Antanas Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų  

[ A. Maceina jau buvo pastebėjęs, kad kelią į Vakarus Vl. Solovjovui„skynė ir tebeskina lietuviai" (Aidai, 1953, Nr.6). Be daugelio disertacijų, prasidėjusių 1923 m. ir tebesitęsiančių net tremtyje (J.L. Navicko disertacija Fordhame) ypač svarbus yra Vl. Šilkarskio*) 1952 m. pradėtas Solovjovo veikalų leidimas vokiečių kalba.]

Apie autorių

Antanas Maceina (1908-1987) – filosofas egzistencialistas, teologas, poetas. 1940 m. nuo sovietinės okupacijos pasitraukė į Vokietiją, karo metu dėstė universitete Lietuvoje, o po jo vėl emigravo, kur universitetuose dėstė įvairius filosofijos kursus. Jo dėmesio teko įvairioms sritims: pedagogikai, filosofijai, kultūrai, religijai, tautiškumui. Lietuvos etape nagrinėjo kultūrologiją ir socialinius klausimus, o vėliau perėjo prie žmogiškosios būties klausimų. Jo veikalai veikalai: „Asmuo ir istorija“, „Jobo drama“, „Didieji dabarties klausimai“, „Filosofijos kilmė ir prasmė“, „Kaino prisikėlimas“, „Kultūra ir žmogus“, „Kultūros filosofijos įvadas“, „Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra“, „Prometėjizmo persvara dabarties kultūroje“ ir kt.

Įvadas: Solovjovo amžiaus dialektika

Senieji rusų rašytojai buvo įpratinę Vakarus žiūrėti į jų šalį kaip į šventąją, o religingumą laikyti esmine „rusiškosios sielos“ savybe: rusų tauta esanti „religingiausia pasaulio tauta“ (N. Gogolis); tai „dievanešė tauta“ (F. Dostojevskis); tai kraštas, kurį „dangaus Karalius, skurdžiaus išvaizdos, laimindamas apkeliavo“ (F. Tiutčevas); tai dvasia, „pilna minčių apie Dievą, apie Kristų, antikristą ir pasaulio galą“ (D. Merežkovskis). Trečiosios Romos idėja, sukurta vienuolio Filotėjo 16-jo šimtmečio pabaigoje, žavėjo visus rusų istorikus – net ir A.V. Kartaševą, dėsčiusį Bažnyčios istoriją jau rusų pabėgėlių sukurtoje Paryžiaus dvasinėje akademijoje ir anoje idėjoje kaip tik regėjusį tikrąjį Rusijos pašaukimą: „Mes esame didžiulė kontinentinė daugiatautė imperija; tačiau mes esame ne kažkokia prekybinė bendrija, o tikra Trečioji Roma, turinti kultūrinę pasaulinės apimties misiją… Tai mums, rusams, įgimta misija“ [1].

Be abejo, šitokia rusų tautos bei jos istorijos samprata nėra visiškai be pagrindo: religingumas iš tikro sudarė ryškų rusiškojo gyvenimo pradą, išėjusį aikštėn ne tik liaudies kultūroje, bet or XIX a. pražydusioje literatūroje, kuri šalia socialinių klausimų (A. Čechovas, I. Turgenevas) dažniausiai kaip tik ir sklaido religinius klausimus (F. Dostojevskis, N. Leskovas, L. Tolstojus). Gi rusiškąją filosofiją – nuo G. Skovorodos iki N. Berdiajevo – galima laikyti ištisa religijos filosofija, kurioje net ir minėta tautinė misija (plg. slavofilų ginčus su vakariečiais) esti sprendžiama religijos šviesoje.

Iš kitos betgi pusės rusų tautoje visados slypėjo nepergalėtas ir neapvaldytas polinkis į ateizmą, materializmą ir nihilizmą. Istoriškai žiūrint, Rusija atrodė religinga; psichologiškai tačiau ji visados vaikščiojo dvasinės bedugnės pakraščiais. Rusiškoji revoliucija, trukusi beveik ištisą šimtmetį – prasidėjusi dekabristų sukilimu 1825 m., ėjusi per sąjūdžius "Narodniki", "Zemlia i volia", "Narodnaja volia", "Čiornyj peredel" ir pasibaigusi komunistų perversmu 1917 m. – buvo ne kas kita, kaip šio antrojo prado proveržis. M. Bakuninas ir A. Gercenas regėjo rusų revoliucininkuose kazokų palikuonis – neramius, karingus, mylinčius laisvę, tačiau nepripažįstančius bendruomenės ir tvarkos; nesiekiančius jokio tikslo, neturinčius jokios programos. Sudaužyti, kas sena; nuvalyti sklypą statybai; tiesti tilyą į kitą krantą, tačiau pačiam nieko nekurti, nieko nestatyti, per tiltą neiti – štai nuotaika, vyravusi revoliucinių sąjūdžių veikėjuose 19-jame šimtmetyje, kaip tai vaizdžiai liudija Turgenevas savo romanu "Tėvai ir vaikai" (1861) ir Gercenas studijų rinkiniu "Į kitą krantą" (1858).

