Gabrielis Marselis

Gabrielis Onorė Marselis (Gabriel Honore Marcel, 1889-1973) – prancūzų dramaturgas, muzikos kritikas ir filosofas, religinio egzistencializmo atstovas, po Pirmojo pasaulinio karo įvedęs terminą egzistencializmas.

Gimė 1889 m. gruodžio 7 d. Paryžiuje. Motina mirė, kai jam buvo 4 m. – tai padarė įspaudą visam jo gyvenimui.
Filosofijos „agregation“ (teisę dėstyti) gavo 1910 m., nepaprastai jaunas (21 m.). Pirmojo pasaulinio karo metu dirbo Informacijos tarnybos, Raudonojo kryžiaus įsteigtoje, kad naujienas apie sužeistus karius pristatytų šeimoms, vadovu.

Mokytojavo mokyklose, darbavosi keliuose literatūriniuose žurnaluose, kuriuose recenzavo užsienio literatūrą ir buvo teatro kritiku. 3-me dešimtm. parašė kelias pjeses, kurios buvo statomos Paryžiuje.

Tėvas buvo ateizmas (agnostikas), tad ir Gabrielių pirmiausia patraukė ateizmas. Jis buvo prieš antisemitizmą ir buvo už ne-krikščionių įtraukimą.

Pradžioje buvo Kierkegoro įtakoje, tačiau 1929 m. pripažino katalikybę. Gilus religingumas ir humanizmas išskyrė Marselį iš kitų prancūzų egzistencialistų (Ž.-P. Sartro,   A. Kamiu). Jis buvo linkęs save vadinti „neo-sokratiku“ (matyt, S. Kierkegoro, save irgi laikiusiu neo-sokratiku, įtakoje).

Nuo 1945 m. mėgavosi muzikos kūrimo (pagal Š. Bodlero ir R.M. Rilkės eiles).

1947 m. nuo nepagydomos ligos mirė jo žmona; ir toji nelaimė susišaukė su motinos netektimi vaikystėje – jis vėl aplink save pajuto „tuštumą“.

Mirė 1973 m. spalio 8 d. Paryžiuje.

Filosofiniai požiūriai

1913 m. išleistas „Metafizinis dienoraštis“ tapo pirmuoju egzistenciniu iššūkiu prieš žmogaus fetišavimą. Tai pasipiktinimas eksperimentine psichologija, pastangomis kūrėją kurti technikos priemonėmis, žmonių santykių susvetimėjimu ir sudaiktinimu. Kviesta kilti į dvasinio gyvenimo sritis, nepasiduoti socialinio orientavimo ir teleologijos žabangoms. Pasaulyje reikia tiesiog būti - kūrybiškai žengti vadinamuoju mistiniu keliu. Mistika yra ten, kur tyrimo objektas protui nepasiekiamas. O betarpiškas Marcel. Home against Mass Society išgyvenimas siejasi su gilia vidine dvasine tyla, rimtimi ir susikaupimu, kas primena maldą be žodžių. Tą susikaupimo galimybę blaško techninis progresas, visuotinė racionalizacija. Žmogus įtikėjęs socialinių užduočių realizavimu; jis patikėjęs, kad jo gyvenimas yra kupinas darbų ir rūpesčių, kas ir yra jo būtis. Tačiau egzistenciniu požiūriu „mano būtis“ ir „mano gyvenimas“ – priešybės.

Pagrindinės G. Marselio filosofijos kategorijos – „būtis“ ir „turėjimas“. Kiekvienas žmogus egzistuoja kaip asmenybė, „Aš“; jo būtis neatskiriama nuo jo, ji ne kažkas daiktiška, išoriška, o labai viduje, išgyvenama. Tuo tarpu žmogaus turimi daiktai gali būti jam susvetimėję.

Ypatingą vaidmenį turėjo sąvoka „kūnas“. Mano kūnas ne tik tai, ką turiu, bet ir mano būties elementas. Mano kūnas – tai riba tarp „būti“ ir „turėti“, nes kūno turėjimas yra būtina bet kokio turėjimo sąlyga. Skirtingai nuo kūno, siela yra idealioji būtis.

Pasaulis antrinis būties atžvilgiu. Tačiau šiuolaikinė ekonomika ir technologija skatina žmogų tam, kad jis panirtų į turėjimo pasaulį, užmirštant būties pasaulį. G. Marselis buvo susirūpinęs, kad mokslas sunaikino žmogiškąją prigimtį – žmogus „tampa netikras dėl savo esmės ir svetimas sau pačiam“. G. Marselis kvietė įveikti tą lemtingą tendenciją.

