|
Maksimas Išpažinėjas Maksimas Išpažinėjas (apie 580-662) yra iškilus mąstytojas Chalkedone (dabar Konstantinopolio rajonas), pagrindinį dėmesį skyręs žmogaus ir kosmoso sudievinimo inkarnacijai. Tai įvykis, nusakantis palaipsnį asketišką suvokimą, kad visi dalykai pasaulyje turi dievišką šaltinį ir baigmę. Kristaus pažinimas išreiškia dalykų tikrosios prigimties suvokimą. Jo idėjoms įtaką darė Pseudo-Markarius bei Evagrijus Pontietis, o taip pat Pseudo-Dionizas. Jo teologija perteikta laiškais su atsakymais. Juose išaiškėja pagrindiniai principai: sutvėrimas yra geras, nuopuolio priežastis buvusi laisva valia ir jis atnešė žmonijai mirtį, tas nebuvo žmogiškos prigimties (logoi) bruožas, o atsirado iš mūsų egzistencijos būdo (tropos). Vėliau tas būdas buvo pakoreguotas per Kristaus inkarnaciją, mirtį ir priskėlimą. Žmogus sudarytas iš kūno ir sielos, kurios suvokimas remiasi platoniškąja tradicija. Siela sudaryta iš dviejų dalių racionaliosios ir daugiau iracionalios", kurioje telkiasi aistra. Antroji taipogi dalijama į dvi dalis: viena trokštanti, o kita skatinanti. Iracionali dalis gali būti pakeista priimant Dievo valią per jo malonę. Per regimos realybės dvasinę kontempliaciją nusikratome nuo karštų minčių. Per nematomų realybių pažinimą nusikratoma nuo nematomos realybės kontempliacijos. Ir pagaliau šito nusikratoma per Šv.Trejybės pažinimą. 
Prigimtis yra esybė, atspindėta materialiame sutvėrime. Jų šaltinis yra Logose, tačiau dėl jų skirtybių ir gausos įvardijamos kaip logoi. Visi principai yra sutverti Dievo ir apreikšti per Logosą. Jie yra savo esme geri, [Dievuje] turi pradžią, būtį ir pabaigą, tačiau gali būti panaudoti ne pagal savo paskirtį. Nors ir "gaubiami" Dievo, tai nereiškia, kad protaujanti būtybė neturi laisvos valios [gėrio ar blogio] pasirinkimui. Tačiau laisva valia nepajėgi pakeisti būties esmės tik Dievas. Gėrio ar blogio pasirinkimas tapatus būties ar nebūties pasirinkimui. "Dievas paleido tvarinius į būtį kad jie galėtų dalyvauti Jame pagal savo gebėjimus". Šv. Maksimas veikale Liber asceticus taip apibūdina vidinės asmens laisvės sąlygas: McFarland'as apibendrino Maksimo požiūrį dviem aspektais: Pažinimas apima pakilimą nuo juslinės patirties individualių duomenų prie koncepcijų karalijos ir [pažinimas nesurenkamas vien] progresyvaus abstrahavimosi nuo atskiro ir konkretaus, bet per nuolatinį ir apmąstomą dėmesį atskiram, egzistuojančiam ir nušviestam per Kristų. Tad pažinimui reikalingas tarpininkas. Svarbu sielos išsivalymas nuo aistringo prisirišimo prie išorinių dalykų. Dalykai pažįstami per aistrą suvokiami klaidingai, nes siela nepajėgi teisingai juos suvokti. Tai sudėtinės mintys: Paprastos [mintys] yra be aistros. O sudėtinės su aistra, nes sudarytos iš aistros ir pateikimo. Tai galima išvengti laikantis Įsakymų ir per Kristų ir Žodį suvokti tikrą principų [dvasinę] prigimtį. Išsivadavimas iš aistrų imituoja inkarnaciją. Su objektų pažinimu glaudžiai susijęs asketinis gyvenimas. Asmens transformacija kyla iš to,
kaip Maksimas supranta inkarnacijos prigimtį ir būdą. Ji yra palaipsnis žmogaus kilimas link
Dievo. Šiam išgryninimo procesui svarbus yra asketinis gyvenimo būdas, apsaugantis Kristų
viduje. Kita mūsų artumo dieviškumui apraiška yra dieviškų požymių buvimo tvariniuose
supratimas ir kad jie apsireiškė per kūrimo šaltinį, Žodį. Pagaliau, išsilaisvinama net ir iš to ir
būname Dievuje tiesiog per jo malonę: Nuolat siekdamas Dievo, jis tampa Dievu ir
vadinamas 'Dievo dalimi', nes jis tinkamas būti Dievuje.
