Egzistencija

Puslapis yra ankstesnio puslapio tęsinys, žr. >>>>

Antžmogis – tai vizija, kultūrinės-etinis idealas, poetinis ateities vaizdinys. Tame filosofo-egzistencialisto viltis ir užduotis. Galia ir pro kraštus besiliejanti gyvenimo pilnatvė gimdo dvasios aristokratą, mažai linkusį save laikyti priemone ar kopija. Antžmogis yra aukščiausia egzistavimo forma, kurios santykis su žmogumi toks pat kaip žmogaus su beždžione. Antžmogis yra nervus virpinantis ir efektingas vaizdas. Protestuoti! Neleisti „aklai būtinybei“ dominuoti žmogui. Kitaip žmonės gims pilki. Overman - Ubermensch

Nyčė aprašo “aukštesniuosius žmones. Visi jie savivaliai, “pašaliečiai”. Zaratustra – aiškiaregys, gyvenimo pranašas, ateities žmogus, bedieviškiausias iš bedievių: jis nežino sau lygaus ir pripažįstantys tik savo valią; jis atsiskyręs gyvena savo oloje aukščiausioje kalno viršūnėje, tarp ledo ir sniego, slepiamoje nepraeinamų uolų. Zaratustra – bet kokių kompromisų priešininkas ir nori būti kietas tarsi deimantas, tačiau vis tik tebėra tik pranašaujantis reiškinys, parengiamoji antžmogio pakopa.

Prie Zaratustros olos plaukia žmonės – taip pat „aukštesnieji“, tačiau stovintys laipteliu žemiau. Pirmasis apsireiškia pesimistas, „didžiojo nuovargio skelbėjas“, mokantis, kad „viskas pasaulyje nesvarbu, bet koks siekis sujaukia protą, žinios slegia tarsi košmaras, ieškojimai bevaisiai ir nėra palaimintųjų salų“. Tada ateina valdžia persisotinę karaliai – jie bjaurisi vadovavimu padugnėms, buvimu pirmaisiais tarp niekšų, jiems šlykštu užimti aukštesnę padėtį nesant aukštesniais prigimtimi; savyje ir savo pavaldiniuose jie teregi tik išsigimusį žmogų, jie ieško to aukštesniojo žmogaus, verto vadovauti būčiai. Tada ateina mokslininkas, nusivylęs savo žinojimu. Jo sąžiningumas nesitaiksto su diletantizmu, jis trokšta neabejotinai tikrojo pažinimo ir linkęs geriau nieko nežinoti, nei žinoti tik dalį. Jis sugniuždytas tos niekingai mažos žinių dalies, kuri prieinama žmogiškajam pažinimui. Visą savo gyvenimą jis pašventė dėlės smegenų tyrinėjimui – tai jo pasaulis, už kurio visiškai nieko nežino. Sekantis „aukštesniojo žmogaus“ tipas – burtininkas, menininkas. Jis turi apžavėjimo dovaną, tačiau neįstengia apžavėti savęs, jame viskas yra melas; jis teisus tik savo panieka sau ir kitiems, savo svajone apie didį ir teisingą žmogų.

Toliau Nyčė aprašo „paskutinįjį popiežių“. Šis šventuolis prarado tikėjimą „iš padorumo“, nes jo religinis poreikis nerado išėjo jo paties religijoje – ir štai jis klajoja be tikslo, be tarnystės ir be džiugesio, priblokštas žinios apie „dievo mirtį“. Toks pat nusivylimas ir liūdesys pateikiamas ir „dievo žudiko“ vaizdu. Jam dievas, visų pirma, - žmogiškojo silpnumo liudininkas. Dievas matė viso žmogiškojo kvailumo ir gėdos istoriją, o užuojauta persmelkė viską, nesigailėjo žmogiškosios gėdos, leido žmogui suvokti visą jo menkumą. Tad jis neatlaikė tokio liudininko buvimo – nužudė dievą, o tai jam tapo keršto aktu.

Tada Zaratustrą aplanko „savanoris vargeta“, kadaise buvęs labai turtingu, tačiau susigėdęs dėl savo turtų ir pasibjaurėjęs auksu aptekusiomis padugnėmis, iš bet ko siekiančios naudos. Nusisukęs nuo turtingųjų, jis atvira širdimi kreipėsi į vargšus, tačiau tie jo nepriėmė: jie irgi buvo padugnės, maži, pavydūs žmogeliai, sukilę vergai. Jis nusišalino nuo vargšų ir ėmė pamokslauti karvėms.