Žmogaus problemų negalima išspręstų vien objektyvaus, grynai mokslinio pažinimo priemonėmis. Tam jis priešpastatė sąvokas „problema“ ir „paslaptis“. Problema tai – kas sutinkama kelyje, visąlaik prie žmogų. Tuo tarpu paslaptis užgriebią jį, sudaro jo dalį; į ją nepraniksi vien racionaliu būdu.

Būties sferoje įvairių santykių su daiktais vietą užima tarpsubjektiniai betarpiški „aš“ ir „tu“ santykiai. Santykis su kitu žmogumi kaip „tu“ yra tikras; jis stoja prieš santykį su juo kaip „jis“, kas reiškia jo pažeminimą iki daikto. Santykis su kitu žmogumi kaip „tu“ atveria kelią link Dievo kaip absoliutaus „Tu“.

Krikščioniškame G. Marselio egzistencializme Dievo ieškojimas nėra pagrindinis būties momentas: pripažindamas Dievą, jis tuo stengiasi suteikti žmogui vilties kibirkštėlę, padėti jam atskleisti savo meilės ir ryžto jausmus. Dievas padaromas ta lemiama parama, kuria individas turi remtis istorijos sūkuriuose.

G. Marselio filosofijoje pažinimas užgožiamas tikėjimo, laikomo būties transcendencijos sąlyga, jos priežastimi. Dievybė – tai ir transcendencijos kryptis, ir vienintelė žmogiška mąstomoji realybė. Ji nereikalauja nei informacijos, nei loginių sprendimų – ji atsiranda superindividualiuame ypač giliame būties pajutime, kuris būtų niekas, jei jo neinspiruotų tikėjimo viltis. Viltis garantuoja amžiną žmogiškosios esaties arba savęs ieškojimą, tuo pačiu ir savo dvasiškumo amžinumą. Dievybė – tai ir yra viltis. Tokį užsiangažavimą Dievui G. Marselis atriboja nuo krikščioniškos dievybės sampratos. Egzistenciniame užsiangažavime ieškoma žmogiškojo buvimo vilties ir tikėjimo pagrindo. Jame glūdinti Dievo kaip likimo malonė žmogui. Šiuo atveju „žmogiškumas pranoksta logiškumą ir savo vidiniu nusiteikimu atspindi daugiau, nei protas galėtų paaiškinti ... Dažnai galvojama, jog sąmonės pretenzija suprasti tai, kas neapčiuopiama, bet yra suvokiama idealiai, - nepateisinama ir melaginga“.

Realių transcendencijos sąlygų G. Marselis plačiai nenagrinėja; jis tik pabrėžia vidinės išminties svarbą. Išorinės sąlygos čia neturi reikšmės, nes būties užsiangažavimas – tai dvasinis užsiangažavimas, jis neatsiranda iš gyvenimo. Pagrindinė išminties sąlyga taip pat nėra kildinama iš gyvenimo, nes visa transcendentinė jėga (išsiveržimo jėga) laikoma iš dalies mistine duotybe. Vis tik toks iracionalumo akcentavimas nėra ir negali būti jokia garantija meilei ir ištikimybei reikštis. Kaip tik atvirkščiai: susidūrus su Dievo neigimu, ištikimybė jam atvestų tik prie nepakantumo ir neapykantos. Kita vertus, kiekvienas savo ištikimybę dieviškumui suprastų savaip, t.y. remdamasis savo tiesa.

G. Marselis nematė jokios prošvaistės racionaliame ateities numatyme. Ateities projektavimą įsitraukiant į konkrečią veiklą jis laikė žmogaus ribotumu. Toks žmogus neįžvelgia aktyvios savo veiklos rezultatų absurdiškumo, jų beprasmybės. Kuo tiksliau žmogus galvoja apie rytdienos galimybes, tuo ryškiau atsiskleidžia „rytdienos miražo“ nepastovumas. Susidaro įspūdis, kad visa ankstesnė patirtis egzistencinei būčiai esanti nereikalinga.

Pagrindiniai kūriniai:

Kiti:


Egzistencializmas
Rilkės eilės
Vieni du su milžine
A. Kamiu filosofija
T. Adornas. Nihilizmas
Egzistencializmas: prielaidos ir pateikimas
Nyčė: Sukilimas prieš vertybes
Žanas Polis Sartras
N. Hansonas. Atradimo modelis: stebėjimas
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Pasimetusios merginos memuarai
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
R. Šteineris. Atomizmas ir jo paneigimas
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
E. Weinberger. Karmos pėdsakai
Gotfydas Vilhelmas Leibnicas
Antuanas de Sent Egziuperi
R.Descartes. Cogito ergo sum
Gnostikų koncepcijos
Filosofijos skiltis
Vartiklis