Šv.meilės palaimintoji aistra: Maksimo (580-662) aistros supratimas rėmėsi Bizantijos perimta neoplatonizmo samprata, kurią išvystė ir pateikė savitą traktuotę veikaluose apie žmonijos nuopuolį (Šimtai apie meilę, 400 trumpų pastraipų arba skyrių; "Šimtai apie teologiją ir įgimtąjį Dievo Sūnaus atleidimą; dviejose Problemų knygose"; laiškuose, ypač Laiške Telasijui). Jis ypatingai pabrėžė aistros panaudojimą priartėjimui prie Dievo. Neoplatonistinis kilimas prie Dievo vyksta trimis etapais: asketizmas, meditacija arba dvasinė kontempliacija, malda arba dieviškoji kontempliacija. Bizantijos teologijoje terminas aistra dažniausiai naudotas prasme yda ("beveik visada reikia kažkokį blogį), pvz., Dykumų tėvų pasisakymuose (Apothegmata). Maksimas aistrą apibūdino kaip sielos impulsą skirtingą nuo prigimties. Priešingybė aistrai yra apatija (apatheia). Maksimas buvo Evagrijaus (mir. 399 m.), rašiusio apie asketišką vienuolių gyvenimą Egipto dykumose (Praktinis veikalas, žinomo pavadinimu Vienuolis ir gnostiškieji amžiai (Kephalaia Gnostica), pasekėjas. Kiti jo šaltiniai buvo 5 a. vidurio Epiros vyskupas Diadochas (Šimtas apie tobulybę) bei Pseudo-Dionisas (gyvenusio apie 500 m., Ekleziastinė hierarchija, Dieviškieji vardai ir Dangaus hierarchija). Maksimas, kaip ir Evagrijus, atskyrė kūno poreikius (alkis, troškulys, geismą) nuo sielos troškimų. Pagr. 8 nenatūralūs troškimai pagal Evagrijų buvo apsirijimas, ištvirkavimas, godumas, vargas, pyktis, abejingumas, pasipūtimas ir išdidumas. Neoplatonizme siela sudaryta iš 3 dalių: protaujančios, iracionalios ūmios ir iracionalios trokštančios. Protaujanti dalis veikiama pasipūtimo ir išdidumo. Ūmi dalis, sielos energijos šaltinis, veikiama vargo ir pykčio. Trokštančioji dalis veikiama apsirijimo, ištvirkavimas ir godumo. Visos trys veikiamos abejingumo. Maksimas skyrė dėmesio ir aistroms su socialinėmis pasekmėmis, pvz., pagiežai ir pavydui, kurias Evagrijus tiesiog ignoravo. Aistros yra sielos ryšis su fiziniu pasauliu. Kai protas užimtas Dievu, karštakošiškumas virsta dieviška meilę (agape), o troškimas į Dievo siekimą (eros). Skirtumai lyginant su Evagrijumi 1. Evagrijaus Origeno įtakota maldos ir dvasinio gyvenimo doktrina turi padėti "atgauti švaraus proto būseną, kurioje buvo iki nuopuolio". Maksimui dvasinis gyvenimas yra meilės padėtis bendruomenėje. Maksimas nepriima dualistinės Origeno kūno ir sielos doktrinos, pagal kurią pradžioje grynos sielos nebuvo įkalintos kūne ir galėjo nevaržomai mėgautis Dievo kontempliacija. Šėtonui pabodus, jis ir kitos dangiškos būtybės nukrito į Žemę. Sielos pateko į angelų, žmonių ir demonų kūnus - kaip bausmė už nutolimą nuo Dievo. Evagrijus tai išreiškė tiesiogiai: [Sielų] judėjimas yra blogio priežastis. Maksimas nubrėžė kitą sielos kelią: sielos atsiradimą kūne, kilimą link dievo ir ramybę Dievuje. Tad Maksimui sielų judėjimas savaime nėra blogis ir gali būti valdomas mąstymo. 2. Evagrijui aistros yra demonų antpuolių taškai. Tuo tarpu Maksimui jie savo prigimtimi yra neutralūs ir gali virsti tiek yda, tiek dorybe. Evagrijus įvardijo dvi blogio priežastis: demonų sukeltas blogas mintis ir blogas mintis, sukeltas mūsų nuopuolio. Maksimas mini jau tris: aistras, demonus ir nuopuolį. 