Paskutiniu lankytoju buvo paties Zaratustros šešėlis – viso jo neigimo ir širdgėlos įsikūnijimas. Jis sako: „Su tavimi siekiau visko, kas uždrausta, bloga, nutolę: mano vienintelis geras darbas tame, kad nesibaiminau jokių draudimų. Su tavimi sudaužiau viską, ką vertino mano širdis; išmėčiau visus riboženklius ir ikonas, nubėgo paskui pavojingiausius troškimus, iškilau virš bet kokių nusikaltimų. Su tavimi išmokau netikėti žodžiais, vertybėmis ir dideliais vardais“. Šmėkla klaidžioja be džiaugsmo ir tikslo; ir Zaratustra sprunka nuo savo niūraus šešėlio.

Visiems lankytojams bendras neigimas, visi jie yra nusivylę dievu ir šiuolaikiniu žmogumi. Jų bendra nuotaika – „asilo garbinimas“ (parodija į apeigas), kurį atlieka Zaratustros oloje. Pats savaime neigimas negali būti idealu ir tikslu, todėl Nyčės ir netenkina aukštesnieji žmonės: jei tėra tik ateities kartos parengiamoji pakopa. Jie dar ieško pamokymo ir laukia pagalbos, tačiau Zaratustra laukia kitų, stipresnių, pergalingų, puikios dvasios ir kūno, kurie būtų „besijuokiančiais liūtais“. Tik juos jis pasirengęs pavadinti savo vaikais ir pasekėjais. „Man reikia švarių, lygių veidrodžių mano mokymams; jūsų paviršių dar iškreipia mano pateis vaizdas!”. Pirmoji filosofinė taisyklė: „Aš jau niekuo netikiu“. Todėl Zaratustra juokiasi iš juo tikinčių: „Sakote, kad tikite Zaratustra. Bet ką reiškia Zaratustra! Jūs – mano tikintieji, tačiau ką gali reikšti visi tikintieji! Jūs dar neieškojote patys savęs, todėl radote mane. Taip elgiasi visi tikintieji; ir todėl tikėjimas tiek mažai tereiškia. Dabar kreipiuosi į jus, kad pamestumėte mane ir rastumėt patys save; tik tada grįšiu pas jus, kai išsižadėsite manęs“.

Šie žodžiai – ne tik įspėjimas dėl tikėjimo ir autoritetų. Tai pačio mokytojavimo paneigimas: Zaratustra neturi ką pasakyti savo mokiniams. Tikras mokytojas tas, kuris dalykus, tame tarpe ir save patį, priima rimtai tik santykyje su savo mokiniais. Zaratustra kalba tik apie antžmogį ir akina jo siekti. Jis kreipiasi ne į visus, o tik keletą, ne į liaudį, o į išrinktuosius. Jis ieško ne bandos, o palydovų, kuriems galėtų parodyti vaivorykštės spindesį ir laiptus link antžmogio: „Aš – turėklai prie srauto; Laikykitės manęs, kurie sugeba laikytis! Tačiau aš ne jūsų lazda!“

Prie Zaratustros prisijungia galios šaukliai: erelis – išdidžiausias iš tvarinių bei liūtas – būsimos kartos, :Zaratustros vaikų“ ženklas. Liūtas glaustosi prie Zaratustros ir nuvaiko nuo jo olos lankytojus – silpną aukštesniųjų žmonių giminę:
„Žmogus yra kažkas, ką reikia pralenkti. Ką dėl to padarėte? Iki šiol visos būtybės kūrė kažką, kad juos pralenkdavo, o jūs norite būti tos didžiosios bangos atoslūgiu ir vėl grįžti prie žvėrių, o ne pralenkti žmogų? Kas beždžionė žmogui? Pajuoka arba kankinanti gėda! Ir tokiu pačiu turėtų būti žmogus antžmogiui: pajuoka arba kankinanti gėda. ... Kadaise žmogus buvo beždžione, o dabar žmogus labiau beždžionė nei bet kuri Overman - Ubermensch beždžionių. Ir kas protingesnis už jus visus, tas irgi tik hermofroditas – kažkas tarp augalo ir pamėklės. Tačiau argi aš kviečiu jus tapti pamėklėmis ar augalais! … Antžmogis yra žemės druska… Iš tikro, žmogus – tai purvinas srautas! Reikia būti jūra, kad galėtum priimti purviną srautą ir nesusipurvintum...“

