Nyčė: Kur veda Zaratustros žvėrys. Vartiklis

Kol širdžiai savo taip Zaratustra kalbėjo, vidurdienį jau saulė rodė: bet štai staiga nustebęs jisai aukštyn sužiuro - mat virš savęs išgirdo paukščio kryksmą čaižų. Gi žiū! Ore erelis didžiuliais ratais sklandė, po juo gyvatė maskatavo, bet neatrodė, jog tatai pagautas grobis būtų - į draugę jo labiau ji panėšėjo, nes kaklą jam apsivyniojus buvo.
„Tai mano gyvulėliai!“ - Zaratustra balsu pasakė ir iš visos širdies jis džiaugės.
„Visam pasauly išdidžiausias ir visame pasaulyje gudriausia: abu jie į žvalgybą išsirengė.
Jie nori sužinoti, ar gyvas dar Zaratustra. Išties, ar aš tikrai dar gyvas?
Man tarp žmonių, kaip patyrimas rodo, pavojingiau nei su žvėrim gyventi; grėsmingas tavo kelias, Zaratustra. Tegu šitie žvėreliai bus kelrode žvaigžde manąja!“

F. Nyčę skaityti nelengva – tačiau „Zaratustra“ skaitymo atžvilgiu „lengva“. Šiame kūrinyje sudėtingi ir neįprasti filosofiniai samprotavimai sumaniai įausti į poetinį išdėstymą, tad kartais atrodo, kad tai visai ne filosofinis traktatas, o literatūros kūrinys. Nors ... bet kuriame genialiame literatūros kūrinyje visada daugiau ar mažiau yra filosofijos.

Tokiam pagyvinimui labai pasitarnauja gana neįprasti personažai – pranašo žvėrys: erelis ir gyvatė. Tačiau neretai jie atrodo žmogiškesni nei pats Zaratustra, atsiribojęs nuo viso, kas „žmogiška, pernelyg žmogiška“. Erelis su gyvate ne visada lydi Zaratustrą jo klajonėse, tačiau jie išlieka vieninteliais tikrais jo draugais. Žvėrys paminimi jau trečioje knygos pastraipoje. O erelis ir gyvatė visada minimi kartu, praktiškai kaip viena: erelis niekada nekalba vienas, kaip kad ir gyvatė. Ir jei nebūtų kalbama daugiskaita, galėtum pagalvoti, kad „žvėrys“ yra kažkokia viena būtybė.

Mitologijoje ir misticizme erelis ir gyvatė, kai pateikiami kartu, simbolizuoja šviesos ir tamsos jėgų priešpriešą: erelis glaudžiai susijęs su saulės simbolika ir dienos įvaizdžiu, o gyvatė yra vienas iš nakties vaizdinių ir pamėklišku, požemių gyvenimu. Vietoje erelio kartais būna sakalas arba vanagas, o vietoje gyvatės – drakonas, kas, tarp kitko, nieko nekeičia.

Erelio ir gyvatės simbolika pasireiškia ir astrologijoje – traktuojant Skorpiono ženklą, kuris apima tris skirtingus simbolius: skorpioną, suteikiantį ženklui neigiamą atspalvį; gyvatę, kaip išminties simbolį; erelį. Paskutiniu atveju, be bendro aiškinimo, kad Skorpiono žvaigždynas primena ir skrendantį paukštį, erelis susijęs su mistine iniciacija: vaizduojamas paukščiu Skorpionas tarsi įveikia savo žemą ir nuodingą prigimtį. Tas įveikimas dėl gyvatės išminties.

Krikščioniškoje ikonografijoje erelio, snape laikančio gyvatę, siužetas paprastai aiškinamas kai nuoroda į tai, kad žemesnioji instinktyvi žmogaus prigimtis (kurią simbolizuoja gyvatė) turi būti numarinta, o aukštesnioji dvasinė (erelis) – išlaisvinta. Bet tai tik ezoterinis šio vaizdinio traktavimas.

Ezoteriniu požiūriu erelio ir gyvatės sąjunga nuo seno filosofų ir teologų laikyta geriausiu Dievo, Absoliuto apibrėžimu. Apie tokią sampratą rašė ir Mirča Eliadė. Apsijungusios priešybės ima papildyti viena kitą. Absoliute negali būti priešybių – tada jis nebūtų Absoliutu.