Šis tad psichologinis atžvilgis ir paskatino V. Belinskį paprieštarauti Gogolio pažiūrai, esą rusai yra religingiausi žmonės. Jis rašė Gogoliui 1847 m.: "Jūsų teigimu rusų tauta yra pati religingiausia pasaulyje Melas!… Įsižiūrėkite akyliau ir pastebėsite, kad tai sava prigimtimi giliai ateistinė tauta" [2]. Kodėl? Todėl, atsako Belinskis, kad "religingumo pagrindas yra pamaldumas, pagarba, Dievo baimė. Tuo tarpu rusas taria Dievo vardą, kasydamasis užpakalį. Jis kalba apie ikonas: padės – melsimės, nepadės – uždengsime puodą… Religingumas neįsišaknijo net nė dvasiškijoje. Keletas pavienių, išskirtinių asmenybių, pasižymėjusių ramia, šalta, asketine kontempliacija, nieko neįrodo. Gi dauguma mūsų dvasiškijos buvo tik storapilviai, teologiniai pedantai ir barbariški ignorantai". Tikro religingumo Belinskis regi tik sentikių sektoje, negausingoje savo skaičiumi ir priešingoje savo dvasia tautos masei.

Griežti Belinskio žodžiai betgi anaiptol nereiškia netiesos. Belinskis buvo suerzintas Gogolio knygos "Rinktinės susirašinėjimo su draugais vietos" (1847), kurioje šis didis rašytojas pasirodė esąs, Belinskio žodžiais kalbant, "rimbo pamokslininkas" ir "barbarybės apaštalas", kadangi gynė anuometinę socialinę Rusijos santvarką, pateisindamas net baudžiavą ir liaudies tamsumą. Mat, parašęs "Revizorių" (1835) ir "Mirusias sielas" (1842), Gogolis jaut4si kažkaip nejaukiai, o vėliau pradėjo būti net sąžinės kamuojamas, esą jis apšmeižęs rusų tautą, parodydamas savo veikaluose ją tik neigiamai juokingu pavidalu. Todėl, iškeliavęs užsienin (1842-48), jis ėmėsi skubiai rašyti antrąją "Mirusių sielų" dalį, turinčią atskleisti teigiamąją rusiškosios dvasios pusę. Tačiau tai Gogoliui nepavyko, ir jis savo rankraštį sudegino, o jo vietoje paskelbė minėtas rinktines iš dalies tikrų, iš dalies išgalvotų laiškų vietas. Ši knyga sukėlė nepaprastą audrą, kadangi ji buvo ne Rusijos teigiamybių vaizdas, o susitaikymas su viešpataujančia neteisybe ir net jos gynimas. Štai kodėl Belinskis ir sviedė Gogoliui kaltinimą: "Jūs, totoriškų papročių gyrūnas". Kartu jis prieštaravo Gogoliui ir rusų religingumo atžvilgiu, keldamas tamsiąją "rusiškosios sielos" pusę ir tuo užbėgdamas už akių Dostojevskio teiginiui jo "Idiote", esą Rusijoje yra daugiau ateistų todėl, kad rusui lengviau sekasi netikėti, negu kitiems: rusas galįs tikėjimą staiga prarasti ir vėl atgauti – tuo Dostojevskis rėmė savo sumanytą, bet neparašytą romaną "Ateizmas".