„Tačiau kur tasai žaibas, kuris lyžtels jus savo liežuviu?... Žmoguje aukšta tai, kas jis – tiltas, o ne tikslas. ... Myliu tuos, kurie nežino kaip gyventi. ... Myliu tuos, kurie žvaigždėse neieško priežasčių žūčiai, kas pasiaukoja, kad žemė kada nors taptų antžmogio žeme. ... Myliu laisvus dvasia ir laisvus širdyje ... tačiau širdis traukia jį į pražūtį. Myliu panašius į sunkius lašus, pavieniui krentančius iš tamsių debesų, pakibusių virš žmonių: jie praneša, kad artinasi žaibas ir, tarsi pranašai, žūsta. Pažvelkit – aš pranašauju žaibą ir esu sunkus lašas iš debesies, o žaibo vardas - antžmogis“.

Iracionalus žmogus, vertingas žmogus brandina ateitį; jo kančios yra gimdymo kančios. Žmogus tėra pereinamoji stadija nuo iki-žmogiškojo prie antžmogiškojo, tarp įtampa tarp ribos ir beribio. Mūsų tikslas yra antžmogis; visus kitus tikslus reikia sunaikinti: „Visur regiu žemus vartus; panašus į mane gali praeiti, tačiau turi nuolat pasilenkti... Kadaise dvasia buvo dievu, tada tapo žmogumi, o dabar virto tiesiog minia“.
„Kalbu jums apie tris dvasios virsmus: kaip dvasia tampa kupranugariu, kupranugaris – liūtu, o liūtas, galiausiai, kūdikiu. Daug sunkumų kliūva dvasiai – ištvermingiausiai dvasiai; jo jėgos veržiasi prie sunkiausio“

„Aristokratiškas“ – neaprėpiamas terminas, pirmiausia reiškiantis pranašumą: intelektualinį, jausmų ir emocijų, valios. Kūrybos džiaugsmai atsiranda ir išnyksta tarsi žaibai. Tik patyrusiam didžiausias kančias atsiveria įkvėpimo džiaugsmai. Nyčė rašo, kaip jis kūrė „Zaratustrą“: „

Staiga nepasakoma jėga ir aiškumu išvystama ir suvokiama tai, kas jus užgriebia ir perverčia visą tavo esybės gelmę... Jau nebeieškote, o tik klausote; imate neklausdami, kas duoda. Mintys švysčioja tarsi žaibas š karto išsiliedama į būtinas formas – niekada man neteko susimąstyti dėl pasirinkimo. Tai pakylėjimo būsena, kurios neįtikėtina įtampa kartais išsilieja ašarų srautais ... Tačiau tokios minutės yra retos išimtys net išrinktosioms sieloms, ypač talentingiems žmonėms. Tas žmonių tipas, kuriam pakylėta būsena yra nuolatine būsena, šiuo metu nėra ir gali atsirasti tik ateityje... Tu sieki laisvos aukštumos, tavo siela trokšta žvaigždžių... Ach, draugai, ar nuspėjate dvejopą mano širdies valią? Mano nutrūkimas ir mano pavojus tame, kad mano žvilgsnis krypsta aukštyn, o rankai reikia prisilaikyti ir ji remiasi į bedugnę“.

Ateities elitas savyje jungia proto ir rasinės aristokratijos bruožus. Tai save užtikrinanti ir gyvenimu besidžiaugianti žmonių veislė – pakankamai stipri, kad neprašytų tironijos. Ne žmogiškojo prado išnaikinimą reiktų laikyti vieninteliu tikslu: tik tokiu būdu gali būti sukurtas tas platus ir tvirtas pamatas, į kurį remsis galingesnė žmonių atmaina. Pagal tokį požiūrį, nereiktų trukdyti ir, atvirkščiai, reiktų skatinti Europoje vykstantį išsigimimo procesą. Kuo platesnė tampa praraja, tuo didesnė persvara galios pusėje. Filosofinio elito tikslas – joje pačioje; ji privalo reikštis galios, grožio, vyriškumo, aukštesniosios kultūros ir etiketo pertekliumi. Aristokratizmas reiškia stipresnių nervų rasės pranašumą, neleisiantį supasuoti prieš tuos faktus, kurie gimdo pesimizmą. Drąsa, charakterio valdingumas, džiugesys ir gyvenimo troškimas galimi tik esant dvasinės energijos pertekliui.