Taigi, erelio ir gyvatės vienijimas nėra Nyčės „poetiniu išradimu“. Nyčės filosofijos kontekste tai reikia suprasti kaip buvimą „anapus gėrio ir blogio“. Bet dar grįžkime prie iniciacijos, paminėtos kartu su Skorpiono ženklu. Erelis jau pats savaime yra iniciacijos simboliu – visų pirma, dėl savo skvarbaus regėjimo (jam netgi priskiriamas gebėjimas žvelgti į saulę) ir čia jau nesunku įžvelgti paralelę su sugebėjimu matyti ir suprasti tai, kas paprastiems žmonėms nepasiekiama (šia prasme, jis labai populiarus pas rozenkreicerius). O gyvatė, kaip išminties įsikūnijimas, daugelyje mistinių mokymų reiškia kelią, vedantį prie iniciacijos. Štai vienoje Misterijų legendų, savitoje Pradžios knygos interpretacijų, kurioje didžioji Gyvatė žmogui davė pažinimą to, kas yra Rojuje augantis Gyvybės medis ir kaip bei kam jį galima panaudoti – ir taip išlaisvinęs žmogų nuo demiurgo Jahvės priklausomybės. Vienas iš paplitusių iniciacijos pavaizdavimų – kaip gyvatė ryja iniciuojamąjį. Pats žodis „iniciacija“ reiškia „patekti į vidų“.

Gyvatė yra daugelio tautų iniciacijų personažas ir dėl savo gyvenimo po žeme (viena paplitusių iniciacijos formų numano arba inscenizuoja nusileidimą į požemių karalystę), o taip pat dėl savo „persikūnijančio“ pobūdžio (periodinio odos pakeitimo) labai tinka būti „naujojo gimimo“ simboliu. Be to reikia prisiminti ir senuosius tikėjimus, kad suvalgius gyvatę atsiranda sugebėjimas suprasti „paukščių kalbą“ – ezoterinėje tradicijoje reiškiantis ypatingą informacijos perdavimo būdą, kartais vadinamą „angelų kalba“. Be to, gyvatė susijusi su „antgamtiško“ regėjimo simbolika: žaltys ant Egipto dievų bei faraonų karūnų yra ne kas kita, kaip Trečiosios akies atvaizdas, kuris, savo ruoštu, atsiskleidžia tame pat iniciacijos akte. Taigi, erelis su gyvate, paimti kartu, tiesiogiai susiję su iniciacija. Ir tikrai, Zaratustra, kurio visi veiksmus galima laikyti iniciuojamojo pasikeitimu, dažnai tariasi su gyvate ir ereliu, kas dar kartą pabrėžia jų reikšmę. „Tegu šitie žvėreliai bus kelrode žvaigžde manąja!"

Įdomu aptarti Zaratustos žvėrių, pranašo ir Saulės sąryšius. Kaip minėjome, erelis tiesiogiai susijęs su Saulės simbolika, o gyvatė dažniau laikoma „mėnulio“ gyviu, tačiau dėl savo dvilypos simbolikos (pvz., ji ir „gyvatė-gundytoja“, ir „išminties gyvatė“; tiek Antikristo, tiek Kristaus simbolis; tiek Mirties, tiek Gyvybės simbolis ir pan.) kartais pateikiama ir kaip „saulės“ simbolis. Čia atspindimas ir gyvačių įprotis susiraičius spirale šildytis saulėkaitoje, o taip pat ir tikinimas, kad gyvatė miršta tik nusileidus saulei. Tačiau pati saulė glaudžiai susijusi su iniciacijų Misterijomis: ji „prisikelia“ kiekvieną rytą po nakties kelionės požemiais, mirusiųjų karalyste. Tad dažnai saulė yra iniciacijų veikėjas, o kai kurios apeigos atliekamos būtent auštant: „prisikėlęs“ iniciuojamasis keliasi iš „kapo“ kartu su savuoju galinguoju prototipu.

Ir tikrai, pirmame puslapyje Zaratustra kreipiasi į Saulę, sušukdamas, kad jis privalo „nusileisti“ ir pirmasis „Zaratustros pratarmės“ epizodas baigiasi žodžiais „Šitaip prasidėjo Zaratustros nusileidimas“. Antrąkart tą tvirtinimą randame „Pratarmės“ pabaigoje, juo baigiasi 10-as epizodas ir, kas reikšminga, tie žodžiai eina iškart jo Zaratustros apsisprendimo: „Tegu šitie žvėreliai bus kelrode žvaigžde manąja!"