3. Avagrijui aistros tėra sielos būsenos ir tedominą tik asmenį, siekiantį nušvitimo. Maksimas aistras jau priima kaip mūsų santykių su kitais produktą. Nesunku vienišam kalno viršūnėje būti be jokių aistrų. Maksimas pabrėžia žmonių santykiuose esančią meilę. 4. Evagrijus pakaitomis naudoja logismos (mąstymo seką) ir aistrą kaip vienas kitą pakeičiančius. Maksimui logismoi yra aistros precedentai. Pvz., seksualinio potraukio slopinimas turėtų būti logismos, o ištvirkavimas - aistra, atsiradusi įgyvendinus tą mintį. Ne visi logismoi yra blogi. Yra prigimtinių logismoi, padedančių sielai kontempliuoti ir suprasti dieviškąsias paslaptis. Trijų pakopų kelias link Dievo 1 pakopa. Asketizmas Evagrijus asketines pastangas laikė ypatinga vienuolio privilegija. Maksimui jos buvo būtinos kiekvienam, siekiančiam praturtinti dvasinę prigimtį. Jų tikslas yra troškimų neturėjimas (apatija). Tai išsilaisvinimas nuo iracionaliųjų sielos dalių, kad jos susijungtų į visumą - ir tik taip krikščionys iš tikro gali mylėti Dievą ir likusį pasaulį. Nesėkmę patiria bandymas pamilti Dievą tik viena sielos dalimi. Dorybės, vedančios prie troškimų išnykimo, eina viena po kitos pradėdamos nuo tikėjimo. Tikėjimas sukelia Dievo baimę, kuri iššaukia savitvardą, kuri ugdo kantrybę. Kantrybė ir savitvarda sukelia Dievo viltį, kuri veda į troškimų nebuvimą ir absoliučią meilę. Tai asmeninio tobulėjimo kelias nuo egoizmo (philautia) link meilės kitiems. Apatijos išbandymas yra meilės priešui parodymas. Tai įmanoma tik išsilaisvinus iš troškimų, ypač su socialiniu atspalviu. Apatija yra aktyvi būsena. 2 pakopa. Meditacija (physike)
Apatija skatina tyras (nesusijusias su troškimais) mintis, kurios parodo savaiminės kontempliacijos pradžią: Jei iš širdies kylančios mintys yra be aistros, nesvarbu, kūnui pabudus ar miegant, tada žinome, kad pasiekėme aukščiausią išsilaisvinimo iš troškimų lygį (Šimtai apie meilę, I.93). Tada mąstymas gali peržengti gamtos pasaulio ribas. Jis gali apmąstyti gamtos pasaulio principus (logoi, žodžiai, sąvoka, kurią įvedė Origenas - tai principai, pagal kuriuos logosas, Dievo Žodis, sutvėrė visą pasaulį). Jie yra vidinės dalykų prasmės. Nuopuolis paslėpė nuo mūsų Dievo duotas pasaulio ir jo dalių prasmes. 3 pakopa. Dieviškoji kontempliacija (theologia) Malda yra labiau būsena, o ne veiksmas, "sielos būsena nušviesta ekstazėje vien tik šv.Trejybės šviesa" (Evagrijus, KG, VII.29). Tai dvasinio tobulumo būsena. Iracionalios sielos dalys nėra atmestos; jos pakeistos: troškimas virto dieviškuoju eros, o karštakošiškumas - dieviškąja meile (agape). Ši pakopa yra patirties, o ne intelektualaus mąstymo sritis. Čia Maksimas panaudoja Pseudo-Dioniso mokymą apie apofatinę sąjungą, savasties ištirpimą dieviškume. Po pradinių kataphasis (patvirtinimo, kad žinome apie Dievą) ir apophasis (paneigiant, ką mes patvirtinom žiną apie Dievą) fazių pasiekiame ekstazės susiliejimą, kurio neįmanoma nusakyti. Čia protas jau nedalyvauja, tai vien maldos būsena. Joje mes pažįstame Dievą, kiek tik sugeba žmogiškosios būtybės. Tai žmogui sukelia neapsakomą džiugesį. Maksimui, skirtingai nuo Origeno, nepakako, kad žmogus išsilaisvintų iš troškimų. Dvasinį gyvenimą jis turi patirti su kitais (bent jau dviese - mokinys ir dvasinis tėvas ar motina). Dvasinį pasikeitimą žmogus gali pasiekti jau šiame gyvenime (skirtingai nuo Ambrozijaus, Jeronimo, Augustino ir kt., laikiusių, kad pirmoji nuodėmė nepataisomai pažeidė žmogiškąją prigimtį. Tad Maksimas dėmesį sutelkė ne į žmogaus pažeidžiamą, o į nepažeidžiamumą. |