Iš tikro betgi tarp Gogolio ir Belinskio nėra prieštaravimo: juodu žvelgia kiekvienas iš kitos pusės į tą pačią rusų tautos dvasinę sąrangą, kurios vienas pradas yra giliai religingas ir net mistinis, kitas tačiau giliai ateistinis ir net nihilistinis. Šventojoje Rusijoje slypi ir raudonoji Rusija. Jeigu Belinskis būtų ilgiau gyvenęs (mirė 1848 m.), būtų pats patyręs, kaip ateizmas ir nihilizmas virto beveik visų Rusijos inteligentų pasaulėžiūra; kaip, pasak Vl. Solovjovo, "Dievo paveikslas buvo pakeistas beždžionės paveikslu" [3]. Užtat V. Zenkovskis, rusų filosofijos istorikas, ir tvirtina, kad raktas suprasti rusiškajam 19 šimtmečio mąstymui glūdįs anuometinėje spiritualizmo ir materializmo kovoje, aštriai virusioje ne tik visuomeninėje, bet ir asmeninėje plotmėje: beveik kiekvienas rusų inteligentas ilgesnį ar trumpesnį laiką yra buvęs ateistas bei nihilistas [4].

Toks yra buvęs Vl. Solovjovas. Ir jo kelias į Kristų, kaip ir Dostojevskio, buvo ne tradicinio auklėjimo įdiegtas tikėjimas, bet vidinis laimėjimas, išsikovotas iš laiko dvasios, kuri, pasak to paties Solovjovo, Maskvos metropolito Filareto katekizmą buvo pakeitusi vokiečių materialisto Buchnerio katekizmu. Šios dvasios vadovas buvo anuo metu N. Černyševskis (1828-89), filosofiniais savo raštais stipriai įtaigavęs literatūros kritiką, o savo estetiškai silpnu, tačiau ideologiškai ryškiu romanu "Kas daryti?" (1863) teikęs jaunajai kartai atsakymą, ką ji turinti veikti, kad revoliucija pasisektų. Todėl nors N. Berdiajevas ir yra teisus, sakydamas, kad "Solovjovas nugalėjo Černyševskį" [5], tai vis dėlto ši pergalė atėjo ne iš krizės Solovjovo sieloje ir ne be įžvalgos į metafizinę tikėjimo Kristumi gelmę. Černyševskis ir Solovjovas yra du ano tarpsnio prasmens; tarpsnio, kuriam buvo lemta pakelti materializmo ir spiritualizmo sankirtį visu įtampumu. Ir šiame sankirtyje slypi raktas suprasti ne tik rusiškajam mąstymui apskritai, bet paties Solovjovo keliui nuo nihilizmo į Kristų.

1. Religinė Solovjovo krizė

>>>2 dalis. Kristus Solovjovo mąstyme   

Vladimir Solovjev
Iš tėvo pusės Solovjovas yra kilęs iš dvasiškių luomo: jo senelis Mykolas Solovjovas buvo stačiatikių kunigas ir tikybos mokytojas vienoje prekybinėje Maskvos mokykloje. Sekmadieniais Solovjovų vaikai dažnai lankydavosi pas senelį ir buvo įsitikinę, kad šis kalbąsis su Dievu ir kad Dievas jam atsakąs (žr. [6]). Vėliau pats Solovjovas pasakojo, kaip jo senelis kartą nusivedęs jį į cerkvę, pastatęs prieš altorių ir palaiminęs jį Viešpaties tarnybai. Seneliui mirštant, Solovjovas tebuvo devynerių. Tačiau visą gyvenimą jis prisimindavo šį pamaldų žmogų ir nuolatos lankydavo jo kapą. Solovjovo motina, tolima ukrainiečių filosofo G. Skovorodos giminaitė, taiip pat buvo giliai religinga moteris. Dar religingesnė buvo jauno Solovjovo auklėtoja, taip pat kilusi iš dvasiškių luomo. Ir visa namų aplinka dvelkė religine dvasia: raudonos lemputės prieš ikonas, nuolatiniai nusilenkimai prieš jas, šventųjų gyvenimo skaitymas vakarais, sekmadieniniai važinėjimai vidudienio mišių (obednja), - visa tai sukūrė savotiškai sakralinę atmosferą, kurioje teko augti Solovjovui. Šia atmosfera K.Močulskis net mėgina aiškinti visą vėlesnę Solovjovo veiklą: "Solovjovas skaitė paskaitų, rašė teologinių veikalų, apologetinių traktatų, dvasiškai pamokančių knygų, vedė pokalbių Bažnyčių sujungimo reikalu, kritikavo slavofilus, kūrė eilėraščių, tačiau savo viduje, savo širdyje jis visados ėjo tarnybą šventykloje (sviaščenno-dejstvoval). Jo kūrybos pagrindas yra teurginis".