Ultra-aristokratinė etika gabioms ir stiprioms prigimtims duos ryžtingumą. Aristokratas nuo savęs nustumia asobas, pajėgias susinaikinti. Tik aristokratas yra visada laisvas žmogus, nes laisvė ir yra, būtent, gebėjimas išlaikyti atstumą, abejingumas sunkumams ir trūkumams, o galiausiai, ir pačiam gyvenimui.

Bet ar tai tu, kuris tai sugebės? Kamiu rašė: „Laisvę nesulyginsi su apdovanojimu ar pasižymėjimo ženklu, dėl kurių geria šampaną. Ir tai nėra maloni dovana, tarsi brangių saldainių dėžutė. O ne! Visai atvirkščiai – tai prievolė, bėgimas kiek turi jėgų… Nei šampano, nei draugų, kurie kelia taurę, pagarbiai žvelgdami į tave… Bet kokios laisvės pabaigoje mūsų laukia bausmė: štai kodėl laisvė – sunki našta“. Žmogiška, pernelyg žmogiška nuolat išlaikyti laisvę. „Filosofija yra didi ir paskutinė kova, ne ‚būsena‘, o ‚kovos poza‘“ – sako Šestovas. Drąsos apraiška – atlaikyti laisvą kritimą. Ištverti laisvę tegali tik idėjos žmogus – retas reiškinys.

Vertam – sava gyvenimo melodija, savas būties sutramdymo būdas. Iš distancijos patoso aristokratas pasėmė teisę kurti kriterijus ir jiems suteikti pavadinimus. „Su nuostaba ir nesuprasdamas ėmė pastebėti, kad dėl ‚idėjos‘ ir ‚nuoseklumo‘ aukojama laisva mintis“ (Šestovas), tačiau „mano ir jūsų sąžinė jau skiriasi“ (Nyčė).

Žmogaus užduotis – išeiti anapus „tendencijos“. Nepagydomai „ligotas objektas“ sava prigimtimi labiausiai neapkenčia gyvenimo. Visas gyvenimo filosofijos pasitikėjimas susijęs su galimybe sugriauti plebėjišką „dėsningumą“.

Tezė apie besąlygišką objekto susiliejimą su subjektu (objektyvizacijos tezė) apsprendė mąstymo modelį – monoteizmo modelį. Monoteizmo idėja – centralizuotų Rytų despotijų visų pirma, Egipto, pagimdymas – buvo pasigriebta ir išvystyta judaizmo, kurio nemoralumas išryškėjo (taip akivaizdžiai!) naujaisiais laikais. Pagoniškos Romos žlugimas, Bažnyčios viešpatavimas Viduramžiais, Reformacijos pergalė prieš pagonišką Atgimimo dvasią, sekę plebėjiškos pozityviai agresyvios tendencijos: universalizmas, pan-epistemizmas ir pan. yra vergų sukilimas teorijoje, klasikinis dvasios sunkio pasireiškimas. Tačiau judaizmo sindromas nekelia jokio pavojaus, jis tik to, kas vergiška, įsikūnijimas, holistinių mokymų šaltinis, noetinė-vitalinė problema. Kuo būtų tapęs žmogus, jei būtų neėmęs priešintis. Štai iš kur atsiranda toks objektyvizacijos niekinimas. Norintis tapti „objektu“ nesuprato gyvenimo suteiktos pamokos. Reikalingas žmogus prasideda ten, kur baigiasi „būtinybė“, kvailas būtinumas. Ten, kur baigiasi judaizmas, prasideda vienintelė ir nepakeičiama melodija. „Argi nematote dangaus su vaivorykšte ir tilto, vedančio pas antžmogį?“