O ši knyga „kiekvienam ir niekam“ baigiasi: „Tatai yra m_a_n_a_s_i_s rytas, m_a_n_a diena jau aušta: t_a_d__ k_i_l_k__ g_r_e_i_č_i_a_u,__ a_r_t_ė_k_i,__v_i_d_u_r_d_i_e_n_į__ d_i_d_y_s_i_s! " -
Štai taip Zaratustra kalbėjo ir jau olon savon daugiau negrįžo: toks švytintis, stiprus, lyg ryto saulė, kuri iš už tamsių kalnynų teka“. Zarathustra by Lena Hades

Alegorija į iniciacijos ritualo pradžią knygos pradžioje ir jo (sėkmingas) užbaigimą knygos pabaigoje visiškai akivaizdi. Ir čia priminsime kai kuriuos iškalbingus faktus: Zaratustra gyvena oloje, tačiau olos, grotai ir pan. Yra klasikinės vietos iniciacijoms, kuriose išbandoma vienatve ir tylėjimu. Be to, Zaratustra įsikūręs kalne (o ir šiaip jis dažnai kyla į kalnus) – o tai simbolizuoja peržengimą per žmogiškąjį pradą („žmogiška, pernelyg žmogiška“) ir pranikimą į aukštesnius kosminius lygius. Dauguma knygos personažų nieko daugiau ir neveikia, o tik klausinėja Zaratustrą – o juk klausimų uždavimas yra neatskiriamas iniciacijų elementas.

Dabar į erelį ir gyvatę pažvelkime iš kito kampo. Tam tikru būdu sujungtos erelio ir gyvatės dalys – kai žvynais padengta reptilija gali skraidyti, o plunksnuotasis įgauna skeltą liežuvį ir nasrus su daugybe nuodingų dantų – mums duoda drakoną. Taigi, tam tikru laipsniu galime kalbėti ir apie paties Zaratustros „drakoniškąją“ prigimtį. Ir tikrai, pranašas save tapatina su drakonu – epizode, kai gyvatė įgelia jam bemiegant: „ Ar slibinui nuodai gyvatės yra kada pakenkę?“ Kaip tai suprasti – juk anksčiau (skyriuje „Apie tris virsmus“) Zaratustra slibinu apibūdina tai, „stipriai ir ištvermingai“ dvasiai reikia įveikti: juk didžiuoju slibinu, kurio vardas „Du sollst“ (tu privalai) suprantamas draudimas tverti, kurti nauja. Tą slibiną įveikti privalo liūto dvasia „Ich will“ (aš noriu).

Šis prieštaravimas paaiškinamas ta pačia Nyčės formule: jei turi priešą, jis turi būti tavęs vertas. F. Nyčė ankstesniame kūrinyje „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ (a.498) skelbia: „Kai žmogus panorsta tapti herojumi, tai pradžioje gyvatė privalo tapti drakonu, kitaip jis neturės tinkamo priešo“. Zaratustra herojus, tačiau niekur nemato tinkamo priešo. Todėl visada kaunasi tik pats su savimi – su Zaratustra-drakonu. Būtent todėl Zaratustra dažniausiai vienas, o atsiskyrus niekas netrukdo tai kovai. Todėl Zaratustra ir neįveikiamas žmonių. Juk nenugalėsi to, kuris pats yra mūšio lauku.

O juk ir gyvenimas, ypač sklidinas vidinės kovos, yra ne kas kita, kaip per daugelį metų ištęstos iniciacijos apeigos. Tuo labiau, kad herojaus kova su drakonu yra ta pati iniciacija, kurią pabaigęs herojus gauna nemirtingumą. Kiekvienas privalo turėti savęs vertą drakoną: „Tačiau kada nors į pasaulį ateis gerokai didesni slibinai. Kad antžmogis neliktų be savo slibino, jo verto antslibinio, - reikia,kad karšta saulė dar ilgai liepsnotų virš drėgno pirmykščio miško!“ (skyrius „Apie žmogiškąją išmintį“). Kuo baisesnis tavo priešas, tuo aukštesnis iniciacijos laipsnis – ir atvirkščiai.

Iš kitos pusės, Zaratustos, kaip kovojančio su slibinu ir paties slibino, kaip herojaus ir anti-herojaus, samprata vėlgi yra priešybių vienybės įkūnijimas. Taip Zaratustra (ir Nyčė) tampa Absoliuto Žodžiu. Ir net jei pradžioje Zaratustra tokiu nėra, iniciacijos proceso metu jame galutinai susikristalizuoja Antžmogio, kuris vis tik jį priartina prie Absoliuto, samprata.

Skaitytojas visada neatsilikdamas seka paskui Zaratustrą, išgyvendamas visas jo kelio peripetijas, o tuo pačiu ir pats praeina iniciaciją – juk būtent tokia tikrųjų iniciacijos tekstų paskirtis. Taip skaitytojas teksto dėka pats priartėja prie Absoliuto. Jam, atvertus knygą, tereikia sušukti: „Tegu šitie žvėreliai bus kelrode žvaigžde manąja!"