Šitai tad teurginis pagrindas kaip tik ir buvo jaunystėje ištiktas krizės: nuo 14-jų iki 18-jų savo amžiaus metų Solovjovas, kaip jis pats prisipažįsta, perėjo "keletą teorinio ir praktinio nihilizmo (otricanija) tarpsnių". Mūsų akimis žiūrint, tai būtų tik jaunuoliški svaičiojimai. Tačiau reikia nepamiršti, kad Solovjovas buvo anksti bręstąs jaunuolis: eidamas 17-ius metus, jis baigė gimnaziją, o nepilnų 20-ties būdamas, jis baigė universitetą. Todėl religinė jo krizė buvo ne jaunuoliška išdaiga, o tikros vidinės kovos apraiška. Pirmas jos ženklas buvo relikvijų neigimas. Būdamas 13-os metų, Solovjovas prisipažino savo draugui N.Karejevui relikvijomis nebetikįs. Vakarų Bažnyčios krikščionis čia neregėtų nieko ypatingo, nes katalikų Bažnyčia relikvijas, tiesa, gerbia, tačiau šios pagarbos nedogmina ir nelaiko jos lygiomis su šventųjų garbinimu. Todėl tikėjimas ar netikėjimas relikvijomis Vakarų krikščioniui nėra religinio jo nusistatymo mastas: čia net iš viso nėra ko tikėti; čia galima tik pripažinti relikvijų istoriškumą ar jo nepripažinti ir joms reikšti pagarbą ar nereikšti. Visai kas kita yra Rytų Bažnyčioje. "Relikvijos stačiatikiui krikščioniui yra įrodymas, kad ir žmogaus kūnas yra pašauktas prisikelti ir būti perkeistas" [7]. Jeigu tad kas nors relikvijas neigia, tuo pačiu Rytų Bažnyčioje neigia ir kūno prisikėlimą bei medžiaginio pasaulio perkeitimą. Tai žymiai daugiau, negu abejoti relikvijų istoriškumu, kaip tai paprastai daro Vakarų krikščionys. Tai neigti pagrindinę Krikščionybės tikėjimo tiesą: "Tikiu… kūno prisikėlimą". Nuosekliai tad ir Solovjovo prisipažinimas, kad jis nebetikįs relikvijomis. Buvo, žiūrint Rytų Bažnyčios akimis, tikras prasidedančios religinės krizės ženklas.

Po vienerių metų Solovjovas liovėsi lankęs bažnyčią. Važiuojant visai šeimai sekmadienio Mišių, jis pabrėžiamai likdavo namie. Jo tėvas, garsus rusų istorikas Sergijus Solovjovas, nesakydavo nė žodžio užsispyrusiam sūnui ir palikdavo jį ramybėje. Vieną vakarą po ilgo ginčo su draugais Solovjovas nuplėšė nuo savo kambario sienos ikonas ir išmetė jas pro langą į sodą. Ir vėl: atsimenant, kad ikona Rytų bažnyčioje yra pergyvena kaip perkeistojo pasaulio dalelė žemiškoje mūsų tikrovėje; kad ji nešanti dieviškąjį pirmavaizdį ir jį išreiškianti spalvomis; kad Rytų krikščionis gražiausią savo buto kampelį skiria ikonoms ir jas visų pirma pasveikina, lankydamas kaimyną ar grįždamas į savo namus, - visa tai atsimenant, ikonų išmetimas pro langą reiškia transcendentinės tikrovės neigimą ir žemiškosios tikrovės kaip vienintelės teigimą. Nepakęsti ikonos savame kambaryje yra iš tikro nepakęsti ženklo, kuris rodytų į anapus. Juk net ir ateistas Kirilovas Dostojevskio romane "Velniai" degina raudoną lemputę prieš Kristaus ikoną. Kartą, išėjęs pasivaikščioti su broliais Lopatinais Maskvos apylinkėse, Solovjovas išvertė pakelėje stovėjusį kryžių ir įnirtęs jį mindė. Jis su džiaugsmu pasakojo tėvui, kaip gražiai prancūzų publicistas Laurent vienoje savo brošiūroje "vanoja Krikščionybę" (iš [6]).