|
Maksimas iš Konstantinopolio Maksimas, vadintas dar Teologu bei Išpažinėju, gimė Konstantinopolio kilmingoje šeimoje apie 580 m. Jis tapo imperatoriaus Heraclius gerbiamu pirmuoju sekretoriumi, tačiau paliko pasaulietinį gyvenimą ir atsidavė apmąstymams Chrysopolio vienuolyne, esančiame priešais Konstantinopolį. Jis sakė Palestinos asketą Šv.Sophronius buvus jo mokytoju. Jie buvo, kartu su kitais vienuoliais, ir Afrikoje, ruošdami sąjungą, kuria patriarchas Cyrus sutaikė nemažai monofizitų, atmetant Kristaus "dvigubos veiklos" doktriną. Pirmas žinomas Maksimo veiksmas šioje srityje yra laiškas Chrysopolio abatui Pyrrhus, Konstantinopolio patriarcho Sergius draugui, palaikiusiam "dviejų veiklų" koncepciją. Kadangi buvo sakoma, kad laiškas keliavo ilgai, gali būti, kad Maksimas buvo jau Afrikoje. Pyrrhus jau buvo parašęs veikalą apie Inkarnaciją, kurį Maksimas nenuoširdžiai pagiria, nenorėdamas aštrinti prieštaravimo. 638 m. buvo paskelbtas Heraclius "Ecthesis", o taip pat mirė Sergejus ir popiežius Honorius.
Popiežiumi buvo išrinktas Severinus, iš kurio Konstantinopolio klerikalai reikalavo "Ecthesis"
pripažinimo. Tame kontekste ir buvo parašytas Maksimo laiškas. Jame "dvi veiklos" dar
nepasmerkiamos kaip erezija ir neminima "vienos Valios" doktrina, dėstoma "Ecthesis": Kai 641 m. Jonas IV parašė gindamas popiežių Honorius, Maksimas parašė laišką Marinus, Kipro vyskupui. Jis sakė, kad Honorius, išpažindamas tik vieną Viešpaties valią, tenorėjo paneigti, kad Kristus turi kūniškąją, juslių, valią, nes buvo pradėtas ir gimė be nuodėmės. Tuo metu Pyrrhus buvo Sergejaus įpėdinis, tačiau 642 m. sostą gavus Konstansui, buvo ištremtas. Pyrrhus manė atgausiąs savo vietą su popiežiaus pagalba. Jis nuvyko į Afriką ir 645 m. liepos mėn. Viešai diskutavo su Maksimu dalyvaujant gubernatoriui Grigaliui. Pyrrhus tvirtino, kad dvi valios reiškia du asmenis. Maksimas atsakė, kad tokiu atveju Šv.Trejybė turi tris valias. Jis parodė, kad valia priklauso Gamtai ir kad skiriasi valia kaip ketinimas (galimybė) ir valia, kaip to ketinimo įvykdymas. Tada Pyrrhus pripažino dvi valias dėl dviejų prigimčių, bet teigė, kad turėtume išpažinti vieną valią po tobulo susiliejimo. Maksimas atsakė, kad iš to sektų ir viena prigimtis ir pacitavo daugelį ištraukų iš Rašto apie dvi valias ir dvigubas veikas. Pyrrhus pasirėmė Honorius ir Vigilius. Maksimus pirmąjį gynė nuo kaltinimo mokius apie dvi valias, ir neigė, kad antrasis yra gavęs Mennas laišką. Jis skundėsi Sergejaus pažiūrų nepastovumu. Pagaliau Pseudo-Dioniso "theandric veika" (dieviškai žmogiška) buvo aptarta. Pyrrhus gavo pritarimą vykimui pas popiežių, kur, iš tikro, atsisakė savo ankstesnio mokymo. Tačiau Grigaliaus sukilimas pasiskelbus Afrikos imperatoriumi (nors ir nugalėto 647-ais) sunaikino viltis gražinti Pyrrhus ortodoksų patriarcho vietą. Kai Ecthesis buvo atšaukta ir pakeista Constans Typos, Maksimas dalyvavo Laterano
susirinkime 649 m., kurį vedė Šv.Martinas. Jis parašė iš Romos: Popiežius Martinas 653 m. buvo išvarytas iš Romos ir 655 m. mirė Inkermano mieste.
