų pergalę. Tačiau taip nenutinka.

Dievas mirė, tačiau liko tuščia jo buvimo vieta – viršjuslinis pasaulis, ankstesniais liko kryptingumas ir kriterijai, vertybių esmės apibrėžimas. Dievo ir bažnyčios autoritetas išnyksta, tačiau jų vietą užima sąžinės ir proto autoritetas, „dieviškąsias“ vertybes pakeičia „žmogiškos, pernelyg žmogiškos“. Anapusinė amžinoji malonė virsta žemiškąja laime daugumai. Dievo vietą užima „Progresas“, „Tėvynė“, „Valstybė“. Senąjį krikščionišką žmogų pakeičia „labiausiai niekinamas žmogus“, „paskutinis žmogus“. Jis vis dar krauna sau vertybių, neigiančių, žalojančių gyvenimą, naštą, tačiau dabar jis suvokia visą jų menkumą, ir todėl jame jau nėra „chaoso, galinčio pagimdyti šokančią žvaigždę“ (TKZ), jame jau nėra jokių siekių, jis siekia tik „savo mažyčio malonumo“.

„Visuotinis progresas“ ir „Valstybė“ negali tinkamai pakeisti Dievo, nepajėgia apginti žmonių nuo atslenkančio Nieko, todėl stengiasi užsimiršti kasdieniniuose reikaluose, pelno siekime ir aštriuose pojūčiuose. Tačiau visų ankstesnių vertybių žlugimas neišvengiamas...

Kai Vakarų žmogus galutinai suvoks, kad anapusinis idealų pasaulis miręs ir bedvasis, tai vakarietiškoje kultūroje turėtų prasidėti „nihilizmo“ etapas. Nes žmonės, neturėdami galimybės surasti viršjuslinę sferą, - sferą, kurioje manė esą jų gyvenimo prasmę, tiesą, grožį bei vertybes – paniekins ją, kaip visai neturinčią jokios prasmės, tikslo bei vertės: „tapsmo tikrovė pripažįstama vienintele realybe ir uždraudžiami bet kokie aplinkiniai keliai į slėpiningus pasaulius bei netikras dievybes; tačiau, iš kitos pusės, šis pasaulis, kurį neigti daugiau nebenorima, tampa nepakeliamu“ (VV).

Tačiau nihilistinės krizės laikotarpis ne tik savyje turi didžiausią pavojų, bet ir didžiausią laikmečio galimybę. Nes subyrėjus ankstesnėms vertybėms ir jų kriterijams, realus pasaulis nuvertėja, tačiau neišnyksta, o tik, pirmąkart, įgauna svarbą. Žmogus privalo suvokti tikrą vertybių šaltinį – savo valią valdžiai, atmesti ir sunaikinti pačią ankstesnių vertybių „vietą“ – „aukštyn“, „aukštumą“, „anapusiškumą“ – ir sukurti naujus gyvenimo teiginius, iškeliančius žmogų: „tikriausiai, žmogus iš čia ir pradės kilti vis aukštyn ir aukštyn, kur liausis persilieti į Dievą“ (ŽPŽ).

Tad Dievo mirties priežastys glūdi pačioje krikščionybėje, ankstesnėse „aukščiausiose“ vertybėse, kurias sukūrė reaktyviosios jėgos bei jausmai. Po Dievo mirties Europos kultūra pabandys į jo vietą perkelti žmogiškąsias „Progreso“, „Valstybės“ ir pan. vertybes. Tačiau visų ankstesnių vertybių praradimas yra neišvengiamas ir turi ateiti „europietiško nihilizmo“, o kartu ir naujas tikrų vertybių iškėlimo laikotarpis.


*) Martinas Heidegeris (Martin Heidegger, 1889- 1976) – vokiečių filosofas, egzistencialistas ir hermeneutikas. Sukūrė mokymą apie būtį, visa grindžiančią ir neapibrėžtą, tačiau su visa susijusia. Būties „šauksmą“ galima išgirsti asmeninę egzistenciją išvalant nuo nusasmeninančių kasdienybės iliuzijų (teigta ankstyvuoju laikotarpiu) arba suvokus kalbos esmę (vėlyvuoju laikotarpiu).
Pasižymėjo savo tekstų poetiškumu ir šnekamosios kalbos panaudojimu „rimtuose“ veikaluose. Heidegerio filosofija yra vadinama klausimų filosofija - aptarinėjamas filosofijos pateiktas klausimas apie „būties esmę“, tačiau ne apie „esaties esmę“. Kitus mąstytojus kaltina „būties užmarštimi“ ir bando rasti skirtumus tarp būties ir būtinybės.
Pagrindiniai kūriniai: „Būtis ir laikas“ (1927), „Laiškas apie humanizmą“ (1946), „Kantas ir metafizikos problema“ (1929), „Įvadas į metafiziką“ (1935), „Klausimas apie techniką“ (1949; aptaria technologijos vaidmenį žmonijai).

Nyčė ir muzika
L'ombra di Venezia
Apie Nyčės metafiziką
F. Nyčės filosofiniai pagrindai
Linksmojo mokslo pamokos
Heidegeris. Europos nihilizmas
Kur veda Zaratustros žvėrys
Apie žmogaus ir antžmogio mirtį
Venecija: Tarp dievinimo ir įpročio
F. Nyčė: Aš ne žmogus, o likimas
Nyčė ir Šopenhaueris apie užuojautą
Rudolfas Šteineris. Krikščionybes esmė
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Paskutinis filosofas: Tik kurdamas esi laisvas!
Miręs Kristus nuo pasaulio viršūnės kalba apie tai, kad Dievo nėra
Novgorodo Sofijos ikona: tarp stačiatikybės ir sofijalogijos
Th. Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Seraphim Rouse. Maištas prieš Dievą
Virš-sąmonė ir mistinio proto kritika
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Filosofija iš antropologinio taško
Egocentrizmas ar būtinybė?
Patarimai ieškančiam Dievo
Krizinės sąmonės genezė
Rašytojas ir stilius
Etikos konspektai
Vieni du su milžine
Etikos konspektai
Filosofijos forumas
Filosofijos skiltis
Vartiklis