Tai rodo, kad religinė Solovjovo krizė nebuvo grynai teoriniai abejojimai; ji buvo lydima aistringo neigimo ir sukilėliškų veiksmų, taip kad kai kurie biografai šią krizę laiko net prometėjiška kova su Dievu (bogoborčestvo) [8]. Solovjovo ilgametis draugas L.Lopatinas šitaip apibūdina anuometinę jauno mąstytojo nuotaiką: "Man vėliau niekad neteko sutikti materialisto, kuris būtų buvęs savo pažiūromis taip aistringai įsitikėjęs. Tai buvo būdingas 60- jų metų nihilistas. Jam atrodė, kad materializmo pradmens atskleidžia naują tiesą, kuri turinti pakeisti bei pataisyti visus ankstesnius įsitikinimus, atstoti visus žmogiškuosius idealus bei sąvokas, sukurti visiškai naują laimingą ir protingą gyvenimą" [6]. Kaip šis Lopatino apibūdinimas rodo, Solovjovo materializmas buvo stipriai susijęs su eschatologiniais lūkesčiais bei viltimis. Senasis gyvenimas esąs melas, todėl turįs būti sugriautas iš pagrindų. Žymiai vėliau sukurtoje apysakoje "Ūkanotos jaunystės aušroje" Solovjovas aprašo savo pokalbį su vienu mediku, taip pat nihilistu: "Mes atvėrėme vienas kitam savo sielą, visiškai sutardami, kad visa, kas dabar buvoja, turi būti kuo greičiausia sugriauta. Tik jisai manė, kad po šios griūties susikurs žemiškasis rojus, kuriame nebus vargšų, nemokytų, nusikaltėlių, ir kad visa žmonija lygiomis naudosis kūninėmis ir dvasinėmis gėrybėmis, - tuo tarpu aš, giliai įsitikinęs, tvirtinau, kad jo pažiūros dar nėra pakankamai radikalios, kad iš tikro turi būti sunaikinta ne tik žemė, bet ir visata, o jei po to ir atsiras koks nors gyvenimas, tai jis bus visiškai nepanašus į dabartinį: tai bus grynai transcendentinis gyvenimas. Jis buvo radikalus gamtininkas, o aš – radikalus metafizikas". Tai reiškia: anasai medikas norėjo sugriauti pasaulį, kad jį patobulintų, o Solovjovas, kad jį peržengtų. Nors Solovjovas revoliuciniuose studentų rateliuose ir nedalyvavo, nes šie atrodė jam per maža radikalūs, vis dėlto savo mąstymu jis aiškiai atstovavo griovybos principui, taip, kad Al.Blokas savo straipsnyje apie M. Bakuniną, didžiausią rusų anarchistą, rašo: "Nors tai skamba ir labai keistai, Bakunino paveikslas primena mums V. Solovjovą" [9].

Šitokios nuotaikos lydimas Solovjovas pradėjo akademines studijas Maskvoje (1869), įsirašydamas visų pirma į istorijos-filosofijos fakultetą, tačiau netrukus pereidamas į gamtos mokslų fakultetą, kuriame 3 m. studijavo biologiją ir paleontologiją. Šį fakultetą Solovjovas pasirinko anaiptol ne todėl, kad būtų vedamas prigimto polinkio gamtai tirti. Gamta – jos sąranga ir jos reiškiniais – jis niekados nebuvo anksčiau domėjęsis. Gamtos mokslų fakulteto pasirinkimas buvo grynai pasaulėžiūrinio pobūdžio: gamtos mokslai turėjo pagrįsti bei patvirtinti jo materializmą.

Ir iš tikro pradžioje atrodė, kad Solovjovas bus šį tikslą pasiekęs. L. Lopatinas pasakoja, esą Darvino veikalai Solovjovą įtikinę, kad "šis didis gamtos tyrinėtojas visiems laikams yra pašalinęs ne tik teleologiją, bet ir teologiją ir apskritai visus idealistinius prietarus" [6]. Bet štai, jau 1871 m. rudenį pasirodo pirmieji nusivylimo ženklai. Solovjovas rašo savo pusseserei K. Romanovai (X.12), kuriai jis buvo labai atviras bei nuoširdus, kad gamtos mokslų studijos esančios "visiškai nenaudingos ir apgaulingos" [6]. Pusmetį vėliau (III.26) jis jau nurodo ir šios apgaulės pagrindą: "Esu nuomonės, kad studijuoti tuščias viršinio gyvenimo šmėklas yra dar kvailiau, negu šiomis šmėklomis gyventi. Tačiau svarbiausia, kad šis 'mokslas' nepasiekia savo tikslo. Žmonės žiūri pro mikroskopą, skrodžia nelaimingus gyvūnus, verda cheminėse retortose kažkokį maišalą (drianj) ir įsivaizduoja tyrinėję gamtą. Šiems asilams reiktų ant kaktos užrašyti:

Gamta slaptinga ir dienos šviesoj,
Nudengti skraistės ji neleidžia;
Ir ko ji tavo dvasiai tarti nenorės,
Tu neišgausi svertais, anei sraigtais.
[Goethės "Fausto" Velykų monologas]

Užuot apglėbę gyvą gamtą, jie apkabina mirusius skeletus" [6].