Tikėtina, kad tais metais Grigalius atvyko į Romą, kad popiežius Eugene pripažintų "Typos".
Jis atėjo pas Maksimą, kuris ginčijosi su juo ir smerkė "Typos". Tų metų pabaigoje jis buvo
nusiųstas į Konstantinopolį, o jo kaltinimo dokumentus išsaugojo Anastasius Bibliothecarius.
Jis buvo kaltinamas sąjunga su uzurpatoriumi Grigaliumi ir imperijai netekus Egipto,
Aleksandrijos, Pentapolio ir Afrikos. Jam jau buvo 75-i.
Jis nepatikėjo, kad popiežiaus pasiuntiniai priėmė "dvi valias kalbant apie atskirus ir vieną valią kalbant apie susijungimą" koncepciją. Jis nurodė, kad susijungimas be substancijos negali turėti valios. Imperatorių bandė įtikinti, kad Maksimą reikia išsiųsti į tremtį Trakijoje. Maksimas ir čia atsisakė pripažinti Typos. 656 m. rugsėjo 19 d. Maksimas buvo perkeltas į Salembria, o po to į Perbera. Po 6 m. Konstantinopolyje jam surengtas teismas, jis atskirtas nuo Bažnyčios (kartu su šv.Martimu ir šv.Sophronius). Prefektas įsakė nuplakti, nupjauti liežuvį ir dešinę ranką ir taip suluošintus rodyti mieste. Jie buvo ištremti ir Anastasius laiške aprašė jų kančias vykstant į Kolchidę. Jis paminėjo, kad Maksimas išpranašavo savo mirties dieną. Maksimas mirė 662 m. rugpjūčio 13 d. Gruzijos Svanetijos rajone esančioje Schimaro tvirtovėje. Sakoma, kad paslaptingos šviesos pleveno šalia jo kapo. Jo blakstiena kaip relikvija saugoma Šv. Pauliaus vienuolyne Afono kalne. Greta Gruzijos Cageri miesto yra mažytis jo vardo vienuolynas, o ant įspūdingos vienišos 40 m. aukčio Katskhi uolos-piršto pastatyta Maksimo išpažinėjo cerkvė. Jis pasižymėjo tvirtu tikėjimu, kad visos istorijos tikslas yra Inkarnacija. Jo filosofine pakraipa laikytinas Dioniso platonizmas. Turime ir jo komentarus apie 59 psalmę bei Viešpaties maldą bei daugelio kitų tekstų paaiškinimus. Šie jo rašiniai (ir ypač Scholia apie Pseudo-Dionisą, Dioniso ir šv. Grigaliaus iš Nazansis išaiškinimai bei Ambigu" apie šv.Grigalių) labai artimi mistiškajai teologijai. Parašė nemažai trumpų pasisakymų prieš monofizitus, o dar svarbesnius prieš monothelitus. Gausūs asketiškosios pakraipos rašiniai visada buvo populiarūs Rytų bažnyčioje. Jo Mystagogia aiškino ekleziastinę simboliką bei liturginės istorijos svarbą. Išliko ir trys jo himnai.