Būtis savyje (tolimas judaizmo giminaitis) suprantama kaip tankus masyvumas. Bet kokia harmonija- vientisumas gyvenimo kūrybai yra kaip „uždara“. Mąstymas-aistra užbaigia visai filosofinį judesį, sukelia nutolimą nuo objekto. Ryžtingiausias aiškiai suvokia distanciją nuo savęs iki objekto masyvumo. Laisvė – subjektyvumo sinonimas. Yra vergo drąsa ir liūto drąsa, drąsa būti dalimi ir drąsa būti pačiu savimi. Šiandien išsiplėtė neregėtas vienišumas – tam reikia drąsos. Būtis ir vienas žmogus susidūrė tarpusavyje: nei pateisinimų, nei atsiprašymų. Kai žmogiškumas privestas prie apogėjaus, pabunda antžmogiškojo prado troškimas; kuo tankesni šešėliai krenta ant žmogiškumo, tuo ryškiau atsiskleidžia „pernelyg žmogiška“. Ultra- žmogus ryžtasi daugiau, priešinasi didesniam...

Negali būti kalbos apie loginį ar istorinį pagrindimą – tame egzistencializmo teisė išskirtiniam dėmesiui. Valios laisvę nešti ne į akademiją. Reikia atskirti šaltą ir bevaisę „būtinybę“, visas tas gyvuliškas šakas filosofijoje, išaugintas plutokratiniu laikotarpiu. Reikia atmesti visus mokymus apie būties nedalumą. Pirmas žingsnis link to – atsisakyti naudoti vaizdinius, priklausančius nežmogiškoms sferoms; žiūrėti į žmogų iš žmogiško požiūrio taško – į kitą judaizmo tradicijos pusę.

Gyvenimo filosofija išsiskiria teorinių determinančių nevertinimu. Šiuolaikinė pagoniškoji mitologija sukuria labiau atmosferą, o ne doktriną. Kultūriniai-filosofiniai tekstai mitologiniai ir todėl interpretuojami. Žanrų mozaika, tekstualiniai sulyginimai, „teminiai šuoliai“ mitologinių sluoksnių fone.

Žodis „žmogus“ įgauna prasmę tik mite. Pačios griežčiausios sistemos suklumpa prieš iracionalumą. Hermeneutika – perspektyviausia iracionalistinė antitezė postmodernistinėms kryptims. Nėra jokių įvykių savyje: tai, kas vyksta – interpretuojama, ir neretai taip keistai interpretuojama. „Nėra faktų, yra tik interpretacijos“. Ypač Nyčė mokėjo filosofinių burtų. Vėlyvaisiais metas Heidegeris aiškino tekstus – tiek filosofinius, tiek poetinius. Niekur taip nesiseka išskaičiuoti gyvenimo vaizdo kaip kalbos leksikos fonde. Dabar hermeneutikos uždavinys – ne reikšmių reprodukcija, o naujų ir jų kombinacijų kūrimas. Tokiu atveju reikšmės laikomos plastiškomis. Aiškinimo variantai yra užkapsuliuotu pavidalu, teksto dėka hermeneutikas „aptinkamas“, patikrina savo intelektą. Tai interpretatoriaus žaidimas su tekstu ir teksto su interpretatoriumi. Filosofinė fantasmagorija, ženkluose koduojanti gyvenimo srautą – tai kartu ir filosofinis reiškinys. Jutimas užburtas kalboje, yra ženklo užkerėjimas... Mąstytojas visuose savo būties lygiuose norėtų išsilieti garsu. Rankraštis, parašytas natomis, gali tapti muzikinės ontologijos modeliu (T. Adorno eksperimentai). Existence

Kelionėje per tekstus gyvenimas turi būti pakylėtas ir pagražintas. Tai vaizdinių troškimas, tačiau polėkiai ir siekiai už bet kurio vaizdinio ribų. „Bet argi todėl jis eina, tarsi šokėjas?“ (Nyčė). Kirilovas kalbėjo su pertrūkiais ir kažkaip negramatiškai, kažkaip keistai perstatydavo žodžius. „Aš mažai keturis metus kalbėjau ir stengiausi nesusitikti, mano tikslams, dėl ko nėra, keturis metus. Jei netyčia pasakiau jums kelis punktus, o jūs pasičiupote, tai kaip norite. Tačiau neturite teisės, nes ką aš niekam niekada nesakau. Niekinu kalbėti... Jei yra įsitikinimai, man aišku... o tai jūs kvailai pasielgėte. Nes neaptariu tų punktų, kur viskas baigta. Nekaliu pakęsti aptarimo. Niekada nenoriu aptarinėti...“