Solovjovo nusivylimas yra tad Fausto nusivylimas: šis irgi ėmęsis tirti gamtą – tai Faustas vadina magija, - tačiau, kaip jis pats sako, "ne laisvame Dievo pasaulyje, kurian Dievas žmogų pastatė", bet laboratorijoje, "prikimštoje instrumentų", kur "viešpatauja dūmai ir pelėsiai"; todėl jis ir negalėjęs suvokti, "kas pasaulį laiko iš vidaus", kadangi, "užuot gyvos gamtos", jis apsisupęs "skeletais ir lavonais" (Faust, I). Tas pats atsitiko ir Solovjovui. Pereidamas iš dvasios mokslų fakulteto į gamtos mokslų fakultetą, jis anaiptol nenorėjo apsikabinti negyvų skeletų; jis norėjo patirti, kas pasaulį laiko iš vidaus, vadinasi, kame slypi jo esmė ir jo pradmens. Nūnai jis vis labiau įsitikino, kad gamtos mokslai iš viso nepajėgia atskleisti pasaulio esmės, o tuo mažiau atsakyti į pagrindinius žmogiškosios būklės klausimus. Akivaizdoje dirbtinio laboratorijų pasaulio, apstatyto, kaip Goethe sako, "stiklinėmis ir skardinėmis", Solovjovui pasidarė aišku, kad F. Tiutčevo pajuoka, esą kvailelis norįs išgirsti iš jūros bangų atsakymą, "kas yra žmogus, iš kur jis ateina ir kurlink eina" (eilėraštis "Klausimai", 1827), buvo ne proto aikštis, o giliausia įžvalga į gamtos nebylumą žmogaus atžvilgiu. Žmogaus klausimą gali atsakyti tik žmogus. Štai kodėl Solovjovas tame pačiame laiške Romanovai ir sako, kad "studijų verti yra tik žmogaus prigimtis ir žmogaus gyvenimas, o šiuosius galima geriausiai pažinti tikruose poetiniuose veikaluose" [6]. Tai jau labai aiškus posūkis nuo gamtos daiktų į žmogaus kūrinius; nuo cheminių maišalų į poeziją; nuo negyvų skeletų į gyvą žmogaus širdį.

Tiesa, Solovjovas dar ištisus metus pasiliko gamtos mokslų fakulteto "dūmuose ir pelėsiuose", tačiau jais visiškai nebesidomėdamas: jis studijavo jau Spinozą,  Schopenhauerį,  Ed. Hartmaną,  Kantą ir vokiečių idealistus, o rudens semestrą 1872 m. grįžo į istorijos-filosofijos fakultetą ir ėmėsi filosofijos kaip pagrindinės šakos. Kadangi jis jau buvo trejus metus universitete studijavęs, tad jam buvo leista stoti į ketvirtąjį kursą ir tuo būdu po metų laikyti baigiamuosius egzaminus. Nepaprasti jo gabumai, platus apsiskaitymas, o ypač gyvas domėjimasis filosofija įgalino Solovjovą iš tikro egzaminams pasiruošti ir juos išlaikyti pažymiu "labai gerai" (1873).

Baigęs universitetą, Solovjovas 1873-4 mokslo metams įsirašė į Maskvos teologinę akademiją. Po vasaros atostogų jis nuvyko į Sergejevskij Posad, vietovę netoli Maskvos, kur buvo akademijos buveinė, išsinuomojo kambarį akademijos namuose, skirtuose prašaliečiams, ir "apsistatė, kaip pats sakosi, vokiečių filosofais ir graikų teologais" [6]. Šis jauno mokslininko žingsnis sukėlė Maskvoje įvairių spėliojimų – ypač dėl ankstesnio jo nihilizmo ir dabartinio studijų užbaigimo, žadėjusio jam gražią ateitį: vieni kalbėjo, Solovjovas norįs tapti vienuoliu ir jau svajojęs apie archirejaus (vyskupo) vietąl kiti tvirtino, jis virtęs religiniu aklatikiu; pačioje gi akademijoje buvo tikima, esą jis čion ateinąs, kad sava religijos kritika sudarytų nemalonumų profesoriams.