Citata: Ištraukos iš 59 klausimo Talasijui A. Kaip be saulės šviesos akis negali regėti juntamų dalykų, taip be Dvasios šviesos žmogaus mąstymas negalėtų patirti dvasinio regėjimo. Mat saulės šviesa apšviečia prigimtines jusles, idant jos galėtų justi kūnus, o Dvasios šviesa apšviečia mąstymą, kad regėdamas pajėgtų suvokti tai, kas viršija pojūčius. Sielų išgelbėjimas yra tikrasis tikėjimo tikslas. O tikėjimo tikslas yra teisingas to, kuo tikima, apreiškimas. Teisingas to, kuo tikima, apreiškimas yra nenusakomas nuolatinis to, kuo įtikėjome, pasikartojimas, atitinkantis kiekvieno tikėjimą. To, kuo įtikėjome, nuolatinis pasikartojimas reiškia grįžimą prie pradžios, atitinkančios įtikėjusiųjų tikslą. Grįžimas prie pradžios, atitinkančios įtikėjusiųjų tikslą, yra troškimo išsipildymas. Troškimo išsipildymas yra nuolat apie trokštamą dalyką judanti trokštančiųjų rimtis. Trokštančiųjų nuolat apie trokštamą dalyką judanti rimtis yra nuolatinis ir nenutrūkstamas mėgavimasis trokštamu dalyku. Nuolat ir nenutrūkstamai mėgautis trokštamu dalyku reiškia būti prigimtį pranokstančių dieviškų dalykų dalininku. Dalyvavimas prigimtį pranokstančiuose dieviškuose dalykuose yra dalininkų supanašėjimas su tuo, kieno jie yra dalininkai. Dalininkų supanašėjimas su tuo, kieno jie yra dalininkai, yra per panašumą į tą, kuriame jie turi dalį, pasiekiamas tikrasis tapatumas anam dalykui. Dalininkų tapatumas, tikrai pasiekiamas per supanašėjimą su dalyvavimo objektu, yra sudievėti vertųjų sudievėjimas. O sudievėjimas apibrėžtinas kaip visų laikų, amžių ir to, kas yra laike ir amžiuje, aprėptis ir pabaiga. Laikų, amžių ir viso, kas juose yra, aprėptis ir pabaiga yra nenutrūkstama tyrosios bei tikrosios pradžios ir tyrosios bei tikrosios pabaigos vienovė išgelbėtuosiuose. Nenutrūkstama tyrosios pradžios ir pabaigos vienovė išgelbėtuosiuose yra pradžia ir pabaiga apibrėžtos esybės dalykų prigimtinių ribų peržengimas. Pradžia ir pabaiga apibrėžtų prigimtinių dalykų peržengimas yra tiesioginis, begalinis ir begalybę aprėpiantis, visagalis ir neprilygstamai stiprus Dievo veikimas tuose, kurie nusipelno pranašesnio mąstomo prigimtinių dalykų peržengimo. Tiesioginis, begalinis ir begalybę aprėpiantis, visagalis ir neprilygstamai stiprus Dievo veikimas yra Dievo veikimą patiriančiųjų nenusakomas (ir net daugiau nei nenusakomas) neišreiškiamos ir mąstymą pranokstančios vienybės malonumas ir džiugesys, nepasiekiami jokiai prigimties esybių minčiai, jokiam žodžiui, mąstymui ar kalbėjimui. B. Tasai, kurs vien savo valios akstinu pasaulį prikėlė egzistencijai, rodė neapsakomą savo valios gerumą savo tvariniams. Ir toji jo valia be pokyčio susiliejo su žmogaus prigimtimi ir žmogaus prigimtis be pokyčio susiliejo su juo taip, kad jis galėtų tapti žmogumi, ir kad per sąjungą su savimi galėtų žmogų padaryti Dievu. Taip jis protingai suskirstė metus ir dalį jų paskyrė savo darbui tampant žmogumi, o kitą dalį savo darbui žmogų paverčiat Dievu. Metams, krie buvo skirti jo tapsmui žmogumi, atėjo pabaiga, kai dieviškas ketinimas buvo atliktas per įsikūnijimą, kuri yra tiksliai tai, ką nurodė dieviškasis apaštalas: Dievo ir Žodžio įsikūnijime jis įžvelgė dieviškojo ketinimo tapti žmogumi išsipildymą, kai sakė, kad gyvename amžių pabaigoje (1 Kor. 10:11), kas nereiškia, kad su mumis [baigiasi] visi amžiai, bet tik dalis, kuri buvo skirta Dievo tapimui žmogumi pagal Dievo ketinimą. Kadangi Dievo tapsmui žmogumi metai baigėsi ir Dievas atidirbo ir užbaigė savo įsikūnijimą, turime pripažinti, kad ateina metai mistiniam ir neapsakomam žmogaus sudievinimui, kai Dievas mums parodys antgamtiškai apstų savo gerumą (Ef 2:7). Nes, jei jis užbaigė mistinį sikūnijimą, viskuo, išskyrus nuodėmę, tampant kaip mes ir net nusilleidęs į žemiausias žemės dalis, kur nuodėmės tironija išstūmė ir ištrėmė žmogų, aišku, kad mistinis žmogaus sudievinimas taip pat bus baigtas visais aspektais, išskyrus, kas akivaizdu, sutapatinimą su juo pačiu žmogui tampant tarsi jis iškeliant virš dangaus, į kur per jo malonės didybę, begalinį gerumą, jis kviečia žmogų iš apačios. Literatūra:
Kitos nuorodos: |