- Aš taip pat nepažįstu rusų tautos ir ... visai nėra laiko aiškintis! – vėl atrėžė inžinierius [Kirilovas] ir vėl staigiai pasisuko ant sofos. Stepanas Trofimovičius užsikirto kalbos viduryje.
- Jie aiškinasi, aiškinasi, - pasičiupo Liputinas, - jie jau pradėjo aiškintis ir rašo įdomų straipsnį apie padažnėjusias savižudybes Rusijoje ir aplamai apie priežastis, skatinančias ar trukdančias savižudybių plitimui visuomenėje. Pasiekė nuostabių rezultatų.
Inžinierius labai susijaudino.
- Tai jūs visai neturite teisės, - niūriai sumurmėjo jis. – aš visai ne straipsnį. Aš nebūsiu kvailysčių. Aš jūsų konfidencialiai prašiau, visai netyčia. Tai visai ne straipsnis; aš nepublikuoju, o jūs neturite teisės...

Dėmesio protrūkis tokiai Didybei kaip egzistencialistinė filosofija praeito amžiaus 80-aisiais nebuvo atsitiktinis čia, Rusijoje.

Žmogus visada gyvena viskame pasikartojančiais ... ir „sudėtingais laikais“. Tačiau... įsijunkime vaizduotę (mes gi „šokio žmonės”!). Nėra neįmanoma, kad ir dabar, šitame bendrame ir žiauriame fone, galvojantys žmonės šypsosis... – galbūt, ir su šypsena veide! įmanomas netgi susidomėjimo Egzistencija, „egzistavimui“ protrūkis, - „filosofijos literatūrai“, - kaip atsakas į „grubų asmeniškumą“; taip vyko Viduramžiais, taip bus ir dabar.

Galbūt, tai perdėta.

Teorijoje buvo padaryta milžiniška, neištaisoma klaida. Buvo įpiršti kai kurie „fantomai“... Meta-ontologija, pan-epistemizmas, pan-logizmas, kuris „turėjo žlugti“ – argi ne taip pas Iljiną? „Kalbėti tiesą ir gerai šaudyti iš Tompsono kulkosvaidžio“, Traukinys į Jumą, 3:10 to Yuma, 2007). Metodiškai išarti „paveldą“ (nihilizmo, pesimizmo) – pavyzdžiui, Artūro Šopenhauerio su jo ontologiniu liūdesiu, - perkelti požiūrio tašką, išvaduoti gyvenimą nuo „prieštaravimo“! Tik „militaristai“ pajėgūs būti adekvačia priešstata – esant maksimumui stiliaus. Lengva juos atpažinti ... eisena lengva, linksma...

Taip, pasaulis pilnas grėsmių. „Švino liūtis, rūkstantis vamzdis rankoje...“ Taip, herojus „tuštokas“, tačiau jis atspindi veiksmą – kitoje pusėje! – ir visi tai mato… Jis kovoja su žvėrimis, gamta, dievais. Jis kovoja su „amoraliais užsiėmimais“. Tad jis eina tiltu.

1987-90

P.S. Įdomu, o kokia dabar padėtis rusų-vokiečių-prancūzų egzistenciniame dangaus skliaute? kokios „tendencijos“ ir „nuotaikos“ filosofinėje prozoje.

Puslapis yra ankstesnio puslapio tęsinys, žr. >>>>,    
pagal Valerijus Galickichas)    

Egzistencija
Egzistencializmas
A. Kamiu filosofija
Žanas Polis Sartras
A. de Saint-Egziuperi filosofija
Nyčė: Sukilimas prieš vertybes
Egzistencializmas: prielaidos ir pateikimas
Gabrielis Marselis - prancūzų egzistencialistas
Berdiajevas ir Sartras – du egzistencializmo poliai
Gyvenimo filosofija: Špengleris ir Bergsonas
Miręs Kristus nuo pasaulio viršūnės kalba apie tai, kad Dievo nėra
Zaratustros karalystė, arba Azsakra niekam
Filosofija iki vėlyvojo neoplatonizmo
Hėgelio dvasios fenomenologijos akademinis aspektas
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
Apie žmogaus ir antžmogio mirtį
R. Šteineris. Krikščionybės esmė
Kur veda Zaratustros žvėrys
Nyčė: Dievo mirties idėja
Laplasas. Dėl tikimybių
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Vieni du su milžine
Agnosticizmas
Kinikai
Filosofijos puslapis
Vartiklis