Tai Solovjovas jautė ir pašiepdamas rašė Romanovai: "Mano pasirodymas sukėlė akademijoje beveik tokį pat įspūdį, kaip pasirodymas mieste netikro revizoriaus [Gogolio "Revizorius"]. Čionykščiai profesoriai … yra man nepaprastai malonūs, kaip miesto viršininkas Chlestakovui [anam netikram revizoriui]" [6]. Iš tikro betgi Solovjovas negalvojo nei apie bažnytinę karjerą, nei apie religijos kritiką. Nihilizmo laikas buvo pasibaigęs, ir jis ieškojo naujos tiesos, kurios nesugebėjo jam teikti nei gamtos mokslai – šie buvo šmėkliški, nei filosofija – ši buvo jam per daug atsietinė. Tačiau kiti negalėjo to suprasti, kaip rašo Solovjovas tame pačiame laiške, "kad pašalaitis žmogus, kilmingasis ir universiteto kandidatas imtų ir sumanytų studijuoti teologinius mokslus; todėl jir prileidžia, kad ašen turįs kažkokių praktinių užmojų. Ir vis dėlto akademija nėra tokia visiška dykuma kaip universitetas". Šie žodžiai kaip tik ir liudija Solovjovo nepasitenkinimą tiek gamtos, tiek dvasios mokslų fakultetais. Todėl jis ir suko į teologiją, kaip kadaise buvo sukęs į gamtamokslį. Kaip gamtos mokslų fakultetas turėjo pateisinti jo ankstesnį materializmą, taip teologinė akademija turėjo įpilietinti dabartinį jo spiritualizmą.

Mūsų klausimui yra nereikšminga, ar šis Solovjovo posūkis buvo ilgas išsivystymas, kaip mano L. Lopatinas, ar staigus įvykis, kaip teigia K.Močulskis. Kiekvienu atveju jis buvo naujos sąmonės proveržis Solovjovo sieloje. Viename laiške minėtai Romanovai (1872.12.31) jis aprašo, kaip žmogus tampa sąmoningu krikščioniu. Vaikystėje kiekvienas priimąs tradicinį tikėjimą be jokių abejonių; vėliau betgi viena tikėjimo tiesa po kitos patenkanti į abejonių ir kritikos rankas, pamažu senkanti ir galop visiškai žlunganti. Tada į žmogaus širdį įžengianti „visiška tuštuma, tamsa ir mirtis, dar gyvam esant“ [6]. Bet kur rasti išeitį „iš šios baisios padėties“? Jis pats jos visų pirma ieškojo gamtos moksluose. Tačiau „šie mokslai nepajėgia pagrįsti protingos pasaulėžiūros, nes jie pažįsta tik viršinę tikrovę, tik faktus ir daugiau nieko“ [6]. Bet ir atsietinė filosofija čia negalinti padėti, kadangi ji pasiliekanti nuolatos „loginio mąstymo plotmėje, nepasiekdama tikrovės bei gyvenimo. Tuo tarpu tikrieji žmogaus įsitikinimai privalo būti ne atsajūs, o gyvastingi; jie privalo buvoti ne viename prote, bet visoje dvasinėje jo būtybėje; jie privalo apvaldyti jo gyvenimą ir įimti į save ne tik grynai idealinį sąvokų pasaulį, bet ir tikrovės pasaulį. Tokių betgi įsitikinimų nepajėgia teikti nei mokslas, nei filosofija“ [6]. Šitokia patirtis kaip tik ir pažadina aną tuštumą, tamsą ir mirtį.

„Tačiau ši tamsa yra šviesos pradžia. Nes kai žmogus yra priverstas tarti: aš esu niekis, jis tuo pačiu taria: Dievas yra viskas. Ir štai, tada jis pažįsta Dievą ne kaip vaikišką praeities įvaizdį ir ne kaip atitrauktinę proto sąvoką, o tikrąjį ir gyvąjį Dievą, kuris yra visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų: juk jame mes gyvename, judame ir esame (Apd 17, 28). Tada ir visi tie klausimai, kuriuos protas kėlė, bet negalėjo jų išspręsti, randa atsakymą giliose krikščioniškojo mokslo paslaptyse, ir žmogus tiki į Kristų jau ne tik todėl, kad jame randa ramybės savo širdžiai, bet ir todėl, kad juo išsisprendžia visi proto uždaviniai, visi gyvenimo reikalavimai“ [6].

Trumpai tariant, egzistencinės tamsos pabaigoje išnyra Kristus kaip šviesi pradžia. Tai jis yra tasai, kuris anuos gyvus žmogaus įsitikinimus pagrindžia bei laiko; įsitikinus, kurie jungia mąstymą ir egzistenciją į vieną organinę vienybę. Šį Kristų kaip visa apimančio tikėjimo pagrindą Solovjovas ir pasiekė. Kaip prieš jį Dostojevskis sakė apie save, kad jo tikėjimas į Kristų anaiptol nėra „kaip vaiko" („Užsirašytos mintys“, 1880), taip lygiai tvirtino dabar ir Solovjovas, kad naujas jo kelias nėra kokia nors išmonė. Jis rašė Romanovai 1872 m. vasarą: „Aš žinau kitą kelią, kelią tiesos ir gyvenimo. Daugumai jis, žinoma, tėra tuščias, beprasmis žodis, kaip kad žodis 'šviesa' yra tuščias ir beprasmis neregiui. Bet aš rašau Tau ir žinau, kad Tu nepalaikysi manęs svajotoju“ [6]. Solovjovas buvo tvirtai įsitikinęs, kad jo tikėjimas Kristumi dabar yra radęs nepajudinamą pagrindą, todėl galįs atsispirti bet kokiam ateizmui ir nihilizmui: Solovjovas Kristų ne tik religiškai tikėjo, bet ir filosofiškai apmąstė. Jis buvo ne tik Kristaus sekėjas, bet ir jo metafizikas. Kuo tad būdinga ši solovjovinė Kristaus metafizika?

>>>2 dalis. Kristus Solovjovo mąstyme     


*) Vladimiras Šilkarskis (1884-1960) - filosofas, klasikinių kalbų filologas, mokslo istorikas. Nuo 1946 m. buvo Bonos un-to profesorius, slavų kultūrų istorijos dėstytojas. Lietuvos žurnaluose paskelbė nemažai straipsnių apie graikų literatūrą; labai vertino Homerą. Stambiausi veikalai: „Homeras ir graikų epinė poezija“ bei „Graikų literatūros istorija“. Emigravęs į Vokietiją nemažai Solovjovo veikalų išvertė į vokiečių kalbą. Pats Šilkarskis laikė save spiritualizmo šalininku – jo pradininkas buvo šv. Augustinas, o galutinai formą suteikė G. Teichmiuleris.

Literatūra:

  1. A.V. Kartašev. Vossozdanie sv.Rusi, 1956
  2. V.G. Belinskij. Polnoe sobranie sočinenij, 1956, t.X
  3. Vl.S. Solovjov. Sobranie sočinenij, 1900-07
  4. V.V. Zenkovskij. Istorija russkoj filosofii, 1950, t.2
  5. N. Berdjaev. Russkaja ideja, 1946
  6. K. Močulskij. Vladimir Solovjev. Žizn I učenie, 1951
  7. Metropolit Seraphim. Die Ostkirche, 1950
  8. V. Speranskij. Četvertj veka nazad. Pamiati Vl.Solovjeva// Putj, 1926, Nr.2
  9. A. Blok. Sobranie sočinenij, t.5, 1962

V. Solovjovas
Berdiajevo meilės filosofija
Heidegeris. Europos nihilizmas
Viduramžių prabudimai: Katarai
Nyčė ir nihilizmo istorinis tapsmas
Sofijalogas Sergejus Bulgakovas
Eretikas Džirolamas Savonarola
Sofija kaip amžinojo moteriškumo vaizdinys
Nikolajus Berdiajevas - rusų religinis filosofas
Novgorodo Sofijos ikona: tarp stačiatikybės ir sofijalogijos
Kultūros suklestėjimas Rusijoje 14-15 a. Isichazmas
Gnosticizmas: Žmogaus išsilaisvinimas
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Vasilijus Nalimovas ir anarchizmas
Pagrindinė sofijalogijos problema
Vėlyvoji pagonybė: Makrobijus
Ankstyvasis misticizmas: Filonas
Filosofija iš antropologinio taško
Šv. meilės palaimintoji aistra
B. Raselas. Ar yra Dievas?
Adomas ir Ieva: nuopuolis
Nyčė: Dievo mirties idėja
Mirtis nekelia siaubo
Kainitai ir setitai
Filosofijos puslapis
Religijos skiltis
Vartiklis